Šventasis
        Antanas Paduvietis
                  Video
                  Dominum meum (matau savo Viešpatį)! - paskutiniai
                  Antano iš Paduvos žodžiai Mažesniesiems broliams. Jie buvo
                  ištarti 1231 m. birželio 13 d.
                  Mirtis užbaigė žmogaus gyvenimą ir atvėrė šventojo
                  istoriją. Šventasis mirė, šventasis mirė, šventasis
                  mirė, - keletą mėnesių kartojo paduviečiai lyg mantrą,
                  kol popiežius Grigorijus IX laišku Cum dicat Dominus
                  (taip sako Viešpats) ruošėsi skelbti brolį Antaną šventuoju.
                  Šventasis Tėvas pavadino Antaną lumen
                  ad exemplum (pavyzdine šviesa).
                  1195 m. Portugalijoje, Lisabonos mieste, kilmingoje Martins šeimoje
                  gimė vaikutis Fernandas. Tėvų mylimas ir globojamas
                  berniukas mokėsi Lisabonos katedros mokykloje, kurią baigęs
                  įstojo į Reguliariųjų kanauninkų šventojo Kryžiaus
                  vienuolyną. 1220 m. buvo pašvęstas kunigo tarnystei.
                  Tuo pat metu Lisabonoje pasirodė pirmieji pranciškonai iš
                  Italijos. Kunigo Fernando dėmesį patraukė brolių
                  linksmumas, paprastumas ir laisvė. O kai jis pamatė iš
                  Maroko parvežtus pirmuosius pranciškonus kankinius, nusprendė
                  iškeisti savo baltą vienuolinį rūbą į rudą Mažesniųjų
                  brolių abitą. Broliai pagarbiai jį priėmė į savo broliją
                  ir davė jam Antano vardą.
                  Brolis Antanas, sakralinės bei profaninės kultūros
                  ekspertas, naujojoje brolijoje pasinėrė į pranciškonų
                  dvasinį pasaulį, kuris įtraukė jaunuolį į naujas
                  evangelines subtilybes, verpetus, gelmes ir patirtis. Jam įsiplieskė
                  pamokslininko dvasia. Jo kalbos buvo aktualios, konkrečios.
                  Nevengė artistiškumo ir moderniosios kultūros simbolių.
                  Antrąjį tūkstantmetį krikščioniškoji Europa pradėjo
                  krikščionybės krize. Universitetuose, miestų aikštėse ir
                  katedrose buvo kalbama apie krikščionio tapatumo krizę.
                  Kalbėjo ir Antanas Paduvietis. Jis daug kalbėjo ir daug rašė.
                  Jis pranašiškai kalbėjo ir rašė. Jam tikėjimas į Kristų
                  nebuvo moralės klausimas, tai - Dievo buvimo žmoguje ir žmogaus
                  buvimo Dieve klausimas. Jam rūpėjo žmogus, visuomenė,
                  civilizacija.
                  Brolio Antano vardas greitai tapo garsus visoje Italijoje. Bažnyčios
                  hierarchai, politikai ir verslininkai pažino jį kaip
                  teologijos mokytoją ir puikų pamokslininką. Jis buvo vienas
                  iš pirmųjų kovotojų už vaikų teises; skriaudžiamųjų
                  bei neturtingųjų gynėjas. Jo pašaukimo jėga ir žavesys
                  buvo tarnystė patekusiems į bėdą.
                  Liaudies dievotumas kūrė apie brolį Antaną, dar esant jam
                  gyvam, legendas. Jis tapo kiekvieno laukiamas, trokštamas išvysti,
                  išgirsti, būti pamokytas ar išgydytas. Jis tapo paprastų
                  žmonių šventuoju. Jis pasiliko su liaudimi iki pat šių
                  dienų.
                  1946 m. popiežius Pijus XII paskelbė Antaną Paduvietį
                  evangeliškuoju Bažnyčios daktaru.
                  Pranciškonų intelektualinė tradicija liudija, kad šv.
                  Antanas padėjo pamatus pranciškonų filosofijai ir
                  teologijai.
                  O ką šv. Antanas galvojo apie šventuosius? Viename pamoksle
                  jis aiškino graikų kalbos žodžio hagios
                  (šventas) etimologiją. Jis rašo: Hagios
                  reiškia be žemės,
                  t. y. ne bežemis, o neprisirišęs prie žemiškų dalykų.
                  Toks šventasis įsivelia į situaciją, kur negalioja jokios
                  proto sukurtos taisyklės, tvarka ar logika. Jam rūpi meilės
                  kultūra:
                  - jis yra taika kariaujantiems,
                  - jis yra namai benamiams,
                  - jis yra duona badaujančiam,
                  - jis yra vanduo ištroškusiam,
                  - jis yra viltis paklydusiam,
                  - jis yra tikėjimas įpuolusiam į depresiją,
                  - jis yra šviesa kenčiančiam smurtą be aimanų, be balso,
                  - jis yra sveikata ligoniams,
                  - jis yra prisikėlimas mirštantiesiems,
                  - jis paprasčiausiai yra...
                  Jis yra tuo, kuo turi būti konkrečioje situacijoje.
                  Šventasis pasitinka žmogų, jį apkabina, kviečia į savo
                  namus, iškelia jam pokylį. Šventasis atskleidžia ne tik
                  gerą ir švelnų Dievo veidą, bet ir teisingą, blogiui baisų,
                  šiurpulingą ir visai neguodžiantį Dievą.
                  Blogis yra kažkas daugiau. Daugiau už skausmą. Jis lyg mėšlungis
                  gelia mūsų sielą. Kaip įveikti blogį, jeigu trūksta šventųjų,
                  suvokiančių blogio esmę?
                  Šventasis Antanai, melski už mus!
                  Benediktas Jurčys OFM,
                  Bernardinai.lt, 2005