APIE TĖVUS

Lietingo birželio pradžioje ateis ir tėvo diena. Greičiausiai ir vėl ateis, pasisukios kur tarp namų, medžių, rytinių raudonanosių prie alaus kiosko ir išeis, niekieno beveik nepastebėta, nesureikšminta, gal net nepasigesta. Neapdovanota valstybiniais laisvadieniais, atvirukų gausa pardavimo vietose ar specialia atributika papuoštomis supermarketų vitrinomis. Nepompastiška ta tėvo diena.
Kas kita buvo prieš mėnesį. Kai švietė saulė, o daugelis švelniai, nuoširdžiai ir pagarbiai skelbė, jog mamai dovanoja visus žiedus, visus gerus darbus, visas šypsenas ir apskritai visą pasaulį. Visą pasaulį. Visatėlaičiai visas pasaulis jau padovanotas, tad jame kaip ir nebelikę jokio kampo tėvui, kur pastarasis galėtų susėsti su kitais, tokiais kaip jis, ir pakeiksnoti valdžią, žmoną ir pasiutusius vaikus, ir kaimyną, jau kažin kiek laiko neatiduodantį penkių litų, ir jo žmoną, kuri visai nieko, bet ji juk kaimyno. Nuliūsti dėl to, jog „Žalgiris“ vis dėlto pralaimėjo, bet užtat pasidžiaugti, kad rytoj važiuos žvejoti, o jei pavyks, tai dar ir po savaitės. O dar kone visą mėnesį televizorius rodys pasaulio futbolo čempionatą, tas neblogai, bet paskui bus dar geriau, nes rodys krepšinio čempionatą.
Ne, tėvui viso pasaulio niekas nedovanoja. Mūsų galvose tėvas apskritai nueina į antrą planą, pralaimėdamas motinai visais frontais. Šeimoje jis tampa kone nereikalingas ir neveiksnus priedas, kartais gadinantis džiugią kitų narių kasdienybę. Žinoma, taip susiklostė nebūtinai be pačių tėvų pagalbos. Alaus ir televizoriaus prioritetai daro savo. Tačiau visuomenė, išskyrus kelias Europos Sąjungos programas, nieko iš tėvų ir nereikalauja. Ir niekaip ypatingai jo negerbia.
Ypatingai gerbti tėvą? „Jis gi vyras!“, - šaukia mano galvos kamputin įsirangiusi madinga nūdienė intelektualinė laikysena. Kartais smurtautojas ir diskriminuotojas, dažniausiai (tai kas, kad dažnai nesąmoningai) patriarchato išpažintojas, šovinistas, nors ir begalės į laisvę besiveržiančių prispaustųjų (nuo vyrų išnaikinimo manifesto autorės iki Vaikų teisių apsaugos tarnybos) atakuojamas, bet vis dar neva tebekuriantis pasaulį, kuriame visiems kitiems gyventi daug blogiau nei jam. Nepataisomas visų, kurie kitokie nei jis, priešas, siaubingas iš prigimties, savimi patenkintas patinas, gresiantis Gėriui ir Grožiui, ir ypač Laisvei.
„Nudobt tą tėvą, ir viskas!” – antrindamas nuo lentynos man rėkia didžiausių Freudo kompleksų tomelis. Į motiną, į moterį yra įlindęs vitalinis instinktas, o tėvas, vyras, ką gi jis, ožys, tetinkamas Tanathui paaukoti.
Ar tik visa tai neįvaro tėvų dar labiau į kampą, ar neskatina jų aršiai gintis? Ar kritika neaštrina paties kritikos objekto, kurį dar labiau kritikuojant įsisukame į užburtą ratą?
Kol Freudo ir pagarbos Kitybei apžavėti intelektualai ieško, ką čia dar apginti nuo patriarchato-tėvo-vyro-falo, eiliniai piliečiai gyvena savo gyvenimus. Bet ir tenai tėvui atsieina ne ką geriau. Jei sūnus apkūlė motiną, tai jis paskutinis niekšas, jei tėvą – gal visai ir gerai, o ko tas girtas prie visų kabinėjosi? Jei motina elgėsi su vaiku nelabai kaip, ji bus visuotinai smerkiama, apie tai gal net parašys koks dideles antraštes mėgstantis laikraštis. Jei vaiką apkuls tėvas... nieko ypatingo, nebent kaimynai kraipys galvom. Motina visuomet svarbesnė, ji labiau gerbiama, iš jos daugiau reikalaujama. Kodėl taip? Nes mama - dalykas šventas, tėvas – šiaip sau. Nebent turimas omenyje Dievas Tėvas.
Beje, daugybė religinių tradicijų paprastai yra linkusios pagarbiai atsiliepti apie tėvus. Bet dažniausiai tik apie dvasinius, kurie pasisodina dvasiniu keliu žengiančią asmenybę ant kelių, paglosto galvą ir pabara. Nurodo, kuo sekti ir ko vengti. Iškilmingai ir autoritetingai. Dvasinis tėvas toks šiltas ir geras, romiai spindinčių meilių akių. O tas, kuris namuose, tas žemiškasis...
Jis neminta dangiška ambrozija, dažniau nuo jo trenkia prakaitu ir pigiu tabaku, jis pernelyg dažnai nesiprausęs, nesiskutęs ir neatrodo pasitempęs. Jam beveik nerūpi kilnūs dalykai, jis veikiau renkasi rutiną su iš šalies žiūrint bukais ir nesuprantamais džiaugsmais. Pralaimėjęs lyčių karą, dažnai išjuokiamas moterų ir vaikų, smurtaujantis ir atgailaujantis, jis velkasi treningus ir sėda prie televizoriaus – o kas belieka?
Visuotinio netikėjimo tėvais laiku negelbsti ir tėvo diena.
O man didžiausi didvyriai yra tie tėvai, kurie nepasiduoda. Kurie bet kokia kaina siekia nugalėti save bei kitus ir visuotiniame antipatriarchalizme tapti patriarchais, mokyti, barti, auklėti. Besirenkantieji futbolą ne per televiziją, o su vaikais ant pievelės arba žvejybą su jais, arba kiną. O kartais iškrečiantys kokį pokštą žmonai. Arba paprasčiausiai darantys tai, ką turi daryti, iki tol, kol vieną dieną nugriūva ir jau niekada nebeatsikelia

Kęstas Kirtiklis, Bernardinai.lt, 2006