|  
		
		Pelenų dienos liturgijos 
		prasmė
		Kiekvienais metais Pelenų 
		diena Bažnyčia pradeda gavėnios laiką. Skirtas pasiruošti švęsti 
		didžiajai šventei - Kristaus Prisikėlimui, šis liturginis laikas yra 
		kelias, vedantis į Kristaus kančios garbinimą ypatingu būdu Didžiojo 
		tridienio dienomis ir, kaip skelbia Evangelija, įžengimas į Prisikėlimo 
		džiaugsmą kartu su triumfuojančiu Kristumi. Pelenų dienos liturgija lyg ir kontrastuoja su taip staiga nutrūkusiu 
		eiliniu liturginiu laiku. Dievo žodis moko atgailos, atgailą ir 
		nusižeminimą simbolizuojantis violetas kreipia dėmesį į mūsų 
		netobulumus, o pirmąją gavėnios dieną kaip visiško žmogaus trapumo ir 
		mirtingumo ženklas ant galvų barstomi pelenai. Ties pastaruoju momentu 
		ir susitelkime. Pelenų barstymas sakant žodžius: Atmink, žmogau, kad 
		dulkė esi ir dulke pavirsi -  labai primena anksčiau nemirtingo Adomo 
		būseną po nuopuolio, arba Atsiverskite ir tikėkite Evangelija - tai 
		Jono Krikštytojo šauksmas, daug kartų pakartotas daugybės šventųjų, 
		iškelia mums prieš akis tiesą - mes esame nuodėmingi. Pelenai - sunykimo 
		simbolis - siejasi su nuodėmės ir išgelbėjimo drama. Krikščionybė 
		pačioje giliausioje savo esmėje yra apibrėžiama nuodėmės, pasmerkimo ir 
		teisumo, išgelbėjimo Kristuje sąvokomis. Tikėjimas, kad žmogus buvo 
		Dievo sukurtas nemirtingas ir ši būsena jam grąžinama per Kristaus 
		Prisikėlimą, jei įsijungiama į mistinį Kristaus Kūną, apima ir nuopuolio 
		momentą. Turima omenyje, jog žmogus pasipriešino Dievo valiai ir taip 
		pats transformavo savo būvį iš nemirtingumo būsenos į mirties ir irumo, 
		suponuotų nuodėmės, ypač pirminės, būseną. Šis Adomo ir Ievos nusisukimo 
		nuo Dievo sąvoka apibūdintas vyksmas yra krikščioniškasis mirties ir 
		skausmo slėpinio paaiškinimas. Pasaulis prisipildė skausmo ir neteisybės 
		dėl prieš Dievą nukreipto žmogaus pasirinkimo. Apskritai kiekvienas 
		Dievo valios nepaisymas tampa mirties šaltiniu. Ir atvirkščiai - 
		Kristuje žmogus yra išgelbstimas iš mirties slėpinio, o nemirtingumas 
		grąžinamas prarasto amžinojo gyvenimo pavidalu.
 Taip iš tikėjimo Kristaus Prisikėlimu kyla suvokimas, jog amžių 
		pabaigoje mūsų kūnai bus prikelti ir visas aš, visas 
		žmogus, ne vien tik siela, kuri, kaip žinome, yra nemirtinga, stos prieš 
		Dievo teismą. Šis perėjimas (kaip ir senojo Izraelio išgelbėjimas iš 
		Egipto nasrų), šis išgelbėjimas iš mirties nasrų vyksta Kristuje, 
		išganingame Dievo įsikišime į istoriją, įvykusiame per Jėzų, šįkart 
		visam laikui ir pačiu plačiausiu būdu. Kristus savo mirtimi ir 
		Prisikėlimu kiekvienam yra perėjimas iš mirties į gyvenimą, ir būtent 
		tai ruošiamės švęsti per Velykas. Gavėnia tuotarp kreipia mūsų žingsnius 
		į laikinumo tikrovę, mūsų trapumo tikrovę, kad galiausiai pasitiktume 
		Kristaus kančios šventimą atviromis ir nuolankiomis širdimis, kad mūsų 
		ribotumas nesutrukdytų atsiverti Viešpaties malonei. Todėl gavėnioje ir 
		ypač pirmojoje jos dienoje toks ryškus žmogaus silpnumo ir irumo 
		akcentas. Pelenų barstymas ant galvos yra senas, iš senojo Izraelio 
		ateinantis ir krikščioniškojoje tradicijoje prigijęs atgailos ženklas, 
		sakantis: Aš matau, Viešpatie, save tokį, koks iš tikrųjų esu - silpną 
		ir trapų, mirtingą ir visiškai priklausantį nuo Tavęs.
 Tokia yra Pelenų dienos liturgijos prasmė - išgyventi visišką nuolankumą 
		Dievo akivaizdoje.
 
		Aidas Rudėnas, 
		Bernardinai.lt, 2009   |