NEREALYBĖS ŠOU

Turbūt turėčiau parašyti reportažą iš tradicinės Devintinių procesijos. Per miestą nešamas baltas miltų ir vandens skrituliukas monstrancijoje, ir daugelis tiki, jog tai pats Dievas. Rimti žengia baltaskverniai klapčiukai, oriai žingsniuoja sutanoti dvasininkai, plevėsuoja vienuolių skarelės. Toliau - įvairaus margumo ir dievobaimingumo publika. Nugirsti visokių šnekų, bet eisena apimta iškilmingos ir susireikšminančios (štai ką mes darome!) nuotaikos, religinių jausmų ir pagavų, jaudulio ir nerimastingumo. Arba priešingai - tingios ramybės. Miestas švenčia Dievo kūniškumą. Dievo matomybę. Simbolinių pavidalų rodytuves.
„Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ - Evangelijoje mokiniai klausia Jėzaus, prieš švęsdami vieną svarbiausių savo iškilmių. Toliau viskas vyksta lyg stebuklinėje pasakoje: sekite paskui žmogų, vandens ąsočiu nešiną, eikite paskui jį į namus ir tenai apsistokite. Namų šeimininko svetingumas kažkaip kontrastuojančiai primena Betliejaus viešbutininkų nesvetingumą. Per Vakarienę Jėzus kalba kone, atsiprašau, kliedesiais. „Tai mano kūnas!“ - sako, laužydamas duoną. O apie taurę vyno – „Tai mano kraujas“. Iš šiandienės nihilistinės perspektyvos - tiesiog žmogėdrų puota. Vis dėlto Paskutinės vakarienės išgyvenimas lieka mistiškas ir nesuprantamas. Mokiniai ir nekamantinėja, nuvokdami vyksmo slaptingumą. Tai, kas vyksta, yra aukščiau nei kalba. Tos pačios sakralinės formulės bus kartojamos tūkstantmečiais, įstingusios kalboje. Netgi daugeliui nesuprantama kalba. Ir žmonės tikės, jog tai, kas ištariama, turi galią ir prasmę. Suvoks ostijas, bet nesuvoks jose Dievo. Tikės kraujo ir vyno paradigma. Verks kryžiaus kelio stotyse. Vitražuose išskaitys pasakojimus sau suprantama kalba. Saulės, vėjo, spalvos kalba. Statys milžiniškas šventoves, apimti Dievo patyrimo didybės. Perduos tą vienas kitam. Kūniškas ir tiesiogiai patiriamas bus santykis su artimiausiu, kokį tik galima įsivaizduoti, šioje tikrovėje esančiu asmeniu. Net suvokdami jį per kitą, esame su juo, patys to nesuvokdami. Devintinių procesijoje mes tik duodame Dievui įkvėpti šiek tiek gryno oro, parodome jam savo miestą ir savo miestui – jį. Dievas gyvena ne vien sacrum sferose, jis simboliškai žengia tuo pačiu šaligatviu su manim, reikšdamas savo esamumą. Nelaikyčiau, jog religinė simbolika prarado savo aktualumą. Neseniai namuose netyčia įsižiūrėjau į medinį Nukryžiuotąjį ir netikėtai suvokiau, kad taip jis dalijasi mano skausmu. Parodydamas tą visu savo kūnu. Leisdamasis suvalgomas. Beveik nuogas ir vienas prieš mus. Kokiame realybės šou išvystume intymesnį ir dar viešesnį meilės bei atsidavimo liudijimą? Todėl Devintinių procesija – tai Nerealybės šou. Su tikrovę pranokstančiu kūniškumu ir sielyste.

-gk-, „Šiaurės Atėnai“, Bernardinai.lt, 2006