Aleksandras Žarskus

Lyčių santykiai
socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje

Lygindami senuosius ir dabartinius papročius matome didelius pasikeitimus. Ypač ryškūs pasikeitimai įvyko skirtingų lyčių santykiuose. Kyla klausimai: kodėl taip labai pasikeitė papročiai, kurie papročiai – senieji ar dabartiniai – skirtingų lyčių santykių srityje buvo tinkamesni ir kaip juos vertinti?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime, žvelgdami per žmonijos sąmonės vystymosi prizmę. Pasinaudosime J. Gebserio žmonijos sąmonės vystymosi teorija. Pasak jos, galima įžvelgti penkis žmonijos sąmonės vystymosi tarpsnius: archainį, maginį, mitinį, mentalinį ir integralinį. Pritaikydami šią teoriją savo reikmėms, pirmuosius tris vystymosi tarpsnius – archainį, maginį bei mitinį – apjungsime ir pavadinsime šį priešistorinį ir iš dalies istorinį žmonijos sąmonės vystymosi laikotarpį giminine arba socialine sąmone.
Vienas būdingiausių jos bruožų buvo rūpinimasis šeimos, giminės, tautos ar apskritai žmogaus kaip rūšies išlikimu. Mentalinės sąmonės vystymosi tarpsnį pavadinsime asmeninės, individualios sąmonės pakopa. Jai būdingas individualios savimonės ir atskiros asmenybės vystymasis bei jos stengimasis tapti nepriklausoma nuo bendruomenės arba sociumo. Integralinis sąmoningumas šioje teorijoje, mūsų nuomone, yra ateities sąmonė. Jis turėtų apjungti, vienyti, integruoti socialinę bei individualią žmogaus sąmones į naują sąmoningumą, kurį galima būtų pavadinti dvasiniu. Nors ir visai nedaug dabarties žmonijoje tematyti integralinės sąmonės požymių, bet, reikia tikėtis, kad pamažu ji vis labiau įsigalės.
Senuosius lietuvių ir kitų tautų papročius formavo socialinė sąmonė. Ji atspindi visai kitokią negu civilizuoto, t. y. individualios, asmeninės sąmonės žmogaus pasaulėvoką, kitokią jauseną ir kitokių santykių su aplinkiniais ir su visu tuo, kas yra, suvokimą. Bene geriausiai ikicivilizacinio žmogaus sąmonę arba, vartojant mūsų įvestą pavadinimą, socialinę sąmonę apibendrino žymus antropologas L. Levi-Briulis (Lucien Lévy-Brühl). Jis pirmykščio žmogaus sąmoningumą, pasižymėjusį silpnesniu savojo aš suvokimu, bet stipresniu gyvybinių ryšių tarp visa kas gyva pajautimu, pavadino participation mystique (pranc. ‚mistinis dalyvavimas‘). Šios teorijos, kurią K. Jungas pavadino genialia, iš pradžių nenorėjo pripažinti daugelis etnologų. Tačiau ji kaip tik ir paaiškina tuos didelius skirtumus tarp senųjų ir dabartinių, jau civilizuoto žmogaus papročių lyčių santykių srityje.
 Stipriausiai mistinis dalyvavimas buvo išreikštas archainėje sąmonėje, silpniau maginėje, dar silpniau mitinėje, o mentalinės sąmonės žmogus tokį suvokimą visiškai atmetė ir virš visko iškėlė racionalųjį mąstymą, kuris pripažįsta tik tai, kas apskaičiuojama, išmatuojama, apčiuopiama. Senųjų kultūrų arba socialinės sąmonės žmogus, jausdamas savo vienybę su kitais žmonėmis ir priklausomybę ne tik nuo jų, bet ir nuo viso to, kas gyva, kūrė papročius ir apeigas, kurios išreiškė ir palaikė visos žmonių bendruomenės vieningumą bei jos gyvybingumo priklausomybę nuo kiekvieno bendruomenės nario elgesio. Kiekvienas tai labiau jautė, negu suprato, todėl papročius ir visuomenės priimtas moralines normas daugiau ar mažiau gerbdavo visi bendruomenės nariai. Giminės pratęsimas buvo šventas vyksmas, užtikrindavęs bendruomenės gerovę. Galima netgi teigti, jog savąjį nemirtingumą socialinės sąmonės žmogus suvokė kaip savo giminės ar tautos tęstinumą. Pavyzdžiui, Sibiro ir Šiaurės tautelėse dar XIX a. pabaigoje ...prieš mirtį senelis linkėdavo savo anūkei, kad ji augtų, ištekėtų, o jis gimsiąs iš jos [1, 30].
Šiuolaikinis, civilizuotas asmeninio, individualaus sąmoningumo žmogus savo veiksmuose, susijusiuose su giminės pratęsimu, arba, plačiau sakant, lytinio gyvenimo srityje atsisako paklusti išorinėms, visuomenėje esančioms moralinėms normoms, kurios yra praėjusių amžių palikimas. Ką tai reiškia? Toks šiuolaikinio žmogaus nepaklusnumas liudija apie išaugusį žmogaus nepriklausomumą ir jo galbūt dar sąmoningai nesuprastą siekį pačiam būti atsakingam už savo veiksmus. Asmeninės sąmonės žmogus nebesupranta senųjų lyčių santykius reguliuojančių papročių. Kita vertus, jis jau negali apsiriboti tam tikromis buvusiomis ir esamomis taisyklėmis bei draudimais ir šiuo klausimu kuria savo nuostatas ir požiūrį. Akivaizdu, kad asmeninio požiūrio turėjimas reikalauja ir didėjančio žmogaus sąmoningumo bei atsakingumo.
Praėjusių amžių ir tūkstantmečių bėgyje santykius tarp lyčių reguliuojantys papročiai bei moralės normos buvo visuotinai priimtini, jie buvo sudėtinė bendruomeninio gyvenimo dalis. Lyčių meilės šventumas ir jos apsaugojimo priemonės aprašytos senųjų kultūrų šventraščiuose, pavyzdžiui, induistų Vedose bei jų komentaruose arba žydų Senajame Testamente. Nors senosios lietuvių kultūros papročiai nebuvo surašyti į šventraštį, bet jie taipogi išreiškė lyčių santykius ir gyvybės pradėjimo šventumą.
Griežta tų laikų moralė ir vedybų papročiai buvo skirti lyties instinkto sužmoginimui. Netvarkingi lytiniai santykiai lietuvių ir kitose senose kultūrose būdavo griežtai draudžiami dėl to, kad seksualumas pasireikštų ne kaip rūšies bruožas, bet kad per sąjungą tik su vienu vyru ar viena moterimi lytinis potraukis taptų asmeniškas ir vestų į individualumą ir asmeninę sąmonę.
Praėjusiais amžiais griežtos moralinės normos nebuvo laikomos pasikėsinimu į asmens laisvę, nes tuomet stipresnė buvo ne individo, o bendruomeninė, giminės ar tautos sąmonė. Tas, kuris pažeisdavo priimtą paprotį, ardė giminės sąmonę ir tuo atskirdavo save nuo bendruomenės. Tokią kaltę pripažindavo visi. Anuomet nereikėjo teisėsaugos institucijų. Pakakdavo viešosios nuomonės pasmerkimo, kuris silpstant socialinei ir stiprėjant asmeninei sąmonei virto – jau dabartiniu mūsų požiūriu – neigiamu reiškiniu, kurį pavadinome „apkalbomis“, o šiandien – netolerancija arba diskriminacija.
Praėjusių amžių įstatymai ir dorovės normos, nustatydavusios lyčių santykius, buvo išreikštos apeigomis ir papročiais, kurių atlikimas turėjo nepažeidžiamo įstatymo galią, nes nuo jų išsipildymo priklausė bendruomenės gerovė. Paprotys buvo tautos išmintis, perduodama iš kartos į kartą. Jei nebūtų papročių, tai visą gyvenimo išmintį kiekvienai kartai tektų atrasti pačiai. Tačiau žmogaus amžius tam per trumpas. Todėl reikia pasiremti ilgesniu amžiumi, o būtent toks yra tautos amžius. Pažvelkime, kaip socialinė sąmonė arba mistinis dalyvavimas pasireiškė per indoeuropietiškų tautų – baltų ir slavų – vestuvinius papročius.
Pats bendriausias mitinis-poetinis vestuvių įvaizdis yra persikėlimas per upę tiltu. Tiltas sujungia du žmogaus gyvenimo krantus. Pagal senuosius papročius gyvenimas iki vestuvių ir po vestuvių būdavo labai skirtingas. Vedęs vyras ar ištekėjusi moteris pereidavo į kitą luomą. Jų socialinė padėtis ir netgi drabužiai skirdavosi nuo ikivedybinių. Tiltas yra pavojingiausia gyvenimo kelio atkarpa, kuria pereiti ir pavojus nugalėti padėdavo vestuvių apeigų tvarkytojai, kuriuos galima pavadinti vienu žodžiu – tiltininkai. Tiltininkai, lietuvių dar vadinti ievaro žmonėmis, – senovėje priklausė dvasiniam luomui [2, 176-177].
Vestuvės būdavo visos žmonių bendruomenės, kuriai priklausė jaunieji, įvykis. Visi dalyvaujantys vestuvių apeigose jausdavosi atsakingi už tolesnį jaunųjų likimą, t. y. už jaunojo virtimą tėvu, o jaunosios – motina. Slavų nuotaka per mergvakarį pavaišindavo stikline alaus kiekvieną vestuvių dalyvį, o šis savo ruožtu ją pasveikindavo su naująja padėtimi visuomenėje. Tai reiškė negrįžtamą jos naujosios padėties pripažinimą.
Lietuvoje per vestuves būdavo geriamas apeiginis gėrimas marčios kraujas [3, 45]. Jį patiekdavo žalumynais papuoštame dubenyje, iš kurio kiekvienas vestuvių dalyvis semdavo po šaukštą [4, 160]. Taip marčios kraują pasidalydavo visi bendruomenės nariai, kurie tapdavo atsakingi už marčios virtimą motina ir įsipareigodavo ją perspėti, pastebėję netinkamą jos elgesį naujajame luome. Atsakomybės jausmą už tolesnį nuotakos likimą atspindi ir jos pavadinimas – žmonių martelė, o latviškai – laudava (nuo liaudis – ‚žmonės‘), t. y. ta, kuri visiems „ant akių“. Po mačios kraujo gėrimo apeigos marti būdavo nuometuojama. Be ištekėjusios moters ženklo – nuometo nebūdavo galima pasirodyti ne tik svečiuose, bet ir namie.
Marčios marinimo apeiga anų laikų nuotakoms nebūdavo netikėta. Panašų, tačiau labiau gamtos lygmeniu, simbolinį marčios (laumės) marinimą (naikinimą, išvarymą) kaimo jaunimas išgyvendavo kiekvienais metais per Kupolės šventę. Slavų jaunimas išvarydavo vainiku bei žalumynais papuoštą merginą (laumę, kupolę, marčią) ir nuplėšę pasidalydavo jos žalumynus. O lietuvaitės keletą dienų prieš Rasos šventę vainikais, žolynais (kupolėmis) ir kaspinais papuoštą ir aptaisytą kartį – kupolę iškeldavo prie rugių lauko ir saugodavo, kad vaikinai nepagrobtų. Išsaugotą kupolę (žolynus) merginos pasidalydavo tarpusavyje. XX a. šis paprotys beliko tik bažnyčiose. Tai devintinių berželiai ir jų laužymas bei pasidalijimas per (dar mano vaikystėje būdavusius) paskutiniuosius mišparus. Kai kur ir slavų jaunimas vietoj merginos (laumės) puošdavo berželį, o po savaitės jį sunaikindavo. Toks kupolės (berželio) arba slavų papročiu laumės (marčios) išvarymas yra gamtos bei žmogaus gyvenime būtinai reikalingo virsmo simbolinis išgyvenimas [5, 209].
Galima paminėti daug papročių ir apeigų, pradedant nuo gimimo, kurių tikslas buvo rūpestis giminės pratęsimu. Mergaitės motinystei būdavo rengiamos nuo kūdikystės. Tuo rūpindavosi motina. Mergaites krūtimi maitindavo ilgiau nei berniukus „dėl stiprumo gimdant“ [6, 205], nujunkydavo sekmadienį – „daugiau vaikų bus ir jie sveiki augs“ [6, 205]. Dukrai augant motina užsakydavo mišias ir „maldydavo ubagus, kad Dievas vaisių užlaikytų“, o prieš prasidedant pirmosioms mėnesinėms mergaitę Nekalto Prasidėjimo šventėje nuvesdavo į bažnyčią, ir motina melsdavosi bei prašydavo elgetos pasimelsti „ta intencija“ [6, 205]. Pirmųjų mėnesinių proga būdavo atliekamos brandynų apeigos [7, 168-169]. Mėnesinių apraiškas vadindavo „žiedais“. Merginos ir moterys mėnesinių dienomis mesdavo į upelį žiedus ir žoles [7, 169].
Jaunikis, važiuodamas pirštis, išgerdavo žalią kiaušinį, kad gautų vaisingą pačią. Važiuojant į jungtuves „jaunikis įsideda į kišenę pilną javų varpą, kurią kunigas užvinčiavoja, kad ir gyvenimas būtų pilnas. Grįžęs tikrina: kiek yra prisitrynę grūdų, tiek bus ir vaikų“ [6, 206]. Nuotakos motina, išleidusi piršlius, „sušluosto nuo stalo trupinius ir neša gurban. Ten sušeria veršingai karvei, kad Dievas laimintų vaisiumi“ [6, 205]. Prieš važiuojant į bažnyčią, nuotaka kartu su pamergėmis tris kartus apeidavo stalą. „Einant apie stalą pamergės turi pačiupinėti staltiesę. Kelios apmergės ją pačiupinės, tiek bus ir vaikų“ [6, 205]. Jaunųjų lovon, po pagalve būdavo dedamas duonos kepalas (vaisingumo simbolis), o svočia nuleidėja, guldydama jaunuosius, „peržegnodama palaimina jaunuosius, palinki vaisingo ir laimingo gyvenimo“ [8, 266].
Ypatingą vietą vestuvių apeigose užimdavo sugultuvės. Išlikę seni papročiai ir pasakos kalba apie pirmosios nakties išbandymus. Daugelio lietuvių pasakų siužetai pakartoja vestuvių apeigas. Tokios, pasak N. Vėliaus, yra „Bėgimas oželiui padedant“, „Merga ragana“, „Slibino jaunoji“, „Slibinas jaunavedžių kambaryje“, „Ištikimas tarnas“, „Dėkingas numirėlis“ ir kitos, kuriose „senukas“, „šventasis“, „ištikimas tarnas“ pirmąją vestuvių naktį „...iš merginos išvaro velnius, iškrato bjaurybes (žalčius, gyvates, rupūžes), užmuša jaunųjų miegamajame pasislėpusį slibiną, žaltį ir panašiai. O išvadavus merginą iš velnio (ožio, meškos, slibino) nagų, tuoj įvyksta vestuvės arba išvarius, užmušus velnią (žaltį, slibiną) pirmąją vestuvių naktį jaunavedžių kambaryje prasideda laimingas sutuoktinių gyvenimas“ [9, 152]. Minėtos lietuvių ir kitų tautų pasakos bei legendos pasakoja apie pirmosios nakties pavojus ir galimą jaunojo žūtį. Pirmoji sueitis su moterimi vyrui yra pavojinga, tačiau gresia ne fizinė, o moralinė žūtis.  
Palyginimui galima paminėti ir Senąjį Testamentą. Tobijo knygoje aprašyta kilmingo žmogaus dukra, kuri buvo ištekinta už septynių vyrų, bet visi jie žuvo pirmąją vestuvių naktį. Aštuntasis Saros jaunikis Tobijas, kuris pildė savo palydovo ir globėjo pamokymus, liko gyvas. Padedant globėjui, piktoji dvasia buvo išvaryta iš Saros, ir tada jiedu laimingai gyveno.
Senieji lyčių santykius tvarkantys papročiai labiau tiko žmogaus kaip rūšies išsaugojimui. Tik palaipsniui iš socialine sąmone grįstų papročių išsivystė individualumu grįsti santykiai ir meilė, kuri labiau tinko asmeninei sąmonei. Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kad jis pats žino, kas leistina ir kas ne. Todėl atsiranda nuomonės ir lūkesčiai, dažnai nieko bendra neturintys su tikrove.
Asmeninės vyro ir moters jungties negalima įvertinti bendruomeniniais kriterijais ir praėjusių amžių sąmone, kuri verčia žmogų paklusti socialinėms bei ideologinėms nuostatoms. Žmogus, kuris papročiams ar įstatymams paklusta vien todėl, kad taip daro visi arba iš baimės būti pasmerktam, nėra moralus. Pagrindinė moralaus gyvenimo sąlyga yra laisvė: laisvė ne tik gėriui, bet ir blogiui.
Tačiau šiuolaikinis žmogus dar nepriaugo tiek, kad galėtų tinkamai naudotis laisve. Laisvė kol kas dažniausiai suprantama kaip visiškas suvaržymų nebuvimas. Siekiant laisvės, šiandien yra laužomos senųjų papročių liekanos, atmetamos buvusios moralinės nuostatos. Tokia įvykių raida yra natūrali ir dėsninga, nes laužant ir paneigiant papročius pašalinamos kliūtys pasireikšti individualiai, asmeninei sąmonei.
Individuali sąmonė, kuri visus ir viską suvokia kaip atskira ir nepriklausoma, dažniausiai mąsto trumparegiškai ir mano, kad beatodairiška laisvė galima be pasekmių. Tai racionalus, viliojantis, bet klaidingas požiūris, kurį paprastai patikriname savo gyvenimu. Kaip sako sena išmintis, – kiekvienas mokosi iš savo klaidų. Asmeninei sąmonei subręsti reikia daug patirties. Todėl tokios ilgos yra laisvės pamokos.
Ilgą laiką atliekant kokį nors veiksmą, atsiranda įprotis arba paprotys. Galima teigti, jog žodžiai paprotys ir protas yra kilę iš veiksmažodžio pratinti. Pa + protas reiškia paprotį arba pamintą, žemesnį protą. Pa + sąmonė reiškia žemesnį sąmoningumą, kurį vadiname pasąmone. Kaip iš pasąmonės kyla sąmonė (arba kaip iš socialinės sąmonės vystosi asmeninė sąmonė), taip iš papročių išsivysto protas. Tačiau šis protas yra labai suvaržytas ir apribotas visuotinai priimtų papročių. Toks protas yra labiau socialinis nei asmeninis. Asmeninės sąmonės vystymuisi paprotys turi būti atmestas ir paneigtas. Tokį vyksmą, t. y. senųjų papročių laužymą ir paneigimą išgyveno ir išgyvena visos tautos, jau tapusios civilizuotomis ir tebežengiančios į civilizaciją arba į asmeninį, individualų sąmoningumą.
Nors papročiai saugo nuo netinkamo elgesio, tačiau jie uždaro gyvenimą pastoviose formose ir stabdo visuomenės bei žmogaus sąmonės vystymąsi. Ir todėl žmogus, varžomas papročių bei spaudžiamas moralinių normų, išeina laimės ieškoti, panašiai kaip sūnus palaidūnas iš evangelinio palyginimo.
Esame kryžkelėje. Iššvaistėme Tėvo duotą palikimą, t. y. senuosius papročius ir moralines normas, o savųjų asmeninės etikos normų dar neturime. Šitaip svarstant tampa aišku, kodėl taip mažai laimės socialiniame ir asmeniniame gyvenime atneša dabartinė laisvė lytinių santykių srityje. Priešingai, žmonių tarpusavio bendravimo problemos, švelniai tariant, tapo tik sudėtingesnės, skaudesnės ir sunkiau sprendžiamos. Juk nuo to, kaip bendrauja vyrai ir moterys, priklauso gyvybės ir visuomenės tęstinumas. Susijungdami vyras ir moteris teikia galimybę įsibūtinti naujai gyvybei. Naujos sielos gali įsikūnyti tik per mus. Mes jas priimame arba atstumiame, priklausomai nuo savo apsisprendimo. Be pareigos ir atsakomybės suvokimo prieš gimstančius, lytiniai santykiai tampa egoistiški ir veda į savinaiką.
Nei viena visuomenė, atmetusi dorą ir moralę, ilgai neišliko. Tai istorinė patirtis. Civilizacija formuojasi ilgai, tačiau žlunga greitai. Sigmundas Freudas „Įvadinėse paskaitose į psichoanalizę“ rašė: Mes tikime, kad civilizacija yra sukurta primityvių impulsų keliamo malonumo paaukojimo kaina. Anglų antropologas ir etnologas Unvinas (J. D. Unwin), norėdamas įsitikinti šio teiginio teisingumu, atliko išsamų įvairių žmonijos civilizacijų seksualinės moralės tyrinėjimą. 1934 metais pasirodė jo veikalas „Seksas ir kultūra“, kuriame jis aprašė 16-os aukštai išsivysčiusių – šumerų, babiloniečių, egiptiečių, asirų, graikų, persų, indų, romėnų, japonų ir kt., ir 86-ių primityvių kultūrų istoriją.
Unvinas atrado, kad visose jo tyrinėtose kultūrose – tiek primityviose, tiek aukštai išsivysčiusiose – santykių tarp vyrų ir moterų kultūros lygio kilimas siejosi su ekonomine, moksline ir kultūrine civilizacijos pažanga bei geografiniu jos plitimu. „Šios visuomenės, – rašė Unvinas, – gyveno skirtingose geografinėse aplinkose; jos priklausė skirtingoms rasėms; tačiau jų vedybinių papročių istorija yra tokia pati. Kiekvienos jų raidos pradžioje lytinį elgesį reguliuojančios normos buvo panašios. [Vėliau] kiekviena visuomenė sumažino savo seksualinių poreikių patenkinimą iki minimumo ir jų socialinė energija sužydėdavo. Išplėtus leistino seksualumo elgesio ratą, jų energija nusilpdavo ir išblėsdavo. Esminis visų šių istorijų bruožas yra stebėtinas šių dėsningumų pasikartojimo pastovumas“ [10, 98].
Augimas laisvei ir išėjimas į asmeninės etikos lygį susietas su skausminga patirtimi. Jeigu yra atgalinis ryšys, pasekmė ir skausmas, reiškia yra ir Dievas. Žmogus mokosi per kančią, išgyvendamas gilius jausmus, kurie virsta nauju suvokimu. Laisvas žmogus – tai gimęs iš liūdesio ir kentėjimo, kokį patyrė sūnus palaidūnas. Laisvės reikėjo tam, kad būtų pripažintas įstatymas, kad būtų nusilenkta moralinėms normoms.
Kai, atmetęs senuosius papročius, civilizuotas, jau asmeninės sąmonės žmogus patiria skaudžias senųjų papročių atsisakymo pasekmes, išryškėja proto kūrybinė galia, tačiau kartu ir jo siaurumas bei nepajėgumas aprėpti visus gyvenimo reiškinius. Ir taip per skaudžią patirtį žmogus yra verčiamas lavinti savo mąstymą ir auginti naują, viską vienijantį sąmoningumą – integralinę ar dvasinę sąmonę. Integralinis sąmoningumas jau yra pajėgus suvokti proto pretenzijų nepagrįstumą ir senųjų papročių, paremtų mistiniu dalyvavimu arba, paprasčiau sakant, širdies jausmu, esminį teisingumą.
Išvada, apjungianti ir moralės saugotojų, ir jos laužytojų požiūrius, yra tokia. Reikia ir net būtina atmesti senųjų papročių lukštą, jų išorinį apvalkalą. Tačiau jų grūdas, esmė visais amžiais lieka nepakitusi. Papročiai ir moralinės nuostatos, kurios tvarkė skirtingų lyčių santykius ir meilę, buvo pagrįsti samprata, kad lyčių santykiai ir meilė yra gyvybės pratęsimo šaltinis, bendruomenės bei kiekvieno žmogaus gyvybingumo, fizinės ir dvasinės sveikatos šaltinis. Tokia pat nuostata turėtų būti grįsti ir iš asmeninės etikos kilę vyro ir moters santykiai.

Naudota literatūra:

1. Priroda i čelovek v religioznych predstavlenijach narodov Sibiri i Severa (vtoraja polovina XIX – načalo XX v.), Leningrad, 1976 // Cituota pagal V. I. Eremina, Ritual i folklor, Leningrad, 1991.
2. Mify narodov mira, Enciklopedija, Moskva,1982, t. 1.
3. Tautosakos darbai, Kaunas, 1940, t. 7.
4. Lietuvininkai. Apie vakarų Lietuvą ir jos gyventojus XIX a. V., 1970.
5. Patackas A. Žarskus A. Virsmų knyga, Kaunas, 2002.
6. Kriauza A. Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje. // Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943.
7. Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos, Čikaga, 1978.
8. Buračas B. Kupiškėnų vestuvės. // Tautosakos darbai, t. 1, Kaunas, 1935.
9. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, V., 1987.
10. Joseph D. Unwin, Sex and Culture. London, Oxford University Press, 1934. Cit. iš Gintautas Vaitoška, Laimingojo laukinio būklės ilgesys ir naivioji seksologija kaip jaunuomenės tvirkinimo filosofinis pagrindas // Soter, Religijos mokslo žurnalas, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007, Nr. 21(49).