Baltramiejaus diena - atsisveikinimas su gandrais

Apaštalo Baltramiejaus šventė Lietuvos kaime nuo seno žinoma kaip Gandrų išlėkimo diena. Tiesa, šie mieli paukščiai, žmogaus sodybos įnamiai, skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai. Gandras – tai ir starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis.
 Jau su rudens nuojauta ta šventė... Susipulkavę rugienose į gandrynus, pamokę jauniklius, paukščiai patrauks į pajūrį. Sakoma, ten „gandrai seimus neša“. Išties yra apie ką pasitarti, juk nuskristi turės neįtikėtinai toli, pasiekti net Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį. Todėl taip anksti ir susiruošia į kelionę, – „gandrai žino savo čėsą“. Apie kokį nepritapusį vienišių ar senbernį kaime pasakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“. Juk po šios dienos neišskridę pasilieka tik sužaloti ar ligoti paukščiai. Ir žmonių malonė, ar sulauks jie pavasario. Gal kas priglaus vargšą gandrelį kartu su gyvuliukais tvarte peržiemoti… 
 Palikdami gimtinę, gandrai „išsineša“ pavakarius, kurių šeimininkė nuo šv. Baltramiejaus namiškiams jau neberuošia, nes diena gerokai sutrumpėjo, o sunkių darbų – kaip ir nebeliko. Tik linarūtė ir bulviakasis, bet jie atliekami su talkomis ir labai neprailgsta. Todėl manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo reikšmingas sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Juk sakoma: „Lig Baltramiejaus bręsta, po Baltramiejaus vysta“. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro kaip ypatingo paukščio Lietuvoje išaukštinimas. Dzūkijoje merginos net paburdavo, ar gandras iškeliaudamas „neišneš“ ir jų dalios. Savo ateitį spėdavo taip: kur nors rugių ražienose iškas duobutę ir stebės, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei vorelis tinklą ten nuaus – ištekės už turčiaus, jei skruzdėlytė ropinės – už varguolio…
 Priežodis sako: „Nuo šv. Baltramiejaus velnias į vandenį geležį įkiša“. Mat naktys jau vėsios, todėl virš vandens telkinių rytmečiais draikosi rūko tumulai. Turi šis pasakymas ir gilią mitologinę potekstę. Tai kalviai vandeniu grūdina įkaitintą geležį. Senuosiuose baltų mitologiniuose vaizdiniuose velniai yra buvę kalviais. Suodini, paišini šlubiai darę stebuklus – visų kiečiausią medžiagą lankstė kaip panorėję ir kalė iš jos labai reikalingus žmonėms padargus. O geležį gebėjo išlydyti iš žemės – balų rūdos. Šio sudėtingo liejininkystės bei kalvystės amato dievaičiai išmokė ir žmones.
 Kitų indoeuropietiškos kilties tautų mitologijose ne kitaip; pavyzdžiui, graikų dievas Hefaistas, savo žaizdrą įkūręs ugnikalnio gelmėse, herojui Achilui nukalė stebuklingus ginklus. Po Lietuvos krikšto pagoniškuosius dievaičius teko „nutremti“ į liepsningąjį pragarą, gana įprastą kalviams aplinką. O senajame kaime kalvis – labai gerbiamas žmogus; jo netgi šiek tiek būdavo prisibijoma.
 Ir varlių kurkimo pabaliuose nebesigirdėti: „Dievas varlei užrakina dantis nuo šv. Baltramiejaus“. Sakmė pasakoja, kad varlė norėjusi visus žiemkenčių grūdus, beriamus į dirvą, sušlamšti; Dievas ir nubaudęs ją už godumą. Taip primenama, kad jau laikas ruoštis svarbų svarbiausiam rudens darbui – rugių sėjai.
 Šios išskirtinės dienos orai esą pranašiški: „Jeigu lyja per Baltrų, šlapias bus ir ruduo“. Bet tai nėra blogai, – Mažosios Lietuvos „Prūsiškose kalendrose“ įrašytas toks laukininkų pastebėjimas: „Baltramiejaus lytus pildo būrams aruodus“. Šiaip jau artimiausių dienų orus vasarą padėdavo atspėti gandras: jei neša snape lizdui taisyti velėną – bus lietaus, jei žagarą ar kokį virbą – lauk vėtros. Todėl ir palyginama – „mandras kaip gandras“.
 Apie šią rudens nuojauta paženklintą dieną senovėje būdavo rengiami dideli turgūs. Nuėmus javų derlių juk matosi, ko perdaug užaugo, o ko trūksta. Įdomiai nusakomas jų laikas: „Nuo švento Jono iki jomarkėlio – devynios nedėlaitės“. Skuodo rajone tas rudenio jomarkėlis buvo vadinamas Morine. Nelabai aiški vardo kilmė; gal nuo žodžio „morys“ – tinginys. Kas vasaros gėrybių pats neprisiaugino, gali dabar turguje nusipirkti.
 Senovėje kaimas kerdžių samdydavo tik iki šv. Baltramiejaus; po šios dienos galvijai ganytis paleidžiami laisvai, nes javų plotuose palikusios tik ražienos. Apie šį metą seniau kaime būdavo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai neišsišertų, ilgiau nešiotųsi, reikėdavo sulaukti mėnulio senagalio. Avelių kirpimui tas laikas taip pat tinkamas; jo vilna, vadinama nuobarine, pati geriausia verpimui. Veislei gi palikdavo avinukus, atsivestus per jaunatį. Beje, ir apaštalo Baltramiejaus simbolinis ženklas yra peilis, mat už uolią krikščioniškojo tikėjimo sklaidą Armėnijoje jam buvo gyvam nunerta oda. Tokių sutapimų mūsų liaudiškame kalendoriuje rastume ne vieną. Kitaip ir negali būti: čia sureikšmintos tos dienos, kurios buvo svarbios tradicinei gyvensenai bei atitinka virsmus gamtoje. Kaip tas gandrų išskridimas iš Lietuvos…
 Lietuvos miestuose apaštalo Baltramiejaus šventė turi gilią istorinę atmintį. Šventės išvakarėse Vilniuje 1595 metais įsikūrė pirmieji amatų cechai. Todėl šv. Baltramiejus mūsuose laikomas amatininkų globėju. Cechas pirmaprade sąvokos prasme nėra gamybinės patalpos, – tai labai savita viduramžiais Europos miestuose gimusi organizacija. Jos tikslas – apsaugoti  laisvųjų amatininkų nepriklausomybę nuo feodalų ir pirklių, suteikti teisę dalyvauti miesto valdyme, išlaikyti gaminių monopolį savojoje rinkoje, apsiginti nuo svetimšalių meistrų konkurencijos. /.../
 

Libertas Klimka, etno.lt, 2005