Aleksandras Žarskus 

Apie demokratines laisves ir žmogaus teises

Pranešimas skaitytas Konstitucijos dienos proga
Sargėnų vidurinės mokyklos mokinių konferencijoje, 2007 10 24

Mokiniai Jėzaus klausė: Kaip mums melstis, dalyti išmaldą ir pasninkauti?
Jėzus tarė: Jeigu jūs pasninkausite, užsitrauksite nuodėmę, jei melsitės, būsite pasmerkti, o jei dalysite išmaldą, pakenksite savo sieloms (Apokrifinė Evangelija pagal Tomą, plg. Nr. 6 ir Nr.14).
Keistai kalba tasai Jėzus... Dievo Sūnus, atsakydamas į kausimą, naudojosi darbo su mokiniais metodais, kuriuos vėliau, jau VII a. išdėstė dzenbudizmo patriarchas Chueinenas: Jeigu jums užduos klausimą, kuriame yra kažkoks teiginys, atsakykite į jį neigiamai; ir atvirkščiai, atsakykite teigiamai, jei klausime yra neiginys. Jeigu jūsų paklaus apie paprastus dalykus, tai atsakykite apie šventus dalykus ir atvirkščiai. Ir tuomet, iš tarpusavio prieštarų ryšio bus galima suprasti mokymą apie vidurio kelią.
Ką tai reiškia? Kad gyvenimas yra sudėtingas: kiekvienas geras dalykas turi savo blogąją pusę, kiekvienas blogas dalykas turi ir gerąją pusę. Kitaip sakant, visi reiškiniai yra susiję tarpusavyje. Toks sudėtingas yra pasaulis – jis daugiareikšmis ir nelinijinis. O su dalykais, kurie betarpiškai liečia žmogų, yra dar sudėtingiau. Juk žmogus yra ir kūnas, ir dvasia. Tai, kas gerai kūnui, gali būti visai netinkama sielai ir tai, kas gerai sielai, gali būti nemalonu kūnui.
Patarlė: Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir atvirkščiai: Nėra tokio gėrio, kuriame nebūtų blogio.
Jeigu jau meldžiantis, pasninkaujant ar dalijant išmaldą galima sau pakenkti (!), tai juo labiau, naudojantis demokratinėmis laisvėmis ir taip įnirtingai propaguojamomis žmogaus teisėmis, tikrai galima net labai sau pakenkti.
Įsivaizduokime, kad dabar Jėzaus klausiame: Kaip mums naudotis demokratinėmis laisvėmis ir žmogaus teisėmis?
Jėzus: Jeigu jūs naudositės demokratinėmis laisvėmis, užsitrauksite nuodėmę, jei naudositės žmogaus teisėmis pakenksite savo sieloms.
Filosofas Arvydas Šliogeris, paklaustas apie ES vertybes, atsakė: Pelnas, pinigai ir turto pasidalijimas, o visa kita yra ideologija ir propaganda: demokratija, žmogaus teisės, pilietinė visuomenė – apie tai tegu gieda angelų chorai (Verslo klasė, 2007, Nr. 5).
Kad būtų aiškiau, duosiu patarimą, kaip atskirti ideologiją ir propagandą nuo tiesos. Jeigu kas nors apie kokį nors dalyką ar reiškinį kalba tik teigiamai, o tai reiškia vienašališkai, – tai jau yra ideologija ir propaganda. Geras ideologijos ir propagandos pavyzdys yra rinkimų kampanija.
Juk nėra ir negali būti tokių dalykų ar reiškinių, kurie būtų vien teigiami. Kiekvienas verslininkas ir pardavėjas yra propagandistas, o jeigu geras, tai dar ir ideologas.
Norint nepatekti ant ideologijos ir propagandos „kabliuko“, visada reikia klausti: 1. Kas šiame dalyke yra teigiama? 2. kas šitame dalyke yra neigiama? Galimas ir trečias klausimas: O kas tame yra įdomaus?
O štai ką sako šiuolaikinis prancūzų rašytojas ir filosofas Andre Gluksmanas:  Europos tapatybė – tai neregėtos galios laisvės vėjas, dabar klajojantis tarp Kijevo ir Tbilisio. Prancūzija – žmogaus teisių lopšys – dabar dreba ir gūžiasi iš baimės, kai išdidžios tautos ima kartoti tuos žodžius, kuriuos prancūzai seniai pamiršo: laisvė, lygybė, brolybė.
Kodėl taip sako Arvydas Šliogeris ir Andre Gluksmanas? Todėl, kad jie filosofai? Būti filosofu, tai reiškia mylėti išmintį. O norint mylėti savo išmintį, reikia turėti savo nuomonę, sugebėti mąstyti plačiai ir nepriklausyti nuo propagandos bei ideologijos.
Sakysite, kad demokratijos sąlygomis kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Taip. Tačiau kokia ji, ta tariamoji mūsų nuomonė?
Taip, mes esame savarankiški, gyvename atskiruose butuose ar namuose, o dauguma turime ir savo atskirą kambarį. Tačiau tuose kambariuose stovi kvadratinės dėžės, į kurias pumpuojama ta pati informacija – ta pati ideologija ir propaganda. Mes kiekvienas praeiname per privalomą, pačią didžiausią ideologijos ir propagandos „mėsmalę“ – švietimo sistemą.
Čia mūsų savarankiškumas baigiasi – mąstome vienodai, panašiai kaip zombiai. Atsiprašau, jei kas nors įsižeidė, bet patvirtinsiu savo žodžius skaičiais.
12 metų amžiaus mergaitės vidutiniškai jau yra matę 77 500 reklamų. Ar dėl to jos tampa laimingesnės? Ne, – liudija bendrovės „Dove“ finansuoto tyrimo rezultatai. Šis tyrimas patvirtino egzistuojant ryšį tarp žiniasklaidos formuojamų moters įvaizdžių ir vis labiau didėjančios žemos mergaičių savivertės. Pasak dienraščio, tyrėjų grupė apklausė 2000 Didžiosios Britanijos ir JAV mergaičių, kurių amžius siekė nuo 10 iki 14 metų. Apklausos rezultatai atskleidė, kad 77% jų save laiko storomis ir baisiomis, o gražių manekenių ir žvaigždžių atvaizdai kelia joms depresiją. Daugiau nei pusė apklaustųjų paauglių apibūdino save kaip „šlykščias“, „negražias“ ar kitais neigiamą atspalvį turinčiais žodžiais. (2007 10 09)
Nieko sau „laisvė“ – būti priklausomam nuo propaguojamo įvaizdžio. Išorinę vergovę keičia vidinė priklausomybė.
Išorinė vergovė panaikinta ne humaniškais tikslais. Tai jūs gerai žinote iš istorijos. Ji buvo nepelninga, stabdė ekonomikos vystymąsi. Vergų epocha baigėsi, tačiau vergija neišnyko. Dabar esame ideologiniai vergai – zombiai.
Geriausias vergas tas, kuris nežino, kad jis pavergtas, kuris džiaugiasi vergu būdamas.
Pabandykime pamąstyti. Mąstymas, ko gero, yra sunkiausias dalykas, nes taip mažai yra mąstančių.
Pažvelkime į demokratiją dar ir kitu kampu. Nėra esminio skirtumo tarp demokratijos ir vienvaldystės. Skirtumas yra tik išorinis, tiksliau sakant, tariamas. Norėdami tai pamatyti, pirmiausiai turime paklausti: Kuo remiasi arba kokiomis vertybėmis yra pagrįsta valdžia? Kuo remiasi  laisvės bei teisės ir kas jas užtikrina? Kitaip sakant, kas valdžioje yra matoma ir kas palėpta?
Tačiau šis svarbiausias klausimas lieka šešėlyje arba specialiai užtušuojamas. Dauguma to nesuvokia ir džiaugiasi gyvendami demokratijos sąlygomis, o iš tiesų džiaugiasi būdami vergais.
Klausimas: kodėl demokratija taip aktyviai propaguojama ir primetama per prievartą, taikant ekonomines sankcijas? Ko gero, demokratija kažkam naudinga. Demokratinėmis sąlygomis vergas yra laisvas, jis džiaugiasi vergu būdamas ir yra labiausiai ekonomiškai naudingas. Tą pat apie ES vertybes sakė A. Šliogeris: pelnas, pinigai ir turto pasidalijimas.
Demokratija = demos (liaudis) + kratos (valdžia) = liaudies valdžia.
Ar iš tikrųjų valdo liaudis? Kas tiki, kad demokratijos sąlygomis valdo liaudis? Ar kas tiki tuo propagandiniu triuku?
Tad kas valdo iš tikrųjų? Kad suprastume sudėtingus ir painius procesus, reikia pažvelgti „iš aukštai“, aprėpti visumą.
Bet kokią, o ypač indoeuropietišką visuomenę sudaro trys pagrindiniai, visais amžiais išliekantys luomai, sluoksniai arba kastos:
- Dvasiškiai /brahmanai/ – tie, kurie žino šventus raštus, palaikė ryšį su Dievu ir mokė žmones gyventi paklustant Dievo Tvarkai.
- Gynėjai ir valdytojai – kariai ir karaliai /kšatrijai/ – tie, kurie valdo ir saugo nuo išorės priešų.
- Paprasta liaudis – žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, verslininkai /vaišijai/ – tie, kurie rūpinasi materialia gyvenimo puse, ūkiniu gyvenimu, ekonomika.
Yra toks senovinis lietuvių paprotys: prieš gimusį vaiką padėdavo knygą, pinigą ir duoną; ką mažylis čiupdavo pirmiausiai, tokia ir jo prigimtis. Galime save ir kitus patikrinti, kuriam luomui mes priklausome. Ką aš labiausiai vertinu: pinigus, valdžią ar dvasinius dalykus? Pamatysime, kad brahmanų, bent jau tikrų dvasiškių, beveik nebeliko.
Šie visuomenėje esantys sluoksniai, kurių pirmasis yra pats mažiausias, sudaro piramidę. Klausimo esmė: kas yra piramidės viršūnėje? Nuo to priklauso, kokia ideologija gyvena visuomenė ir kas joje propaguojama. Šitokiu plačiu požiūriu, religija taipogi yra ideologija ir propaganda, tik visai kitokios rūšies. Viskas, apie ką mes kalbame vien tik teigiamai, t. y. vienašališkai, yra propaganda. Jėzus, kaip matėme iš jo atsakymų apaštalams, nebuvo ideologas ir propagandistas. Jis ir religijoje įžvelgė neigiamus reiškinius.
Kas valdė senovės Lietuvoje? Sakysite, – kunigaikščiai. Taip, bet jau vėlesniu laikotarpiu, o dar anksčiau valdė kunigai. Kunigas – tai senovinės lietuvių religijos, pasak. L. Ivinskio – dievaitystės, dvasiškis. Dabartiniams krikščionių religijos dvasiškiams, kuriuos mes vadiname kunigais, atiteko senovės lietuvių dvasiškių kunigų vardas. Brahmanas ir kunigas yra tapatūs žodžiai.
Kunigaikštis = kunigas + aikštis.  Aikštus = aiškus, aiškyti = aiškėti, aikštė (vieta, kur gerai matosi). Taigi kunigaikštis yra visiems gerai matomas, aiškus kunigas arba supasaulėjęs kunigas, kuriam jau yra svarbiau politika.
Kad galėtume plačiai žvelgti ir aprėpti visuomenėje vykusius bei suprasti dabar vykstančius procesus, pasinaudosime viena iš induizmo teorijų. Pasikartojantį žmonijos vystymosi ciklą sudaro keturios epochos: aukso, sidabro, vario ir geležies amžiai. Tai simboliniai pavadinimai, bylojantys patys už save – pagal metalo taurumą galima spręsti apie epochos esmę.
Iš pradžių aukso amžiuje valdė brahmanai – tie, kurie žinojo Dievo nustatytą Tvarką, žinojo, kaip reikia gyventi, kad žemėje klestėtų gyvybė ir būtų daugmaž visiems gerai. Tai taipogi buvo ideologija ir propaganda, tačiau labai besiskirianti nuo šiuolaikinės. Tuomet žmonės gyveno darnoje su savimi, su kitais ir su gamta.
Sidabro amžiuje į valdžią pamažu iškyla kariai ir karaliai. Papučia nauji ideologiniai vėjai. Dievo tvarką pamažu pradeda keisti žmonių sugalvota tvarka.
Vario amžiuje jau pilnai valdo kariai ir karaliai, dvasiškiai lieka antroje vietoje, ir į valdžią pamažu skverbiasi verslas, vaišijai, t. y. pinigai. Keičiasi ir ideologija. Ideologijoje ir propagandoje vis svarbesnę vietą užima pelnas ir pinigai. Dievo tvarka vis labiau užmirštama, bet daugėja žmonių sugalvotos tvarkos.
Geležies amžiuje valdo verslo magnatai, tarptautinės korporacijos ir transnacionalinės kompanijos, kitaip sakant, į valdžią atėjo ekonomika /vaišijai, apačios/. Karaliai, politikai nustumti į antrą planą, nekalbant jau apie dvasiškius. Ideologijos ir propagandos smaigalys nukreiptas į pelną ir pinigus: vertinga tai, kas atneša didesnius pinigus. Pagal šią ideologiją, tikslas pateisina priemones. Dievo tvarka visai pamirštama, demokratinės visuomenės tvarkosi tik pagal žmonių sugalvotą tvarką, visiškai atmesdamos Dievo Tvarką ir net drausdamos Ją minėti /ES konstitucija, kurioje net neminimas krikščionybės vardas/.
Pamažu visuomenės „piramidė“ persisluoksniavo ir jos viršus susikeitė su apačiomis. Buvusieji tradiciniai sluoksniai – luomai baigia nykti ir, ko gero, visai išnyks. Piramidė tampa lėkštesnė – didžiulis apatinis sluoksnis ir maža viršūnėlė. Atotrūkis tarp turtingųjų ir visų kitų vis didėja. 350 šeimų valdo pusę viso pasaulio turtų. Ar jūs čia įžvelgiate demokratiją?
Tai, ką aš papasakojau, mokslininkai vadina sekuliarizacija arba supasaulėjimu. Supasaulėjimo procesas apima visus sluoksnius – taip pat ir dvasiškius. Jau ir dvasiškių dievu vis dažniau tampa pelnas ir pinigai. Dvasiškių sekuliarizacijos pavyzdys: Otavos anglikonų vyskupijoje vykusio balsavimo metu 177 balsais pritarta tos pačios lyties santuokų laiminimui (nepritarė 97 asmenys) (Delfi.lt, 2007 10 15)
Supasaulėjimas – tai procesas, kai žemėje nyksta Dievo Tvarka ir vis labiau įsigali žmonių tvarka. Kuo skiriasi Dievo tvarka nuo žmonių tvarkos? Galima nurodyti daug skirtumų, bet apsiribosime tik vienu: Dievo tvarka yra bešališka, o žmonių tvarka yra suinteresuota ir labai šališka.
Žymus JAV gyvenantis lingvistas Naomas Chomskis yra parašęs veikalą: Sekuliarinė (pasaulietinė) dvasininkija ir demokratijos pavojai. Šios knygos pavadinimas apibendrina tai, apie ką kalbėjome. Pasaulietinė dvasininkija – labai tikslus pavadinimas. Šitokia „dvasininkija“ neatsakinga prieš nieką, jai nerūpi žmogaus išganymas, bet savi tikslai.
Ideologija gali būti labai įvairi ir, kaip matėme, laikui bėgant ji kito. Geležies amžiuje ideologiją užsako pinigai (t. y. tie, kas turi jų daugiausia). Tačiau ideologija visada išreiškia tų, kas ją nurodo, tikslus. Ir nereikia puoselėti iliuzijų, kad taip aktyviai dabar propaguojamos žmogaus teisės skirtos žmonių labui. Jeigu ideologiją nurodo tikri dvasiškiai, tuomet – taip. Ten, kur valdo pelnas ir pinigai, – o, pasak Naomo Chomskio, pasaulietinė dvasininkija, – trumparegiška manyti, kad laisvės ir teisės yra žmonių labui. Tai išduoda ir naudojama sąvoka – žmogiškieji ištekliai, ir tai, kaip elgiamasi su gyvūnais, o ypač su auginamais fermose.
Į kokią vergovę patenka žmogus, naudodamasis šitaip nenuilstamai propaguojamomis žmogaus teisėmis?
Visų pirma derėtų paklausti: kokios teisės dabar yra taip labai propaguojamos? Mes nemąstome ir to neklausiame, nes pagal vienkryptišką mąstymą, kurio esame išmokyti, mums atrodo, kad jeigu jau „teisės ir laisvės“, tai jos visada atneš tik gėrį.
Labiausiai propaguojamos teisės ir laisvės yra tos, kurios pažeidžia žmogų kaip asmenybę, kurios lėtai naikina patį žmogų: vaikų apsaugos teisė, vadinkime ją slaptumo teise, kuri draudžia vaikus kontroliuoti; teisė į vis ankstyvesnį alkoholio, tabako, narkotikų vartojimą; teisė į vis ankstesnį lytinį gyvenimą (vis jaunesniems užsiiminėti seksu); teisė į prostituciją; gėjiško gyvenimo teisė; lyties keitimo teisė; teisė gyventi šeimoje be santuokos ir panašios.
Ką duoda tokia vaikų apsaugos teisė? Visų pirma tai iš piršto laužta, sugalvota, siekiant tam tikrų tikslų. Augome be „slaptumo teisės vaikams“ ir niekas nesijautė diskriminuojamas, niekas net nepastebėjo, kad jos nėra – ši „teisė“ paprasčiausia propaganda. Ką ji duoda teigiamo? O kokios neigiamos pasekmės? Kas iškelia idėją (šiuo atveju – teisę), tas skaičiuoja rezultatą, – sako minėtasis N. Chomskis.
Negalima pažeisti paauglių slaptumo teisės, tikrinant, ar jie nevartojo narkotikų, negalima paviešinti fakto, kad žmogus serga, pavyzdžiui, atvira tuberkulioze ir panašiai. Tačiau kieno labui būtų tikrinama? Visų pirma turėčiau savęs paklausti: Ar toji teisė nepažeidžia manęs, negriauna mano asmenybės, neardo sveikatos?, o antra: Ar mano teisė nepažeidžia kito ar kitų žmonių teisės arba teisių?
Tuo tarpu propaganda vienašališkai (ideologiškai) triūbija apie žmogaus teisų pažeidimus ir suteikia galimybę paaugliams likti nekontroliuojamiems ir „sėkmingai“ tapti narkomanais. O narkomanas naudingas kam? Ar jis narkotikus vartoja savo paties labui?
Tiems, kas užsako tokią ideologiją, narkomanas naudingas dviem atžvilgiais. Visų pirma jis sukrauna didžiulius pinigus narkomafijai. Pelnas iš prekybos narkotikais yra milžiniškas. Pelningiausia yra prekyba resursais, antroje vietoje – prekyba ginklais, o trečioje – narkotikais. Pastaruoju metu pelnas iš prekybos narkotikais veržiasi į antrą vietą, ir akivaizdu, kad propaguojamų žmogaus teisių dėka. Jų pagalba vis daugiau jaunų žmonių tampa narkomanais. Taigi narkomanas už savo skausmingą gyvenimą ir greitą mirtį sumoka didžiulius pinigus. Antra vertus, narkomanas gyvena labai trumpai ir po savęs dažniausiai nieko nepalieka. Kam to reikia ir kokiu tikslu? Šitaip, be karo, vyksta turtų pasidalijimas (pagrindinės ES vertybės – pelnas ir turtų pasidalijimas). Tačiau ar tie, kurie puola naudotis ideologijos primestomis žmogaus teisėmis, supranta, kad jie yra didžiulio, gerai organizuoto žaidimo, net ne pėstininkais, bet – zombiais.
Štai kitas, visai naujas pavyzdys iš Norvegijos. Lietuvoje to dar nėra, bet tai tik laiko klausimas.
Oslo priešmokyklinės mokyklos mokytoja Pia Friis siūlo, kad darželinukai būtų drąsinami ,,išreikšti“ savo seksualumą per ,,sekso žaidimus“, kurie apimtų šokius nuogiems ir masturbaciją. Apie tai praneša anglų kalba leidžiamas Norvegijos laikraštis „Aftenposten“. Friis poziciją palaikė Norvegijos vaikų psichologas Thore Langfeldt, kuris sakė: ,,Vaikai privalo mokytis apie seksą, kitaip reikalai gali baigtis blogai.“ Neseniai šiais metais „American Psychological Association“ įspėjo apie jaunų mergaičių seksualizacijos pavojų. Mergaitės pradeda suvokti save kaip sekso objektus. Dėl to atsiranda depresija, valgymo sutrikimai ir savigarbos trūkumas. (OSLO, Norway, October 17, 2007; LifeSiteNews.com).
„Vaikai privalo mokytis apie seksą, kitaip reikalai gali baigtis blogai“... Taip sako diplomuotas psichologas! Ar jūs juo patikėtumėte vien dėl to, kad jis turi psichologo diplomą? Kaip jums atrodo, ką tai reiškia? Sunku patikėti, kad žmogus taip kalba dėl savo išsilavinimo, nors šiais laikais jau visko galima tikėtis. Tad ko vertas jo diplomas? Greičiausiai jis, sakant senoviškai, yra velniui sielą pardavęs. Juk pinigai aukščiau visko. Ir taip žmogus patenka į kitą nelaisvę – į pinigų vergiją.
Ar verta plačiau aiškinti tokio darželinukų auklėjimo, o gal jų teisių išreiškimo pasekmes? Panagrinėkime klausimą: Kodėl gyvūnų jaunikliai greita subręsta, o žmogaus vaikas bręsta taip ilgai? Šunų ir kačių jaunikliai subręsta maždaug per metus ir tokio amžiaus jau patvoriais užsiiminėja seksu. Gyvūnų smegenys yra užprogramuotos greitai – instinktyviam mokymuisi. Todėl gyvūnų vaikai labai greit, per keletą savaičių ar mėnesių tampa savarankiški ir elgiasi taip, kaip ir jų tėvai, bet jų galimybės labai ribotos. Tačiau lytiniam gyvenimui ir jie subręsta vėliausiai – maždaug po metų.
Žmogus turi ne tik senąsias (roplių ir žinduolių) smegenis, bet ir neokorteksą – naująsias smegenis, kurios nėra užprogramuotos jokiai instinktyviai veiklai. Tai suteikia didžiules galimybes, tačiau joms išnaudoti reikia ilgo brendimo laiko: kūdikystės, vaikystės, paauglystės – maždaug 20-ies metų. Kad žmogus gyventų ne instinktais, kaip gyvūnai, bet taptų sąmoningas ir galėtų išvystyti kūrybines galias, reikia bręsti ilgai.
Galima ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kaip instinktyvi kūdikio sąmonė iš senųjų smegenų per viduriniąsias smegenis pamažu persikelia į naująsias smegenis – neokorteksą. Ir kuo ilgesnis šis laikotarpis, tuo daugiau galimybių gali savyje atskleisti augantis vaikas. Ypatingai svarbu, kad nebūtų dirbtinai žadinami seksualiniai polinkiai, kurie Gamtos parėdymu tuo metu dar natūraliai miega. Seksualumo pažadinimas signalizuoja apie kūno brendimo pabaigą ir tuomet kūne prasideda kiti procesai, nors brendimas dar nebuvo baigtas.
Ankstyvą lytinį gyvenimą pradėjusių protinis brendimas sulėtėja ar net visai sustoja. Pasidomėkite tokių žmonių intelektu, atkreipkite dėmesį į tai, kad besinaudojantieji sugalvotomis teisėmis ir anksti pradedantys užsiiminėti seksu, gyvenime mažai ar visai nieko nepasiekia. Jie dažnai nespėja subręsti net iki savo tėvų lygio, ką sugeba visi gyvūnai. Tačiau tie, kurie bręsta ilgai, ne tik subręsta iki tėvų lygio, bet gali jį gerokai pranokti.
Nuo to priklauso ir gyvenimo trukmė. Palyginkime ankstyvas daržoves ar vaisius su vėlyvaisiais. Alyvinių obuolių, kuriuos pradedame valgyti liepos pabaigoje, rugsėjo pradžioje jau nėra, tuo tarpu vėlyvieji obuoliai tuo metu dar net nesubrendę, bet juos valgysime net iki sekančios vasaros vidurio. Tie patys dėsningumai tinka ir žmogui. O seksas niekur nepabėgs – greičiau pradėsi, anksčiau baigsi, ir atvirkščiai. Išvada akivaizdi: greitas brendimas – mažos galimybės, lėtas brendimas – didelės galimybės.

Dar vienas, Lietuvai šiek tiek ankstyvas, pavyzdys, kaip aktyviai peršamos tariamos žmogaus teisės:
Meino valstijoje (JAV) vaikams mokykloje bus dalijamos kontraceptinės tabletės. Pirmąja tokia mokykla taps „King Middle School“. Naujovę įdiegė Sveikatos ir socialinės apsaugos departamentas. Mokyklos taryba spalio 17 d. patvirtino miesto valdžios sprendimą. Šeštų-aštuntų klasių moksleiviai  (11-13 metų) galės gauti tablečių mokyklos medicinos punkte po konsultacijos su gydytoju. Iš 134 moksleivių, kurie 2006-2007 m. lankėsi sveikatos centre, 5 sakėsi esą seksualiai aktyvūs. Tai paskatino mokyklos medikus rekomenduoti visiems įvesti kontraceptikų dalijimą. (Communique, vzinios; 10/19/07; Portland Press-Herald, 10/16/07)

Ką duoda tokios ir šitaip skubiai suteiktos teisės, matyti iš laikraščio „Šiaulių kraštas“ publikacijos:
„Po mokslininkų atliktų tyrimų paaiškėjo, kad kontraceptikai turi ir tolimąsias pasekmes. Tai nėra nekaltas preparatas. Susimąstyti reikia negimdžiusioms, bet kontraceptikus vartojančioms moterims“, – perspėjo Šiaulių teritorinės ligonių kasos Kontrolės skyriaus vedėja Dalia Ozolienė. Jos teigimu, mokslininkai, atlikę kontraceptinių tablečių bandymus su pelėmis, buvo šokiruoti – gyvūnai į trečią-ketvirtą kartą išsigimsta. Šie vaistai – cheminė medžiaga, išbalansuojanti žmogaus organizmą bei hormoninę pusiausvyrą. „Vaistininkams – didžiuliai pinigai, o paskui moterys didžiulius pinigus neš vaisingumo klinikoms. Ar žmogus turi pilną informaciją? Nešališką (nepropagandinę) farmakologų nuomonę gali sužinoti tik specialistai“, – sakė D. Ozolienė. „Kokios bus pasekmės žmonėms – neaišku. Vaistai pasaulyje vartojami gal tik apie 40 metų. Dar nepasikeitė kartos, kad būtų matomas šalutinis poveikis žmogui. Statistika liūdna: visiškai sveikų vaikučių gimsta vis mažiau“.
„Nebeparduodame kontraceptinių vaistų be receptų, žmonėms tampame kalčiausiais šioje situacijoje. Vaistas – nuodas, bet žmonės to nesupranta ir perka vaistus per akcijas, išpardavimus, kaip saldainius“, – sakė A. Girdenienė. Vaistinės vedėja tikino, kad niekas nežino, kaip gali pasikeisti hormoninius vaistus vartojusių moterų vaikų genofondas. Kalbėjo, jog labai realu, kad gali gimti labai daug homoseksualių žmonių. „Į sveikatą niekas nežiūri – sukasi farmacijos tinklų didžiuliai pinigai".
Farmakologas, medicinos daktaras, docentas Romualdas Basevičius: „Labai sveikintina, kad pagaliau kažkas prabilo ir apie neigiamą kontraceptinių vaistų poveikį. Pasaulyje hormoniniai kontraceptiniai vaistai imti vartoti apie 1972 metus, o Lietuvoje – po penkerių metų. Buvo paskelbti mokslininkų tyrimų rezultatai, kad vaistai sukelia apsigimimus, tačiau labai greitai visi pranešimai nutilo, ir niekas apie tai nebekalba iki šiol. Hormoniniai kontraceptiniai vaistai organizme sukelia hormoninį disbalansą, todėl vartoti turėtų tik tos moterys, kurios nebeplanuoja turėti palikuonių. Itin saugotis šių vaistų turėtų nesubrendusios merginos.
(Šiaulių kraštas, 2007 10 04)

Sekantis pavyzdys, kuris jau seniai tinka ir Lietuvai: šeima be santuokos arba gyvenimas susimetus, o vadinat tarptautiniu žodžiu – kohabitacija. Iš šio tyrimo matyti, kokios gyvenimo be teisių suvaržymo pasekmės:
,,Kohabitacija –  skyrybų treniruotė“ –  tokia Chuck Colson nuomonė (1995).
1. Kohabitacija auga. Prieš 35-40 m. buvo reta. Tai buvo socialinis tabu. Augimas dešimtmečiais: 1960 –  19%, 1970 –  24%, 1980 –  80%, 1990 –  66%, bet 7.7%  tarp 2000 -2004 m. (U.S. Census Bureau, "Unmarried-Couple Households, by Presence of Children: 1960 to Present," Table UC-1, June 12, 2003).
2. Santykiai nestabilūs: 1 iš 6 kohabitinių porų kartu išbūna tik 3 metus. 1 iš 10 porų išgyvena 5  ar daugiau metų. (Bennett, W.J., The Broken Hearth: Reversing the Moral Collapse of the American Family, 2001).
3. Didesnė skyrybų tikimybė: Kohabitinės poros skiriasi dvigubai dažniau, nei vedusios poros, (39%  vs. 21%), kurios susituokė be išankstinės kohabitacijos (ibid.).
4. Moterys nukenčia neproporcingai daug: Moterys negauna jokios legalios teisinės  apsaugos (ibid.), bet įneša virš 70% pajamų.  (Crouse, J.C., "Cohabitation: Consequences for Mothers and Children," presentation at Kuala Lumpur, Malaysia, Oct. 11-14, 2004, U.N. Tenth Anniversary of the International Year of the Family).
5. Didesnė venerinių ligų rizika: Kohabituojantys vyrai 4 kartus dažniau būna neištikimi, lyginant su susituokusiais. (ibid.). Venerinių ligonių tarp kohabituojančių porų yra 6 kartus daugiau, nei tarp susituokusių. (Crouse, J.C., Gaining Ground: A Profile of American Women in the Twentieth Century, 2000).
6. Didesnė smurto ir psichiatrinių problemų rizika: UCLA ištyrė 130 paskelbtų studijų ir rado, kad susituokę daug labiau apsaugoti nuo narkotikų ir alkoholio problemų. (Coombs, R.H., "Marital Status and Personal Well-Being: A Literature Review," Family Relations, Jan. 1991). Depresija tarp  kohabituojančių  yra 3 kartus dažnesnė. (Robbins, L., Rieger, D., Psychiatric Disorders in America, 1990).
7. Mažesnis šeimos gerbūvis: Kohabitai, kurie niekada nebuvo susituokę, turi 78% mažesnį gerbūvį, nei vedusios poros; kohabitai, kurie išsiskyrė ar tapo našliais, turėjo 68% mažesnį gerbūvį. (Cohabitation Facts website).
8. Labiausiai kenčia vaikai: Kohabitinių porų vaikai 5 kartus daugiau vargsta, nei susituokusių porų vaikai. (Bennett, op. cit.). Lyginant su vedusių tėvų vaikais, kohabitinių tėvų 12-17 m. paaugliai patiria emocines ir elgesio problemas 6 kartus dažniau. (Booth, A., Crouter, A.C., eds., Just Living Together: Implications of Cohabitation on Families, Children and Social Policy, 2002). Kohabitinių tėvų vaikai 122% dažniau išmetami iš mokyklų ir turi 90% žemesnį GPA (Manning, W.D., Lamb, K.A., "Adolescent Well-Being in Cohabiting, Married and Single-Parent Families," Journal of Marriage and Family, Nov. 2003). Vaikai suvokia esantys be senelių, tetų, dėdžių, pusbrolių, šeimos medis yra nugenėtas. (Bennett, op. cit.).
9. Moka visuomenė: JAV turi didžiausią kalinių skaičių pasaulyje –  2 milijonai sielų federaliniuose ir valstijos kalėjimuose. 1980 m. buvo virš 500 000 (Bennett, op. cit.). 70% jaunuolių gyvenančių  valstybės išlaikomose instituciose, yra iš betėvių namų. (Drake, T., "The Father Factor: Crime on Increase in ‘Dad Free' Zones," National Catholic Register, Jan. 2007). 3/4 vaikų, įtrauktų į kriminalinę veiklą buvo iš kohabitinių šeimų. (Crouse, op. cit.).
10. Kohabitacija augina smurtą, nusikalstamumą ir žmogžudystes. Vaikų smurtas: mažiausiai smurto prieš vaikus yra normaliose šeimose; 6 kartus daugiau smurto prieš vaikus yra šeimose su patėviu ar pamote; 14 dažniau vienišų motinų šeimose; 20 kartų daugiau vaikų smurto kohabitinėse šeimose su biologiniais tėvais ir 33 kartus daugiau, kai motina kohabituoja su draugu, kuris nėra biologinis vaiko tėvas. (Crouse, op. cit.).
 11. Smurtas prieš moteris. Lyginant su ištekėjusia moterimi, kohabitė 3 kartus dažniau patiria fizinę agresiją. (Salari, S.M., Baldwin, B.M., "Verbal, Physical, and Injurious Aggression Among Intimate Couples Over Time," Journal of Family Issues, May 2002), ir 9 kartus didesnę tikimybę būti nužudytai. (Shackelford, T.K., "Cohabitation, Marriage, and Murder: Woman-Killing by Male Romantic Partners," Aggressive Behavior, vol. 27, 2001).
(October 9, 2007 (LifeSiteNews.com) –  A. Patrick Schneider II, M.D., M.P.H.)

Gyvenimas susimetus yra blogas vyrams, skausmingas moterims ir pražūtingas vaikams. Gyvenimas neįsipareigojus, t. y. naudojantis tariamomis teisėmis (tik ar jas tinka vadinti teisėmis?), ne tik apriboja ir pažeidžia kitų, dažniausiai silpnesniųjų teises, bet pakenkia ir tam, kuris beatodairiškai naudojasi šiomis tariamomis teisėmis. Toks žmogus, trumpai sakant, lėtai degraduoja.

Dar viena žinia apie naudojimosi laisvėmis ir teisėmis pasekmes, bet jau be komentarų:
Tyrimai parodė, kad rūkymas sutrumpina gyvenimą 1-7 metais. O Norvegijos ir Danijos legaliai ,,susituokusių“ gėjų gyvenimo analizė parodė, kad homoseksualus elgesys sutrumpina gyvenimą 24 metais!  Apie tai savo pranešimus padarė dr. Paul ir Kirk Cameron metiniame Eastern Psychological Association susirinkime, vykusiame kovo 23 d. ,,Kuo galima pateisinti rūkymo smerkimą ir skatinant homoseksualumą?“, klausė Dr. Paul Cameron iš Family Research Institute, Colorado. ,,Šiandien visame Vakarų pasaulyje mokiniai mokomi priimti homoseksualumą ir smerkiamas rūkymas.“ ,,Susituokę“ gėjai ir lesbietės, kaip parodė Cameron tyrimas, gyvena 24 m. trumpiau, nei vyro-moters poros. Danijoje, šalyje su ilgiausia homoseksualų vedybų istorija, vedę heteroseksualai vyrai miršta vidutiniškai 74 metų, kai partnerystėje gyvenę gėjai miršta vidutiniškai 51 metų. Norvegijoje heteroseksualai vyrai vidutiniškai miršta 77 metų, o gėjai – 52 metų. Danijoje ištekėjusios moterys miršta vidutiniškai 78 mwrų, o lesbietės – 56 metų. Norvegijoje ištekėjusios už vyrų moterys miršta 81 metų, o lesbietės – 56 metų. Paul Cameron, Ph.D. & Kirk Cameron, Ph.D., pateikė "Federal Distortion of The Homosexual Footprint." Paul Cameron atspausdino žurnaluose British Medical Journal, Canadian Medical Association Journal ir Postgraduate Medical Journal virš 40 mokslinių straipsnių apie homoseksualumą. EPA yra seniausia psichologų draugija JAV. 
(PHILADELPHIA, April 3, 2007 (LifeSiteNews.com). Pilnas tyrimas: http://www.lifesite.net/ldn/2007_docs/CameronHomosexualFootprint.pdf)

Mąstykime ir darykime išvadas patys.

Pavyzdžiams naudota medžiaga iš: PRO VITA http://www3.vdu.lt/life/