Tai paskutinė rudens šventė, senovėje kartais švęsta ir lapkričio 10 d., kitur - 12 d. Tai įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Tada atsiskaitoma, atpilant javais, su kalviu, kerdžiumi, malūnininku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Piemenėliai laukdavo sniego - ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos: surengdavo Balto ožio „aukojimą“ arba Sniego šauktuves. Galulaukėje, pamiškėje jie išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią; apie jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ne raguotą ožį; ožka - tai žiema, ožys - pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Paskui šokdavo „Oželį“, „Ožkelę“, kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius. Piemenėliai erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėm, kaduginėm lazdom, dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas, prakalbas. Ant laužo kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių - piemenėlių gardumyną. Ožką vaišindavo morkom, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, jam uždėdavo žalią miško pataisų karūną.
Žemaitijoje kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, vadinasi žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; atvirkščiai, jei ir prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.