Nušvitusios dulkės

Pelenų trečiadienis - baisi diena Bažnyčios kalendoriuje. Baisesnė, beviltiškesnė už Vėlines ir Didįjį penktadienį. Liežuvis nesiverčia vadinti jos švente, nors šią dieną viskas šventiška: iškilmingos Mišios, ilgesni skaitiniai. Ir žmonių lyg per atlaidus. Jauni, gražūs veidai, kurie trokšta gyventi ir džiaugtis. Visi to trokštame. Bet mums skiriami anaiptol ne džiaugsmo ir optimizmo žodžiai. „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“, - tokia yra pagrindinė šios liturgijos mintis. Vis dėlto žiauri Bažnyčia: dar neišsisklaidžius Užgavėnių nuotaikoms, sukvietusi visus kaip į šventę, ji be jokių užuolankų, be jokio pasigailėjimo skelbia mums galą, mirtį, pelenų ir dulkių likimą.

Senovės pagonių religijos žmogaus ar gyvulio pelenus laikė šventais, priskirdavo jiems gydomąją ir magiškąją galią. Ir mes, lietuviai, nors jau seniai nesame pagonys, su didele pagarba kalbame apie savo protėvių pelenus, vežame juos namo iš Sibiro ar Amerikos. Šventojo Rašto žmogus pelenams neturėjo tokių sentimentų. Pelenai ir dulkės, kurie hebrajų kalba vadinami labai panašiais žodžiais (heper ir hapar), visoje Biblijoje turi tik dvi reikšmes. Jie yra atgailos, liūdesio ženklas - tai viena.
O antra - jie simbolizuoja trapų ir trumpą žmogaus gyvenimą, jo mirtingumą, jo išnykimą. „Esu dulkė ir pelenai“, - prisipažįsta Abraomas Pradžios knygoje (18, 27). Koheletas, Senojo Testamento pamokslininkas bei išminties mokytojas, buvo dar labiau pesimistiškas: „Visi eina į vieną vietą, visi yra iš dulkių ir visi grįžta į dulkes“ (3, 20). Jam pritars Jobo knyga, beviltiškai vertindama žmogaus likimą: „Tie, kurie gyvena moliniuose namuose, kurie turi pagrindą iš žemės, bus sunaikinti tarsi kandžių“ (4,19). Baisi neviltis. Ir jokių prošvaisčių.

Mes galėtume raminti save ir guosti mintimi, kad visa tai buvo parašyta Senojo Testamento laikais. Kad žmonės tuomet dar nežinojo, kas yra prisikėlimas, sielos nemirtingumas, pomirtinis gyvenimas, ir todėl jų samprotavimuose apie žmogaus likimą dažnai pasigirsta liūdesio ir pesimizmo gaidos. Mums atrodo, kad Naujasis Testamentas turėjo atšaukti, pakeisti šitokį juodą požiūrį į žmogų. Juk Kristus prisikeldamas tarsi įžiebė šviesą tunelio gale. Juk ir Jis, ir Jo apaštalai sakė, kad kiekvienas tikintis žmogus bus prikeltas ir apdovanotas amžinuoju gyvenimu. Ko gi mums nerimauti ir baimintis? Užverskime Senąjį Testamentą, kuo greičiau pamirškime tuos nevilties ir nusiminimo puslapius. Taip, mes suprantame, jog mūsų kūnai yra mirtingi, jog kada nors jie pavirs pelenais ir dulkėmis. Bet mes juk turime sielą, kurios mirtis negali sunaikinti, kuri atsiskyrusi nuo kūno gyvens per amžius. Be baimės galime nulenkti savo galvas byrantiems pelenams, nes žinome, kad jie išreiškia tik pusę tiesos apie žmogų.

Ar prisimenate, kaip vaikystėje, išgėrus karčių, neskanių vaistų, kas nors iš namiškių paduodavo šaukštą medaus ar kokį saldainiuką. Kad nejaustume burnoje šleikštumo, kad būtų lengviau nuryti. Bet vaistai vis tiek lieka vaistais. Jie nepasikeičia nuo to, kad juos pasaldiname. Ir tiesa apie žmogų yra viena, nesikeičianti, užrašyta jau pirmuosiuose Biblijos puslapiuose ir šiandien Bažnyčios mums visiems pakartota: „Dulkė esi ir dulke vėl pavirsi“ (Pr 3, 19). Tu, žmogau, esi dulkė. Ne tavo kūnas, kuris sutrūnys ir susimaišys su žeme, bet tu visas. Visas tu esi mirtingas, o ne vien kuri nors tavo dalis. Ir neturėk iliuzijų, kad tavo siela verta kilnesnių apibūdinimų, kad ji yra daugiau už dulkes.

Jums keista, gal net baisu, ar ne? Jums nesitiki, kad toks požiūris į žmogų galėtų būti suderinamas su Naujuoju Testamentu, su krikščionių tikėjimo tiesomis? Nejaugi visa, ką Evangelijos kalba apie Kristaus Prisikėlimą ir žmogaus nemirtingumą, tėra iliuzija, noras sušvelninti kartų mirties prieskonį burnoje, nelyginant anas medaus šaukštelis vaikystėje?

Pelenų trečiadienis iš tiesų baisi diena Bažnyčios liturgijoje. Užuot šlaksčiusi mūsų galvas gaiviais krikšto vandens lašais, Bažnyčia beria pilkus pelenus. Mirties ir sunykimo simbolį. Gal gąsdina mus prasidedant gavėniai, kad daugiau pasninkautume, uoliau melstumės ir atgailautume? Kažin ar gąsdina. Ji sako paties Dievo apreikštą tiesą apie mus, šios žemės gyventojus. Griauna mūsų vaikišką norą kaip nors pasaldinti nemalonų suvokimą, kad esame laikini šiame gražiame mieste ir pasaulyje. Išmuša iš mūsų rankų visas kortas. Jos pasirodė netikros, ne tos, kurias išdalijo Dievas. Dabar prasideda nauja partija, ir koziriai bus tikri. Žymusis mūsų laikų Bažnyčios mokytojas Karlas Rahneris rašė, jog Kristaus Evangelija jam yra Geroji Naujiena dėl to, kad mes, žmonės, per Jėzų galime pasakyti Dievui tuos pačius Pradžios knygos žodžius: „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“.

Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu ir žmogaus amžinuoju gyvenimu po mirties - tai ne medaus šaukštas, ne saldi karamelė, padedanti nuryti karčius vaistus. Ne mėginimas kaip nors sušvelninti bauginančią nežinomybę. Krikščionis žino esąs dulkė ir pelenų sauja. Užuot slapstęsis ar ieškojęs kitų kelių, jis eina tiesiai. Eina į pelenus ir į dulkes. Pasineria į juos tarsi į krikšto vandenis, nes pats Dievas buvo į juos pasinėręs, tapdamas kūnu ir apsigyvendamas tarp žmonių. Ir todėl šitos dulkės yra palaimintos. Nušvitusios, tariant mūsų poeto žodžiais. Jos yra kupinos gyvybės. Jų pilka spalva pražysta amžinatvės vaivorykšte.

Pelenai, kuriais pasibarstysime savo galvas, niekada nesiliaus simbolizavę mirties, mūsų trapumo ir sunykimo, bet drauge su Kristumi Pelenų diena yra šventė. Drauge su Kristumi mes sakome: šventieji pelenai, kuriuose Viešpats brėžia tikėjimo, vilties, meilės ženklą.

 Julius Sasnauskas OFM, 1996