ŠvENTOJI AGOTA

Šv. Agota, kurios graikiškas vardas Agathé, reiškia geroji, tapo kankine III a. viduryje. Archeologiniai duomenys, datuojami  keletu dešimtmečių po jos mirties (ji mirė 251 m. vasario 5 d.), liudija, jog šventosios kultas yra itin senas.
Agota gimė III a. pradžioje (235 m.?) Katanijoje. Sicilijoje, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai persekiojami.
III a. imperatoriaus Septimijaus Severo ediktas nustatė, kad krikščionys galėjo būti apskųsti valdžiai, po to kviečiami viešai išsižadėti naujojo tikėjimo. Jei sutikdavo grįžti prie pagonybės, gaudavo atestatą (libellum), kuris patvirtindavo jų priklausomybę pagonių religijai. Priešingu atveju, jei atsisakydavo aukoti dievams, būdavo kankinami, o paskui nužudomi. /.../
Anot Passio Sanctae Agathae, mus pasiekusios iš V amžiaus vidurio dviem vertimais, lotynų ir graikų kalba, Agota priklausė turtingai ir kilmingai kataniečių šeimai. Tėvas Rao ir motina Apola, turėję nuosavus namus ir dirbamos žemės plotų tiek mieste, tiek apylinkėse. Būdami krikščionys, ir Agotą auklėjo pagal savo religiją.
Nuo mažens augdama grožio ir tyrumo apsupty, sulaukusi 15 metų pajuto, kad atėjo metas įgyvendinti savo troškimą visiškai priklausyti Kristui. Krikščionybės pradžioje Dievui pasišventusios mergelės savo radikaliai nauju gyvenimo stiliumi tapdavo dieviškumo proveržiu pagoniškame ir jau irti pradėjusiame pasaulyje.
Katanijos vyskupas priėmė jos prašymą ir per vieną oficialią ceremoniją, vadinamą velatio, uždėjo jai flammeum, tai yra raudoną galvos gobtuvą, kokį anuomet dėvėdavo Dievui pasišventusios merginos.
Ravenos VI a. Šv. Apolinaro mozaikoje Agota pavaizduota su ilga dalmatiška tunika bei per petį perjuosta stula, tai leidžia manyti, kad ji tapo diakone.
Katanijos prokonsulas Kvincianas, turėjęs progą pamatyti Agotą, užsigeidė jos. Pasitelkdamas persekiojimus leidžiantį Decijaus ediktą, apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu, visiems krikščionims taikytu kaltinimu, ir liepė atgabenti Agotą į Pretorijaus rūmus.
Šioje vietoje įvairios liaudiškos tradicijos skirtingai pasakoja, jog Agota, norėdama išvengti arešto, pabėgo ir pasislėpė netoli Katanijos, Galerme arba Maltoje, arba Palerme. Tačiau buvo  sugauta ir nugabenta pas Kvincianą.
Prokonsulą pribloškė mergaitės grožis ir jį užvaldė gaivalinga aistra, tačiau jo mėginimai suvilioti Agotą subliūško dėl tvirto merginos pasipriešinimo.
Tuomet jis ėmėsi perauklėti mergaitę. Pavedė ją laisvo elgesio kurtizanei, vardu Afrodizija, kad padarytų labiau prieinamą. Prabėgo mėnuo tarp įvairiausių amoralių gundymų, vulgarių pasilinksminimų, banketų; tačiau jos tyro gyvenimo pasirinkimas išliko nepalaužiamas.
Nugalėta ir nusivylusi Afrodizija sugrąžino Agotą Kvincijanui, sakydama: „Jos galva kietesnė ir už Etnos lavą“. Įsiutęs prokonsulas suorganizavo teismo procesą. Agota jame dalyvavo apsirengusi kaip vergė, kaip darydavo Dievui pasišventusiosios; „Jei esi laisva ir kilminga, - prikišo jai prokonsulas, - kodėl elgiesi kaip vergė?“ O ji atsakė: „Todėl, kad tikrasis kilmingumas – būti Kristaus vergais“.
Kitą dieną vyko dar viena apklausa, po kurios Agota buvo žiauriai kankinama. Tačiau rodės, kad patiriamas žvėriškas žiaurumas tik dar labiau stiprino jos ryžtą. Galiausiai buvo liepta plėšyti jos kūną. Todėl greta Agotos paveiksluose neretai vaizduojamos didžiulės žnyplės.
Praradęs viltį ją nugalėti, prokonsulas liepė sudeginti Agotą ant grotelių. Tradicija pasakoja, kad, ėmus degti kūnui, nedegė jos dėvėtas veliumas. Todėl „Šv. Agotos veliumas“ iškart tapo brangiausia relikvija, kuri ne kartą procesijoje buvo nešama prie išsiveržusios Etnos ir sustabdydavo jos lavą.
Agotai mirštant, Kataniją sukrėtė žemės drebėjimas, dalis pretorijaus sugriuvo, du žiaurūs Kvincijano patarėjai pakliuvo po griuvėsiais. Kataniečiai išsigando ir pasipriešino merginos egzekucijai. Prokonsulas liepė nuimti Agotą nuo žarijų, tačiau po poros valandų ji mirė.
Lygiai po metų, 252 m. vasario 5 d., stiprus Etnos išsiveržimas grasino miestui. Daug krikščionių, taip pat ir nemažai pagonių miestiečių bėgo prie Agotos kapo, paėmė stebuklingą veliumą ir nunešė prie įkaitusios lavos, kuri liovėsi veržtis; nuo tada šv. Agota tapo ne vien Katanijos globėja, bet ir gelbėtoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, o vėliau ir nuo gaisrų.

Bernardinai.lt, 2008