ŠVĘSTI LAIKĄ

Naujieji Metai vaikystėje buvo mieliausia šventė. Tuomet ji buvo pasisavinusi visą Kalėdų atributiką: eglutę, dovanas, Senelį Šaltį, džiaugsmingą nuotaiką. Paskui Kalėdos pareikalavo savo teisių, ir ne tik. Jos įžengė į mano gyvenimą su aiškiai apibrėžtu turiniu – Gelbėtojo gimimo įvykiu. Prieš ji nublanko visas Naujųjų Metų šurmulys, palikdamas tik prisiminimus apie gardžiai kvepiančius mandarinus, ilgiausią metuose naktį prie televizoriaus, pirmą sykį paragautą šampaną. Pradėjęs švęsti Kalėdas, nebemokėjau išgyventi Naujųjų Metų, nežinojau ką veikti per juos, neperskaityta jų prasmė mane erzino ir trukdė švęsti, o jie vis vien ateidavo... Kalėdų ir Naujųjų dialektiką pavyko įveikti tik Jubiliejiniais metais. Tada ūmiai atsidūriau ties laiko slėpiniu. Tvyrantis, slenkantis, apglėbiantis laikas iškilo kaip gyva tikrovė. Jo gyvastingumą dar labiau sustiprino Ekleziasto išmintis:
Laikas gimti ir laikas mirti;
laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.
Laikas žudyti ir laikas gydyti;
laikas griauti ir laikas statyti.
Laikas verkti ir laikas juoktis;
laikas gedėti ir laikas šokti.
Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;
laikas glamonėtis ir laikas
nesiglamonėti.
Laikas ieškoti ir laikas pamesti;
laikas turėti ir laikas išmesti.
Laikas perplėšti ir laikas susiūti;
laikas tylėti ir laikas kalbėti.
Laikas mylėti ir laikas nekęsti;
laikas karui ir laikas taikai. (Koh 4, 2-8)
Ekleziasto apdainuotas laikas pasirodo kaip pats gyvenimas. Jis kibirkščiuoja, žaižaruoja, įsiplieskia dichotomijomis ir priešpriešomis, tarp kurių įsiterpęs laikas palaiko gyvenimo vientisumą. Laiko ir gyvenimo sąsaja yra esminė, nes laikas yra pašauktas sulipdyti gyvenimo fragmentiškumą, suderinti nesuderinamas opozicijas, suteikti sklaidą mūsų veiksmams. Dėka laiko gyvenimas įgauna vyksmą ir atmintį.
Todėl Naujieji Metai yra švenčiami kaip gyvenimo šventė. Ji tampa gyvenimo teigimu. Nenuostabu, kad per ją gyvenimas kaip upė liejasi šurmuliu, entuziazmu, džiaugsmu, gaivališkumu, pompastiškumu. Pasipuošęs gyvenimu žmogus pasitinka laiką. Susitelkęs ties laiku, svarbiausiuoju gyvenimo partneriu, žmogus gali patirti jo stulbinantį artumą, galėtume tarti alsavimą. Tad Naujieji Metai yra ir laiko šventė, nes joje vyksta žmogaus akistata su laiku. Niekuomet mes nesusiduriame su juo taip akivaizdžiai, nuogai, iškilmingai. Niekada jo nesveikiname pakėlę šampano taures, jis tampa tarsi objektu, konkretizuojasi, įgauna išraišką. Jo slinktis sustabdo mus, priverčia pažvelgti į save kitaip, išvysti savo egzistencinį trapumą. Tačiau šis ribos pojūtis neatveda mūsų prie siaubo, išgąsčio, nerimo, užsisklendimo, desperacijos. Jis kviečia mus pakelti galvas, paryškinti savo grožį, pamatyti jį kitame žmoguje. Atbert Camus herojai visada oriai pasitinka mirtį, ribą, kurios jie negali perkelti į priekį. Tokio orumo mokomės švęsdami Naujuosius. Simbolinis bučinys šalia esančiam reiškia sveikinimą, kad Tu esi žmogus. Prarytas tapsmo, kaip Martynas Heideggeris sakė, su laikiška, istorine ir baigtine būtimi, tačiau gražus, orus, teigiantis gyvenimą žmogus yra sustojęs ties laiko slėpiniu. Juk Naujųjų Metų šventė yra bandymas išlaikyti laiko sakralumą. Laikas prieš mus egzistavusioms kartoms buvo Dievo kūrinys, tvirtai laikomas Kūrėjo rankose. Viduramžių žmogus laiką suprato visiškai skirtingai nei mes, jam, kaip rašė istorikas Auerbachas, „čia ir dabar“ jau nebėra tiktai grandis žemiškų įvykių grandinėje, tai tuo pat metu yra tas, kas visada egzistavo ir išsipildys ateityje, iš tikrųjų Dievo akyse tai yra kažkas amžino, visalaikio, tai, kas jau išsipildė kaip fragmentiškas žemiškas įvykis“. Toks požiūris traktuoja praeities ir ateities vienalaikiškumą dabarties akimirksnyje. Tuomet laikas yra amžinybės įsiveržimas į gyvenimą, todėl jis įgauna sakralumo atspalvį.
Benjaminas Franklinas desakralizavo laiką, šalia Ekleziasto sentencijų pridėjęs, kad „laikas yra pinigai“. Palengva ir nepastebimai laikas tapo matuojamas tik šiuo matuokliu. Tokia jo skaičiavimo sistema įsigalėjo mūsų kasdienybėje, santykiuose, buityje. Laikrodžiams beliko tik klusniai tarnauti pragmatizmo dogmai. Jų rodyklės turi skaičiuoti ne minutes ir sekundes, bet pelnus ir nuostolius. Naujieji Metai yra bandymas išsiveržti iš anos tezės logikos gniaužtų. Tai galimybė patirti, kad laikas gali būti šventė.

Tomas Viluckas, Bernardinai.lt, 2004

Kitos sausio šventės

Į puslapį VYDIJA