UŽGAVĖNĖS

Dar nuo XX a. pr. Užgavėnes Lietuvoje šventė tris dienas, teikė išskirtinę reikšmę trims paskutiniosioms Mėsiedo laikotarpio dienoms - sekmadieniui, pirmadieniui ir antradieniui - tikrajai Užgavėnių dienai (46 dienai prieš Velykas). Tų dienų valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistai nuo visų ligų“. Kad geriau daržovės tais metais derėtų, Švenčionių apylinkių šeimininkės per visas tris dienas virdavo riebią „rasalienę“  iš paraugintų ruginių miltų ir burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes - net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“.
Linksmos ir siautulingos Mėsiedo užbaigos išvaro žiemą. Užgavėnių paprotys žinomas visoms Europos tautoms (data - tarp vasario 5-os ir kovo 6-os apskaičiuojama pagal mėnulio kalendorių, priklausomai nuo Velykų laiko). Vėl kaimo „ulyčioje“ galima sutikti būrį pokštaujančių persirengėlių: Ožį, Gervę, Žirgą, Mešką, Juodą-kudlotą, Giltinę (etnologai aiškina, kad tai esą ateiviai iš dausų - anapus, toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių personifikacijos). Švaistydamasi kočėlu ir šluota, ant pavažos ir rato (žiema su pavasariu susitinka) klibikščiuoja pamėklė Morė (kitur dar vadinama Kotrė, Boba ir pan.) - pati nelabosios žiemos dvasia. Dvyliktą valandą nakties ji supleškės lauže arba bus nustumta į vandenį. Aukštaičiai panašiai pasielgdavo su Gavėno pamėkle. Teateinie pavasaris! Persirengėlių vaikštynės prasidėdavo dieną. Persirengėlių kaukės - iš medžio, kailio, tošies, popieriaus (kumpos, didelės nosys, atsikišę dantys, barzdos, ūsai), apsivilkdavo išverstus kailinius arba kitokį tam tinkamą rūbą. Grupei vadovaudavo velniu, ožiu ar kita kauke apsitaisęs sumaniausias, iškalbingiausias vedlys, kurio pulke, be anksčiau minėtų gyvulių kaukių, netruko ir ubagų, įvairiausių prekijų, būrėjų. Jų sukeltas triukšmas aukštyn kojom apversdavo įprastą kasdienybės tvarką. Keldami didžiausią sąmyšį, persirengėliai apeidavo visas sodybas. Nepriimti, jų nepavaišinti buvo didelė negarbė. Įsiprašę į vidų, jie krėtė  įvairiausias išdaigas: tai ugnį užgesina, tai, išgraibę iš puodo mėsą, įdeda į ją pasagą - siūlo pirkti „arklį“, patys ieško pirkti „bergždininkių“ (netekėjusių merginų, kurios pagal amžių jau turėjo būti ištekėjusios), gydo, buria, gieda. Pagrindiniai prekiautojai būdavo persirengėliai žydai. Įsidėję į kojinę puodų šukių (manyk - pinigai piniginėje) mainikaudavo, derėdavosi. „Čigonai“ tik ir žiūrėdavo, kaip kokį vertingesnį daiktą iš namų nugvelbt, už kurį vėliau galima būtų didesnę išpirką gauti. Grupę lydėdavo Lašininis ir Kanapinis, kurie kaudavosi tarpusavyje. Jų kova baigdavosi Kanapinio pergale. Lašininis būdavo „išvejamas“ iki Velykų. Užgavėnių dieną nenuobodžiausi: supamasi klojime, lenktyniaujama raitomis, vežiojamos „bitės“ - į roges įkelta rėčka, pilna zvimbiančių vaikų, kuriuos dera apšlakstyti vandeniu. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo daugiau medaus vasarą prineš bitės, ilgesnį pluoštą išaugins linai. Tam tikslui taip pat buvo supamasi, leidžiamasi nuo kalnelio su rogutėmis, vaikams karuselę ant ledo įtaisydavo, kūmos viena pas kitą į svečius suvaikščiodavo. Suvalkiečiai tą dieną „povelius  vaikė“ - jauniklius kumelius, prie rambesnio arklio prikinkę, pravažinėdavo. Daugelyje rajonų  per  Užgavėnes  velėdavo žlugtą, kad  linų  pluoštas būtų baltesnis ir ploniau siūlai  verptųsi. Ta pačia dingstimi dusetiškės merginos būtinai pirkios voratinklius išgaudydavo. 
Paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgoma. Ypač mėsos: sekmadienį triskart, pirmadienį - šešis, antradienį - net devynis. Valgo šiupinį iš kruopų, žirnių, spurgas, kiaušinienę, įvairiausius blynus. Po vakarienės šeimos galva tardavo: „Mes užgavėsime, tegu užsigavės mūsų bėdos ir nelaimės“. 
Visomis Užgavėnių apeigomis siekiama pažadinti žemės gyvybinę jėgą. Tad ir orai nurodo būsimą derlių: jei Užgavėnių dieną sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta - bet kur pasėti javai gerai derės. Jei Užgavėnių dieną drėgna, linai gerai derės. Jei saulė anksti nušvinta, tikslingiau sėti ankstyvuosius linus, jei apypiečiu - vėlyvuosius. Gerų linų galėjai tikėtis tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege.

 etno.lt