ILGIŲ IR VĖLINIŲ METAS





Galbūt netikėta, bet pradedu nuo HELOVINO, kuris Europoje ir pasaulyje, o pastaraisiais metais ir Lietuvoje, ūžia spalio 31 d. Pykom ir priešinomės – kaip reiškiniui, visai svetimam lietuviškai dvasiai, šventai mūsų Vėlinių rimčiai. Glumina triukšmas ir juokas, o dar ir visi tie atgrasūs demoniški motyvai, raganos, vorai ir griaučiai. Tačiau, atmetus lietuviškas emocijas ir nuodugniau pasigilinus, sužinom štai ką. Taip, Helovino ištakos yra ikikrikščioniški senovės keltų ritualai. Tačiau visai ne pabaisiški. Tai buvo vasaros pabaigos minėjimas, kalendorinė žemdirbystės šventė, siejama su derliaus nuėmimo pabaiga ir nedaug ką bendro turėjusi su mirusiaisiais. Tą dieną būdavo švenčiami keltų naujieji metai, kurie prasidėdavo lapkričio 1-ąją. Juos sutinkant būdavo šėlstama, kaip ir bet kuriame naujųjų metų šventime. Dėmesys mirusiesiems šios šventės metu atsirado, į keltų žemes atsikėlus katalikų vienuoliams. Pats Helovino pavadinimas yra visai krikščioniškas: jis kilęs iš anglų kalbos All Hallows' Eve arba All Saints' Eve. Lietuviškai būtų tiesiog – Visų šventųjų išvakarės. Toks pavadinimas minimas nuo XVI a. Taigi Helovinas yra Visų šventųjų minėjimo vigilija. Atitinkamai kaip Kūčios prieš Kalėdas, Rasos prieš Jonines arba Velyknaktis prieš Prisikėlimą. Persirengimo ir Džeko moliūgo tradicija Helovine atsirado tik XIX-XX amžių sandūroje. Tačiau tiesa ir tai, kad dauguma simbolių, naudojamų per Heloviną, turi senovines, ikikrikščioniškas šaknis. Štai moliūgas atsirado iš tradicinio keltiško žibinto, kurį gamindavo iš ropės. Tikėta, kad su jo pagalba mirusieji atrasdavo kelią į skaistyklą, kad jis padeda apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Senovinė šventė tiek ir teturėjo bendro su kokiomis nors dvasinėmis anapusinėmis esybėmis. Persirengimas raganomis ir demonais gimė jau krikščioniškais laikais. Mes panašiai švenčiame Užgavėnes. Ir Helovine, ir Užgavėnėse persirengiama velniais, dengiamasi pabaisų kaukėmis. Abiejose šventėse yra pabrėžiama gėrio ir blogio kova.

Taigi Helovinas iš esmės yra labai krikščioniška šventė, nors šiuo metu ji yra išsivertusi kone į savo priešybę, tapusi visiškai neatpažįstama, vulgari. Ir nebe senoviška, ir nebe krikščioniška.

---------

VISI ŠVENTIEJI (lapkričio 1 d.) – tai privalomoji Bažnyčios iškilmė, įvesta VII a. Šią dieną minime visus tuos, kuriuos dėl ypatingo jų gyvenimo kilnumo Bažnyčia paskelbė šventaisiais. Jų tarpe – ir mūsų su jumis šventieji globėjai, mūsų krikšto bei sutvirtinimo bendravardžiai. Taigi, jei esame krikščionys, ši diena yra tarsi mūsų bendros varduvės. Visi esame pašaukti į šventumą. Krikštijant buvome apvilkti baltu rūbu. Pagal senovinius papročius ir simboliką, gedulo spalva taip pat yra balta. Visų Šventųjų dieną kunigai pasipuošia baltais arnotais. Lapkričio pirmoji turėtų būti džiaugsmo diena. Šventieji jau yra amžinoje laimėje, pergalingoje šlovėje. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų. Atvirkščiai – žmonės patys prašo jų užtarimo. Visų Šventųjų šventės dieną į kapines neeidavo, šventųjų nėra kapuose, nes jie neturi vėlės, kuri kenčia, skaistinasi ir yra reikalinga pagalbos. Taigi Visų Šventųjų šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad džiaugtumės, dėkotume ir ilgėtumės šventumo.


---------

Būtent su Visais Šventaisiais galime tapatinti mūsų prosenovines ILGES. Kas gi tai?

Čia jau prireiktų poezijos... Koks ilgesys... Kažko... Begalinio, tolimo. Ilgesingai algojančio iš rudeniško dangaus gelmės, iš dausų, iš amžinybės. Taip – ilgesys, ilgas kelias anapus horizonto. Ilgės. Pažvelgę į vėlyvo rudens dangų, mes sakome – Paukščių takas. Tačiau iš tiesų tai Vėlių Takas... Šventa, balta mirusiųjų Pieno upė. Čia greta ne tik Dausų, bet ir vandens vaizdiniai, kėlimasis anapus per Maros vandenis, per Letos upę, per Stiksą.

Taip, ilgu – šiek tiek liūdna. Vis dėlto senosios Ilgės nebuvo liūdna šventė. Metų derlius jau sukrautas aruoduose, gyvieji vaišinasi, dėkoja, meldžia mirusiesiems laimingos anapusinės dalios. Taigi Ilgėse skamba ne tik liūdesys, pabaigos nuojauta, bet kartu ir tasai egzistencinis ilgesys – tolimos begalybės, sielų tėvynės, žmogaus versmės, esmės, rojaus būsenos. Jei paminint mirusiuosius mano sieloje nekyla ilgesys, tai šventė nepasiekė Ilgių sakralumo... Velionio laukia dvasinės būties erdvės, jis turi nurimti – numirti žemiškajam gyvenimui ir skaistėdamas artėti į amžinąją šviesos karaliją. Ši kelionė laukia kiekvieno, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos. Visų kelias veda į tą pačią Šviesą.

Kai naktys ilgėja, tamsa tirštėja, anapusinis, mirusiųjų pasaulis priartėja prie gyvųjų. Iškeliavusiųjų anapus paminėjimus senovėje rengdavo visą mėnesį, kai kur spalį, kuris anuomet Ilgių mėnesiu vadintas, kai kur lapkritį, vadintą Vėlių mėnesiu. Mirusieji būdavo minimi keturis kartus metuose, per visas didžiąsias šventes: rudenį, viduržiemį, pavasarį ir vidurvasarį. Pavyzdžiui, kiaušiniai, kaip atgimimo ženklas, lydėdavo ne tik Velykose ir kitose pavasario šventėse, bet ir mirusiųjų paminėjimuose, kaip simbolis ne tik pabaigos, bet ir naujos pradžios.

Žodis ilgės įvardijo ir mokesčius, t. y. duokles, kurias valstiečiai mokėjo ponams, ir laisvanoriškas aukas. llgioti reiškia elgetauti, ilgiavoti – kalėdoti. Seniausiąja prasme ilgės ‒ aukos, duoklės ir išmaldos, skirtos visų pirma mirusiems, bet taip pat ir už mirusiuosius besimeldžiantiems elgetoms bei dvasininkams, vėliau – bažnytines apeigas atliekantiems kunigams. Greta aukojimo tekdavo duoti ir privalomas duokles ir mokesčius, kurie būdavo renkami būtent vėlyvą rudenį – tuo metu, kuomet nuo laukų baigiamas nuimti derlius ir skerdžiami gyvuliai. Tad žodis ilgės duoklės prasme akivaizdžiai susijęs su žodžiais alga – atlygis, algoti ir elgti – prašyti išmaldos, ilgioti – elgetauti.

 Metams baigiantis senoliai skaičiuodavo ne tik savo darbo vaisius – derlių, bet apžvelgdavo, įvertindavo ir dvasinį gyvenimą bei elgesį. Metų gale gaunamas savęs vertas atlyginimas – alga. Alga parodo, koks žmogus yra. Kita vertus, alga žmogų tarsi šaukia, kviečia į vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas. Žodį alga sudaro tie patys priebalsiai, kaip ir žodį ilgės. Dar kita žodžio ilgės prasmė yra duoklė, dovanos, kurių ilgiuosi, o alga turėtų reikšti ne tik atlyginimą, bet ir kvietimą, šauksmą. Beje, algoti – senovinis lietuviškas žodis, reiškiantis kviesti, šaukti. Tie patys priebalsiai skamba ir žodyje elga (elgesys). Tad kokia elga – tokia ir alga. O dar toliau žaisdami senoviniais žodžiais, galime tarti, kad kai ima kamuoti dvasinis alkis, tampame prašytojais – elgetomis, tada keliaujame su aukomis į alką. Alkstame, ilgimės, elgiamės, ilgiojame, algojame ir užsitarnaujame dvasinę algą, kurią atsiimame Ilgėse.

---------

Dabar apie VĖLINES (lapkričio 2 d.), kurių pats pavadinimas sako, kad tai yra mirusiųjų, jų vėlių paminėjimas.

Krikščioniška Visų Mirusiųjų diena, kaip ir daugelis mūsų senųjų paprotinių švenčių, prasideda iš vakaro – Visų Šventųjų pamaldomis. Jau Senajame Testamente yra užuominų, priesakų melstis už mirusius, ypač tuos, kurie mirė staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Jei žuvo netikėtai, galbūt nesugebėjo atsiprašyti, atsiteisti, todėl už tokius buvo aukojamos tam tikros aukos. Krikščionių bendruomenėse bendra tikinčiųjų malda už mirusius įvesta III-IV a. Iš pradžių krikščioniška mirusiųjų paminėjimo šventė neturėjo pastovios datos. Pasigilinus matosi, kad ji buvo priderinta prie senųjų baltiškų Vėlinių laiko. Mūsų ikikrikščioniškos Ilgės taip pat neturėjo tikslios apibrėžtos datos. Paprastai pradėdavo švęsti šeštadienį tarp spalio 28 d. ir lapkričio 2 d., vėlai vakare arba vidurnaktį, manydami, kad tuo metu vėlės pačios aktyviausios. Pirmieji mirusiuosius lapkričio 2 d. pradėjo minėti Prancūzijoje Kliuny vienuoliai benediktinai, tik pasibaigus pirmajam krikščionybės tūkstantmečiui. O Lietuvoje – apie 1400 m., kai Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Trakuose. Jie atsinešė ir katalikiškus Vėlinių papročius.

Vis dėlto Vėlinėse poezijos ne mažiau nei Ilgėse. Ir vėsu, ir vėjas dvelkti pradėjo. Ir vėluma, ir viltis, ir suveltas vėlinys, grįžimas vėl ir vėl. Vėlės... Ir net vėlinas, vėluokas, velnias. Ne visos vėlės geros, ne visoms virsmas anapus buvo sėkmingas. Štai ir degame joms ugnį, kad padėtume, kad galėtų velėtis, skaistintis. Žibiname žvakeles, kad parodytume kelią į šviesą.

Ilgių ir Vėlinių prasmė atsiskleidžia per mirties, per žemiškojo gyvenimo pabaigos pasaulėžiūrinę sampratą. Tai aiškinantis, mums ypatingai gelbsti gimtoji kalba. Ypač įdomūs senoviniai žodžiai, vadinamieji „apvertiniai“, invertai, kurie patys savimi sako, kad mirti – tai rimti, o gimti – migti, kad už rėžio – žėri (Rojus). Lietuviškai kalbančiajam mirtis – tai rimtis, o ne irtis. Kintant mirties suvokimui, kito ir papročiai. Šiais laikais velionio palydėjimas yra tapęs mirusiojo laidojimu. Seniau buvusią baltą gedulo spalvą yra pakeitusi juoda. Tačiau bažnyčiose jau grįžta balta spalva, – pabrėždama ne mirtį, o būtent Prisikėlimą.

Vėlinės ir Ilgės – tai tiesiog skirtingos tos pačios šventės plotmės, tarsi jos hierarchiniai lygmenys. Vėl kreipiamės į lietuvišką žodį. Anapus iškeliauja vėlė. Lietuviškai būtų – tai, ką reikia velėti, iššveisti, nuplauti. Valomai, velėjamai vėlei skauda, nes velėjimo metu apsivaloma nuo žalingų, ydingų įpročių, troškimų. O tai atlikti sunku. Tik išbalinta, skaisti vėlė gali sužėruoti Rojuje. Šis procesas vyksta skaistykloje – buveinėje, ar gal tiksliau būsenoje, kurios įvardijimas labai tiksliai atspindi vyksmo esmę. Na o jei vėluojame nurimti, jei blogai velėjamės skaistykloje? Tada mes vėluojame, o kai vėluojame, tai pažeidžiame rimtį, įnešame chaosą. Toliau žodis sako, kad tas, kas vėluoja, – apsivelia, tampa vėlinu ar velniu ir blaškosi kaip dūšia be vietos. Gal iš čia ir apsėdimai, ir visokie bildukai kyla.

Vėlėms svarbios ne tik visiems pažįstamos kapinės, bet ir senoviniai pilkapiai. Po šiais kalneliais palaidoti mūsų protėviai, kurių senovinis mitinis pasaulis – tai kalnas, ant kurio auga Pasaulio medis ir gyvena dievai, po kalnu – pomirtinio pasaulio buveinė, į kurią pro žalvarinius vartus įžengia mirusieji. Uždegam žvakeles, nušviečiančias jiems kelią, rodančias kryptį Aukštyn, į baltąjį Vėlių Taką, skatinančias nepasilikti apačioje, tamsoje... Beje, iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nežibindavo. Būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame uždegdavo senus, metų bėgyje nuvirtusius kryžius. Tai buvo paprasčiausia seno naikinimo ir naujo radimosi apeiga. Deginant vyksta perkeitimas – tai, kas atmesta, virsta šiluma ir šviesa. Tai turėtų vykti ir su mūsų mirusiais kūnais, ir vėliau su vėle, kuri išsiskaistins skaistyklos ugnyje ir taip siela išsilaisvins nuo paskutinio, ją su žeme siejančio apvalkalo. Kapinių laužai gali būti ir atgarsis apeiginių laužaviečių, menančių mirusiųjų deginimo paprotį.

Šioje ypatingoje vėlyvo rudens šventėje turėtų būti vietos ir vaišėms – tai senovinė Viešė, ir vėlėms – tai Vėlinės, ir žmogaus sielai – Ilgės.

Vaišės – svarbi tradicinių Vėlinių dalis. Senoviniai Samboriai – tai Didžioji derliaus šventė, švęsta kelias savaites. Būdavo įvertinamas medžiaginis ir dvasinis metų derlius, aukojama dievams, minimi protėviai, vaišinamos vėlės. Nesunkiai atpažįstame atitikmenis su jau minėta keltų derliaus švente. Sambariams būdavo rengiami stalai, kepama ypatinga sūrio pavidalo duona, daromas trejų devynerių alus. Tą dieną žemaičiai mirusius iš kapų į pirtį ir į puotą kviesdavo, kėdes jiems statė, marškinius dėjo ant paskirtos vietos, po to patys vaišinosi. Kai kur kapinėse keldavo vaišes. Vėlinių vakare ir naktį kaimo žmonės laukdavo namuose apsilankančių vėlių, ant stalo palikdavo indus ir maistą, o dar seniau – ir atvirus langus, duris. Kai kurie pakurdavo pirtį arba jaują, kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti, padėdavo joms vandens, rankšluostį ir maisto. Dar tikėjo, kad vėlės susirenka kapuose, dažniausiai medžiuose ar kryžių bei krikštų viršuje.

Vaišės visose rudens šventėse būdavo gausios. Vis dėlto minint mirusiuosius jos neturėtų vyrauti. Nėra reikšminga ir kapų papuošimas. Svarbiausia – dvasinė šventumo nuotaika. Jau pamename, jog mirti reiškia rimti, t. y. atsitolinti nuo buvusio gyvenimo. O vėlių maitinimas kūniškuoju maistu yra gaivinimas būvio, kuriame vėlė gyvena. Senieji papročiai draudžia tarti net mirusiojo vardą, nes tai priminimas jau išgyvento gyvenimo, kuriam velionis turi rimti ir tolti nuo erdvės ir laiko pasaulio. Todėl mirusieji netenka tikrinio vardo ir vadinami bendriniu velionio įvardijimu. Velioniui reikia ne kūniško maisto. Jam būtinas dvasinis maistas, skleidžiantis amžinybės dvelksmą, skaistinantis mirusiojo sielą ir keliantis jį aukštyn, – tai malda, ugnis ir atitinkamos religinės apeigos.

Dzūkai Vėlines iki šiol vadina Ilgėmis, arba Uždūšinėmis, arba Dziedais. Ilgių pavadinimo prasmę jau daugmaž išsiaiškinome. Tai, kad Uždūšinės yra už dūšeles, savaime aišku. O va dziedus verta prisiminti. Diedai arba, dzūkuojant, dziedai – labai senas, įdomus, prasmėmis talpus žodis. Ištisas reikšmių „krūmas“. Diedais vadinti šventėjimo keliu einantys, buitinio, kasdienio gyvenimo atsisakę ir mirčiai besiruošiantys žmonės, taip pat ir ubagai – maldininkai elgetos, ir jiems dalijamos aukos, kurios vadintos diedaduone, ir apeiginės duonos kepalai, ir patys aukojimo ritualai, ir sėkmingai mirties virsmą atlikę mirusieji, jų vėlės, ir sudėtinės mišios už mirusiuosius jau krikščioniškais laikais, ir net pirmas arba paskutinis rugių pėdas, nuimant derlių. Dziedavimas – tai naktinis valgymas su giedojimu, rengiamas velionio paminėjimo proga bei švenčiant Diedus. Nykstant tradicijai, naktinis Diedų valgymas virto tiesiog bendra vakariene arba pusryčiais. Dzūkijoje keturios metinės šventės – Ilgės, Grabnyčios, Sekminės ir Žolinės – buvo vadinamos Diedais-Dziedais, per jas minėti mirusieji. Visų metinių Diedų eiga buvo labai panaši – gyvulio (avino, kiaulės, gaidžio) aukojimas, šeimos (kartais giminės ar bendruomenės) vaišės ir maisto dalies atidavimas elgetoms, kad pasimelstų už mirusiuosius. Vėlinių išmalda – tai pavargėlių ir senelių išlaikymo paprotys. Pasenęs žmogus netapdavo išlaikytiniu – pensininku, kaip dabar. Jis tik pereidavo į dvasinės veiklos sritį ir tapdavo senoviniu kunigu. Vėliau šiuos kunigautojus imta vadinti diedais, ubagais, elgetomis. Diedų pavadinimas jungia lietuvišką diedų – kaip protėvių – tradiciją su baltarusių švente Dziady, kurios apeigos ypač artimos lietuviškoms. Priešingai nei Lietuvoje, Baltarusijos pravoslaviškoje teritorijoje Dziady buvo palaikomi cerkvės ir išliko, išsaugodami daug itin archajiškų detalių. Net ir šiandien baltarusių kapinėse yra įprasta matyti stalus ir suolus, įrengtus tam, kad čia prie vaišių stalo susėstų giminaičiai. Padėtas maistas ant kapų šiandien lietuviui atrodo neatpažįstamai svetimas reiškinys, tačiau jis atspindi prieš kelis šimtus metų gyvavusią lietuvišką tradiciją. Apdaliję vargšus ir ubagus maistu bei kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę ir neturtinguosius, prie šeimos kapo susėdę valgydavo. XIX a. šis paprotys persikėlė į sodybas, kiekviena šeima savo giminės mirusiuosius prie vaišėmis nukrautų stalų minėdavo jau užsidariusi. Gaminti apeiginiai valgiai – kraujinė sriuba juka, kraujiniai vėdarai, patiekalai iš avienos. Iki XX a. visi kepdavo apeiginę duoną, kurios kepalai vadinti dziedais. Lietuvoje ilgą laiką laikėsi paprotys per Vėlines dalinti elgetoms būtent tam skirtą duoną. Iškepę paprastus kepalus, kepdavo keturias bandeles dziedams. Ryte per pusryčius motina suskirstydavo dziedams košės, sudėdama į tik jiems skirtą dziedų bliūdelį. Po to atskirdavo mėsos ir visokio pagaminto maisto. Kol neatskirdavo dziedams, neduodavo valgyti niekam, net vaikui. Paruoštą maistą išdalindavo prie bažnyčios arba kapinėse susirinkusiems elgetoms, t. y. dziedams.

Bendrai, įvardijimas diedu nesusijęs su amžiumi ar lytimi, – tai kokybinė sąvoka, nusakanti dar gyvo ar jau mirusio žmogaus vidinę būseną, jo padėtį, būklę. Senovėje diedai ir ubagai nebuvo pavargėlių luomas, tai lyg šventi žmonės, nuolat besimeldžiantys, užmezgantys ir palaikantys santykius su dausų pasauliu. Meldžiasi jie ir tada, kai yra maldomi – užprašomi, kad melstųsi, duodant auką, išmaldą, vadinamąją diedaduonę. Be ubagų arba diedų neapsiedavo nei laidotuvėse, nei mirusiųjų paminėjimuose, jie pakeisdavo dvasiškius. Iš tiesų, jie ir buvo ikikrikščioniškosios religijos kunigai. Ubagas ne tik išoriškai, bet ir vidiniai turėdavęs būti neturtėlis, tai yra atsisakęs visų žemiškų gėrybių bei poreikių, esantis greta Dievo, pas Dievą: ubagas – iš rusų ubogij, kas savo ruožtu yra u boga (pas Dievą). Vėliau krikščionių dvasininkai Lietuvoje perėmė ne tik senosios religijos dvasiškių pavadinimą kunigas, bet ir senovines taisykles, gaunant bendruomenės išlaikymą, susirenkant aukas, kalėdojant, – jie turėjo prisitaikyti prie diedaduonės papročių, skirtų išlaikyti kunigų-ubagų-diedų luomą. Galų gale, tikruoju diedu, dziedu – protėviu globėju ir net pasakų seneliu Dievu – tampa tik galutinai baigusieji mirties virsmą, tai yra atšventus jų mirties metines.

---------

Kiekvienas suvokiame, kad kažkada reikės mirti kūnui, o sielos laukia ypatinga, galbūt viltinga, o gal baisi, kelionė. Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Jei tikime, kad būtis mirtimi nesibaigia, tuomet žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Taigi... Verta uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet ir sau. Tirpstantis vaškas – tai kūnas, o liepsna – dvasia. Ar mano gyvenimo žvakė dega skaisčia ir tolygia šviesa, ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis, ar moku atskirti tai, kas išnyksta, nuo to, kas amžina? Ar sugebu mirti laikiniems dalykams, kad įgyčiau nenykstančių, amžinųjų vertybių, ar šviečia mano gyvenimas kitiems žmonėms, ar jis juos šildo?

Tad kaip gi atšvęsti Ilgių šventę, kad joje būtų vietos ir vaišėms (Viešė), ir vėlėms (Vėlinės), ir žmogaus sielai (Ilgės), kad šventė apimtų ne tik visus tris lygmenis, bet ir išlaikytų hierarchijos dėsniui paklūstančią darną? Trumpai tariant – kaip šventėse išlaikyti žmogaus sielą skaistinantį šventumą?

Krikščionių Šventraštyje yra ypatingai svarbūs ir gilūs žodžiai: jei grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Tai ne augalui skirti žodžiai, o žmogui. Štai per Ilges-Vėlines senovėje būdavo beriami grūdai kaip ženklas, simbolis, – kad jau dabar, apmirę tam, kas praėjo, nubyrėjo su pageltusiais lapais, ko reiktų atsisakyti, ką verta sunaikinti, sudaigintume savo sielose šviesesnės būties daigus. Grūdas išsivaduoja iš lukšto, visą savo galią atiduodamas želmeniui. Žmogui taip pat derėtų išsilukštinti (gražus Vydūno pritaikytas žodis) iš baimių, kompleksų, ydų luobo ir kelti save aukštyn. Tik tada užsimezga dvasinis vaisius, subrandinamos derlingos pilnatvės varpos. O po to, perėjus išbandymą spragilu, girnomis, vandeniu ir ugnimi, tampama nauja kokybe – duona, kuri sotina, kuria vaišina, ji dovanojama bei aukojama ir net gali tapti mistiniu Dievo kūnu. Nemenkas iššūkis, tiesa?

Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje...


Rasa Ambraziejienė
Naudoti Gintauto Mackonio, Gabrieliaus Klimenkos, Mozės Mitkevičiaus, Daivos Vaitkevičienės, Arnoldo Smalsčio, Juliaus Sasnausko ir Aleksandro Žarskaus tekstai

2017

 

Kitos lapkričio šventės

Į puslapį VYDIJA