Adventas yra tas laikotarpis bažnytiniame kalendoriuje, kuris atitraukia mus nuo kasdienių darbų ir primena tikrąjį mūsų gyvasties šaltinį – viltį, kad Dievas ateis, ir pažadą, jog Dievas yra su mumis dabar ir per amžius. Mums nepaprastai reikalingas toks priminimas, nes liepsnojančių pastatų vaizdai, kvapą gniaužiantis gobšumas ir nesibaigiantys pavojaus signalai dėl teroristinių išpuolių padarė savo. Adventas yra pasirengimo, kantrybės laikas, laikas, skirtas prisiminti, kas yra mūsų pagrindas ir gyvybės palaikytojas.
Tam tikru atžvilgiu visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis Adventas. Būdami tikėjimo žmonės, mes nuolatos laukiame ir ieškome akimis Dievo ženklų. Tačiau laukimas yra rizikingas sumanymas. Kai ko nors laukiame – bičiulio ar savo eilės degalinėje – tas mūsų laukimas yra kupinas lūkesčio. Esame tam tikros sulaikymo būsenos, laikinai ignoruojami, palikti be dėmesio. Eina minutės, mėnesiai ar metai, o rezultatas, kurio viliamės, gali ir netapti tikrove, bent jau mes galime to ir nepamatyti. Ir tada susimąstome. Gal aš esu ne toje vietoje? O gal ne taip supratau susitikimo laiką? Kur visi dingo, kodėl nieko nėra? Gal įlipau ne į tą autobusą ir išlipau ne tame kvartale, todėl štai esu čia vienas, o aplink tamsiomis langų akimis į mane spokso namai. Visi susirinko kažkur kitur ir žvakių šviesoje gėrisi rausvu kūdikėlio Jėzaus veideliu, šildosi jo šventumo spinduliuose, žvelgdami į meilingą Marijos veidą. O kodėl gi aš vienas pats esu čia, šioje visų užmirštoje vietoje?
Pasijuntame vieniši, o paskui supykstame. Ar tas Dievas kada nors pasirodys, ar ne? Ir kaip galėjo Dievas mus palikti? Ir kai laukiame tiek ilgai, o belaukdami dar netenkame mylimo žmogaus, išgyvename nuožmiai nutaikytų lėktuvų katastrofos siaubą, karo baisumus, pradedame tikėti, jog kažkas ne taip. Dievas neateis.
Arba dar blogiau, - Dievo iš viso nėra. Mus apima baimė. Kažkas mus apkvailino, o mes kvailiname save. Savo gyvenimą sukūrėme ant vaizduotės vaisiaus pamatų, todėl esame visiškai vieni su savo skausmu ir kančia.
Minutės, mėnesiai, metai eina toliau. Kartais blaškomės tamsoje, o kartais nuotaiką praskaidrina gerumas, nepaaiškinama ramybė ar tiesiog mažytė sėkmė. Ir kai pavargstame nuo vienatvės, nuo gyvenimo šioje blausiai apšviestoje vietoje, apsidairome aplink, ieškodami, kas dar čia be mūsų yra. Pamažu išnyra paskiri istorijos gabalėliai, ir prisimename, kad istorijoje buvo tokia akimirka, kai Dievas nusprendė ateiti pas mus, ateiti lengvai atpažįstamu pavidalu – kaip rausvažandis kūdikėlis, su akutėmis, plaukais ir burnyte, kūdikis, išaugęs į žmogų, kuriam ne kartą aplinkiniai įkyrėdavo iki gyvo kaulo, bet jis vis tiek juos mylėjo, žmogų, kuris irgi kentėjo ir jautėsi visiškai apleistas, nors visą tą laiką buvo mylimas Dievo.
Ši istorija yra tokia pažįstama, kad dažnai jos nė nesiklausome. Jos žodžių svorį išstūmė dovanų ir pasiryžimų kitiems metams sąrašai.
O šis kūdikis gimsta ir yra pavadinamas Emanueliu, tai reiškia - Dievas su mumis. Šis vardas viską susieja: gimimą, paženklinusį istoriją, ir Žodį, buvusį su mumis nuo pat pradžių, Žodį, kuris apsigyvena tarp mūsų. Dievas su mumis. Tai esamasis laikas. Čia ir dabar.
Sėdėjome ant tamsaus priebučio laiptelių, stebeilydami į tamsą, ir laukėme, ar bent jau taip mums atrodė. Ko gi mes laukėme? Baimė ir pyktis trukdė prisiminti, ko. Ak, taip, mes laukėme Dievo. Tiksliai nežinome, kada jį pražiopsojome, tik staiga suvokiame, kad Dievas jau buvo čia. Nakties oras virpa nuo jaudulio, kažkur toli pasigirsta pažįstama melodija, kažkur prasiveria durys; ši akimirka kupina galimybių. Dievas yra šalia.