Algirdas Patackas ir Aleksandras Žarskus 

KAIP ATSAKYSIME Į IŠŠŪKĮ LIETUVIŲ KALBAI?

(garso ir prasmės ryšys mūsų kalboje)

Lietuvai įstojus į ES, lietuvių kalba patirs ne mažesnį iššūkį nei XIX a. pabaigoje – jai bus palikta tik pagalbinė, antraeilė informacinė funkcija. Kaip atstatyti mūsų savimonėje kalbos, kaip vertybės savaime, vertybės pačioje savyje sampratą? Mūsų nuomone, orientacija į utilitarią „kalbos kultūrą“ čia nepadės.  
Siūlome kitą kelią. Paprastai etnologijoje pagrindine tyrimo priemone yra papročiai bei tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – čia kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi, platesne prasme, pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archaiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas), kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kuomet buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros, tokios kaip Indija, nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.  
Buvo manoma, jog žodyje garsas ir prasmė išsiskyrė. Tomui Akviniečiui kalbos ženklai yra significantia artificialiter, 'sąlyginės reikšmės', skirtos ad significandum 'paženklinti', bet patys iš savęs nieko nereiškiantys. F. de Sosiurui kalba – tai konvencija, susitarimas. Tačiau dabar jau prabilta apie būtinybę išskirti minimalų, nedalomą garsinį vienetą, turintį reikšmę, (…) rasti kalbinį kvantą (R. Jakobson).  
Gal iš tiesų branduolinėse, „motininėse“ kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebeesančiose „porojinėje“ būklėje, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – nuosavą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp indoeuropiečių kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito mes jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje (R. Jakobson).  
Žodis lietuvių kalboje – visraktis į visa, kas vadinama pasaulėjauta. Ištarti žodį – atgauti žadą, pasižadinti, atsibusti. Būtų intelektualinė nuodėmė nepadaryti šios  pastangos, ypač mūsų kalbai gręsiančio pavojaus akivaizdoje.
Siūlome keletą labai paprastų taisyklių, kaip šitai padaryti, kaip atstatyti galimą garso ir prasmės ryšį. Tam užtenka dabartinės kasdienės kalbos žinių, nebūtinas akademinis pasiruošimas. Mūsų nuomone, giluminis atsigręžimas į kalbą, „atsibudimas“ yra galimas ir be didelių mokslų, remiantis vien natūralia gimtosios kalbos nuojauta ir sveika nuovoka. Galų gale, plokštesne prasme, tai įdomus intelektualinis žaidimas, kuris mūsų jaunimui galėtų atstoti virtualią pseudokultūrą, ir šitaip grąžinti kalbai vertybės statusą.

1-ji taisyklė. Priebalsė atstovauja žodžio formai, balsė – esmei, esmiškumui. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė.  
            2-ji taisyklė. Priebalsės prasmė ryškiausia žodžiuose, turinčiuose tik vieną šią priebalsę. Pvz., l – uola, yla, eilė. Ypač naudingi „vaikų žodžiai“, t. y. kur priebalsė kartojasi, pvz., lėlė (tikriausiai l reiškia individualybę, išskirtinumą). Šie žodžiai yra lyg priebalsės prasmės manifestantai. Natūralu, kad jų daugiausia randame vaikų kalboje (plg. posakį – „vaikai dar moka paukščių, t. y. rojaus kalbą“). Tokie garsažodžiai kaip tėtė (papa), dėdė, nenia (auklė) suprantami bet kuriam indoeuropiečių vaikui, kaip ir lėlė, kaka (blogas), caca (geras), baubas (baisus) ir t. t. Juose ypač aiškiai atsiskleidžia priebalsės prasmė.  
         3-ji taisyklė. Sąveika tarp dviejų žodžio priebalsių vyksta taip: pirmoji priebalsė reiškiasi per antrąją, t. y. pirmoji atstovauja formai, o antroji tarsi (pirmosios atžvilgiu) esmei, yra pasyvi. Tokiu būdu pasiekiama sudėtingesnių formų tarpusavio sąveika. Žodis tuomet yra aktyviosios (pirmosios) ir pasyviosios (antrosios) priebalsių reikšmių dermė, kur aktyvioji reiškiasi per pasyviąją.

Šias tris taisykles galima nusakyti taip:  
-        priebalsės yra žodžio reikšmė, o balsės – muzika;  
-        geriausiai raidės prasmę atsimena vaikai;  
-        dviejų ir daugiau priebalsių junginys yra jų reikšmių sandermė, leidžianti aprėpti visą būties įvairovę.  

Tačiau šios taisyklės galioja tik branduolinėms, „motininėms“ kalboms, t. y.  toms, kurios neprarado garso ir prasmės ryšio. Lietuvių kalba yra tokia.

  PAVYZDŽIAI

  Pradėkime nuo paprastų žodžių, pvz., linas. Priebalsinis skeletas bus l – n. Ką reiš­kia gar­sas l?  Uo­la, yla, lė­lė: tur­būt su­tik­si­me, kad l – tai tik­riau­siai in­di­vi­du­a­ly­bė, at­ski­ry­bė, iš­si­ski­rian­ti iš ap­lin­kos (uo­la), cha­o­so (ei­lė); kaž­kas ki­tas, nei aš (lė­lė). Tuo tar­pu n: ne!; niúny­ti ‘skurs­ti,var­gin­gai gy­ven­ti’; anuo­ti – 1. ‘sun­kiai vargs­tant da­ry­ti, tai­sy­ti, mo­ky­ti’; 2. ‘va­ly­ti, šveis­ti’; 3. ‘ga­din­ti, nai­kin­ti’ (LKŽ). Tai­gi rai­dė n reiš­kia ne tik ne­igi­mą, bet ir tai­sy­mą, mo­ky­mą, nau­jų sa­vy­bių įgi­ji­mą. Plg. any­ta mar­čią anuo­ja, t. y. auk­lė­ja, pa­neig­da­ma bu­vu­sias sa­vy­bes ir ug­do nau­jas; ynis (šerkš­nas) – šal­čio pa­veik­tas rū­kas įgy­ja ki­to­kį pa­vi­da­lą; anas – ne aš, o ki­tas, tai reiš­kia ki­toks nei aš.  
          Tad l – n for­mu­lė bū­tų in­di­vi­du­a­ly­bės da­ry­mas, to­bu­li­ni­mas per ne­igi­mą, pa­nau­do­jant ir prie­var­tą. Kaip čia ne­pri­si­min­ti „li­no kan­čios“, kol iš au­ga­lo, gam­tos darinio pa­gamina­mas ci­vi­li­za­ci­jos ele­men­tas – li­no pluoš­tas, siū­las, dro­bė. Plg. liau­nė­ti, lė­nas. Lė­nas – ‘lė­tas, ra­mus’, bet ir ‘sil­pnas’, nes ro­my­bė pa­sie­kia­ma ne­ga­ty­viu bū­du, per pa­sy­vu­mą; kai pa­sy­vu­mo per daug, gau­na­me liū­ną.

2. Im­ki­me ki­tą prie­bal­si­nį ske­le­tą, kur l at­si­du­ria jau ant­ro­sios prie­bal­sės, pa­sy­vio­sios, vaid­me­ny­je. Te­gul tai bus g – l. Kas yra g? Uo­ga, au­ga, ūgis. Tik­riau­siai g reiš­kia gam­tą, jos lyg­me­nis ir jos ga­lias – vi­sa, kas au­ga, kas virs­ta uo­ga. Jė­ga (j yra ar­ti­ma g: jo­ti / go­ti) iš­reiš­kia gam­tos gai­va­liš­ku­mą; go­gas (gu­ga) – ‘ar­klio ar gy­vu­lio aukš­čiau­sia vie­ta, gūb­rys tarp men­čių’; go­gė ‘gal­va’ (juo­kau­ja­mai); gu­ga ‘pa­ki­li­mas, kal­ne­lis, kal­va’.  
          Tai­gi g – l  for­mu­lė bū­tų gam­tos jė­gų pa­si­reiš­ki­mas per l, individualybę. Ga­lia ir gė­lė. Ta­čiau yra ir gu­la, gu­lė (guo­lis)? Kas tai bū­tų? Tik­riau­siai tos pa­čios g pa­si­reiš­ki­mas per l , bet prie­šin­ga, iri­mo (aug­ti – iž­ti) kryp­ti­mi; juk gam­tos jė­ga pa­si­reiš­kia ne tik no­ki­mu, bet ir ny­ki­mu. Plg. gu­las – iš­griu­vęs me­dis, gu­lin­tis ba­lo­je, eže­re, upė­je (Gel­das da­ry­da­vo ne iš sta­čio, bet iš gu­lo me­džio). Į tą pa­čią pu­sę bus gė­la, ga­las bei gė­las. Pir­mie­ji – gam­to­je glū­din­čios mir­ties pa­si­reiš­ki­mas per in­di­vi­du­a­ly­bę, ant­ra­sis – gė­las van­duo – van­duo be drus­kos, prės­kas, be sko­nio, tai­gi lyg ne­gy­vas (Žo­lė – gė­las pa­ša­rė­lis, – Vaiž­gan­tas).

3. Da­bar im­ki­mės su­dė­tin­ges­nio at­ve­jo: s – l. Te­gul tai bus sie­la. Ką apie sie­lą ga­li pa­sa­ky­ti da­bar­ti­nė kalbotyra: “Lie­tu­vių kal­bo­je sie­la sie­ti­na su sie­lis (van­de­ny pluk­do­mi rąs­tai), gal ir sei­lės. Vo­kie­čių die se­e­le taip pat sie­ja­ma su see – ‘jū­ra, eže­ras’. Var­gu ar tai bū­tų sko­li­niai, vei­kiau už šių žo­džių sly­pi ko­kia nors mi­to­lo­gi­nė – fi­lo­lo­gi­nė re­a­li­ja, sie­lą jun­gian­ti su pir­map­ra­džių van­de­nų mi­to­lo­ge­ma. Dar vie­na įma­no­ma sie­los eti­mo­lo­gi­ja nuo sie­ti (G. Be­res­ne­vi­čius „Trum­pas lie­tu­vių ir prū­sų re­li­gi­jos žo­dy­nas“, Ai­dai, V., 2001, p., 167). Tai­gi ne ypač. Ką duo­tų mū­sų me­to­di­ka?  
          Pra­dė­ki­me nuo s. Tai sak­ra­li, gal pa­ti šven­čiau­sia lie­tu­vių rai­dy­no rai­dė, tar­si pa­šven­ti­nan­ti dau­gu­mą mū­sų žo­džių, daik­tų, są­vo­kų – jų pa­bai­go­je, juos jau pa­gim­džius, iš­ta­rus, tar­si ap­gau­bian­ti juos sac­rum. Pir­miau­sia tai neologizmas esa – es­mės, es­miš­ku­mo distiliatas. Tai aš (ir ašis). Tai ir au­sis, die­viš­ka­sis or­ga­nas, daug svar­bes­nis už akį, ma­tan­čią vien kie­tą tik­ro­vę (lie­tu­viš­ka au­sis gir­di ir su­pran­ta, ką šla­ma pa­slap­tin­ga­sis uo­sis, ką sies­ti vi­sos tos šy­šos, še­šu­pės ir sie­sar­tys.) Tai auš – (auš–ti, au­ša), ste­buk­lin­gas vi­sa ko pra­džios vyks­mas, pa­si­kar­to­jan­tis kas­ryt. Tai ir ai­sus – ‘grau­dus, gū­dus, gai­lus’: Ta­vo pa­ny­tė­lė aukš­ta­jam svir­ne­ly, už­si­rė­mus ant krai­te­lio, ai­siai, gai­liai ver­kia. Ai­są – pir­map­ra­dė, me­ta­fi­zi­nė gė­la – no­rint ją pa­jus­ti, rei­kia pa­sė­dė­ti ant Ai­se­to kran­to: Jis vėl pa­ju­to il­ge­sį gy­ve­ni­mo ai­su­mo. Šio ai­su­mo per­tek­lius tur­būt su­si­na sie­lą (su­sà, sau­sà). Ir pa­ga­liau asys (esai) – asiūk­lis, pir­map­ra­dis ir am­ži­nas kaip esa au­ga­las, šiurkš­tus gam­tiš­kas esos ati­tik­muo. O kas yra se­suo, lie­tu­viš­kai sie­lai ne­rei­kia aiš­kin­ti.  
          Tad s – esos rai­dė. Kas gi yra sie­la? For­mu­lė bū­tų – sie­la yra esos pa­sau­lio, sac­rum pa­si­reiš­ki­mas per l, as­me­nį, kaip ir gam­ti­nis lyg­muo – sau­lė. Te­gul čia bus ir sei­lė – pa­slap­tin­giau­sia or­ga­niz­mo iš­sky­ra, Die­vo skrep­le­lis, ir su­la – au­ga­lo es­miš­ku­mas. O kas yra suo­las? Jau esa­me ra­šę, kad nuo sal­ti, sal­džiai al­pė­ti sė­dint ant mar­čių ar vė­lių suo­le­lio, be­lau­kiant sa­vo ei­lės vir­smui. O kas bū­tų sa­la? Esos su­tirš­tė­ji­mas. Sie­lis tik plau­kian­tis rąs­tas, ma­ža sa­la – iš čia ir van­dens mi­to­lo­ge­ma.  
          Ir pats pa­slap­tin­giau­sias – še­šė­lis (š – š – l ar­ba s – s – l). Tai jau tri­na­rė sis­te­ma; pra­džioj s pa­si­reiš­ki­mas per s, dvi­gu­ba s ap­raiš­ka, ir šio „su­per–s“ pa­si­reiš­ki­mas per l, in­di­vi­du­a­ly­bę. To­dėl še­šė­lis toks pa­slap­tin­gas, su­sijęs su ana­pu­sy­be.  
          Ku­ri me­to­di­ka vai­sin­ges­nė, te­gul spren­džia skai­ty­to­jas. Nuo sa­vęs pa­sa­ky­si­me, kad rak­tas į mū­sų žo­dį yra mu­my­se pa­čiuo­se. Jis įga­li­na mus ne­si­dai­ry­ti ap­link („ly­gi­na­mo­ji kal­bo­ty­ra“), o ei­ti tie­siai prie es­mės.

4. Im­ki­me pa­ga­liau pa­tį su­dė­tin­giau­sią va­rian­tą, kai abu san­dai ne gam­ti­nio lyg­mens, abu yra abst­rak­čios ati­trauk­ti­nės są­vo­kos. Te­gul tai bus r – s. R – oras (plg. au­ra), yrà (yra – es­ti pa­kai­ta­las; ki­tas va­rian­tas – nuo ir­ti, ai­žė­ti); dar au­re! Tur­būt r bus ap­raiš­kos, raiš­kos, ob­jek­ty­va­ci­jos rai­dė: aš esu, tu esi, bet jis – yra. T. y. aš ži­nau, kad aš esu, kaip ir man etiš­kai ar­ti­mas tu, bet apie jį, sve­ti­mą­jį, aš ži­nau tik tiek, kad jis, au­re, yra! Kad jis pa­si­reiš­kia. Tas pat ir su oru – aš jo ne­ma­tau, bet ži­nau, kad jis yra. Ta­čiau raiš­ka ne­am­ži­na – kas pa­si­reiš­kia, yra ne­am­ži­nas, mir­tin­gas, ỹran­tis, nes tik esa yra am­ži­na, o bet ku­ri skvar­ma (for­ma), raiš­kà pa­smerk­ta su­ir­ti, bū­ti su­ar­ta (orė).  
          Jei taip, tai ką duos, ras­dins me­ta­fi­zi­nis du­e­tas r – s? Ogi ra­są. Jau apie ją ra­šė­me – ra­sa nuo ras­tis, at­si­ras­ti iš nie­ko, ex­ ni­hi­lo, die­viš­ko­sios kū­ry­bos ak­tu iš sa­vęs, iš die­viš­ko­jo es­miš­ku­mo, trokš­tant ap­si­reikš­ti, ras­tis bei ras­din­ti, gim­dy­ti. Iš sa­vęs, nes Die­vas ir­gi trokš­ta my­lė­ti ir bū­ti my­li­mas, Jis ir yra Mei­lė, o Mei­lei rei­ka­lin­ga kas nors kiek ki­ta, nei aš, nors Mei­lės įtam­pos lan­ke vi­sa vėl tam­pa viẽna, su­si­lie­ja. Jau ra­šė­me apie sans­kritiškąsias råsas – at­ski­rų me­no rū­šių die­viš­ko­jo įkvė­pi­mo šal­ti­nius, sa­li­nan­čius sa­vo sals­vą su­lą į me­ni­nin­ko sie­lą. Ap­raiš­kos pa­si­reiš­ki­mas per s, esą, iš esõs – tai ra­sa.

Ta­čiau čia rei­kia pa­mi­nė­ti vie­ną la­bai svar­bią ap­lin­ky­bę. Da­ly­kas tas – tur­būt tai jau pa­ju­to­me, – kad kiek­vie­nas mū­sų yra l, bet la­bai skir­tin­gas. To­dėl kiek­vie­nas mū­sų jau­si­me, su­pra­si­me gar­są sa­vaip, o taip pat ir pras­mę iš­gir­si­me sa­vaip. Tad žo­džio ža­di­ni­mas – me­nas, kur kiek­vie­nas mū­sų yra me­ni­nin­kas. Tai svarbiausioji taisyklė. Ir dėl to čia ne­ga­li bū­ti  griež­tų nuorodų - taip ir tik taip! To­dėl, pa­gal kiek­vie­no mū­sų ge­bė­ji­mą, gir­dė­si­me ir su­pra­si­me žodį kiek­vie­nas kaž­kiek sa­vaip. Taigi, prieš kiek­vie­ną aiš­ki­ni­mą, kiek­vie­ną in­ter­pre­ta­ci­ją tu­rė­tų bū­ti san­trum­pa – g. b. – „gal­būt“. Ar tai blo­gai? Jo­kiu bū­du ne. Tai už­tik­rins to­kią įvai­ro­vę, ku­ri ge­bės su­de­rin­ti as­mens skir­ty­bę su vi­sa­tos uni­ver­sa­lu­mu.

  PRIEBALSIŲ GIMINYSTĖ

Dvylika (apytikriai) priebalsių aprėpia visą būties įvairovę. Šie dvylika garsaprasmių tarpusavyje dažnai giminingi. Pabandykime juos sugrupuoti. Akivaizdi s, š ir ž giminystė: sal-ti ir šal-ti; oš-ti ir ūž-ti; šiaur-us ir žiaur-us, plg. ses-ula ir žiež-ula (sacrum -> profanum -> vulgarum). V, b ir p irgi garsiškai artimos, todėl artimos ir prasmiškai. Plg. vaiva – bubas (kas nors apskrita, stora vaikų kalboje) – pupa (sakralu -> buitiška -> komiška?). Apie d ir t jau kalbėta. Tokią giminystę galime vadinti vertybine arba hierarchine – kai prasmės sakralumas žemiškėja, darosi buitiškas.  
          Kitos jungtys sudėtingesnės. Apsiribosime keletu pavyzdžių: įmanomas ryšys tarp v ir l (absoliuto „sukietėjimas“ iki individo? – valia?). Sudėtingas ir keistas s ir k ryšys, panašesnis į priešpriešą (k – sukietėjęs s?); kėdė nuo sėdėti? (sėdė?); šauk-ti ir kauk-ti; s kietėdama į k, duoda sakus. Gal čia slypi dirbtinoko ide kalbų suskirstymo į satemines ir kentumines paslaptis? Gal lietuvių kalba nėra „satemizuota kentuminė“, o jai tiesiog toks suskirstymas neegzistuoja, nes tinka tik kalboms po Babelio katastrofos?

TRINARĖS SISTEMOS

Paprastumo dėlei tyrėme žodžius, turinčius tik dvi priebalses. Trinarės ir daugiau sistemos dar neįkandamos, tačiau ir čia, berods, galioja tie patys dėsningumai. Apsiribosime konstatavimu universalios taisyklės: aktyvioji (pirmoji) priebalsė (ar jų grupė) reiškiasi per antrąją, pasyviąją; ši naujai gauta prasmė, jau kaip aktyvioji, reiškiasi per trečiąją; o naujai gautoji – per ketvirtąją ir t.t.  
Pavyzdys: v – l – n: velionis, velinas (velnias), velėna. Pradžioje v – l; vėlė.  Griežtasis n įspraudžia slėpiningąją vėlę į jai tinkamą vietą (plg.: „vėlė be vietos“) ir gauname konkretybę – velionis.

M. Heidegeris yra rašęs: … aš mąstau apie tolumos ir tylumos buvimą sykiu. Jei filosofas būtų buvęs lietuvis, mąstymas čia būtų buvęs perviršine pastanga – tolumos ir tylumos tylus sąryšis lietuvių kalboje akivaizdus (t -l -m).

Dar nemokame išgirsti balsių tyliosios muzikos, subtilaus jų ošimo. Tačiau priebalsių prasmių, rakto į lietuviškojo žodžio amžinumą neigimas gali būti užrašytas mums kaip sunki intelektualinė nuodėmė.

P.S. Nuosekliai šios idėjos yra išdėstytos autorių išleistoje  „Virsmų knygoje“, Kaunas, 2002.

   Pranešimas skaitytas LIETUVIŲ TAUTINĖS KULTŪROS FORUME Vilniuje, 2004-05-21