Mūsų Dievo Kūnas...

Jėzus pasakė žydų miniai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51-58).

Skaitome Evangeliją pagal Joną. Sekmadienis. Kas gi galėtų būti geriau už Gyvąją Duoną, nužengusią iš dangaus. Gražiai prasideda skaitinys. Gražiai prasideda, bet štai, Jėzus prabyla žodžiais, kurie nei malonūs, nei gražūs – „mėsa“ (pas mus išversta „kūnas“). Tiksliau būtų „mėsa“. Kraujas. „Graužti mėsą“, – taip sako graikų kalbos žinovai. Būtent čia „gerti kraują“. Kūnas tikrai yra valgis, mėsa tikrai yra valgis, kraujas tikrai yra gėrimas – kaip baisu buvo klausytis ne tik žydams tuomet, bet ir mums šiandien. Bet žinia sukrečiama. Ne veltui Jėzus pradeda ir baigia savo kalbą apie Duoną, nužengusią iš dangaus – ne tokią, kokią valgė protėviai, ne prėską, ne tą, kuri leidosi tarsi rūkas ir kurią ėmė ir valgė visi, kurie norėjo, ne, šitoji duona yra su krauju. Ji yra ta, kuri valgoma tam, kad mylėtume. Šita duona yra Kūnas. Ji išdalijama. Ji atiduodama, nepaisant jokių funkcijų, jokio išskaičiavimo, nepaisant statusų, pareigų, įsipareigojimų. Šita Duona išdalijama tam, kad gyventume.
Mes dalijamės vienas kitu tik todėl, kad valgome šitą Duoną, nužengusią iš dangaus, Duoną kaip Kūną, kaip Kraują, kaip Meilę. Meilė turi kraujo skonį, meilė stipri kaip mirtis – Šventojo Rašto žodžiai - tai ne tik poezija, tai tikrovė. Tikrovė, kurią patiriame tada, kai ryžtamės mylėti. Bet štai kur yra Geroji Naujiena – mylėti galime, meilė įstengia nugalėti ne tik neapykantą, bet ir mirtį. Ji netampa lengvesnė, ji tampa stipresnė, nes mes priimame Kūną ir Kraują – Gyvąjį, Amžinąjį, Prisikėlusįjį.
Tokia yra Velykų prasmė. Tokia yra Velykų prasmė, prisikėlimo prasmė mums. Tai kas, kad kasdienė liturgija, tai kas, kad baigiasi Velykos, tai kas, kad liturgija mus veda per mūsų rutiną – šiandien juk taip pat šventė. Šiandien - Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Šiandien yra mūsų meilės šventė. Drįstu sakyti – kiekvienos dienos, kiekvienos akimirkos krikščionio šventė. Džiaugsmas, kad gali mylėti, kad sužeistas gali būti išgydytas.
Kristaus Kūnas ir Kraujas – štai ką mes švenčiame. Ne tik šį sekmadienį, švenčiame kiekvieną dieną ir ne tik per Mišias. Švenčiame per kiekvieną susitikimą, švenčiame tuomet, kai pakylame virš egoizmo ir intrigų pasaulio, kai susikaupiame ir sakome vienas kitam ir visiems: „Jėzus mirė, bet Jis gyvas – prisikėlė, ir mes valgome Jo Kūną ir Kraują“.
Keistas dalykas. Valgyti. Per valgymą pajunti, koks esi nepilnas, kaip stokoji kito, kuriuo maitiniesi. Keistas dalykas dalyti. Dalydamasis pajunti, koks begalinis esi Jėzaus Kristaus malonėje, nes gali kaskart iš naujo duoti, tuomet, kai jau niekas kitas neįstengia. Keistas dalykas švęsti Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinį - Devintines. Keistas dalykas. Bet vėl supranti – visas tavo gyvenimas yra šventė – gal ir ne visada puiki, ne visada labai efektinga, bet kiekviena akimirka yra malonės ir meilės šventė, pripildyta Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo.

Br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Bernardinai.lt