Įprasta šią 
					dieną klausytis mirties. Dar aidi Mocarto Requiem ... Rodos, viskas šią dieną, o ypač vakarą, 
					dvelkia mirtimi. Visi nuščiūva. Visi žino esą mirtingi, visi 
					jaučia ar bent jau nujaučia. Šią dieną viskas atiduodama į 
					Tėvo rankas, ir savo mirusiuosius Jam pavedame, ir gyvuosius 
					patikime Jo globai. 
					Nebaisu šį vakarą kapuose, atvirkščiai  taip artima, taip 
					ramu. Veikiame išvien ir sutariame kaip niekad - nebėra turtingųjų ar 
					vargšų, protingųjų ar kvailių, lenkų ar lietuvių... Einame 
					visi, kurie vargstame ir esame prislėgti. Koja už kojos pas 
					savuosius... Ir laukiame, kada mūsų pasiimti ateis paskutinė 
					viešnia, smerčium vadinama. Nebaisu net jos, it su senele 
					pasišnekučiuotume, paskui ramiai būtume palydėti pas savo 
					artimuosius, galiausiai - pas Tą, kuris mus atgaivins.
					Užmigtume ramiai, gavę atilsio prieš naują gyvenimą, prieš 
					džiugią puotą. Diena po dienos tirpstame, sudegame it žvakė 
					ir leidžiamės Viešpaties atsikvėpimu užgesinami. Niekam 
					kitam nevalia užpūsti mūsų gyvenimo, tik Dievui, tik Jam.
					O kapuos atvirkščiai! Ugnelė po ugnelės užsižiebia. Atgyja 
					šalti antkapiai. Sušyla. Žvakelių liepsnelės it širdys 
					plaka, daužos, gyvybę giedodamos. Džiaugiasi turbūt 
					mirusieji, tiek gyvųjų sulaukę. Ir šiaip jie gali džiaugtis, 
					juk jų vargai jau pasibaigę, ir nuodėmė jų nebekankina. 
					Kapinaitės šiandien labai gražios, pasipuošusios. Džiugią 
					žinią šiandien jos apreikš... Kapinaitės, kuriose kaip 
					niekur kitur labiau apčiuopiama mirtis, šį vakarą apreiškia 
					Gerąją Naujieną. Iš kapinaičių šį vakarą sklinda Prisikėlimo 
					žinia - jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai 
					Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives 
					kartu su Juo.
					Simboliškai šį vakarą iš tamsos žengsime į šviesą, 
					sklindančią iš kapinaičių, kur mirties apsupty girdėti 
					džiugi prisikėlimo žinia. Ir susiliesime su ta šviesa, 
					uždegdami savąją žvakutę.
					
					Mozė Mitkevičius, Bernardinai.lt, 2005