Nuo 
						seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę, 
						burdavo 
						ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo 
						laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią 
						dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą. Saulės lauktuvės 
						pilnos paslaptingumo ir magijos. Tikima, kad tuo metu 
						visur bastosi dvasios, galinčios ir pakenkti žmogui. 
						Norint joms įtikti nepilamos pagalvės (varnos žąsiukus 
						išnešios), nevijami 
						botagai (avys kvaituliu suksis), nekerpamos avys (vilnos 
						bus netikusios, šiurkščios). Per lauktuves nevalia 
						smarkiai linksmintis, privalu pasninkauti. Šią dieną 
						atsiskaitydavo su piemenimis, atlikdavo apeigas, 
						turinčias nulemti ateinančių metų derlių, burdavo 
						norėdami sužinoti, kas laukia kitais metais.
						Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su 
						šv. Andriejaus varduvėmis, tačiau senoviniai lietuvių 
						burtai šios šventės metu dar ilgai išliko.
						Lietuvių liaudies buityje ši paskutinioji lapkričio 
						diena nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač 
						merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais 
						Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams. Kai 
						kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. 
						Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis 
						susilaikymo arba advento laikotarpis, tad ir 
						Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų 
						laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su 
						pradžia, virsmu.
						Iš XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių: Endrėjinės 
						vakarą merginos ir vaikinai nueina tylomis į sodą, 
						nusilaužia vyšnios šakelę ir pamerkia vandens stiklinėje 
						šiltame kambaryje. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių 
						sužaliuos ir pražydės, tai tais metais prireiks marčios 
						vainiko. Šį paprotį buvus visoje Lietuvoje paliudija 
						vėlesni tautosakos šaltiniai. Tik kai kur šakelę 
						mirkydavo tamsioje patalpoje, kitur pastatydavo ant 
						palangės. Linkmeniškiai manė, kad šakelė būtinai turi 
						būti iš svetimo sodo pasivogta. Būrimas buvo tarsi dar 
						labiau sustiprinamas vogto daikto magijos principu.
						Daug reikšmės buvo skiriama šv. Andriejaus nakties 
						sapnams. Tačiau, kad norimą dalyką susapnuotum, reikėjo 
						tinkamai pasirengti. Pavyzdžiui, ištisą dieną 
						išpasninkavusi mergina, prieš atsiguldama, suvalgo 
						iškart 1-3 nemirkytas silkes ar gerai užsūdytos, dar su 
						apyniais sumaišytos avižinių miltų tešlos bandelę (kai 
						kur - 9 dienas keptą!), paskui atsigula prie slenksčio, 
						sukalbėjusi 9 poterius ir rožančių. Tada būtinai 
						susapnuos, kad mylimas vaikinas atneša vandens 
						atsigerti. Už to ir ištekėsianti. Jeigu sapne pamatys 
						pro langą kišamą lopšį, vadinasi, mergaudama pavainikio 
						kūdikio susilauks. Kai kurios prie lovos pasidėdavo 
						vandens stiklinę, kad prisisapnuotasis turėtų ką paduoti 
						gerti. Arba pasikišdavo po lova balanėle uždengtą dubenį 
						su vandeniu. Tada manė susapnuosiančios tą, kuris per 
						lieptelį perves. Varėniškės burdavo, pasiėmusios 
						rankšluostį, puodelį su vandeniu ir porą veidrodžių  
						žiūri veidrodin, atgalia ranka prausiasi ir kalba: 
						Dievuli, kad aš pamatytau savo berną. Tad ir pamato jį 
						už nugaros pastatytame veidrodyje. Šiaulių apylinkių 
						merginos po lova pasistatydavo geldą su vandeniu, 
						įmetusios plaukioti rūtų vainikėlį. Kas sapne ateis 
						vainiko paimti, tas ir bus likimo skirtasis.
						Nemaža būrimų siejama su aguonomis ir kanapėmis. 
						Pavyzdžiui, šv. Andriejaus naktį, prieš eidama miegoti, 
						mergina atgalia ranka (būrimui tai būtina sąlyga!) 
						aplink savo lovą pabarsto kanapių kalbėdama: Šventas 
						Andriejau, kanapes sėju. Kas nori mane imti, tegu ateina 
						kanapių rauti. Arba per patį šventės vidurnaktį pasėja 
						kanapių nuo savo lovos iki šulinio, vis taip prašydama 
						šventą Andriejų, kad būsimąjį vyrą parodytų. Kitos dar 
						kanapių triskart atgalia ranka aplink šulinį apibarsto 
						ir žiupsnį šulinin įberia. Tada klausosi, bene muziką 
						išgirs. Jeigu išgirs  kitais metais ištekės.
						Įdomu tai, kad buriant daugiausia naudotos kanapės. 
						Kanapė  tai vyriškas augalas, priešingai linams  
						moteriškam. Linus rovė tik moterys, o kanapes  vyrai. 
						Iš jų vijo virves, pančius, vadeles, botagus. Tai 
						daugiausia vyrų naudoti reikmenys. Būrimuose veiksmas 
						atliekamas ne tik neįprastu būdu  atgalia ranka,  bet 
						ir išsirengus nuogai. Nuogumas  betarpiškas 
						susilietimas su gamta yra burtų išsipildymo sąlyga.
						Tą vakarą vaikinai ir merginos svaidydavo sau per galvą 
						kurpę. Į kur ji nosimi atsisuks, į tą pusę teks nueiti į 
						marčias ar žentus.
						Būrimams, kadangi jie susiję su rizika (laimė ar 
						mirtis), viena iš sąlygų  būti vienam, su niekuo 
						nesikalbėti, neišsigąsti. Keleto asmenų grupinis būrimas 
						jau rodo jo pramoginį pobūdį.
						
						day.lt, etno.lt