Laisvės sapnas

„Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė, atrodė mums sapnas“. Čia sakinys iš Senojo Testamento psalmės. O toliau ten – apie džiaugsmą, kuriuo netvėrė išlaisvintųjų širdys, apie nesuvaldomą liežuvių linksmybę. Ana kovo 11-oji, vėlų vakarą pranešusi apie prikeltą Lietuvą, tikrai pasiliks atminty lyg sapnas, už kurio susapnavimą nežinia ką atiduotum. Ir kad juo išsyk patikėta, kad jis neišsisklaidė nei tada, nei paskui baisųjį sausio rytą, niekaip kitaip nepaaiškintum kaip tik Viešpaties palaiminimu, siunčiamu visiems laisvės sapnams.
Nesuprasiu, nenoriu suprasti tų, kurie ten mato savo didvyriškumo, savo išminties ar pasiaukojimo rezultatą. Jeigu jau 1918-ųjų vasaris vadintas kvapą gniaužiančiu istorijos paradoksu, tai juo labiau ši diena, sąžiningai prisiminus ir pasvėrus visa, kas buvo, verčia nustėrti iš nuostabos.
Suprantu, Viešpaties dalyvavimas tautų ir valstybių likimuose visuomet kels keblumų net karščiausiai tikinčiam žmogui. Kodėl jis vienąsyk užleidžia vergiją (tai irgi biblinio tikėjimo dalis), o kitąsyk išvaduoja? Kodėl viena laisvės kova ramiausiai paliekama pralaimėti, o į kitą jis įsiterpia su savo visa nežemiška galybe ir logika? Gal turi kažkur danguose prisipildyti pavergtųjų kančios taurė ar pavergėjų niekšybė peržengti visas ribas? O gal jo pagalba pasirodo tuomet, kai beveik niekas ja rimtai nebetiki ir jos nelaukia, kada nusilpsta laisvės troškimas ir triumfuoja smaugikų galybė, kada lieka tik saujelė nesusitaikiusiųjų su pančiais?
Turi apie tai galvoti, net jeigu netikėtum, jog pats karalaitis Kazimieras, raitas ant žirgo, vedė lietuvių būrius ne tik prie Polocko, bet ir aną kovo 11-ąją. Iš minties apie dovaną, kurios nebuvai vertas, randasi dėkingumas ir atsakomybė, troškimas dalytis ir priimti kitą. Tie nusistatymai, be kurių neišvengiamai klaiposi ir klumpa išlaisvintas gyvenimas. Kažkiek laiko, rodos, dar būta nuolankaus, sąžiningo žvilgsnio į dovanotą nepriklausomybę, tai dar turėjo pagauti mus laiminęs Jonas Paulius II. Paskui pamažu persikelta ant kitų bėgių. Ar ant senųjų, išvažinėtų ir pažįstamų. Šiandien mūsų liežuviai jau be anos linksmybės.
Gal ir nelabai tinka moralizavimais palydėti šventinius sveikinimus. Bet, kita vertus, kada, jei ne tokią dieną reikėtų kelti sau tą nelemtą klausimą, kodėl išlaisvinta ir didžiuosius savo politikos tikslus pasiekusi Lietuva toli gražu ne visiems savo vaikams yra jaukūs ir brangūs namai, kuriais galima džiaugtis ir didžiuotis? Kodėl neįstengiame nė mėnesio nugyventi neišgirdę ko nors bjauraus apie savo valdžią?
Galima pasiūlyti su panašiomis kalbomis persikelti į bažnyčią ar apskritai neaušinti burnos. Bet vis tiek iš mūsų miestų ir kaimų jau taip lengvai neiškrapštysi tos galingos svajonės, pažadintos aną 1990-ųjų pavasarį. Jis kaltas, kad kasmet, kovo mėnesį, truputį suskausta, kad neramu, kad kitąsyk negali pažiūrėti į akis vaikams, kurie dar pilni nesutryptos vilties ir nežinia iš kur nusileidusio idealizmo.
Nebijokime, yra ir bus kuo čia džiaugtis, ką švęsti, kam su pagarba nusilenkti. Tai lygiai tiek tikra, kiek ir anos visiems pakyrėjusios juodos litanijos. Tik ne „partijai ir vyriausybei” ačiū už tai. Laisvės sapnas, iš Viešpaties malonės atėjęs, yra didis dalykas. Stebuklas po stebuklo. Ir jeigu jis nė šiandien neišsisklaido, nepasiduoda, irgi belieka pripažinti, jog tebesame dangaus globoje. Būtų gerai, visuomet būna gerai, kada išlaisvintos tautos prisimena, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Julius Sasanauskas OFM, „Panorama”, Bernardinai.lt, 2006