Algirdas Patackas 

R A S A

   (baltų kalendorinės šventės kaip indoeuropietiškos pasaulėvydos ašys)

Tą naktį - iš birželio 23 d. į 24 d., vasarovidyje, kada stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena - visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame vandens paviršiuje. Šitos šventės - esminės indoeuropiečių giminės šventės patrauklumas buvo toks stiprus, kad jos įtaka siekė ir už indoeuropiečių žemių ribų: šiaurėje ją švęsdavo ugro-finų kilmės tautos - saamiai, lapiai, jau nekalbant apie suomius ir estus. Pietuose jos įtaka siekė net Alžyrą ir Mauritaniją - tiek, kiek čia buvo paplitusi žemdirbystė. O rytuose, Libano kalnuose vietiniai krikščionys - maronitai švenčia kubulją (plg. kupolė), kurios metu taip pat yra uždegami laužai [Himalajuose, Nepalo valstybėje gyvena indoeuropietiškos kilmės tautelė nevarai, kurie irgi vasarinės saulėgrąžos laiku kuria laužus ir stato aukštą koloną (plg. kupolį, aukštą kartį su vainikais Rasoje). Tad Rasos “rytinės ribos” pasiekia net Himalajus]. Tad Kristus iš Galilėjos lygumų galėjo matyti tolimuose Libano kalnuose degant kupolinių laužus...

RASA ir kitos metų šventės 

Prieš kalbant apie Rasos šventę, reikia peržvelgti ir visas kitas, taip vadinamas kalendorines indoeuropiečių šventes. Apie indoeuropiečių (toliau - ide) kalendorines šventes prirašyta nemaža - nuo Dž. Frezerio iki struktūralistų; dar daugiau būta bandymų jas rūšiuoti. Skirstoma pagal metų laikus - bet jie visoje Europoje, nuo Atėnų iki Helsinkio, taip įvairuoja, kaip ir pačios šventės. Bandoma rūšiuoti pagal žemdirbystės ciklą - sėja, pjūtis ir t.t.; pagal kulto objektus - surišta su saulės garbinimu, su ugnimi, vandeniu ir t. t. Bet kadangi atremties taškai labai skirtingi, bendras Indoeuropos kalendorinių švenčių vaizdas lieka chaotiškas ir neryškus. Matyt, reikalingi kiti, labiau visuotiniai ir sakralūs atskaitos taškai.
Žemiau pateikiamas ide kalendorinių švenčių rūšiavimas išplaukia iš pažinties su baltų kultūra. Ji remiasi dviem prielaidom. Pirma - ide kultūrų santykis su baltų kultūra (kaip ir baltų kalbų atveju) yra kaip atspaudo su matrica (chaosas - darna, dabartiška - senoviška). Antra - tiek kalendorinių švenčių kaita, tiek jų samprata bei išraiška yra atremta į augalo pasaulį.

Stebint visą kalendorinių metų ciklą, išryškėja trys esminiai taškai, t. y. trys pagrindinės kalendorinės šventės, kurių kiekviena yra apsupta antraeilių, daugiau ar mažiau kartojančių pagrindinės šventės pasaulėžiūrinį motyvą. Šitos “palydovinės” šventės yra išdėstytos daugmaž simetriškai apie pagrindinę, o minėtuosius tris švenčių “sankaupos” taškus skiria palyginti tušti kalendoriaus tarpai.
Šie trys taškai - tai, visų pirma, RASA, vasarovydžio šventė, užimanti, kaip vėliau matysime, centrinę vietą. Jos pagrindinė mintis yra prasidėjimas, naujos gyvybės pradžia - gamtos ir žmogaus lygmeny, o kosmogoninėj plotmėj Rasa yra tvėrimo, pasaulio sukūrimo šventė. Augalo pasaulyje - tai aukščiausia branda ir kartu naujos gyvybės pradžia (virš rugių lauko plūko žiedadulkių debesis - rugiai rasoja). Už keturių mėnesių - ILGĖS. Tai mirties, anapilio nuotaika - krenta lapai, augalas užmiega žiemos miegu, baigiasi jo gyvybinės veiklos laikotarpis (maždaug nuo lapkričio). Ir dar už keturių mėnesių - UŽGAVĖNĖS. Tai pavasaris, atbudimas, gimtis.
GIMTIS, TVĖRIMAS, MIRTIS. Ir vėl - nauja gyvybė, branda - apvaisinimas, ir vėl - mirtis. Taip gyvena augalas, taip gyvena žmogus, medžio brolis. Prasidėjimas vasarvidyje - už devynių mėnesių gandras (sterkavimo šventė - “palydovinė” Užgavėnėms) atneša naują gyvybę. Ir vėl - Rasa, kupolė, gyvasties kupinoji.
Iš visų šių trijų esminių senovės ide švenčių ILGIŲ - mirties, mirusiųjų paminėjimo šventės mintis yra aiškiausia ir, turbūt, nekelianti abejonių. Tuo labiau, kad ILGĖS - ir metų laiku, ir pasaulėžiūriškai - sutampa su krikščioniškosiomis Vėlinėmis. Kiek kitaip yra su Užgavėnėm, Gavėnia.
UŽGAVĖNĖS... Sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai (Verbos). Atskrenda gandras (kovo 19 d.), atnešdamas ant uodegos kielę, išspardančią ledus. Sugrįžta vieversys (vasario 24 d.), gyvybė per gimtį nugali žiemą, mirties pamėklę - Morę. Jau buvo minėta, kad šią šventę siūloma laikyti gimties, gimimo, gajos švente. Tam pagrindimo pakanka. Visų pirma, Užgavėnės - pati džiaugsmingiausioji šventė, joje daug karnavalinių nuotaikų, juoko. Jei RASĄ gaubia šviesi, pakili ir liturgiška nuotaika, tai UŽGAVĖNĖS - linksmos ir žemiškos. Šitai kiek nedera su krikščioniškosios Gavėnios, pasninko rimtimi.

Bet pažiūrėkime į paties žodžio “gavėnia” kilmę. K. Būga nurašo jį į slavizmus - kas teisinga tik istoriškai. Atrodo, kad baltiškoji “gavėnia” yra riština su “gautis” - 1. gaivėti, pradėti atsigauti, gaivintis, atgyti (“iš ligos gautis”; “gaunasi daržai po lytaus” - LKŽ); 2. kūdikį gimdyti (“mano motina griekuose mane gavusi esti” - Mž, 538; “neserga, tik mažą pasigavo” - šts; LKŽ) [plg. latv. govs - karvė, sanskr. gavi - karvė, gava - jautis, gavala - buivolas. Prie šitų “susigautų” giminės tinka ir lietuviškasis karvės vyras j/g/autis, o gal ir kiti plačios raguočių “govėdos” atstovai, kaip antai /g/avis ir /g/avinas (plg. Užgavėnių personažą Gavėną (Gavenį) vilkintį išverstais kailiniais); plg. lyvių hawis - “avis”]; plg. “gajus” sinonimą “gavus” (“šitie krūmokšniai yra gavūs” - LKŽ); ir “gavėnios” sinonimą “gavėja” (govėja). Tad Gavėnia (gavėnė, gavėja) - atsigavimo, gavos, atgijimo, gaivėjimo po žiemos miego metas augmenijos pasaulyje. Gi gyvūnijos pasaulyje - tai naujos gyvybės atėjimo šventė — Gavėnia yra kaip tik tas metas, kai stambieji raguočiai sulaukia savo palikuonių [“...daugumo karvės atvesdavo gavėnėje”; “gavėniniai paršeliai y visų sveikieji” - LKŽ] - bent gamtoje ši tvarka yra išlikusi (briedė atsiveda briedžiukus ir t. t.).

Tačiau iš kur Gavėnioje pasninko motyvas, taip stipriai išvystytas krikščioniškoje tradicijoje? Bet juk būtent tuo metu pavasarį yra pats liesiausias metas - karvė, prieš atsivesdama, “užtrunka” keletui mėnesių, besibaigianti mėsos (pjaunama iš rudens) ir grūdų (reikia dar palikti ir sėjai) atsarga verčia suveržti diržus. Tai ir tiko krikščionybei - būtiną pasninko laiką krikščioniškoji patirtis pritaikė natūraliai gamtos eigai. Krikščionybė niekur nelaužė žmogaus prigimties - ten, kur tai atitiko aukščiausią žmogaus paskirtį. Reikia pasakyti, kad į indoeuropietiškąsias kalendorines šventes krikščionybė įaugo beveik idealiai - visų pirma tai liečia Vėlines. Gavėnios natūralus pasninkas buvo sakralizuotas, pašvęstas būsimojo Kristaus Prisikėlimo garbei. Kaip matysime, ir šv. Jono Krikštytojo globa Rasai yra verta jos - apsivalymo, skaistinimosi vandenų motyvą tęsia ir užbaigia krikštas, maudymasis Jordano upės vandenyje, kuriuo yra nuplaunama pirminė nuodėmė. Šv. Jonas Krikštytojas yra Pranokėjas, jo veikla - tai krikščionybės Pradžia, pradžia naujo tvarinio [“Juk jūs iš jo (Kristaus) išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstyvesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, kuris žlugdo žmogų apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, kuris yra sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume” (Ef 4, 21-24)], tvėrimas naujo pasaulio žmogaus [Dar galima prisiminti to bebaimio teisuolio mirties priežastį - už neleistino sanguliavimo pasmerkimą], kuriam pažadėtas yra nemirtingumas [“...ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo” (Apr 21,4)]. Kaip matysime, ir Rasos pasaulėjautoj vyrauja tvėrimo motyvas, kuriuo joje bandoma spręsti amžina gajos - mirties drama - tiek, kiek tai leista buvo ikikristiniam žmogui.

Bažnyčios ir kultūros santykis, religijos įkultūrinimas yra “viena pagrindinių ir sunkiausių užduočių, kurias Bažnyčia mūsų laikais turi spręsti” (7). Atrodo, kad greitu laiku šis Bažnyčios ir kultūros klausimas taps opesniu už Bažnyčios ir mokslo santykių problemą, kurios sprendimas jau ryškėja.

Klaidinga būtų manyti, kad minėtasis ide tautų kalendorinių švenčių (ir apskritai etinės indoeuropiečių kultūros) “antrasis gimimas” krikščionybėje buvo atliktas “iš viršaus”. Atrodo, kad vyksmas bus buvęs toks, kokį - galų gale - kultūros ir krikščionybės sąveikai siūlo naujausia teologinė mintis. Būtent: 1. kultūros apvaisinimas krikščionybe, 2. tikėjimo gimimas kultūros įsčiose, 3. kultūros gebėjimas gimdyti tikėjimo formas, vėl išreikšti tikėjimą pagal savo genijų. Būtent šitoks - ne mechaninis, netgi ne skiepo pavidalu, o gaivališkas, gyvastingas kultūros apvaisinimas Evangelijos tiesa bus įvykęs ir senojoje ide etinėje kultūroje. Aplinkinėse Logos’o kultūrose, nepaliestose indoeuropietiško etoso įtakų, krikščionybė neprigijo dėl lėkšto etinės jų kultūros lygio; vėlesnis, suvalstybintas krikščionybės plėtimas į kitas kultūras buvo arba mechaninis, prievartinis, arba atliktas skiepijimo būdu,- o skiepas, kaip žinome, prigyja nevisuomet (pvz. krikščionybės likimas Japonijoje, nestorianizmo pamokos). Todėl iki šiol, griežtai tariant, krikščionybė lieka “baltosios rasės” religija - kitose kultūrose jos padėtis tebėra misijinė [Kad gali būti ir kitaip, rodo Filipinų pavyzdys. Ši 50 milijonų gyventojų turinti salų šalis, apsupta kitų, rytietiškų religijų, yra katalikiška. Jos katalikybės savotišką ir netradicinę formą lėmė tai, kad katalikybė buvo terpė, kurioje susiformavo filipiniečių nacija, t. y. filipinietiška katalikybė gimė kartu su tauta].
Tačiau ikikrikščioniškoji ide tautų kultūra Bažnyčiai tebuvo dirva, kuri, nors ir turėdama įtakos, negalėjo ir neturėjo iškreipti krikščionybės esmės. Naujas tvarinys kūrė ir savo kultūrą, aklai nesekdamas senąja, ir vadovaudamasis priesaku “Eik ir skelbk”. Tad ne visada krikščioniškoji tradicja seka ikikrikščioniškąja.
Geru to pavyzdžiu yra mūsiškis Kalėdų pavadinimas. Paprastai jis kildinamas iš romėnų calendae (kalende), t. y. pirmoji mėnesio diena (iš čia “kalendorius”). Dar būta bandymų kildinti Kalėdų pavadinimą iš kolo (ratas, saulės simbolis) + Lada (dievybė?) (S. M. Solovjovas); iš kaladė (blukis), kuri yra deginama per Kalėdas ir t.t. Kaip žinome, žodis kalėda yra įėjęs į mūsų tautosakos Advento dainas kaip priedainis, garsažodis. Galima manyti, kad kalėda yra ikikrikščioniškosios baltų kultūros sąvoka. Garsažodžiai yra verti rimto dėmesio - gali būti, kad visi šitie dauno, lylio, saduto tūto yra turėję ne vien garsinę, bet ir šventą, užmirštą paskirtį. Atrodo, kad galima žodį “kalėda” (rus. koliada, kolieda) kildinti iš kalėti, kali (-ėja): (nu)kalėti, (nu)kali - 1. nugožti, nusmelkti (pikžolės javus nukalėjo), 2. nuvargti, apsilpti (“kambary būdamas žmogus nusikalėja” - LKŽ); iš čia “kalinys” ir “kalėjimas”; plg. kiliabarščiai - prastas viralas, barščiai be uždaro; 3. smelkti, stelbti, gožti (apie augalus) (“medžiai visada kali po savim augalus - Ukm., LKŽ). Tam pačiam prasminiam laukui priklauso ir “kalti”, t. y. daryti plonu, ploninti. Tad Kalėdos - “nusikalėjimo”, visuotinio gamtos nuovargio žiemos vidury metas (plg. rus. koletj - stingti (nuo šalčio); apmirti, džiūti, liūdėti; t. p. mirti (vesj skot perekolel - O. Dalis), būtų priešpastatymas Gavėniai, atgajai. Kalėdos - Gavėnios priešprieša atitiktų mirties-gajos dvejulę (plg. Gavėnios karnavalinius veikėjus Kanapinį ir Lašininį, tarpusavy kovojančius, t. p. žmogiškus įvaizdžius Kalėdos kaip vaikščiojančio pakiemiais “dadulio” ir Gavėno, gyvenančio jaujoj). Plg. vargti - vargeta, tad kalėti - “kaleta”, kalėda. Iš kitos pusės, kalėda - žiemos saulėgrąžos taškas - yra priešprieša kupolei, vasarinės saulėgrąžos taškui; kalėda visuotinio “nusikalėjimo”, nuovargio taškas yra prieštara kupai, brandai, aukščiausiam gyvybės klestėjimui. Tad kalėda - gavėnia - kupolė tolygu “nusikalėjimui” - atgajai - kupai. Simonas Daukantas - kaip visuomet esąs arčiausiai tiesos - irgi kildino Kalėdas iš “kalti” (nuo kasmet įkalamų į sieną kuoliukų ar elnio ragų metams skaičiuoti). Beje, lotyniškosios kalendos reiškė ir pirmąjį jauno mėnulio (“liesėjančio” - ?) dešimtadienį, o taip pat pirmąją mėnesio dieną, gerokai “nuliesinančią” kišenę - mat, ši diena buvo nuošimčių už skolas atidavimo diena. Tad ar nebus lotyniškosios “kalendae”, o ir “kalendorius”, kilę iš kalėdų, o ne atvirkščiai? [Iš tiesų realiau yra kalbėti apie antrinį Kalėdų vardo - jau su krikščionybe - atėjimą į baltų žemes].

Visa tai nelabai dera su krikščioniškąja Kalėdų nuotaika - džiaugsmo, puraus ir tyro vaikystės prisiminimų sniego, prakartėlės įvaizdžiu [Pasiguosti galime bent tuo, kad Advento nuotaika tinkama senajam Kalėdų motyvui, o Kūčių - džiaugsmingos ir šviesios nakties, nušviestos Betliejaus žvaigždės,- pavadinimą galima sieti su “kusti,/at/kusti” - atsigauti, stiprėti]. Ką padarysi - čia yra būtent tas atvejis, kai sėkla yra stipresnė už dirvą. Tautų ir žmonių kalėjime, kokiu buvo Romos imperija vėlyvuoju savo laikotarpiu, tame visuotinio nuovargio laikmetyje prasikala daigas, kuris netrukus sugriaus imperijos sienas.

RASA, KUPOLĖ, JARILA
rasa yra esos rastis

Kodėl RASĄ pavadinome prasidėjimo, tvėrimo švente? Atsiverskime Simoną Daukantą, dažnai padedantį, kai mes “iš rašto išeiname iš krašto”...
“... rodos, jog šventino tą šventę minavonei įkūrimo, arba sutvėrimo šio pasaulio ir visos šeimynos”. Ir vėl primygtinai “todėl rodos, jog buvo šventė, kaip sakiau, minavonei tos noties įkurta, kada visas suvėrimas buvo savo pradžią gavęs (11)  (mūsų ryšk.). Kodėl prasidėjimui gamtoje, Pradžiai yra pasirinktas būtent šis laikas? O gi todėl, kad Dievas “...kaip koks tėvas, perą išgūžęs, paleidęs į pasaulį, ką tegalėjęs atlikti tokiu laiku, kuriame nuleistas peras nepragaištų pasauly, nesgi žinoma yra visiems, jog apie šv. Joną oras yra visų jaukusis ir malonusis” (12). 
Panagrinėkime šitos didžiosios ide šventės pavadinimus. Dabar ji vadinama šv. Jono Krikštytojo švente (pas mus - Joninėmis, slavuose Ivanov denj, Enjuvden, Vakarų Europoje San Chuan (de Baptista), Sen Žak ir t.t.). Senoviški saviti ikikrikščioniškieji jos pavadinimai yra išlikę tik arčiausiai jos protėvynės - baltų ir slavų kraštuose. Tai RASA (Rasos), KUPOLĖ (kupolia, brus. kupala, ukr. kupailo) ir slavų (rusų) JARILA. Kaip matysime vėliau, šitie pavadinimai atspindi šventąjį, gamtinį-buitinį ir išvirkščią (sakralinį, profaninį ir inversinį) šios šventės lygmenis. Juose užšifruota tiek hierarchinė šventės sąranga, tiek jos blėsimo ir smukimo iki visiškos prieštaros sau - etapai. Apie RASĄ kalbėsime paskui. Dabar panagrinėkime pastaruosius du pavadinimus.
KUPOLĖ. Kildintina iš “kūpėti (kupėti) (kūpa (kūpi))” - gerai augti; viešėti, virsti iš dirvos (LKŽ) (“kai užderėjo vasarojus, tai net iš dirvos kūpa”; “šiais metais mūsų žirniai tik kupa kupa” - ktk); ši šaknis priklauso “kaupti(s)” semantiniam laukui. Kupolė - tai pilnaties, brandos, kupos metas,- didžiausioji gyvybinių jėgų sankaupa, palankiausia naujos gyvybės pradėjimui [Plg. kuplus sinonimą vešlus (nuo “visti”, “veistis”)]. Tai profaninis - vaisingumo, derlumo, vešlumo lygmuo, labiausiai tautosakininkų skelbiamas ir ištyrinėtas (čia nebūtų ką prikišti, jei šitas lygmuo nebūtų absoliutinamas). Šitokiu - nusakralintu - pavidalu šventė yra labiausiai išlikusi, plačiausiai žinoma. Iš kupos įvaizdžio yra kilusi visa eilė papročių derlumui, vaisai pakelti - jei šventės rytą nenukrėsi rugių lauko rasos, būsiąs menkas derlius [Kas visai natūralu - augalininkystėje yra žinomas būdas apdulkinti rugius braukiant virve — kad nukrėsti žiedadulkes (plg. “rugiai rasoja - kad vėjas yra, tai kap dūmai eina, raselė tokia būna” - kls, LKŽ)] Iš čia (visai pagrįstas) tikėjimas tą naktį surinktų vaistažolių, taip pat rasos gydomąja galia, įvairūs merginų būrimai iš devyneriopų gėlių vainiko - kupolio, jo laikymas po pagalve, tikintis susapnuoti būsimąjį ir kiti vestuviniai motyvai [Pvz., Pelesoje (Baltgudijos lietuviškoje saloje) Joninių švęsti eidavę dviese - mergina visus metus laukdavusi, kas pakvies ją paparčio žiedo ieškoti. Pasirinkimas reiškęs palankumą, o gal ir būsimas vestuves]. Tiesa, kai kur šitie papročiai, kuriuose nėra nieko magiško, jau buvo praradę savo natūralų turinį ir virtę apeiga.
Bet štai šituose nekaltuose, išmintinguose ir natūraliuose papročiuose, turinčiuose protingą ir praktinį pagrindą, pradeda ryškėti negeras ir atgrasus motyvas. Visa jėga jis pasireiškia kaimyniniame slavų pasaulyje, kur šita šventė įgauna visai kitą, išvirkščią, prasmę. Ir netgi kitą - rusų folklore [Gudai ir ukrainiečiai Jarilos pavadinimo beveik nežino. Jarila, “jarilkos” etnografų yra apibūdinamos, kaip turėjusios ryškiai orgialinį, “raznuzdannyj” pobūdį, kurių metu “nepotrebnoje tvoriat”. Jos buvo paplitusios Jaroslavlio, Tverės, Kostromos ir Riazanės gubernijose, t.y. lanku juosiančiose buvusias baltų žemes]  - pavadinimą. Tai - JARILA.
Šitas pavadinimas yra kilęs iš šaknies “jar-”, kurios pati reikšmių skalė nurodo į slinktį orgialine kryptimi (nuo nekalto, “kupoliško” - pavasarinis (jaryi), jauna pavasarinė avelė (jaročka) per “juriti” (ukr.) - siusti, pykti iki “jur” (rus.) — geismas, gašlumas, “pochotj”17 . Prieš “jarilkų” orgialinį, palaidą pobūdį ilgą laiką - iki pat XX amžiaus - kovojo pravoslavų Bažnyčia, nes išvirkščia virtusi šventė niekais vertė visas Bažnyčios pastangas doros srityje. Šitoks - inversinis, išvirkščias - šventės lygmuo yra aptinkamas ir visoje Europoje [Sakysim, Anglijoje Bažnyčia su šiais papročiais kovojo iki XVII a. (taip vad. “gegužės vaikų” problema)] be išimties, išskyrus vieną salą. Tai - baltų žemės.

Kodėl? Šitas faktas seniai trikdo ir stulbina tautotyrininkus. Kodėl orgialinių papročių, visoje Europoje šešėliu lydėjusių Jonines, nepavyksta aptikti baltų tautose? O žiūrėta buvo ir per “padidinamąjį stiklą” - paprastai, jei Bažnyčia šią negerovę būdavo išnaikinusi papročiuose, tai jos pėdsakai išlikdavo tautosakoje - atvirai arba dviprasmišku, paslėptu, “pasąmoniniu” pavidalu.
Tuo tarpu lietuviškoje Rasos šventėje erotikos, palaidų papročių pėdsakų nėra. Dar daugiau - jų nėra nei tautosakoje, tyrinėtoje šiuo požiūriu skersai ir išilgai, struktūralistiškai ir ūkiškai [Pvz. viskas, ką pavyko aptikti “šia tema” latvių tautosakoje, yra ketureilis “Janin - nakti ne pazinu / kura seva, kura meita: /i sevai, i meitai/ zals ozola vainedzinš (per Jonines sunku atskirti /kuri moteris, o kuri mergaitė - ir moterys ir mergaitės /žalio ąžuolo vainikais)”. Šitame įžiūrimas “chaotiško susimaišymo, netvarkos” pradas. Hm...]. “Lietuvoje nesusiduriame su tikro karnavalinio laisvumo, lytinio palaidumo papročiais bendrose liaudies šventėse, tarp jų ir smagioje Rasos šventėje. /.../ Tuo tarpu Vakarų Europoje pavasario medžio nešimo šventėje, gegužės pirmąją, Rusijoje Kalėdų, Užgavėnių, Joninių-Kupalos šventėse, šermenyse (?! - mūsų) buvo duodama visiška erotinė laisvė” (20).
Tą patį galime pasakyti ir apie visą lietuviškąją tautosaką, ypatingai dainas. Būtent jose atsispindinti aukšta tautos dora, subtili etinė kultūra, o ne tik estetinė dainų pusė nustebino pirmą kartą su lietuviška daina susipažinusius vakariečius.

Šitas baltiškasis išskirtinumas - orgialinių švenčių nesą - svarbus ne tik tautotyrai, bet pasitarnauja ir svariu įrodymu pasaulėžiūriniuose ginčuose. Orgialinių švenčių nebuvimas bent vienoje kultūroje griauna pačius froidistinės pasaulėžiūros pagrindus, kuri, kaip žinoma, žiūri į žmogų kaip į buvusį gyvulį, erotomanišką beždžionę, valdomą alkio ir libido. Anot froidistų, šis lytinis potraukis, kultūros pastangomis nustumtas į pasąmonės sritį, vistiek pasireiškia bent sapnuose ir yra pagrindinis neurozių šaltinis. Tad, labiau į praeitį einant, orgialinis pradas šventėse turėtų stiprėti ir jokiu būdu libido negali išnykti be pėdsakų. Bet baltų kultūrai tas visiškai netinka: joje ne tik nebūta palaidumo bei ištvirkimo, bet ir nepavyksta aptikti “pergalėto” libido pėdsakų - nebent į tai žiūrėti kaip į neutralią gyvybinę energiją ir taikyti jai pačių froidistų siūlomą sublimacijos principą [Sublimacija - Froido siūlomas terminas erotinės energijos perkeitimo į dvasinę kūrybą nusakymui (terminas pasiskolintas iš fizinės chemijos, kur juo nusakoma tiesioginis kieto kūno virtimas dujomis, aplenkiant skysčio fazę, plg. jodo garavimą)]. Froidas teisus tik šiuolaikinio didmiesčių žmogaus - šitos liguistos, keistai rafinuotos būtybės - atžvilgiu. Tad gal paprasčiau ir logiškiau remtis prielaida, kad žmogus niekada nebuvo gyvuliu; kad Adomas buvo sumanytas ir sutvertas tobulu, panašiu ad imaginem, Dievui, tik vėliau pirminės nuodėmės subjaurotu ir tebebjaurojamu.
Ta pačia proga, kalbant apie baltų kultūros ypatumus, reikia atsiriboti nuo paviršutinio ir parapijinio gyrimosi savim, kurio netrūko mūsų kultūros atsigavimo laikotarpiu ir kurį galima suprasti ir pateisinti kaip atlygį už visus lietuviškos sielos patirtus pažeminimus. Kaip tauta nesame nei doresni, nei nedoresni už kitus - tautos “dorybingumas” neišmatuojamas ir todėl nevertintinas. Atvirkščiai, gal esame daugiau už kitus praradę šitoje srityje - nes daugiau kraičio skrynioje turėjome. Patyrimu pagrįsta dalyko pusė nemaišytina su kultūros dvasia — būtent apie ją, kultūros dvasią, tautos sielą eina čia kalba, o ne apie jos padarytas nuodėmes. Doriškai pasimetusi, bet neišdavusi dorinės savimonės, verčiau pasirinkusi nuolatinę kaltės naštą, nei savęs pateisinimą iškreipiant, “išverčiant” etinę sąžinę - tokia tauta lieka gilios etinės kultūros tauta. Tauta, kuri, nors ir klupdama, niekada jokiomis aplinkybėmis nepasako blogiui “taip”, lieka ištikima gėriui - tik šitaip galima vertinti tautinio etoso taurumą. Šitokios tautos etinė patirtis verta dėmesio ir objektyvios, bešališkos pagarbos; šitokia tauta turi ir savigarbos teisę [Tik šitokioj plotmėj turėtume vertinti savąjį lietuvišką etiškumą; ar nepaaiškėtų tuomet, kad kai kurių mūsų nemėgstamų ir “nedorybingų” kaimynų etinė sąžinė yra aukštesnės prabos?].

Bet grįžkime prie RASOS. Kur paslaptis? Kur “pradingo” RASOJE erotinis — orgialinis motyvas, vaidinęs, darviniškos krypties etnografų nuomone, joje vieną pagrindinių vaidmenų, nes erotikos tikslas buvo “užtikrinti maginį poveikį gamtai, siekimas pakelti dirvos derlingumą, pagausinti derlių, gyvulių prieauglį” (23).
Tačiau žvelgiant kitu, žmonišku (o ne pažmonišku - anot Vydūno) žvilgsniu, kaip tik ir krenta į akis ryški prieštara tarp gausių apsivalymo, išsiskaistinimo ugnimi ir vandeniu papročių — skaista yra pagrindinis ir persmelkiantis Joninių motyvas - ir to, kas seka paskui [Aišku, daug kas priklauso nuo išankstinės nuostatos bei kultūrinių tradicijų — vienoks yra žydo, kitoks esėjo skaistybės supratimas. Esėjai, ikikrikščioniškoji žydų sekta, kurios nariai brangino ir griežtai laikėsi skaistybės (aiški ide, Ethoso kultūrų įtaka; pvz., atsisakyta vaikų gimdymo,— bendruomenės narių skaičius didėjo tik naujai priimtų sąskaita); tuo tarpu semitiškas mentalitetas skaistybės nevertino, netgi laikė ją kenksminga]. Tame nėra paprasčiausios etinės logikos. Iš tiesų, kam visas tas maudymasis mėnesėtą naktį vėsioje upės sidabroje, jau nunešusioje pavasarines žiemos drumzles, tasai akies ir sielos ilsinimas amžiname ir pirmapradžiame judėjime - ugnyje; tos dainos, tas gilus visatos svastijos įspaudas tavo sieloje - jei paskui visa tai supurvinama ir prarandama? Tai negali būti tiesa, nes ne taip buvo sumanyta...
O sumanyta buvo štai kaip -
...užgesinsi ugnį tyru šaltinio vandeniu ir uždegsi naują ugnį skaisčiu ir šventu būdu... [T. y. trinant medį į medį arba sumedėjusias vaistingo augalo šaknis]. Šita senoji indoeuropietiškoji RASOS, prasidėjimo skaistybėje, liturginė formulė buvo išpildyta iki galo, nesuteršiant, tik baltų saloje. Tik čia, Aistijoje, buvo ir tebėra gyvas sakralinis šios šventės lygmuo, kurio esminė idėja yra skaista visoje šito švento žodžio pilnatvėje — kaip pralaidumas dieviškajai šviesai ne tik žmogiškame, vydijos plane, bet ir dyvijos [Jei lietuviško žodžio ląstelė tebėra gaji ir nesumedėjusi, tai ji turi leisti atgajas. Čia siūlomos sąvokos maždaug atitiktų europietiškam creature (kūrinija) ir tai, kas vadinama vidiniu žmogaus pasauliu, vidiniu žmogumi (dzen’as). Plg. A. Maceinos nuorodą į vieną iš filosofijos kilmės šaltinių — iš dyvo, nuostabos; taip pat šaknį “vyd—” (išvydau, vyzdys; sanskr. veda)] pasaulyje. Praradus jį, belieka profaninis lygmuo - vaisumo, derlumo šventė, natūrali ir išmintinga, bet be skaistos sakramento. Ir, galutinai išsigimusi, degradavusi bei supasaulėjusi, neatgaivinama sąlyčio su sacrum, ši šventė išvirsta savo priešybe grėsmingu, barbarišku ir gašliu vardu - JARILA. Nepakinta niekas, visa eiga lieka ta pati; tas pats maudymasis,- tiktai kitu tikslu, tie patys pasigūžinėjimai tamsoje - tiktai iš kur tas įkyrus gėdos, grasos ir chaoso maudulys? Kaip lengva peržengti šią virsmo ribą, koks trapus yra skaistos pasaulis - yra pajutęs, turbūt, ne vienas ramuviečių (27), atgaivinusių, iš naujo prikėlusių gyventi šią šventę.

Bet grįžkime į kasdienybę. Panagrinėkime, ką reiškia lietuviškasis šventės pavadinimas, ką reiškia - RASA? Kaip jau buvo minėta, pats šis žodis, turi sąsają su prasidėjimu, žydėjimu: rasoti - žydėti, plaukti (“rugiai dvi nedėlias rasoja, dvi nedėlias grūdas auga, dvi nedėlias noksta” - LKŽ). Tačiau, RASOS semantinė sklaida tuo nesibaigia. Atrodo, šis žodis - vienas tyriausių lietuviškam pasaulėvaizdy - yra sietinas su veiksmažodžiu rastis, t.y. sangražine “rasti” forma [T.y., su šaknimi “rad”. Gramatinis “rasos” ryšys su “rad-” nėra akivaizdus. Bet dar E. Frenkelis neatmetė galimo ryšio tarp “liet. rasti, latv. rast su latvių “rads” giminaitis ir pan., radit “gimdyti”, “sukurti”, “sutverti”, “sukelti” (žr. V. N. Toporov, Ob odnoi latyšsko-slavianskoi konstrukcii s učastijem Rad-, Balto-slavianskye issledovanija, 1982, p. 109). Baltų-slavų-sanskrito šaknies rad- viseto branduolys yra surištas su “vienu svarbiausių kosmologinių veiksnių — atradimu /.../ to, kas buvo paslėpta. Ši pagrindinė prasmė perkeliama į ontologinį lygį (pasireiškęs, tapęs, atsiradęs, sukurtas, pagimdytas /.../” (ten pat); plg. latv. rašanas — atsiradimas, kilimas, susidarymas]. LKŽ nurodo šias jo reikšmes, artimas rasos laukui: rastis - pradėti egzistuoti, susikurti, įsisteigti; kilti, susidaryti (“pradeda aušti - pradeda rasties diena” - klp.); imti dygti, augti (“ant dienų pradeda rastis žolelė” - Juš); gimti (“jau atsirado veršiukas, tuoj atsiras ir ėrukų” - Ig.). Visos šios reikšmės - nuo natūralių, gamtinių iki apibendrintų - atkartoja tą patį atsiradimo, naujo, nebūto dar susidarymo - žodžiu, prasidėjimo, pradžios, kilmės motyvą (plg. slavų rasty - augti, roslyi - augus ir kt.). Matyt, santykis tarp rasa - rastis yra kaip tarp gaj/v/us - gautis (apie kurį jau buvo šnekėta); tik reikšmės atspalvis tarp gajos ir rasos kinta atsajumo kryptimi; tad rasa lyg būtų gajos, gyvasties dvasia, jos nuskaidrėjimo, dematerializacijos vaisius.
Į sudėtingesnį, metafizinį rasos reikšmių lauką nurodo ir sanskrito tradicija. Pradžioje seka panašybės - 1. sultys (augalo) 2. skystis, vanduo. Bet toliau prasideda “vedantiška” puokštė: 3. šerdis 4. esmė, esa; rasa yra poetinis pergyvenimas, emocija - dramos ir poezijos teorijoje priskaitoma 8-10 rasø; t.p. religinis jausmas (yra 5 rasos, sudarančios penkis pažinimo - bhakti - laiptelius). Į gilesnę, vedantišką lietuviškos rasos sklaidą raktą teikia paslaptingas jos vedinys rasmė (latv. rasma), LKŽ aiškinamas kaip brandos, derlumo sinonimas (“rugių rasmė šiemet gera”; “jei alksnynai skaroti, tai miežiai bus rasmingi” - LKŽ). Bet mąstant apie rasos ir rasmės santykį (rasa kaip kraštutiniai atsajus rasmės vedinys; plg. gėris - germė (lobis, turtas), atgrasa - grėsmė, pagaliau esa - esmė; tuo pačiu rasmė, kaip rasos, augijos sielos, apraiška), peršasi mintis, ar nebus rasa gamtos pasaulyje tuo, kuo žmogui, jo “omeniui” yra esa ir jos apraiška ethos’iškąja, į-kryptimi - esmė. Tad pasakyti, kad rugiai yra rasmingi būtų tas pat, kaip apie žmogų,- kad jis yra esmingas, t.y. dvasingas. Ar nebus rasa gyvasties, gamtos sielos įvaizdis?
Būdinga, kad lietuviškame pasaulėvaizdyje, dainose šis žodis sutinkamas sąryšyje su mergaitės rūtele, vainikėliu (“ne bet kokia aš mergelė buvau, ne bet kokia / ant galvelės rūtelė rasojo; pučia vėjelis iš visų pusių, krečia rasytėlę nuo rūtytėlių”) [Atitinkamai bernelis nurasoja čebatėlius, žirgelį (surasojau juodbėrėlį, žaliojoj lankelėj — kup., LKŽ)]. Dar pridėjus baltos (sidabro) spalvos motyvą (stovėjo panelė kaip raselė balta; rūtų raselė taip gražiai šviečia kaip sidabrėlis; nuo ryto rasos aš esmu balta, nuo vėjužio raudona), galima nujausti už jo stovint tą pačią kaip ir RASOS šventėje, skaistos idėją [Plg. rasabraukys — delikatus mergininko, naktibaldos sinonimas]. Rūtelės rasa čia būtų tarytum pati skaistybės emanacija. Jei rūta, vainikėlis yra skaistybės simbolis, tai rasa būtų skaistybė in re [Tikrovėje, daiktiškume (red.)], t.y. pati skaista.

... trys mūsų šventės, trys jų pavadinimai - Rasa, Ilgės ir Gavėnia (Gavėja). Kokia tiksli poetinė klausa! Įsiklausykime - ilgu... lyguma... gėla... ilgastis, ligos slogutis ir mirties geluonis, gyvenimo gelmė ir jo liūgnai, gelstantys, lietaus suvilgyti lapai ir Vėlinių vakaro žvakė:
Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna / pageltę lapai tyliai šnabždėjo (K. Binkis)
Išdainavus šią “baltišką gitą” ar elegiją ligai ir gėlai, ilgesiui ir lygumai, kaip tiksliai apsistota — ILGĖS. Šitame žodyje - ir mirusiųjų artimųjų ilgesys, ir ilgi lapkričio vakarai, ir tolima nuojauta šešėlių karalystės - Šeolo ar Hado, ikikristinio žmogaus siaubo.
Kaip tiksliai apsistota - RASA. Tai rausvųjų, sarkanųjų ryto žarų, aušros ašaros, vėliau pietų saulėje pavirtusios lotyniškąja rosa - gėlių karaliene, kuriai tačiau toli iki rasos subtilumo.
Kaip nuo čia netoli iki rakto į Čiurlionio slėpinį! Paparčio žiedą išvydusysis suprasdavęs gyvulių ir paukščių kalbą; turįs vydą suprasdavęs ką kalba Visata. Garsas - vaizdas; išgirsti - regėti. Nėra loginio ryšio tarp ilgas - lygus. Bet kas girdėjo vėją lygumose, tam nereikia aiškinti, tas suras lyriškai itin logišką ilgesio ir lygumos sąsają. Baltiškas regos organas yra ausis [Ausis kaip esos organas; plg. gr. Ousia — būtis] - Čiurlionis ne “vaizdavo muziką”, bet regėjo klausa, o tai ir yra vyda, vidinis regėjimas [T. y. regėjimas užsimerkus; plg. žodžių “mistika, misterija” kilmę iš mycin (gr.) — “užsimerkti”]. Garso ir vaizdo santykis Čiurlionio kūryboje [Kai sakoma, kad nuo Čiurlionio paveikslų “sklinda tyli muzika”, tai mumyse šitai įvyksta ne todėl, kad juose yra “pavaizduotas garsas”. Įrašo plokštelė nėra “materializuota muzika”, nes muzikos negalima nei atvaizduoti, nei materializuoti — ją galima tik girdėti] yra kaip teksto ir melodijos mūsų dainose. Čia jie - neatskiriami, esą darnoje, kur vis tik - žodis yra paskiau nei melodija, garsas, kuris yra causa sui [savęs priežastis (red)].

Tiesa, būta abejonių dėl Rasos pavadinimo tikrumo (36) - daugiausia todėl, kad pirmosios žinios apie ją randamos pas “nepatikimąjį” T. Narbutą, o L. A. Jucevičiaus Joninių aprašyme randame tik nuorodą, kad Vilniuje šv. Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas (37), paaiškinant, kad “Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionorių parapijos kapinių”, t.y. Rasos yra labiau vietovardis nei šventės pavadinimas. Tas teįrodo, kad Rasos giraitės (dabar Rasų kapinės) pavadinimas galėjęs kilti iš šventės pavadinimo. Tačiau Rasos pavadinimo bylą nulemia tai, kad jis yra užtvirtintas tautosakoje [Retame ir lituanistikai vertingame O. Dalio “Tolkovyj slovarj russkovo jazyka” yra užuomina, kad vakarų slavams buvo žinomas šis pavadinimas — ROSA (IV, 104). Įdomu ten pat rasti vienos iš paparčio rūšių pavadinimą “kamennaja rosa”, skatinantį paparčio — rasos ryšio tyrinėjimą], A. Juškos rinkinyje (“ant Rasos šventės, ant jomarkėlio”...; “Rasos šventė kai atėjo, šieną pjauti jau reikėjo...”) (39). Be to, dėl T. Narbuto reiktų patikslinti, kad pirmąkart Rasa paminėta ne pas jį, o grafo Kyburgo kelionės į Lietuvą 1397 m. aprašyme (tiesa, jo tikrumas irgi guli ant T. Narbuto sąžinės, nes šis jį yra pateikęs išverstą lenkiškai, sakydamasis originalą gavęs iš žinomo XIX a. istoriko Ž. Onacevičiaus. Tačiau visiškas nepasitikėjimas šiuo istoriniu dokumentu neturi pagrindo - galime įtarti T. Narbuto pataisas, ypatingai politikos srityje, bet pateikta politiškai neutralia etnografine medžiaga nepasitikėti nėra prasmės). Štai šis aprašas (verstas J. Basanavičiaus):
“Nesą dienoje šv. Jono lietuviai iš senovės amžių tur šventę, kainą (bendrą — mūsų past.) ir gudams, vadinamą Rasa pas pirmuosius, o pas pastaruosius Kupule” (40). Nurodoma, kad Rasa buvo švenčiama “rytų link nuo gardo” ant kalnelio, t.y. maždaug ten pat, kur nurodo ir L. Jucevičius. Palyginkime — 1397 m. ir 1842 m. (L. Jucevičius). Virš keturių šimtų metų skiria šias dvi datas, o jų aprašymai nuostabiai sutampa.

KREŠĖ(S). Yra dar vienas įsidėmėtinas šitos šventės pavadinimas - tai prūsų kresze. V. N. Toporovas teigia, kad “esant tam tikram žodžio formos neaiškumui (kresze, krysze, keyse), bandymai jį paaiškinti (kai pati šventė ar apeiga nėra aprašyti) tampa labai kebliais, o galimos išvados itin abejotinomis” (41). Vis dėlto, V. N. Toporovo nuomone, šita šventė yra riština būtent su Joninėm, nes slavų kres žymi ne tik atgają, prisikėlimą (plg. voskresenije), bet ir saulės ratą, vasarinę saulės solsticiją (sen. rus. kres - posūkis, “solncevorot”). Šitą V. N. Toporovo teiginį paremia ir lietuviška medžiaga; tiesa, kitu požiūriu. Lietuviškai krešėti reiškia: būti vešliam; klestėti (LKŽ); krėšuoti (kryšėti) reiškia “žydėti” (apie rugius; plg. “tos /obelėlės/ žiedeliai kryšėjo” - Mrk, LKŽ). Kaip prisimename, viena iš rasoti reikšmių irgi yra žydėti, tad rasoti ir kryšėti (krešuoti, krešėti) galima laikyti sinonimais (plg. vieną iš “užkrėsti” reikšmių - “apvaisinti” - LKŽ). Iš kitos pusės “krešėti - vešėti” dera prie “kupėti, kupti”. Tad krešė(s) - taip, turbūt, reiktų lietuvinti - dar vienas savitas baltiškas Rasos šventės pavadinimo variantas, lygiagretus Kupolei, nusakąs, kaip ir Kupolė, gamtinį, profaninį šios šventės lygmenį.
Kiek nelaukta yra įprastinė krešėti reikšmė - “kraujas kreša”, susiejanti labiau su mirties, nei gyvybės, prasidėjimo motyvu. Čia pirmąkart mūsų tyrinėjime susiduriame su pačia slapčiausia Rasos misterijos gelme - gyvybės ir mirties priešstata. Tai - pirmoji užuomina, kad Pradžios, Tvėrimo motyvas neišsemia RASOS slėpinio - už jo, kaip matysime, glūdi amžinoji mirties - gajos prieštara ir svaiginanti senojo pasaulio žmogaus viltis ją išspręsti. Bet apie tai - vėliau. Dabar prisiminkime, kad ta pati paslaptis glūdi ir žydėjime: pražysta, sužydi medis, o duona - sužiedėja, t. y. sukietėja. [Tokių gyvybės mirties sąryšio pavyzdžių (vienos ir tos pačios šaknies viduje!) yra visa eilė: nokti-nykti (plg. noks noks ir nunoks /numirs/ - LKŽ); kupti (kupėti) - kreipti; gyvėti - geibti; lapoti - leipti; kusti (stiprėti, taisytis, plg. (at)kusti) - kūsti (liesėti); dygti (diegti, daigyti) - daigoti (mušti, naikinti, galabyti); visti, veistis, vešėti - vysti; tarpti, stirpti - tirpti; trąšus (vešlus) - (su)tręšęs; kermėti (tankiai, vešliai augti) - kirmyti; derėti - dirti (kailį), dyruoti (skursti, vargti - “šiaip taip dyruojam”- LKŽ) ir t. t. Panašu, kad šitai yra griežta taisyklė - visa augimo, vešėjimo sklaida iš lietuviško sinonimų žodyno turi savo priešingybes (kitose ide kalbose irgi galima atsekti šios taisyklės lūženas). Atrodo, kad tik rasos “rastis” išvengia šito. Galima įžvelgti ir metafizinę, ne vien biologinę šios taisyklės plotmę (mylėti - mirti/ r - l). Užaštrinta ir sugriežtinta, šita gyvybės - mirties priešprieša vėliau, Logos’o terpėje, pagimdė zoroastrinę, dualistinę (gėris - blogis, šviesa - tamsa) pasaulėžiūrą ir liguistą jos atžalą krikščioniškoje dirvoje - manicheizmą]. Tad mūsų kalboje yra įtvirtinta, kad žydėjimo, aukščiausios gajos, kupos taškas yra virsmo iš gyvybės į mirtį slenkstis. Gyvybė subrendo tiek, kad gali duoti naują gyvybę, ir todėl gamtiškai ji jau išsisėmusi, nebereikalinga (plg. žydėjimo - meilės ir mirties motyvų artybę J. Bunino kūryboje). Tik dvasinėse ir sakralinėse dausose meilė išsivaduoja iš šios grėsmingos kaimynystės, mirties šešėlio.

Atskirai reikia aptarti Rasos santykį su astronominiais reiškiniais. Atrodo, kad “Saulės garbinimas”, astronominių reiškinių įtaka Rasos pasaulėjautai yra perdėta ir kvepia mitologijos suliteratūrinimu. “Per Jonines ypač buvo garbinama suasmeninta saulė /.../. Saule lietuvių buvo laikoma šviesos deivė, didžioji dangaus ugnis, žmonių, gyvulių ir augalų globėja. Žmonės ją labai mylėjo, meldėsi jai, aukojo aukas ir t. t.” (43). Tačiau paprotys leisti nuo kalno degančius ratus, statines, pateikiamas paprastai kaip saulės garbinimo įrodymas, atrodo bus atėjęs iš germanų (44). Kaip matėme iš Rasos, Gavėnios ir Ilgių tyrinėjimo, saulė ir aplamai astronominė dalyko pusė nei švenčių pavadinimuose, nei semantikoje neatsispindi, ir yra greičiau nujaučiama kaip fonas, kuriame vyksta šventės misterija, nei garbinimo objektas. Kupos motyvo Rasoje santykis su astronominiu reiškiniu - vasarine saulės grąža - yra kaip esmės su forma, ritualu, kuriame pastarasis vaidina labiau antraeilį vaidmenį. Tačiau astronominė dalyko pusė yra svarbi kitu požiūriu.
Kaip žinome, mūsų geografinėje platumoje vasaros saulėgrąžos (solsticijos) taškas (birželio 22 d.) idealiai sutampa su augmenijos branda - pavadinkime tai “kupos tašku”. Kituose Europos kraštuose šitos datos išsiskiria. Sakysim, pietuose (Graikijoj, Italijoj) kupos taškas yra kovo - balandžio mėnesį (graikiškai anthesterion - žydėjimo mėnuo), o birželio pradžioje, kai kur ir gegužio gale jau nuimamas derlius. Tuo tarpu vasarinės saulės solsticijos data yra pastovi visose geografinėse platumose. Kadangi, šventæ švenčiant, laikomasi astronominio taško - birželio 22 d., atsiranda tam tikros nedarnos tarp šventės esmės ir jos formalaus taško. Todėl, atrodo, galima padaryti išvadą, kad ten, kur šitie taškai — astronominis ir kupos - sutampa, ten ir bus Rasos gimtinė. Tokiu kraštu yra mūsų, baltų, geografinė platuma - tai būtų dar vienas RASOS senoviškumo įrodymas. [Pietuose, Logos’o kraštuose, neišvengiama yra formaliojo pradmens persvara, todėl ten ir labiau pabrėžiama saulės simbolika (plg. šv. Jono Krikštytojo epitetus graikų Joninėse: šv. Jonas Saulėgręžis (Granna Diotropis); Kipre - “Šviesnešis”). Pas mus, atvirkščiai, turėtų vyrauti esmės, kupos motyvas; tačiau darna tarp formaliosios, astronominės pusės ir esmės yra išlaikoma]. 

Rasa yra centrinė ir svarbiausia indoeuropiečių genties šventė, metų vainikas. Lietuviškoji, baltiškoji Rasa, kaip ir lietuvių kalba, vienintelė iš visų ide tautų yra išsaugojusi - iki pat mūsų dienų - skaistą. Išvirkščia ir nuskurdinta, Europoje ji gyva vien kaip apeiga.
Vidinį Rasos gajumą lietuviškoje mentoje [“Daukantizmas”, vartotinas kaip savimonės, mentaliteto sinonimas]  rodo tai, kad ši šventė mūsų laikais yra naujai atgimusi. Galima nurodyti ir tikslią datą, ir vietą - 1967 m. Kernavę. Ir krikštatėvius - Vilniaus kraštotyrininkus, ramuviečius. Dar galima drąsiai teigti, kad šitokiu pavidalu - kaip šviesuomenės šventė - niekur kitur Europoje ji nėra švenčiama. Ir šitai įvyko gaivališkai, nepaisant nepalankių, kartais atvirai priešiškų aplinkybių. Rasos atgimimas tebesitęsia, su pakilimais ir nuopuoliais, įgyjant naujų, netikėtų bruožų, bet išlaikant ištikimybę esmei. Prie jos, mūsų Rasos, nelimpa niekas nešvaraus ar profaniško. Jau galima teigti, kad praeitas tas pavojingas kritinis taškas, kai sprendėsi - ar gyvuos, ar nepabos ši šventė, ar ji tėra tik dirbtinis senovės gaivinimas, inteligentiška mada. Iš naujų jos bruožų daugiausiai vilties teikiantis yra jos “ėjimas į liaudį”. Juk taip natūralu, kai mergaitės vainikas, išskaistintas prie altoriaus, sakramento švytėjime, nuplaukia ramiu upės vingiu kaip maža vilties švieselė.
Ar būta Indoeuropos istorijoje kas nors panašaus?
... Senoji Graikija, helėniškasis laikotarpis. Iki Kristaus gimimo dar 500 metų. Tai didžiųjų religinių ieškojimų amžius, ruošimas starto aikštelių, kur turės nusileisti Žmogaus Sūnus.
Apoloniškoje, vyraujančioje religijoje, iškėlusioje grožį, žemišką tobulybę ant altorių, nėra vietos eschatologijai, gilesniam mirties ir anapusinės būties pergyvenimui. Estetizuotas, formoje sustingęs Apolono kultas praktinėj plotmėj susivedė į paviršutinį ritualą, savotišką “pilietinę pareigą”, nepatenkinančią tikro religingumo alkio.
Kaip tik tada civilizuotąją Graikiją užlieja dionizijø banga - iš šiaurės rytų, iš Trakijos, Frigijos ir Lydijos. Lekia laukais menados - išprotėjusios, kruvinais, palaidais plaukais, į orgišką ekstazę (ekstasis - išėjimas iš savęs; beprotystė) puolusios moterys, įgijusios tiek jėgos, kad galėdavusios rankomis sudraskyti laukinius žvėris, kurių mėsa (žalia!) būdavo čia pat rituališkai suvartojama. Ir visa tai lydima duslaus, kvaišinančio timpanų ritmo, fleitų klyksmo, po atviru pietų dangumi, kalnų ir miškų pievelėse - orgadose (iš čia - orgija). Dažnai dionizijas ir Dionizą mes vaizduojamės suliteratūrintai, kaip jauną ir linksmą laukų ir vynuogynų dievą su vynuogių keke ar taure rankose, arba kaip orfizmo perkeistą į slėpiningą filosofinį - religinį mokymą. Tačiau dionizijų pradžia buvo panaši į gaisrą, iš apoloniškųjų varžtų ištrūkusio gyvuliškojo prado siautėjimą, paliekantį po savęs plėnis ir dvasinę tuštumą.
Būtent tada - kaip atsvara dionizijoms - ir kilo garsiosios Eleuzijaus misterijos (V. a. pr. Kr. - 395 m. po Kr.). Jų įtaka siekė toli už Antikos ribų, nors pradžioje, achajų laikais, jos buvo švenčiamos tik Eleuzijaus demose - nedidelėje valstybėlėje, esančioje 14 km atstu nuo Atėnų. Jų atsiradimas yra siejamas su mitu apie Demetrą ir jos dukterį Korą (Persefonę). [Kore (koyre, poet. Koyra, Kora) — mergaitė; poet. duktė (koreyma — skaistybė, nekaltybė). Ar nėra ryšio tarp Koros ir paslaptingojo baltų (prūsų) mitologinio personažo Kurke (Curche, Curcho)? Į tai, atrodo, dar nebuvo atkreiptas dėmesys. Kurke, prūsų mitologijos “javų dvasia”, apsigyvena paskutiniame, dar neiškultame rugių pėde, kuris ir buvo panaudojamas derliaus nuėmimo šventės apeigoje (plg. korys - guba (?); rugiai stovėjo koriuos, slk. LKŽ). V. N. Toporovas, apžvelgęs nelabai įtikinamus ligšiolinius Kurke aiškinimus (pvz., nuo kurka - višta, Prūsų k. žodynas (K-L), 1984) pateikė savąjį - nuo “susitraukti, sudžiūti” (rus. korča - traukuliai, latv. kurkt - džiūti) ir mano kurke esant “blogą”, nederlių nešančią dvasią (plg. slav. užkalbėjimų korkuša). Bet šaknies kur(k) ryšys su Kore nurodo ir kitų ieškojimų kryptį - “žemės dukters”, teigiamos, klestėjimą nešančios. Iš tiesų, indoeuropietiška šaknis korio reiškia atsidalinimą, atsiskyrimą (K. Būga, Raštai, III, p. 951), bet išlaikant ryšį su pirminiu objektu (plg. liet. atsis-kir-ti, at-kar-ti, bet ir keras; keroti - leisti ataugas). Tad ar nebus Kora - motinos žemės atauga - mūsų Kur(k)ės tiesioginis atšvaitas? Persefonės vardas nurodo gilesnius problemos sluoksnius. Persefonė buvo vadinama “nuolatinė” Hado žmona, kuri, matyt, vėliau buvo sutapatinta su Kora. Etimologiškai Persefonė (perso, būsim. laikas nuo pertho - plg. liet. perti - griauti, naikinti - phone - garsas, balsas) su Kora nieko bendro neturi. Tačiau “totališkai” etimologizuojant, griežtas Persefonės — Koros kaip mirties - gyvybės priešpastatymas neturėtų stebinti - Rasos ir eleuzinijų, kaip prasidėjimo misterijos švenčių fone, gyvybės pradžia, prasidėjimas yra eschatologinis slenkstis nenutrūkstamoje gyvybės - mirties spiralėje].

Reikia pasakyti, kad graikų intelektualas - šiaip skeptiškas oficialiajai religijai, į kurią žiūrėta buvo tik kaip į pilietinę priedermę - eleuzijietiškose misterijose dalyvauja rimtai, su vidiniu tikėjimu, su tikra pagarba numinosum. Kas išties vyko pačioje šventovėje, į kurią buvo leidžiama įeiti tik hierofantui - žyniui ir mistams - pašvęstiesiems, lieka paslaptimi (kaip ir kituose ezoteriniuose mokymuose), nes to pagarsinimas buvo tolygus sacrum išniekinimui (pagal padavimą, šituo nusikaltęs Eschilas buvo išvarytas iš Atėnų). Tačiau iš to tikro, nemeluoto religinio jausmo, kuris jaučiamas tiek iš amžininkų paliudijimų, tiek iš atspindžių literatūroje (Sofoklis, Aristofanas, Pindaras), galima numanyti, kad šioje ikikrikščioniškoje šventėje būta religinės gelmės (48).
Daug kas šiose misterijose leidžia gretinti jas su Rasa. Ypač įsidėmėtini yra atitikmenys yra su dabartine Rasa. Nors eleuzinijose buvo galima dalyvauti visiems - net vergams ir svetimšaliams - bet jos niekada netapo populiarios banalia šio žodžio prasme. Kaip ir Rasa jos, atrodo, buvo labiau šviesuolių, dvasinio elito šventė, sąmoningai atgaivinta ir sukultūrinta sena indeuropietiška tradicija, priešpastatyta nežabotai ir plebėjiškai dionizijų stichijai. Su Rasa jas riša esminiai motyvai - tai, visų pirma, moralinė švara, etinis apsivalymas. Eleuzinijose nebuvo leista dalyvauti morališkai susitepusiems žmonėms - pvz., net pačiam Romos imperatoriui Neronui. Kandidatas į mistus buvo įšvenčiamas taip vadinamose “mažosiose misterijose” Atėnuose, vykusiose pavasarį, anthesterion’o [Iš antheo - žydėti, perk. prasme klestėti, būti aukščiausiame išsivystymo, galios laipsnyje. Anfesterionas - aštuntasis antikos kalendoriaus mėnuo, atitinkantis antrąją vasario ir pirmąją kovo pusę. Sprendžiant iš šaknies (“žydėti”), mūsų geografinėse platumose tolygus gegužei-birželiui, t.y. artimas Rasai] mėnesį. Tik praėjęs laiko bandymą būsimasis mistas galėjęs dalyvauti didžiosiose Eleuzinijose (rudenį, rugsėjo 16 d. ir trukusiose 9 dienas). Prieš didžiąsias misterijas būdavo pasninkaujama [Užuominą į pasninką prieš Rasą rasime ir lietuviškoje tautosakoje (tiesa, užslėptą po vestuviniu motyvu): “Prieš šv. Joną mergaitės pasninkauja ištisą dieną ir nieko nevalgo, negeria. Kas pirmas paduos gert, už to ištekės” (A. Janulaitis, Iš Lietuvos folkloro, Tauta ir žodis, 1923, p. 310)] (romėniškose cerecolijose - ir susilaikoma nuo vedybinio gyvenimo), vykdavo mistų “krikštas” - maudymasis jūroje (plg. vandens vaidmenį Rasoje). Kaip jie dvasiškai artimi mums! - mirtų vainikais pasipuošę, su fakelais rankose, basi (taip, basi - visi 14 km iki Eleuzijaus buvo nueinama basomis, pakeliui dar perbrendant Kephisos upelį).
Pievoje prieš šventovę buvo šokama ratu ir giedama - iš to vėliau išsivystė jambinė poezija. Pačios šventovės, Telesteriono (gotų sugriautas, 395 m.) centre buvo anaktoron’as, švenčiausia vieta, prieš kurią stovėjo žynio — hierofanto krėslas. Kaip jau minėta, pati apeigų kulminacija vyko slaptoje, išlaikant tylą. Tik jų pabaigoje pasirodydavo hierofantas, laikąs rankose degančią (?) auksinę rugio varpą (ugnies žiedo motyvas? pražydusio paparčio sukultūrintas ir žemdirbiškas variantas?). Dar viena (ir pati svarbiausia) lygiagretė su Rasa - paskutinis, aukščiausias pašvęstumo laispnis eleuzinijose vadinosi epopteia [kontempliacija; vydėjimas. Ep-opteia - sudurtinis žodis, kur šaknis “opteyo” reiškia “žiūrėti”. Tad epopteia - “į-žiūra”, vyda (ta epoptika - aukščiausias bet ko laipsnis)], kurio tiksliausias lietuviškas atitikmuo būtų “vyda”, o pasiekusį epopto laipsnį lietuviškai reiktų vadinti vydūnu... Tokia pačia vyda apdovanojamas ir žmogus, kuriam Rasoje pražysta papartis.
Sukultūrintą, “dirbtinį”, intelektualizuotą Eleuzinijų pobūdį rodo jų data - kaip jau minėta, rugsėjo 16 diena, parinkta nežinomais motyvais (rudens, “mažoji”, solsticija?). Tačiau ryšį su tradicija - mažųjų Eleuzinijų data - anfesteriono, žydėjimo ir augmenijos brandos, klestėjimo, “kupos” mėnesį. Eleuzinijose ryšys su gamta atsitraukia į antrą planą, į pirmą iškylant moraliniam - etiniam leitmotyvui - kaip ir dabarties Rasoje. Tai amžina ir džiuginanti žmogaus viltis, kad mirtis bus pergalėta, tai žmogaus pastanga į Dievą etinio tobulėjimo, skaistos keliu. “Vien mes džiaugiamės saule ir skaisčia šviesa, mes, įšventintieji, kurie, vykdydami dieviškus įsakymus, mylėjome šio pasaulio mažuosius ir svetimšalius” - kalba mistai Aristofano veikale “Moterys tesmoforijų [Viena iš Demetros kulto atmainų] šventėje”.
Įsidėmėtina ir nelaukta, kad tarp dionizijų ir eleuzinijų yra daug panašumo - tiek kulte, tiek pačioje Dionizo ir Demetros - Koros mitologijoje. Kulto panašybes galime paaiškinti tuo, kad “sudrausmintos”, sukultūrintos dionizijos mėgdžiojo eleuzinijų ritualą [Išskyrus, aišku, phallos kultą]. Kai dėl mitologinių šaknų, tai tiek Dionizo, tiek Koros “genealoginės schemos” tapačios:

                     Demetra      -->     Kora

Reikmenys, su kuriais vaizduojami Kora ir Dionizas, taip pat daug kur sutampa - tai vėtyklė, didelė pintinė; ant vienos antikinės vazos Dionizas yra vaizduojamas išaugęs iš krūmo ar kero (žr. Koros vardo etimologiją). Jei Kora labiau javų, tai Dionizas - kultūrinių, sodo medžių dievybė (vienur jis taip ir buvo vadinamas - Medžio Dionizas). Tuo labiau nesuprantama atrodo pasaulėžiūrinė dionizijų ir eleuzinijų priešprieša. Ši vidinė priešingybė tarp dviejų, aiškiai artimų mitologinių išraiškų - tiek griežta ir kraštutinė, kad ją galima nusakyti kaip prieštarą tarp harmonijos ir chaoso - darosi suprantama tik tada, jei yra įvedamas etinis matmuo. Ir iš tiesų, pačiame Dionizo gimime įvairios mitologinės versijos teigia buvus kažką tamsaus, etiškai neteisėto, nuodėmingo (Semelė, besilaukianti Dionizo, už etinę pražangą Dzeuso baudžiama mirtimi. Dionizą [Tad Kora ir Dionizas - Dzeuso “sūnus ir duktė”. Pažymėtina, kad būtent “vyriškoje”, dioniziškoje linijoje, t.y. androcentrinio, vyriško prado ide kultūrose ir įvyko etinė inversija.
Paties Dioniso (Dionysos) vardo etimologija paprastai aiškinama “Nysos (kalnas, kur jis buvęs išaugintas) dievas”. Bet gal šaknis nysos riština su neossos - paukštelis; perkeltine prasme, kūdikis; tuomet turėtume lygiagretę Korai], išėmęs iš motinos įsčių, išnešioja ir pagimdo pats Dzeusas). Ši eleuzinijų - dionizijų kaip darnos - chaoso prieštara atsispindi įvairiuose lygmenyse - pvz., dionizijos buvo švenčiamos visur, neturėjo pagrindinės šventyklos, centro; eleuzinijos, atvirkščiai, buvo centralizuotos. Apie vulgus - elito prieštarą jau buvo kalbėta. Kultūros - gamtos priešpriešai svarbus yra vienas Demetros epitetų - Tesmoforos, t.y. įstatymų (dieviškų) teikėja, “tiesnešė”. Tuo tarpu Dionizas yra vadinamas Liėjumi, t.y. “išlaisvintojas, atpalaiduotojas” - ne tik nuo kasdienybės plokštumos, buities, bet ir nuo moralinių varžtų, suprantant juos kaip etikos nuosmukį į moralės lėkštumas.
Tad čia, kaip ir Rasos - Jarilos priešpriešoj, matome tą patį išsivertimą, t.y. etinį žlugimą.
Ir, pagaliau, ryškiausiai šis priešingumas nušvinta štai kur: Kaip minėjome, aukščiausias, esminis eleunizijų tikslas yra pasiekti epoptėją - vidinį praregėjimą [Tiesa, pats žodis mistas, misterija yra kilęs iš mycin - “užmerkti akis” (kad pereiti į vidinę kontempliaciją). Tad mistas - “užmerkęs akis”, žiūrįs į savo vydiją, vydįs. Todėl, griežtai kalbant, dionizijoms netinka misterijų pavadinimas], kaip stipriausią dvasinės energijos, nukreiptos vydijos link, išlydį. Tai į- krypties kultūros reiškinys. Tuo tarpu dionizijų aukščiausia įtampa išsilieja per ekstasis - “išėjimą iš savęs”, etinės lygsvaros išsižadėjimą (ekstatikos - pažodžiui “pajudintas iš vietos”, išprotėjęs. Tik vėliau krikščioniškoji Naujojo Testamento tradicija suteikia ekstazei šiuolaikinę reikšmę. [Pačiame ek-stasis, jei suprasti tai kaip panirimą į jausmo pasaulį, nėra nieko etiškai smerktino — visų laikų menininkai trokšta “dieviškojo įkvėpimo”, regos per jausmą, peržengiant intelektą. Būtent šitą ekstazės matmenį pakenčia krikščionybė. Bet jausmo - geismo, vydūniškai tariant, riba yra sunkiai pastebima - tam reikia turėti stiprų etosą,- ir todėl ji greit ir nejučiomis peržengiama; užtenka tik “nukrauti” etinę įtampą. Bedugnė tarp orgijos ir mistinės ekstazės yra tik etinė. Prisiminkime gnostinę - manicheistinę filosofiją ir katarų - albigensų praktiką]). Tad dionizijos priklauso iš- krypties kultūrinei tradicijai, Logos’o pasauliui. Ši kryptis yra svetima indoeuropietiškajam etosui - iš tiesų, visi antikiniai šaltiniai pabrėžia, kad Dionizo kultas yra atėjęs iš svetur. “Graikų skaidriam protui ir blaiviam temperamentui šie mistiniai mokymai ir beprotiškos apeigos (dionizijos - aut. past.) buvo iš esmės svetimos” (57).
Paskutinioji - tarp epoptėjos ir ekstazės - priešprieša padeda mums atkurti anuometinės Graikijos dvasinę mozaiką. Tai apoloniškojo prado krizė, jo sustingimas formoje, ir du bandymai tai įveikti - sulaužant, atmetant, “peržengiant save” chaoso, eroso stichijos kryptimi; ir kitos - taip pat peržengiant, bet kita, esos kryptimi, atgaivinant dieviškąją formą, tesmos, per esmæ - ne laužant formą, bet etinio skaidrėjimo, į-žiūros į savo vydiją keliu. Būdinga, kad O.Špengleris, savo “Vakarų saulėleidyje” iškėlęs dioniziškojo ir apoloniškojo prado priešpriešą ir nevaisingą jų kovą, nepastebėjo eleuzinijų, ištiso dvasinio judėjimo, kur ši priešprieša buvo sėkmingai pergalėta vieninteliu įmanomu būdu - virš jos iškylant. Šitai rodo, kokia ypatinga ir subtili savastis yra etinės kultūros, esos pasaulis, beveik neįkandamas “intelektualiam nomadui” (O.Špengleris), kokiu yra šiuolaikinis vakarietis [Vienas būdingiausių pavyzdžių - Čiurlionio paroda Vakarų Berlyne. Nusivilta, neradus lentynėlės, kur būtų galima įdėti čiurlioniškąją kūrybą, ir pasitenkinta paviršutiniška apšneka, tik išduodančia sutrikimą, pasimetimą, susitikus su kitu pasauliu. Būdinga, kad eiliniai žiūrovai - ne profesionalai - ilgai prie paveikslų stovėję, tačiau tylėdami - tad yra vilties, kad sąlytis yra įvykęs].

Upe nuplaukia ir dingsta už vingio, nežinomybėn, vainikų su žvakelėmis procesija. Laužų gaisai apgaubia ir atskiria nuo tamsos mažą šventės ramuvą. Šviesu ir gera; pritilusios dainos tylą sutrikdo tik spragsėdamos žiežirbos ar neramus naktinio paukščio klyktelėjimas - iš ten, anapus, iš tamsios miško sienos...
Grėsmė. Pastoviai stiprėjantis grėsmės, blogio tirštėjimo sandas eina per visą šventės turinį, pasiekdamas savo viršūnę paparčio žiedo šventenybėje. Pirmieji grėsmės ženklai pasirodo dar šventės įžangoje. Atrodo, kad grasa užgimsta kartu su skaistos motyvu, ir abu jie eina lygia greta ir vis stiprėdami, kad lemtingai susiremtų šventės kulminacijoje, paparčio pražydėjimo akimirką. Dar Joninių išvakarėse gyvuliai suvaromi į tvartus, kad jų nenužiūrėtų negera akis, virš staktos prikalama šventų žolynų puokštė apsaugai nuo piktų jėgų, gyvuliai šlakstomi švęstu vandeniu. Bet pats piktų jėgų siautėjimas įvyksta prieš pražystant paparčiui.
Grėsmės motyvas nuskamba kaip prieštara “apoloniškai” šviesiame, prakilniame šventės chore. Ir tai vyksta šviesiausią metų dieną, kai “ramiai teka upės, džiugindamos pievas, ir žuvys žaidžia saulės mirgėjime, medžiai puošniais žiedais apsirėdo” (Efremas Sirietis, Apie mirusiųjų prisikėlimą). Svarbiausia, kad grėsmės motyvas atrodo bepriežastinis, niekieno nesukeltas, logiškai nepagrįstas; todėl jis yra nesuprantamas ir tuo grėsmingesnis. Bandymai aiškinti jį įvairiais vaisingumo ir nevaisingumo apibrėžimais yra per daug susieti su nauda ir neįtikina, nors tikrovišką pagrindą ir turi — jei šventės pradžioje vykdomus maginius veiksmus dar galima aiškinti kaip “baimę dėl būsimo derliaus”, tai grėsmė paparčio pražydėjimo akimirką taikomuoju požiūriu niekaip nepaaiškinama. Apskritai, sakmė apie papartį yra riba, kurios materialistinis aiškinimas neįveikia.
Kodėl tą šviesią ir džiugią birželio naktį sukyla ir piktosios jėgos? Kodėl ši naktis yra ir jų, valpurgijų šventė (prisiminkime Šatriją ir jos raganas)? Baimė dėl būsimo derliaus? Mirties nuojauta gyvybės prasidėjimo akimirkoj? Apie nederliaus baimę jau buvo užsiminta - bet ši šventė buvo jau švenčiama, kai dar nebuvo žemdirbystės, kai daugelis dabartinių ide tautų dar nebuvo gimusios. Mirties, kaip gyvybės sesers, nuojauta yra teisingesnė - apie ją dar bus kalbama,- bet turi būti ir kita, labiau tiksli ir apibrėžta grėsmės motyvo priežastis. Bet kad ją atsekti reikia įspėti paparčio žiedo slėpinį. Šiame iš pirmo žvilgsnio naiviai atrodančiame pasakojime yra sutelkta visa RASOS ezoterika, giliausioji jos prasmė. Sakmė apie pražystantį nakties glūdumoje stebuklingą paparčio - kuris niekada nežydi - žiedą yra ne tik šios šventės pasaulėžiūrinis raktas, bet ir esminis baltų (tad ir ide) pasaulėvaizdžio mitas [Turėjęs įtakos ir begimstančiai lietuvių literatūrai — plg. J. Biliūno “Laimės žiburį”, turintį ir daugiau stebuklinės pasakos bruožų]:

... Dar mūsų liaudis tiki, kad šv. Jono naktį pražysta papartis, užtat apie pusiaunaktį eina ieškoti to žolyno, kuris pasak liaudies sakmės, turi stebuklingų savybių. Kas turi paparčio žiedą, tas pasidaro didis burtininkas, žino praeitį ir atspėja ateitį (išryškinta mūsų). Tačiau, kad įgytum tą žiedą, reikia daug triūso /.../, daug sunkių mėginimų atlaikyti ir karą su visu pragaru sukovoti. Užtat dar niekam nėra pavykę jo gauti. Norįs turėti paparčio žiedą privalo vidurnaktį pats vienas nueiti į miško gylę, taip toli, kad gaidžio giedant negirdėtų. Nuėjus į tą vietą, kur paparčiai auga, reikia šermukšnio lazda apibrėžti ratą ir tam rate atsisėsti. Kai tik žiedą pamatai ir nuraškai, tuoj sulekia viso pragaro baidyklės ir visokiais būdais stengiasi jį atimti; prašo, grasina keršyti, o kai tas negelbsti, ima baisiai klykti ir kelti pragarišką siautulį [Kituose tautosakiniuose variantuose pikto jėgos pradeda siautėti paparčio pražydėjimo akimirką arba prieš tai]. Turįs paparčio žiedą neprivalo išeiti iš užbrėžto rato, į kurį baidyklės įžengti negali, bet kantriai laukti aušrinės patekėjimo: tada baidyklės išnyksta. Kitaip, jei išsigandęs peržengsi ratą arba grasinimų pabūgęs išmesi žiedą, tai jau ir nebematysi jo per amžius” (61).

Tokia yra sakmė apie paparčio žiedą. Pabandykime artėti prie šito slėpinio - pagarbiai ir iš tolo. Pradėkime nuo paties paparčio, t. y. užveskime, anot A. J. Greimo, jam “bylą”. Kodėl Joninių naktį pražysta būtent šis, o ne koks kitas augalas?

Papartis (Polypodiophyta klasė) - vienas seniausių žemės augalų, augęs pas mus prieš ledynus, nuo paleozojaus, taigi yra gyva iškasena. Jau vien tai rodo jo nuostabų visybiškumą - botanikai iki šiol negali atsakyti, kaip papartis atlaikė tobulesnių, gaubtasėklių augalų puolimą. O paparčio gajumas išties yra neįtikėtinas. Pvz., Athyrium filix-femina, “kalnarūtė”, užaugina 1 milijardą (!) sporų, o jų 1 m2 auga 10-15. Paparčio spora išlieka gyvybinga virš 20 metų. Būdinga, kad sporai išdygti būtina saulės šviesa - todėl išvartose, gavę saulės, sporos išaugina iki 18.000/ m2 sporofitų. Paparčio ir saulės ryšys ypatingas - dirvos apšvietimas po paparčiais tik 0,5-1,0 %; šitai padaro paparčio lapai, išsidėstę taip, kad nei pluoštelis šviesos nenueitų veltui. Paparčiai auga ant lavos laukų, kalnų upių akmenų, nekalbant jau apie kelmus ir sutręšusius kamienus. Tačiau papartis nėra piktžolė - jis turi savo vietą augmenijos pasaulyje. Jis - daugiaamžis; augimvietėse papartyno amžius siekia nuo 75 iki 800 metų (!). Dar viena nepaprasta jo savybė - jis neturi priešų, išskyrus žmogų. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia jų kitiems augalams nėra vietos.
Tad pagrindinė stebuklinga paparčio savybė - jo gajumas. Amžinai žaliuojąs, jis neturi lygių (mūsų geografinėse platumose) kovoje dėl lignum vitae, gyvybės medžio [Priešledynmety paparčiai buvę kaip medžiai. Kaip matysime vėliau, jo visapusiškumas ir tam tikri atitikmenys su rojaus medžiu leidžia jam “kovoti” dėl kosminio, pasaulio medžio vardo] vardo. Kuklus, neišvaizdus, bet slepiantis savyje stebuklingą jėgą - tikra pelenė augalų tarpe,- kaip niekas kitas tiko jis Rasos nakties stebuklui.
Paties žodžio pa-partis etimologija atsiremia į šaknį part- (pa- yra tik priešdėlis). K. Būga riša šią šaknį su pragerm. farna-z “sparnai”, sen. indų parna - “plunksna”. Tačiau part- galima rišti ir su “perti” - mušti, pliekti; trenkti (apie perkūną, žaibą) (LKŽ). Kaip matysime vėliau, perkūnas čia akiratin patenka ne atsitiktinai.

Amalas. Paparčio byloje neapsieinama be amalo (Viscum album) tyrinėjimų. Tai paparčio “pakaitalas” Joninėse germanams ir piečiau gyvenančioms ide tautoms (amalo šiaurinė riba eina per Lietuvą). Amalas yra ypatingas augalas - medis, augantis ant kito medžio, daugiausia ąžuolo. Visžalis, gajus kaip ir papartis [Slavų (rusų) “paporotnik” (paportj; paporotj) - plg. porotj - “perti” - turi dar reikšmę ir blona; t. y. auglys ant medžio, daugiausia beržo (amalo lygiagretė) /žr. O. Dalj, Tolkovyj slovarj russkogo jazyka/] - juk auga ne ant žemės, o tiesiog ant kito medžio žievės - amalo medelis rudenį nusidažo geltona ar aukso spalva, tokia ryškia tarp praradusių lapus medžių. Jis graikų mitologijoje yra pirmavaizdis garsiosios auksinės šakelės, kurios dėka Enėjas galėjo aplankyti mirusiųjų šalį - Tartarą.

Lygiai kaip amalas tas, ne gimto medžio pasėtas / žiemą žaliuoja vešliai ir, nors spaudžia speigas smarkiausias, /
ūgiais mirga geltais, apvijęs šakas apvaliąsias. / Taip ąžuole kupliam auksiniai lapai mirgėjo... (64)

Švedijoje amalas yra laužomas Joninių išvakarėse, tikima jo gydomąja ir “antiraganiška” galia. Tikima, kad kartais amalas nušvinta dieviška auksine spalva (plg. paparčio pražydėjimą). Kaip ir paparčio žiedas, amalo šakelės padeda atrasti lobius. Į amalo ryšį su Perkūnu nurodo tai, kad kai kur (pvz., Šveicarijoje) jį vadina “perkūno šluota” - mat, tikima jį atsirandant ant ąžuolo po žaibo smūgio. Tą patį galima atsekti ir iš LKŽ: amalu, be paties augalo, dar vadinama tam tikra augalų liga (rūdys), tariamai atsirandanti po “tylaus žaibo”; savo ruožtu tokia perkūnija be garso irgi vadinama amalu (“amalas krinta, ba žaibuoja be griausmo” - Rk, LKŽ).
Tad - per amalą - yra atsekamas labai svarbus priežastinis paparčio ryšys su perkūnu; todėl palengvėja paparčio etimologizacija iš “perti”. Ar nebus tad papartis, mūsų prosenių supratimu, “perkūno sėkla”, kurią žaibo “paperta”, supurenta, suaktyvinta žemė dosniai augina (plg. “pirmoji perkūnija sujudina visą žemę, tada pradeda augti javai ir žolės” (65).

Rožė. Paparčio pakaitalu ar vėlesne sąsaja yra ir rožė, kurios mitologinė - poetinė skalė yra labai plati ir bendratautė (66), vienok leidžianti atsekti ir jos, kaip Joninių gėlės, pėdsakus [Plg. garsiąją L. Rėzos rinkinio dainą Nr. 84: “Iš rožių kelmačio / išaugo didis medatis- / šakos iki debesėlių. / Užkopsiu ant debesėlių / per tas rožių šakeles”, kurios pagrindu galima kalbėti apie rožės (ar kurio nors ankstesnio jos pakaitalo) ryšį su Pasaulio medžiu]. Jau J. Basanavičius siejo Rasą su romėnų švente “dies rosarum”, trakų “Rosalia” (švenčiama rožių žydėjimo metu, apie birželio 20 d.). Rožė - meilės gėlė. Bet kartu ji - pomirtinio gyvenimo simbolis (Pindaras, Propercijus, Tibulas). Iš kitos pusės, rožė yra prisikėlimo įvaizdis (rožė ant kankinių kapo). Pagal ankstyvosios krikščionybės tradiciją, iki Adomo nuopuolio rožė neturėjusi spyglių; dangiškoji rožė - Dantės rojaus gėlė, visuotinumo ir aukščiausios palaimos simbolis; pagaliau rosarium - rožynas [“Rožančių” neteisingai bandoma taisyti į “rožinį”; tai tas pats polonizmas, tik dar blogesnis. Visos Europos tautos “rosarium” verčiasi kaip gėlyną, rožyną Marijos garbei], maldų vėrinys, kalbamas Mergelės Marijos, Nekaltai Pradėtosios garbei.

Apibendrintai galima pasakyti, kad visi šitie paparčio ainiai turi būti: 1. amžinai žaliais, visžaliais, kas simbolizuoja gają (nemirtingumą); 2. pražysti raudona (aukso) spalva, ženklinančia pražydėjimo, “ugnies taško” (N. Berdiajevas) slėpinį; 3. visi jie yra nuodingi (kartu turintys gydomąją galią) ar, kaip rožė, spygliuoti - grėsmės motyvas. Visi jie turi vienokį ar kitokį slėpiningą ir nesuprantamą ryšį su Perkūnu [Rožės ryšį su Perkūnu galima atsekti iš dažnos kaimynystės Europos tautų pasakose (pvz. anglų pasaka apie nužudytą podukrą, užkastą po rožių krūmu, už kurią atkeršija Perkūnas)], stipriu energijos išlydžiu.

Iš tiesų, už Joninių naktį pražystančio paparčio galime nujausti grumant kažkokias tylias, nežemiškas energijas, kurių išlydžiuose gimsta nauja, dar nebūta. Papartis (ir amalas) yra pagimdyti žaibo kirčio. Pražysta jie vėlgi ugnies žiedu, simbolizuojančiu taip pat energijos išlydį, bet kitos kokybės [Paparčio žiedas, nors ir raudonas, ugninis, bet nedegina.], perkeičiantį žmogiškų jausmų materiją (raudona spalva) į skaistos sidabrą, o gal ir amžinybės, nemirtingumo auksą. Tad paparčio pražydėjimo slėpinį galima nusakyti ir “ezoterinės” fizikos sąvokomis (Plg. N. Berdiajevo “Energetinė etika”). Meilės nušventinimas, tik žemiška moters ir vyro jungtis yra panaši į “trumpą sujungimą”, dvasiškai bergždžią energijos nutekėjimą. Tai pseudotvėrimas, kuriame žmogus atlieka tik automato ar gyvulio vaidmenį, ir kuris žmoguje, O. Milašiaus žodžiais, palieka “gašlumo ir pagiežos” žymę. Prasidėjimo per skaistą [Paties žodžio “skaista” prasminis laukas slepia savyje kaitrą, temperatūrą, apvaldytą, sakralizuotą aistrą (plg. “skaistus” sinonimą “skaistrus”; skaisti - 1. spindėti, šviesti; 2. rausti /LKŽ/; plg. skaistvaris - kaitra, lydymu perkeistas varis. “Sk-”, atrodo, yra priešdėlis, laipsniu žemesnis už “sv-” (žr. rink. str. “sv-, vs- ir kalbos gaiva”).]  skaistoje įtampa tarp vyriškojo ir moteriškojo pradų sukelia energijos iškrovą, tolydžią Voltos lankui, suvirinančiam ugnimi - meile žmogišką, dvilytę prigimtį į androginišką, dieviškai vienalytę būtybę. “Meilė turi nugalėti senąją lyties materiją ir atverti naują, kurioje dviejų jungtis bus ne praradimas skaistybės, bet įkūnijimas jos, t.y. vienijos (celosti). Šitame ugnies taške tik ir gali prasidėti pasaulio perkeitimas” (72).
Ir, pagaliau, didžiulių sukauptų energijų - dar aukštesnės kiekybinės ir kokybinės eilės nei pirmais dviem atvejais - išlydis tolygus plazminei energijos iškrovai, perkeičiančiai materiją į beveik dvasinę būklę, kas yra vienas iš amžinybės, nemirtingumo matmenų. Anot O. Milašiaus, fizinė visatos samprata yra virtusi “intelektualinės regos valkiu”. Rasa mums padeda pašalinti tą valkį.

Į tai, kas vyksta Rasoje iki paparčio pražydėjimo, galima žiūrėti kaip į dviejų priešpriešų — ugnies ir vandens dramos įžangą. Gamtinėje plotmėje tai priešprieša tarp gajos ir žiemos miego. Žmogaus plotmėje ją galima aiškinti kaip įtampą tarp aistros, Eroso ir dorinio įstatymo, kuriam dvasinis žmogus yra pavaldus. Ir, pagaliau, metafizinėje plotmėje - kaip amžiną kovą tarp gyvybės ir mirties. Paparčio pražydėjimas ir yra šios prieštaros sprendimas, todėl Rasa ir yra centrinė šventė baltų pasaulėjautoje, išsprendžianti prieštarą tarp Ilgių (mirties motyvo) ir Gavėnios (atgajos, gyvybės). Gamtos pasaulyje - tai derlius, vaisa. Žmogaus plotmėj tokiu sprendimu yra prasidėjimas skaistoje, kurį simbolizuoja trapi darna tarp žvakelės liepsnos, šaltos vandens gelmės ir plaukiančio upe vainiko. Tą patį simbolizuoja ir šalta, nedeginanti paparčio žiedo ugnis. Gi metafizinėj plotmėj tokiu sprendimu yra amžinybė, nemirtingumas, auksinė deganti rugio varpa Demetros rankose, kurią išvysta epoptas eleuzinijų pakylėjime. Tai - auksinė šakelė Enėjaus rankose, kaip gyvybės anapusinėje būtyje - Tartare - laiduotojas:

... Pasislėpus medy kupliajam
Mirga lapais auksiniais šakutė jauna, pašvęstoji
Mirusių krašto Junonai (73). Slepia ją tankumynas
Šitas tamsus, apgaubęs sodriais pakalnių šešėliais.
Žmogui tačiau nevalia į požemių gelmenis žengti
kol auksalapės šakos nebus nusilaužęs nuo medžio (Vergilijus, ENEIDA)

Vėl sugrįžkime prie grėsmės motyvo. Gęsta laužai, prityla dainos. Vidurnaktis, slapties valanda. Artėja lemianti akimirka, kuri spręs, ar įžengs žmogus į “antrąją nekaltybę” (O. Milašius), skaistą. Iš kur, kodėl Rasoje atsiranda grėsmė? Kodėl aukščiausių kūrybinių galių suklestėjimo lemtingoji akimirka turi ir savo šešėlinę pusę - atgrasą. “Meilėje esti siaubo”,- sako N. Berdiajevas. Iš kur jis?
Rasa yra pradžios - radimosi, rasties, kilties šventė. O kiekvienas pradėjimas yra kūryba, naujo tvėrimas, visų pirma reikalaująs laisvės. “/.../ kūryba reikalauja savo srityje laisvės vardan kuriamojo daikto tobulumo” (74). Lemtingąją tvėrimo akimirką žmogus privalo būti laisvas - kaip Dievas. Žmogus tada turi būti vienas - iš čia vidurnakčio tamsa, iš čia tyla [Lemiamą eleuzinijų valandą nutyla giesmės, paparčio žiedas taip pat ieškomas tyloje], o todėl ir gūduma. Žmogaus sieloje, už žmogaus sielą tada iš tikro susigrumia gėris ir blogis. Tik tvėrimo akimirką ši kova yra gryna, neužtamsinta jokių pašalinių aplinkybių, jokių buitinių sąlygotumų. Šitoji laisvė yra būtina, kad žmogus taptų žmogumi - ji yra jo panašumo Dievo paveikslui užstatas. Tvėrimo laisvėje žmogus išties yra kaip Dievas. Bet kartu laisvėje slypi ir grėsmė. Grėsmė - tai blogio pasirinkimo galimybė, tai kaina, kurią mokame už tvėrimo akimirkos laisvę.
Paparčio žiedo sakmė ir yra simbolinis pasakojimas apie meilės, santuokos slėpinį, šią “dvasinę tvėrimo ir prasidėjimo paslaptį” (76), apie ugnies ir vandens tuoktuves žmogaus dvasinėje esmėje. “Štai toji priežastis, dėl kurios mano mylimieji mokytojai organinėje šilumoje sutuokė vandenį su ugnimi, surišdami juos švelniu žiedu, kurio centre - auksas” (77). Istorija apie ugnies žiedu pražystantį papartį yra sakmė apie Žmogų, kuris nepasiduoda blogio grasai ir vyliui ir kuriam atsiveria, pražysta meilės slėpinys. Meilė yra slėpinys, bet ne paslaptis. Paslaptis yra atskleidžiama, ir jos nebelieka, slėpinys reikalauja savęs perkeitimo, atsiveria tik per giliai asmeninæ patirtį. Tokia yra meilė pačia giliausia savo prasme - slėpinys; todėl tokios nesėkmingos yra pastangos jį atskleisti, perteikti. Ir paparčio žiedo slėpinį galima tik aprašyti, bet ne perteikti [Plg. primygtiną nuorodą apie negalėjimą pasidalinti paparčio žiedo dovanomis]. Įeiti į jo esmę galime tik savyje, sau, bet ne kitam.

Įstabios yra paparčio žiedo sakmės lygiagretės su Pradžios knyga. Palyginkime - papartis kaip gėrio ir blogio Pažinimo medis; kaip nemirtingumo, gyvybės medis. Tai jis, papartis, apjungdamas savyje abu šiuos rojaus įvaizdžius, yra kartu ir tas paslaptingasis -”visa - medis, gražus pažiūrėti ir skanus ragauti”. Ši viena paslaptingiausių Pradžios knygos vietų, aprašanti rojaus “trimedį”, paparčio pagalba kitaip nušvinta ir tarsi atsiveria.
Pateikiame šį Pradžios knygos tekstą: “Produxitque Dominus Deus de humo omne lignum pulchrum visu, et ad vescendum suave; lignum etiam vitae in medio paradisi, ligumque scientiae boni et mali” (Pr 2,9).
Paliekant gilesnį Rašto tyrimą Biblijos specialistams, įsidėmėtina, kad gramatinė pusė teksto dalies, aprašančios “pirmąjį” medį, yra neaiški ir todėl atvira aiškinimams. Iš tiesų vien lietuviškoje tradicijoje “omne lignum” yra verčiama kaip “visokių medžių”; “kiekvieną medį”, “visokį medį”. Įvairuoja ne tik vienaskaita su daugiskaita, bet ir medžio epitetas. Gramatika čia niekuo dėta — kitaip ir negalėjo būti, nes XIX a. antrojoj pusėj tik pradedama užsiminti apie visose pasaulio tautų mitologijose aptiktą Kosminio (Pasaulio) medžio, arbor mundi, simbolį. Tad tikslus lietuviškas šio Biblijos teksto vertimas turėtų būti: “Ir išaugino Viešpats Dievas iš žemės visa - medį, gražų pažiūrėti ir malonaus skonio, medį taipogi gyvybės viduryje rojaus, medį pažinimo gero ir blogo”. Šis trivienis “medis medžio medyje” turi tris lygmenis: visybės, gajos ir etinį (gėrio - blogio pažinimo), tarpusavyje surištus ne mažiau sudėtingais, kaip ir Šv. Trejybė ryšiais. Tai neprieštarauja visose mitologijose žinomo Pasaulio medžio trilypei sandarai. “Pirmasis” medis,- pirmasis lygmuo tai visuotinumo, absoliuto motyvas, vis(k)o, visako medis, visa-medis. Šį požiūrį randame ir kitose Senojo Įstatymo vietose (Ezekielio 31, 1-9; Danieliaus 4, 12), o jo atgarsius ir Naujajame (Mato 13, 31). Šio medžio iš pranašų regėjimų lapijoje telpa visi dangaus paukščiai, o pavėsyje - visa žemės gyvija ir visos žemės tautos; jo sandaros sudėtingumą rodo tai, kad jis auga abiejose upės pusėse, kaip kad matė šv. Jonas Evangelistas savo regėjime Patmos saloje (Apok 22, 2); kad “pirmasis” medis yra tas pats Pažinimo medis (kuris yra kita trivienio Rojaus medžio apraiška), rodo tai, kad jis, Pažinimo medis, toliau yra apibūdinamas taip, kaip ir visa-medis (Pr 3, 6) - “gražus pažiūrėti ir malonaus skonio”. O kad gyvybės medis yra kartu ir Pažinimo, galime remtis kita Pradžios knygos eilute (Pr 3, 3), kur nurodoma, kad Pažinimo medis irgi, kaip ir gyvybės, augo vidury rojaus. Tai yra įprastinė Šventojo Rašto, ypač Pradžios knygos, stilistinė priemonė: objektas apžvelgiamas iš trijų pusių, lyg holografinėje, erdvinėje nuotraukoje, atskleidžiant kiekvieną kartą vis naują lygmenį, naują požiūrio kampą (plg. Pr 1, 27 - “Ir sukūrė Dievas žmogų pagal savo atvaizdą: pagal Dievo atvaizdą jį sukūrė; vyru ir moterim sukūrė juos”).
Papartis, augąs erdvėje nuo tropikų iki sniegynų ir laike nuo paleozojinės eros iki mūsų laikų, kadaise buvęs milžinišku medžiu (iš jų susidarė akmens anglies atsargos žemėje) turi visybės, visuotinumo, visa-medžio prasmę. Apie jo gajumą jau buvo kalbėta - nėra kito kandidato mūsų miškuose į gyvybės medžio vietą. O Joninių, Rasos papartis yra jau kaip Pažinimo medis, pasirinkimo tarp gėrio ir blogio simbolis. [Paparčio biologijoje galima įžvelgti jo “daugialypį” pobūdį - jo dauginimasis vyksta dviem generacijom, gametofitais ir sporofitais; be to, paparčio pakaitalas - amalas - gali tarnauti geru pavyzdžiu “medžio medyje”, kokiu yra trivienis Pasaulio medis. Be to, plg. kupolį, aukštą kartį, padabintą vainikais, žalumynais ir mergaičių kaspinais, ant kurios galo būdavo užmaunama rato stebulė. Ją merginos dieną naktį saugodavusios, kad bernai nepavogtų. Ar nebus kupolis paparčio, kaip Kosminio medžio, išraiška, jo simbolis. Rato stebulė - visuotinumo, visamedžio apraiška; vainikai, žalumynai - gyvybės medžio užuomina? Kupolio saugojimas - skaistos, gėrio ir blogio pažinimo motyvas? Dar pridurkime įpinamą į žalumynus dilgėlių kuokštą - grėsmės atšvaitas?
Bet grįžkime prie sakmės apie paparčio žiedą ir jos lygiagrečių su Pradžios knyga. Grėsmės motyvas sakmėje - tai būsimasis biblijinio žalčio vylius. Sakralinis ratas, nubrėžiamas apie save šventu medžiu, šermukšniu arba šventinta žvake - Rojaus įvaizdis (plg. Vydūno sąvoką “skaistybės ratas”). Skirtumas tarp Pradžios knygos ir baltiškojo-indoeuropietiškojo jos atšvaito grynai kultūrinis - etinis: Šventraštyje žmogus yra perspėjamas neskinti obuolio, nes neteksiąs nemirtingumo; paparčio sakmėje teigiama, kad neišėjęs iš rato (rojaus), atlaikęs bandymą žmogus įgysiąs vydą, t.y. dievišką Adomo visažinojimą. Skirtumas, kaip nusakant per “ne” ir “taip”, visai atitinkąs Logos’o ir Ethos’o kultūrų tradicijas - neigiamą ir teigiamą. Be abejo, skirtumas ir laiko požiūriu - Rasos žmogus nebėra Adomas, jis yra “porojinis” žmogus, išvytasis Adomas, kursai per skaistą ir dvasinį tobulėjimą viliasi nuplausiąs pirminę nuodėmę ir sugrįšiąs į Edeną, ar bent prie jo vartų; bent atgausiąs vieną iš Adomo tobulybių - visažinojimą. Tai - ikikristinis žmogus, savojo etoso skaidrinimu ruošiąs kelią Gelbėtojui, antrajam Adomui - Kristui; tai žmogus, kuris tikisi vyda, trečiąja akimi - Satori lygmens (dzen’o tradicija) įgijimu - išvysti būsimą Soter’ą, Gelbėtoją. Ir sėdi jis, parimęs Rūpintojėlio pozoje, sugniaužęs rankoje pražydusį paparčio žiedą; laukdamas Aušrinės - Kristaus - patekėjimo. Krikščionybė, jos sėkla - Geroji Žinia - nenusileido į neparuoštą dirvą. Ta dirva jau turėjo būti sudrėkinta etine rasa, kurią paruošė, išskaidrino ir atnešė į Palestinos žemę Ethos’o kultūros. Šitą rodo visa jų istorinė slinktis - nuo Aistijos miškų, šitų indoeuropietiškų įsčių, iki esminės pasaulio istorijai sankryžos, kuria yra Palestina. [Ethos’o kultūrų tautos turėjo ir fiziškai, realiai dalyvauti Palestinos (ar bent Galilėjos) istorijos kūrime. Liudijimų apie tai randame ir Senajame Įstatyme: antai, Abraomas, mirus žmonai Sarai, perka jos laidojimui žemę iš vietinių gyventojų, hetitų (kurie yra vieni iš pirmųjų indoeuropiečių, pajudėjusių iš protėvynės pietų link. Mažojoje Azijoje jie buvo sukūrę valstybę (1800-1200 m. pr. Kr.) ir turėjo raštą (1800 m. pr. Kr.). Abraomas sakosi esąs jų žemėje, Hebrone (Judėjos pietūs) “ateivis ir įnamis” (Pr 23,3). Viena ide genčių - hiksai - buvo net užkariavę Egiptą ir įkūrę dinastiją. Beveik kartu su žydų gentimis į Palestiną atsikrausto filistinai, indoeuropietiškos kilmės tauta nuo Egėjaus jūros pakraščių. Palestinos vardas kilęs iš jų etnonimo. Filistinai - pelasgai (graikų protėviai) - palių, Poliesės pelkių žmonės: šitą kol kas fantastišką grandinę paliekame ateičiai.]
Rasos centrinės sakmės apie paparčio žiedą lyginimas su Pradžios knyga neturėtų stebinti nei piktinti. Nuo XIX a vidurio, gausėjant mitologinei informacijai iš visų pasaulio kraštų, vis labiau ryškėja, kad Apreiškimo - vienkartinio, fizinio ir nedalomo - atgarsiai, o gal ir provaizdžiai yra sutinkami visose, pakankamai archaiškose mitologijose. Tai nemenkina ir neprofanina Šventojo Rašto - atvirkščiai, suteikia jo aurai tinkamą ryškumą bei vaizdingumą, dar labiau įgilina Pradžios slėpinį. Tad mūsų, baltiškoji, Pradžios knyga - sakmė apie pražįstantį paparčio žiedą - užima garbingą ir tvirtą vietą Apreiškimo šviesos kelionėje per pasaulį.

Stiprus yra Rasos gelmėse įslaptintas nemirtingumo, amžinybės ilgesys, toji nuolatinė, beviltiška puolusio žmogaus pastanga išsivaduoti iš grėsmingojo mirte numirsi (Pr 2,17). Tai daugelyje mitologijų besikartojąs Labirinto įvaizdis, kur žmogaus siela stengiasi surasti išeitį iš gyvenimo labirinto, bet teranda niūrųjį Seolą, šešėlių karalystę [Plg. inversiją gim-ti, mig-ti], arba Hadą - Aidą, skundo labirintą. “Įėjimas į jį kartu yra ir vienintelis išėjimas: gimimas ir mirtis yra vienas ir tas pats perėjimas iš dvasinio judėjimo į fizinį ir atvirkščiai” (82). Visos ikikristinio žmogaus su Pabaiga susijusios pastangos panašios į klaidžiojimą po šį labirintą, tamsų lyg klinikinės mirties tunelis, kol jo tamsoje neišryškėja, jos nenušviečia Pirmojo Prisikėlusiojo siluetas ir pasigirsta Jo ištartas klausimas: “Ką padarei?..”
Tas, kas atvėrė sau meilės slėpinį, kuriam pražydo paparčio žiedas ar skaistos rožė, kuris surado auksinę šakelę, tarsi sugrįžta atgal prie rojaus vartų, saugomų cherubino su “flammeum gladiam”, liepsnojančiu kardu; tarsi įgyja nemirtingumo kvapsnį ar nors jo viltį, pažadą. Meilė yra čia kaip slenkstis iš mirties į gyvenimą. Tačiau šitas ikikristinio žmogaus nemirtingumas tėra Enėjaus kelionė per Tartarą, mirusiųjų pasaulį - t.y. tėra galimybė gyvam pažvelgti anapus ir vėl sugrįžti. Tikrasis nemirtingumas, tikroji amžinybė Senojo pasaulio žmogui telieka metafizine viltimi, telieka galimybe - pažinia ir intelektualiai patiriama, bet ne realia, tikrąja, amžina Būtimi - “kas seks mane, nemirs” (Jn 8,51).

Tokia yra mūsų Rasa. Mylėkime ją ir gaivinkime, kad sudrėktų mūsų širdys ir sielos tąja rasa, kad neužgestų mumyse lietuviškumo esmė, tie vasaros laužų atšvaitai, kad neužpūstų vėjai tos gležnos žvakės liepsnelės, vilties sakramento, supamo tamsių vandenų. Mūsų pareiga — sau ir kitiems ją išsaugoti, o gal ir prikelti naujam gyvenimui, naujai švariai liepsnai.

Išnašos (kurios neįterptos į internetinį teksto variantą):

 7. Civilta Cattolica, Roma, 1978, Nr. 3082, p. 313-322.
 11. S. Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, Raštai, I, 1976, p. 541-542
 12. ten pat.
 17. Apie JARILĄ, žr. išsamią studiją V. V. Ivanov, V. N. Toporov, Issledovanija v oblasti slavianskich drevnostei, 1974, p. 180-217; taip pat žr. talentingą A. Tarkovskio filmą “Andriejus Rubliovas”.
 20. D. Sauka, Tautosakos savitumas ir vertė, V., 1970, p. 413.
 23. Kalendarnyje obyčajy i obriady v stranach zarubežnoj Evropy, M., 1983, p. 99.
 27. Nežinantiems priminsime, kad Ramuva buvo savitas jaunimo - kraštotyrininkų ir tėvynės mylėtojų sąjūdis, kilęs apie 1967 metus Vilniuje.
 36. S. Skrodenis, Joninių arba Kupolių šventės vardo ir prasmės klausimu. Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje, V., 1977, p. 59.
37. L. A. Jucevičius, Lietuva ir jos senovės paminklai. Būtis ir papročiai (1846). Raštai, V., 1955, p. 236.
39. A. Juška, Lietuviškos dainos, t. 1, V., 1954, p. 431
40. Grovo Kyburgo kelionė Lietuvona 1387 m. Lietuviškai išguldė J. Basanavičius 1900 m., Plymouth, p. 21 (atsk. spaud. iš “Tėvynės mylėtojų draugystės” Nr. 4).
41. V. N. Toporov, Pruskij jazyk (slovarj) (K-L). M., 1984, p. 177.
43. P. Dundulienė, Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, 1970, p. 113.
44. O. Vilmantienė, Joninių papročiai Prūsų lietuviuose, žr. Gimtasai kraštas, 29, 1941, VI, p. 117.
48. Žr. Umwelt des Urchristentums, I, Berlin, 1965, p. 101-110.
57. D. D. Frezer, Zolotaja vetvj, M., 1980, p. 429.
61. L. Jucevičius, Žemaičių žemės prisiminimai (1842), Raštai, V., 1959, p. 459.
64. Vergilijus, Eneida, V., 1967 (A. Dambrausko vert.), p. 133.
65. J. Balys, Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, Tautosakos darbai, III, 1937, p. 205.
66. Žr. išsamų V. N. Toporovo str. apie rožės simboliką “Mify narodov mira”, M. 1982.
72. Nikolaj Berdiajev, O naznačenii čelovieka /paradoksalinės etikos bandymas/, Paryžius, 1931, p. 260.
73. Prozerpinai, t. y. Persefonei - Korai.
74. S. Šalkauskis, Grožis ir dorovė, Problemos, 33, 1985, p. 45.
76. O. Milašius, Slėpiniai, Raštai, III, Kaunas, 1983, mašinraštis, p. 93.
77. O. Milašius, Ars Magna (ten pat, p. 32).
82. O. Milašius, Slėpiniai (p. 52).

Iš „Ethos. Baltų kultūra ir lietuviška savimonė“, 1984, savilaida
ir „Vydija“ Nr. 7“, 1996