Kaip atsirado Trejybė?

Daug šimtmečių iki krikščionybės įsigalėjimo buvo įvairių trejetų (arba trejybių) - Mesopotamijoje (Babilone, Asirijoje): „Visata padalinta į tris sritis, kurių kiekviena tapo dievo valda. Anu pasiėmė dangų, Enlil kliuvo žemė, o Ea tapo vandenų valdytoju. Kartu jie sudarė didįjį dievų trejetą“. Kaip Trejybė, kurios sąvokos nėra Biblijoje, tapo pagrindine krikščionybės doktrina? Manoma, kad ji įtvirtinta 325 m. Nikėjos susirinkime. Tai nėra teisinga. Nikėjoje tebuvo priimta, kad Kristus yra tos pačios prigimties (substancijos) kaip ir Dievas - o tai tapo vėlesnės Trejybės sampratos pagrindu. Šiame susirinkime nebuvo paminėta Šventoji Dvasia, kaip trečioji Dievo dalis. Daugelį metų buvo prieštaraujančių idėjai, kad Jėzus yra Dievas. Norėdamas išspręsti tą problemą, Romos imperatorius Konstantinas sukvietė visus į Nikėją, kur pats pirmininkavo ir pats pasiūlė Jėzaus dieviškumo formuluotę. Pats Konstantinas nebuvo krikščionis ir iki pat mirties nepasikrikštijo. /.../ Kodėl pagonis sprendė krikščionių Dievo dieviškumo klausimą? Nes manė, kad religijos parama yra svarbi jo imperijai.
Po Nikėjos susirinkimo diskusijos tebevyko. Imperatorius Theodosijus įsakė, kad Nikėjos susirinkimo nutarimai privalo galioti jo valdose ir, kad išsiaiškintų esmę, 381 m. sušaukė susirinkimą Konstantinopolyje. Būtent jame Šventajai Dvasiai buvo pripažinta ta pati svarba, kaip Dievui ir Jėzui. Pradėjo formuotis Trejybės sąvoka. Bet ir po šio susirinkimo Trejybė netapo paplitusia koncepcija. Daug kas prieštaravo jai. Pilnas jos įsigalėjimas teįvyko Viduramžių scholastikoje apvilkus filosofijos ir psichologijos rūbais. Ją aiškiai išdėstė Athanasian Creed, klerikalas, palaikęs Konstantiną Nikėjoje: „Mes garbiname vieną Dievą trijuose asmenyse... Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, ir Šventoji Dvasia yra Dievas - visi jie nėra trys dievai, o Vienas“. Tačiau aišku, kad šio rašto Athanasius nerašė. Jis nežinomas Rytų bažnyčiai iki XII a. Tikėtina, kad tekstas yra parašytas pietų Prancūzijoje V a. ir jo įtaka tebuvo VI-VII a. pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje. Vokietijoje liturgijoje jis naudotas IX a. ir tik vėliau Romoje (Encyclopedia Britanica). Tad E. W. Hopkins apibendrina, kad Trejybė buvo Bažnyčios politikos dalis.
Po tris sugrupuotų dievų garbinimas buvo įprastas senovės pasaulyje. Po apaštalų mirties šie pagoniškieji tikėjimai pradėjo skverbtis į krikščionybę. Will Durant pastebi: „Iš Egipto atėjo trejybės sąvoka“. O Siegfried Morenz („Egipto religija“) teigia: „Trejybė buvo pagrindinė Egipto teologų tema. Trys dievai buvo sujungiami ir laikomi vienu“. Tad III-IV a. klerikalai Aleksandrijoje atspindėjo tas pačias idėjas (Ozyris, Izidė, Horas). Kažkiek įtakoti galėjo ir Platono (428-347 m. pr. Kr.) mokymai. Nors Platonas nedėstė Trejybės sąvokos dabartine jos forma, tačiau vėlesnės filosofinės mokyklos iš jo Dievo ir gamtos aiškinimo išvedė trejeto idėjas.
Šyva yra vienas iš indų trejeto - griovimo, destrukcijos dievas. Kiti du yra Brahma - sutvėrėjas ir Višnu - palaikytojas. Pažymint, kad visi šie procesai yra vienas ir tas pats, trys induizmo dievai taip pat yra sujungti į vieną.

Pagal „Vartiklis“