ŠVENTASIS Juozapas

Šiam teisuoliui iš Dovydo giminės teko Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus tėvo vaidmuo. Jėzus vadino save Juozapo sūnumi ir klausė jo kaip tikro tėvo. Bažnyčia ypač gerbia Juozapą kaip globėją, nes pats Dievas paskyrė jį savo šeimos sergėtoju. 1859 m. sausio 30 d. Pijus IX įteisino nuolatinį jo kultą, o 1870 m. gruodžio 8 d. savo dekretu Quemadmodum Deus paskelbė jį Visuotinės Bažnyčios globėju. Kaip paplitęs Juozapo kultas, liudija jo vardas, bene populiariausias Italijoje, o gal ir pasaulyje.
Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, ir kai ji tapo nėščia, viešai jos neišsižadėjo, saugodamas nuo negailestingo žmonių pasmerkimo. Juozapas mokėjo klausytis, todėl kai sapne jam pasirodė angelas ir pranešė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios” (Mt 1,20), - jam pakluso; dar sykį jis pakluso angelui, liepiančiam kuo greičiau bėgti į Egiptą, pakluso ir tada, kai šis liepė jiems grįžti (Mt 2,13-14.19-21.
Apie Juozapą žinoma nedaug. Daugiausiai apie jį kalbama apokrifuose, ypač Jokūbo Protoevangelijoje (V-VI a.): kai ant jo lazdos nutūpęs balandis - Šv. Dvasia lemia jam tapti Marijos vyru, Juozapas prieštarauja: „Aš jau turiu sūnų ir esu senas, o ji dar visai mergaitė!”
Juozapas paprastai vadinamas dailide; Evangelijoje pagal Matą (13, 55) graikiškai sakoma tekton, t. y. „statytojas”: dabar sakytume - statybininkas, dailidė. Kadangi Juozapas buvo Jėzaus globėjas, su tuo susijusi visa jo ikonografija: matome, kaip jam miegant apsireiškia angelas, kaip jis ieško būsto, lydi Mariją, jojančią ant asilo ir vedamą angelo; matome besimeldžiantį prie prakartėlės, budintį, triūsiantį, besirūpinantį kūdikiu.
Po Jėzaus vaikystės ir paauglystės, dažnai vaizduojamos „Šventosios Šeimos” ikonografijoje ir glaustai paminėtos Evangelijoje pagal Luką: Jis buvo jiems klusnus” (2,51), - žinių apie Juozapą Evangelijose nėra; tikėta, jog mirštantį jį labai stiprino Dievo Motina ir Jėzus, todėl Juozapas, labiau nei kuris kitas šventasis, yra prašomas lengvos mirties. Prisiminkime maldą: „Jėzau, Marija, Juozapai, į jūsų rankas atiduodu savo širdį ir sielą, Jėzau, Marija, Juozapai, padėkite man mano mirties valandą, Jėzau, Marija, Juozapai, mirštu susitaikęs su jumis”.
Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris custos (8) apie Juozapą rašo: „Dievas pašaukė šv. Juozapą tarnauti Jėzui ir jo pasiuntinystei per savo tėvystę: šitaip jis visada prisideda prie didelės Atpirkimo paslapties ir iš tikrųjų yra Išganymo tarnas”. Šv. Bernardinas Sienietis (1380-1444) taip rašė apie šv. Juozapą: „Juozapas - vienas linksmiausių senukų, kada nors gyvenusių pasaulyje, šlovingosios Mergelės Marijos ir jos vaikelio Jėzaus, šio didžiausio turto, sergėtojas”.
Juozapo kultas paplitęs visame pasaulyje. Nuo 1624 m. jis yra Kanados globėjas; Monrealyje stovi didelė jo šventovė. Beveik ant visų jos altorių užrašyta: Ite ad Joseph, „Eikite pas Juozapą”. Biblijoje tai Jokūbo žodžiai apie savo sūnų Juozapą, kuris buvo parduotas į Egiptą ir vėliau išgelbėjo ir šią šalį, ir savo šeimą, bet jie tinka ir dabar, nes norima pasakyti, kad tas, kuris kreipiasi į Juozapą, nelieka nuviltas. Nuo 1956 m. Juozapas minimas dar ir gegužės 1 d. kaip amatininkas: per šią darbo žmonių šventę krikščionys darbininkai šlovina jį kaip pavyzdį ir globėją, nes jis savo triūsu padėdavo Marijai su Jėzumi ir Dievo Sūnų išmokė žmogiškų darbų. Daugelyje vietų Juozapo šventė švenčiama kovo mėnesį: ne tik kūrenami laužai ir valgomi kepti Juozapinių saldumynai, bet ir teikiama labdara, nes Juozapo šeimai dažnai padėdavo gailestingi žmonės; pavyzdžiui, Italijoje yra paprotys kviesti pietų Juozapą, Mariją ir Jėzų vaizduojančius tris vargšus, ir jiems patarnauja namų šeimininkas; toks paprotys yra ir Filipinuose.
Juozapas yra daugybės kompanijų, brolijų, kongregacijų bei lombardų globėjas; 1963 m. sausio 18 d. Jonas XXIII paskelbė jį Kanados globėju; nuo 1665 m. jis globoja Bohemiją, 1914 m. gegužės 14 d. Pijus X ir 1935 m. gruodžio 11d. Pijus XI šią globą atnaujino; nuo 1675 m. Juozapas globoja Austriją; 1678 m. rugpjūčio 17 d. Inocentas XI paskelbė jį misijų Kinijoje globėju, o 1957 m. kovo 19 d. Pijaus XII sprendimu jis tapo Belgijos ir Peru globėju.
Juozapas yra šeimos tėvų globėjas, o kadangi dėl ypatingų savo vedybų turėjo susilaikyti, tai globoja ir viengungius. Juozapas yra visų dirbančiųjų globėjas, ypač tų, kurie apdoroja medieną - stalių, dailidžių, dėžių ir seifų meistrų, račių; jis globoja benamius, nes pats yra ieškojęs prieglobsčio; keliautojus, nes bėgo į Egiptą; statinių meistrus, nes retkarčiais vaizduojamas geriantis iš statinaitės kelionės metu; tiltų statytojus, nes jie tiesdavo per upes medinius tiltus.
Jo prašoma lengvos mirties ir nuginti mirties baimę, benamiai jo meldžia stogo virš galvos, o tremtiniai - padėti grįžti į tėvynę. Norintieji išsaugoti skaistybę ir nugalėti instinktus, po drabužiais nešiodavo „šv. Juozapo raištį”. Škotai kreipiasi į jį su malda, kad ateitų lietus arba giedra, priklausomai nuo to, ko reikia.
Kadangi Juozapas buvo Jėzaus globėjas, jis vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi, o lazda, kurią visada laiko rankoje, ir išvaizda nusižiūrėta iš apokrifų, kuriuose jis vaizduojamas senas. Evangelijose apie jo amžių neužsimenama, tad ilgainiui jis imtas vaizduoti jaunesnis.
Pagrindinis Juozapo atributas yra migdolo žiedais pražydusi lazda. Šis iš Senojo Testamento paimtas simbolis primena, kad Mozės laikais Dievas skyrė vyriausiuoju kunigu Aaroną - tai jo lazda pražydo migdolo žiedais ir vedė migdolo vaisius; pražydusi lazda rodo Dievo „pasirinkimą”. Apokrifuose yra aprašyta stebuklų, dėl kurių būtent Juozapas tapo Marijos vyru; tų pasakojimų yra kelios versijos; tačiau visiems bendra tai, kad kunigai kvietę visus ateiti į Šventyklą su savo lazdomis - tas, kurio lazda pražysianti, būsiąs išrinktas (taip parašyta Jokūbo Protoevangelijoje, Pseudomato Evangelijoje, armėniškoje Vaikystės evangelijoje, Marijos Gimimo Knygoje, Dailidės Juozapo istorijoje. Pagal Pseudomato Evangeliją (8,3), stebuklas, parodęs, kad Dievas pasirinko Juozapą, buvo balandis, išskridęs iš jo lazdos, o pagal Jokūbo Protoevangeliją (9, 1) - ant jos nutūpęs balandis.
Migdolo žiedai priskirti Juozapui ne tik todėl, kad saldus migdolo, graikiškai amigdale, branduolys kietame kevale yra tarsi brangenybė nesudaužomame kiaute; hebrajiškas žodis saked, t. y. „migdolas”, labai panašus į žodį šakad - „saugoti”, o Juozapas kaip tik ir saugojo Mariją ir Jėzų. Pražydusi lazda gali būti aliuzija į apokrifuose aprašytą epizodą, kai gundydama Juozapą piktoji dvasia pasišaipė, esą greičiau jo sausa lazda pražysianti, nei jis patikėsiąs, kad jo žmonos motinystė esanti iš Dievo, - ir lazda pražydo. Lazda primena skeptrą (skeptron žodis graikiškai ir yra „lazda”), o skeptras savo ruožtu kelia minčių apie galią ir jėgą, karaliaus valdžią (Juozapas buvo iš karaliaus Dovydo giminės), gamtos jėgų valdymą ir stebuklingąją burtininkų lazdelę; taigi ji - valdžios ir jėgos simbolis. Ja ginkluoti karaliai piemenys tarsi kariai gindavo savo bandą, iš jos kilęs vyskupo pastoralas, kurio forma primena pražydusią Aarono lazdą.
Ikonografijoje yra ir lelija, reiškianti tyrumą, skaistybę ir, prisimenant lauko lelijas iš palyginimo (Mt 6,28), - visišką atsidavimą Dievo valiai; balandis, susijęs su vestuvėmis, labai retas: vienas iš nedaugelio Juozapo paveikslų su balandžiu ant pražydusios lazdos yra Florencijoje, Šventojo Kryžiaus bažnyčios Baroncelli koplyčioje. Du balandžiai yra atnaša per pirmąjį Jėzaus apsilankymą Šventykloje. Antraeiliai atributai - dailidės darbo įrankiai: pjūklas, kirvis, oblius, kampainis.

F. ir G. Lanzi; pagal „Šventieji globėjai ir jų simboliai“; Bernardinai.lt, 2007