| 
                  
					samboriai, Vėlinės, ilgės 
					  
					Tai Didžioji derliaus šventė,
                  švenčiama kelias savaites. Jai rengiami stalai, kepama
                  ypatinga sūrio pavidalo duona, daromas trijų devynerių alus
                   imdavo devynias saujas įvairių pirmo pjovimo javų,
                  kiekvieną saują padaliję į tris dalis, tas trejas
                  devynerias saujeles pašventindavo (pasmilkydavo virš aukuro
                  dūmų), javus iškuldavo, sumaišydavo su miežiais ir tuomet
                  darydavo alų. Pirmiausia pagarbinę derliaus dievus, Žemyną,
                  Perkūną ir vėlių globėją Veliuoną, imdavo vaišinti
                  protėvių vėles. Namuose prie šventiškai dengtų stalų
                  kviečiamos vėlės valgyti. Žmonės laikosi tyliai, kad vėlių
                  nenubaidytų. Sėdamasi už stalų, o po to einama į kapus,
                  jie puošiami, ten vaišinamasi ir paliekama maisto vėlėms.
                  Lankant vėles būtina žibinti ugnį, nors ir diena būtų.Tą dieną žemaičiai turėjo paprotį mirusius iš kapų į
                  pirtį ir ant puotos kviesti, kėdes jiems statė, marškinius
                  dėjo ant paskirtos vietos; patys tris dienas gerdami vaišinosi,
                  paskui, visa, kas buvo dėl vėlių parengta, jų kapus gėralais
                  palaistę, ant kapinių palikdavę (pagal J. Basanavičiaus užrašymus).
 Senieji žmonės pasakoja, kad dar praeito šimtmečio
                  viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė
                  savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes.
                  Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos
                  giminės nario, giedodami: Kartu su savimi nešdavosi visokių
                  valgių ir gėrimų. Kapinėse prie kurio mirusiojo giminės
                  kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis,
                  kviesdamas vardais mirusius gimines iki pat prabočių kurių
                  tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų,
                  midų, pieną. Ant kapo padėdavę duonos, mėsos, sūrio ir
                  kitokių valgių.
 Vėlinių vakarą šeimos tėvas, susirinkus visiems prie
                  stalo, kalba tokią maldą: Mirusiųjų Vėlelės, kurias
                  dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai,
                  verti amžinos atminties vyrai ir moterys, o ypač tu, mano
                  seneli ir senele, tėve ir motina, taip pat giminės,
                  vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šitų namų,
                  prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios
                  malonios, kaip kad mums yra saldus jūsų atminimas. Kiek
                  patylėjęs, paprašo visus sėsti ir valgyti. Valgydavo tylėdami.
 Lietuvoje ilgą laiką laikėsi paprotys per Vėlines dalinti
                  elgetoms vaistą (specialiai jiems iškeptą duoną). Dzūkai
                  vadinamąją dziedų (elgetų) duoną kepdavo su tam
                  tikromis apeigomis. Iškepę paprastus kepalus, kepdavo
                  keturias bandeles dziedams. Ryte per pusryčius motina
                  suskirstydavo dziedams košės, sudėdama į specialų jiems
                  skirtą dubenėlį ( dziedų bliūdelį). Po to
                  atskirdavo mėsos ir visokio pagaminto maisto. Kol
                  neatskirdavo dziedams, neduodavo niekam, net vaikui valgyti.
                  Visiems pavalgius, paruoštą maistą išdalindavo prie bažnyčios
                  arba kapinėse susirinkusiems dziedams - elgetoms..
 
					etno.lt
 |