Porciunkulė, pranciškoniškumo Tabernakulis

 

Rugpjūčio 2 dieną viso pasaulio pranciškonų bažnyčiose, o visų pirma vienoje svarbiausių pasaulyje pranciškoniškų bažnyčių – Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikoje - švenčiama Atleidimo šventė, paprastai vadinama Porciunkule. Būtent Porciunkulėje prasidėjo jau aštuonis šimtmečius besitęsianti pranciškonų ordino istorija - mažesnieji broliai šiemet mini 800 metų įkūrimo jubiliejų.

/.../ Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis ir kiekvieno pranciškono širdis, nes čia visų pirma buvo Pranciškaus širdis.
Nėra lengva tiksliai nusakyti, kaip atsirado Porciunkulė. Viena žodinė tradicija, cituojama įvairiuose senuosiuose ir šiuolaikiniuose šaltiniuose, pasakoja, kad Porciunkulę IV a. pastatė keturi piligrimai, grįžtantys iš Šventosios Žemės popiežiaus Liborijaus laikais. Ji buvo dedikuota Apsireiškimo Dievo Motinai, būtent – Angelų Marijai.
Vėliau Porciunkulė tapo vieno vienuolyno bažnyčia, tačiau po kurio laiko buvo apleista ir apgriuvo. Tačiau atrodo, kad tai buvo bajorų ir apylinkės gyventojų piligrimystės vieta. Pasakojama, kad ir paties Pranciškaus motina kaip piligrimė buvo nuvykusi į Porciunkulę.
Vėliausi kasinėjimai aplink Porciunkulę ir kai kurias Šventovės vietas atidengė Romos imperijos laikų ir pirmų mūsų eros amžių pamatus. Žinoma, reikalingi išsamesni tyrinėjimai, ypač archeologiniai, tačiau šie radiniai patvirtina rašytinę ir žodinę tradiciją.

Šv. Pranciškus atvyko į Porciunkulę 1207 m. pabaigoje - 1208 m. pradžioje. Pamatė ją apleistą ir apgriuvusią, tad būdamas labai pamaldus Švč. Dievo Motinai, viso gėrio Motinai, nutarė ją atstatyti. Kol ją restauravo, prie Pranciškaus prisidėjo pirmieji bendraminčiai: Bernardas, Egidijus, Silvestras... /.../
Pranciškus pats atstatė Porciunkulę, čia prie jo prisidėjo pirmieji bičiuliai, kuriems jis parašė trumpą gyvenimo Regulą, sudarytą iš kelių Evangelijos eilučių. Būtent iš čia kartu su pirmais savo bendraminčiais 1209 m. Pranciškus išėjo į Romą pas popiežių Inocentą III pristatyti ir gauti patvirtinimą naujai gyvenimo formai. /.../ Vėliau Pranciškus su broliais grįžo į Porciunkulę, kuri tapo nuolatine jų buveine, nors jie ir daug laiko praleisdavo keliaudami.
Iš Porciunkulės Pranciškus išsiuntė brolius po du į pasaulį skelbti Evangelijos.
Būtent į Porciunkulę 1211 (ar 1212) metų Palmių sekmadienį pas Pranciškų atvyko šv. Klara, kuri, Pranciškaus padedama, įkūrė antrąjį pranciškonų ordiną – klarises. Porciunkulei Pranciškus išrūpino Porciunkulės atlaidus (1216), žinomus kaip Asyžiaus atlaidai; čia jis sukviesdavo brolius kartą ar du per metus į Kapitulą; tikriausiai čia rašė savo Regulą, kuri nebuvo patvirtina (1221); čia per Palapinių kapitulą (1221), kurioje dalyvavo apie penkis tūkstančius brolių, į ordiną atėjo šv. Antanas iš Paduvos; čia rašė ar diktavo Testamentą paskutinį savo gyvenimo mėnesį ir 1226 m. spalio 3 d. atidavė Viešpačiui savo dvasią, nes čia buvo gavęs malonės dvasią.

/.../ Kodėl šv. Pranciškus tebėra toks aktualus ir šiandien? Nes Viešpats Jėzus yra visuomet aktualus. Pranciškus, norėdamas kiek įmanoma labiau panašėti į Kristų, vargšą ir nukryžiuotąjį, visiškai atsidavė Jėzaus sekimui, Evangelijai. Jėzus, tikras žmogus ir tikras Dievas, atsiskleidžia žmogui, kaip žmogus ir atskleidžia jam taip pat Dievo Veidą, Tėvo širdį. Pranciškus priėmė tai ir atrado save kaip žmogų ir kaip krikščionį.
Taip pat ir šiuo atžvilgiu Pranciškus aktualus. Kiekvienas iš mūsų nerimastingai ieško savęs, tiesos apie save ir dažnai susipainioja beieškodamas, todėl neranda atsakymo į esminius klausimus, kurie kyla jo širdyje. Dievas, mūsų Kūrėjas ir Tėvas, Kristuje atskleidžia, kas esame, iš kur ateiname ir koks yra mūsų pašaukimas, dovanoja mums visą ženklų sistemą, Žodį ir sakramentus, kad išpildytume jį. Mūsų pašaukimas yra pati mūsų kilmė, Dievas Tėvas. Tiesos šviesa kvietė Pranciškų pas Tėvą nuo pat jo skausmingo ir sunkaus atsivertimo, trukusio apie trejus metus, pradžios. Kvietė nuoširdžiam tikėjimui, tikrai vilčiai, tobulai meilei, esminiam nuolankumui. Ir jis atsiliepė. Iš tiesų kiekvienas iš mūsų trokšta to savo širdyje. Pranciškus atspindi mus tiek prieš, tiek po atsivertimo, dėl to kiekvienas iš mūsų randa jame šiek tiek savęs ar ilgisi būti šiek tiek toks kaip jis. Taip pat ir čia jo aktualumas. Pranciškus atsiliepia ir atsiduoda Evangelijai dėl malonės, kuri yra Viešpats Kristus, ir atsiliepia išvaduotam mūsų žmogiškumo grožiui. Pranciškus mums perteikia Jėzaus žavesį, nes jis pats yra susižavėjęs ir patrauktas Jėzaus, yra susitapatinęs, kad galėtų pasakyti: „Pažįstu, patyriau gyvą draugystę su Kristumi, vargšu ir nukryžiuotu. Jo gyvenimo esmė yra „man gyvenimas – tai Kristus“ ir „ne aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje“, kaip sakė. Šv. Paulius.

/.../ Kas Jums yra Pranciškus? Nukryžiuotojo dvynys. Pranciškus yra krikščionis, labiausiai žiūrėjęs į Kristų, vienuolis, kuris labiausiai sekė Kristumi, šventasis, kuris labiausiai leido savyje atsiskleisti Prisikėlusio Kristaus šviesai.
Tačiau Pranciškaus asmenybės neįmanoma apibrėžti. Tam tikru būdu jis yra ir liks paslaptis. Juo labiau leidiesi, kad jis artintų tave prie Kristaus, tuo labiau gali jį suprasti. Kristus yra jo esmė, tikslas, siekinys. Pranciškaus trauka nenusakoma. Jis yra nuostabus Šventosios Dvasios darbas. Iš čia kyla jo universalumas, jo katalikiškas gyvenimas ir apaštalavimas. Daug kas norėtų prisitaikyti jį pagal savo proto schemą. Tačiau prie Pranciškaus gali tik mėginti prisiliesti dvasiškai, ne išoriškai, paprastais ir subtiliais ženklais, o ne archeologinėmis, pasenusiomis formomis. Neįmanoma žiūrėti į Pranciškų, kalbėti apie jį apeinant jo santykį su jo „saldžiausiu Viešpačiu”. Todėl Pranciškaus negalima apibūdinti, belieka tik bandyti sekti jo pavyzdžiu, kartu su jo padėjimu išgyventi Jėzaus Kristaus, vargšo ir nukryžiuotojo, artumą. /.../

Ištraukos iš Dalios Žemaitytės pokalbio su kun. Francesco De Lazzari OFM,
Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikos parapijos klebonu.
Bernardinai.lt, 2009

Kitos rugpjūčio šventės

Į puslapį VYDIJA