|
Rimgaudas Sinkus
V. AUKSO SALA - KOKIA JI?
Aukso salai Platono suteiktas
įvardinimas Atlantida yra mūsų kalbos žodžių fragmentų
sutrumpinimo išdava. Buvo, ar nebuvo Atlantida? toks klausimas jau
nebeegzistuoja, nes paaiškėjo, jog Alys ta ant Indos tikrai
buvo. Salą, kartu su kitais, valdėme mes, lietuviai. Įvairių tautų
legendos byloja, jog Atlantidos gyventojai buvę baltaodžiai,
šviesiaplaukiai arba kaštoninių plaukų, aukšti, barzdoti, nusimanantys
medicinoje, moksle ir įstatymuose žmonės. Jų tarpe buvo ir žemo ūgio,
šviesios odos spalvos, tamsių plaukų ir šviesiai arba tamsiai rudų akių
žmonių. Plačiausiai Atlantida yra nupasakota graikų filosofo Platono
(428-348 pr. Kr.) dialoguose Timajas ir Kritijas. Ši informacija yra
patikimiausia, nes Platonas išsireiškimą Atlantida panaudojo
vienintelis, tuo tarpu kiti, jį mėgdžiodami, pavadinimą padarė bendriniu
visų nugrimzdusių pasaulių sinonimu. Pirmasis dėmesį į šiuos dialogus
atkreipė mūsų kraštietis Ignotas Žiogelis, jie išspausdinti knygoje
anglų kalba Atlantida prieštvaninis pasaulis. Kokia ji, prieštvaninė
Atlantida? Kokybiškai į lietuvių kalbą išverstų Ignoto Žiogelio darbų
neturime. Skliausteliuose pateikti intarpai yra šių eilučių autoriaus
pastabos. Ignotas Žiogelis (Ignatius Donnelly) Platono dialogus vertė
prieš gerą šimtmetį, todėl derėtų turėti naują dialogų Timajas ir Kritijas
vertimą iš rankraščio ir žiūrėti į šį darbą ne tik vertėjų, bet ir
lingvistikos, istorijos, mitologijos, tautosakos, technikos mokslų
specialistų akimis. Juk tai mūsų istorija. Pateikiame svarbesnes
ištraukas.
Kritijas Timajuose
sako:
Papasakosiu seną padavimą, nugirstą iš vyro, kuris ir pats anaiptol
nebuvo jaunas.
Vienas labai senas (Egipto) žynys sušuko: O (poete)
Salonai, Salonai! Jūs, helėnai (graikai?), amžinai esate vaikai, ir nėra
tarp helėnų senolio! Tai išgirdęs, Salonas paklausė: Kaip? Ką turi
galvoje, šitaip sakydamas? Jūs visi jauni savo sielomis, atsakė
žynys, nes jose neįstengiate išsaugoti jokio pasakojimo, pagrįsto senu
padavimu, nei jokio mokymo, pražilusio nuo laiko.
Jau buvo anksčiau ir
bus ateityje daug įvairių žmonijos sunaikinimų, didžiausių ugnimi ir
vandeniu, o kitų, ne tokių didelių, dėl gausybės kitų nelaimių. Jūsų
pačių pasakojimas
(yra) panašus į mitą, tačiau jame daug tiesos: mat,
kūnai, besisukantys aplink žemę ir keliaujantys per dangų, nukrypsta nuo
savo tako, todėl kiekvieną kartą, praėjus ilgiems laiko tarpsniams, visa
kas ant žemės sunaikinama baisia ugnimi. Taigi tuomet, gyvenantieji
kalnuose, aukštumose ir sausose vietose išnaikinami gausiau, negu
gyvenantieji prie upių ir jūros. ... O dievams, apvalantiems žemę
vandeniu, atsiuntus tvaną, išsigelbėja kalnuose gyvenantys jaučiaganiai
ir gyvulių augintojai.
Viskas nuo seno mūsų šalyje (Egipte) užrašyta
ir išsaugota šventyklose; tuo tarpu pas jus ir kituose kraštuose, vos
tik sukuriamas raštas ir visa kita, ko reikia valstybėms, praėjus
įprastam metų skaičiui, ant žmonių tarsi maras vis prapliumpa dangiška
srovė, palikdama iš jūsų tik neišsimokslinusius ir nekultūringus; taigi,
nuo pat pradžios ir vėl tampate tarsi jaunuoliai, nežinantys nieko, kas
tiek čia, tiek pas jus vyko senovės laikais.
Nuostabą kelia gausybė didžių jūsų miesto (Atėnų?) darbų, kuriuos mini
mūsų įrašai, tačiau visus juos didingumu ir kilnumu viršija vienas: mat
įrašai kalba, kokią baisią galybę, įžūliai žygiavusią užkariauti visą
Europą ir Aziją (Auksumą?) ir užgriuvusią nuo Atlanto jūros, sunaikino
jūsų miestas. Keliauti ana jūra tuomet buvo įmanoma, nes prieš sąsiaurį,
kurį, kaip sakote, jūs vadinate Heraklio Stulpais (aukšti kalnai), būta
salos, didesnės už Libiją ir Aziją (Auksaniją?), kartu paimtas; iš tos
salos keliautojams buvo nesunku nuvykti į kitas salas, o iš salų į
visą priešais plytintį žemyną, nusidriekusį aplink aną, tikrąją, jūrą;
mat, jūra vadinami vandenys, kiek tik jų esama šiapus sąsiaurio,
pasirodo esąs tik uostas (įlanka), turintis tam tikrą siaurą kanalą
įplaukimui; o aną jūrą iš tikrųjų galima taip vadinti, kaip ir ją
juosiančią žemę visiškai teisinga ir teisėta vadinti žemynu
(Antarktidą?). Taigi, toje Atlantidos saloje iškilo didi ir nuostabi
valdovų galybė, valdžiusi visą salą, daugelį kitų salų ir žemyno dalių.
Be jų, dar šiapus sąsiaurio, Libiją iki Egipto ir Europą iki Tirėnijos.
Bet vėlesniais laikais, ištikus neregėtiems žemės drebėjimams bei
potvyniams, per vieną baisią dieną ir naktį visa jūsų kariuomenė
prasmego po žeme; taip pat ir Atlantidos sala pranyko, nugrimzdusi
gelmėje
Tačiau, prieš pasakojant, dar būtina kai ką paaiškinti, kad
nesistebėtumėte dažnai girdėdami helėniškus svetimšalių vyrų vardus. Jie
atsirado taip: kai Salonui atėjo į galvą panaudoti šį pasakojimą savo
poemai, aiškindamasis tų vardų reikšmę jis aptiko, jog egiptiečiai,
pirmi šį pasakojimą užrašę, vardus išsivertė į savo kalbą, todėl ir pats
Salonas, tyrinėdamas ką kiekvienas vardas reiškia, užrašė juos išverstus
į mūsų kalbą
Iš pastarojo sakinio matome, jog pateikti pavadinimai ir vardai
dialoguose taip pat yra sąlyginiai. Turint Platono raštų originalą ir
žinant, kur iš tikrųjų buvo Atlantida, pavadinimus ir vardus derėtų
patikslinti.
Atlantida minima dialoge Kritijas, kur Kritijas sako:
Kadangi per devynetą tūkstančių metų įvyko daug potvynių, juk šitiek
metų praėjo nuo anuomet iki dabar (iki Salono) dirva tais laikais
šitokių nelaimių metu nuplaunama nuo aukštumų (ji) neužkliūdavo, kaip
kitose vietose, už nors kiek didesnės užtvaros, bet iš visų pusių
skalaujama dingdavo gelmėje. Tad lyginant tai, kas buvo anuomet su tuo,
kas yra dabar bėra (ir) likę, kaip kad mažose salose, (liko) tarsi ligos
nukamuoto kūno griaučiai; visa žemė, kiek tik būta jos derlios ir
minkštos, tapo nuplauta, o iš pačios šalies liko vien oda ir kaulai.
Kaip jau anksčiau sakyta, dievai traukė burtus ir šitaip pasidalijo
žemę, vieni didesnėmis, kiti mažesnėmis dalimis, įkūrė šventoves ir
įsteigė aukojimus; lygiai taip pat Poseidonas (Salono arba Platono
duotas vardas), burtais kaip savo dalį gavęs Atlantidos salą,
apgyvendino savo palikuonis, pagimdytus mirtingos moters, maždaug
tokioje salos vietoje: prie jūros, salos viduje driekėsi lyguma, kuri,
kaip pasakojama, buvo gražiausia iš visų lygumų ir pakankamai derlinga,
o šios lygumos viduryje, maždaug penkiasdešimt stadijų (1 stadija yra
apie 185 m)
nutolęs nuo jos kraštų, savo ruožtu stovėjo iš visų pusių neaukštas
kalnas
Daug kas dėka toli siekiančios jų valdžios buvo įsivežama iš
svetur, tačiau daugiausia to, ko reikia gyvenimui, teikdavo pati sala
pirmiausia visus, kokius įmanoma iškasti kasyklose, kietuosius ir
lydžiuosius metalus, tarp jų ir tą, kurio dabar išliko tik pavadinimas
orisakas (pažodžiui reiškia kalnų varis), o anuomet jis iš tiesų buvo
kasamas iš žemės daugelyje salos vietų ir vertinamas labiau už visus
metalus, išskyrus auksą. Miškas dosniai teikė visa, ko reikia
statytojams, taip pat sočiai maisto naminiams ir laukiniams gyvūnams.
Saloje ganėsi ir didžiausia dramblių kaimenė, nes pašaro pakako ne tik
visiems kitiems pelkių, ežerų upių, kalnų ir lygumų gyvūnams, bet ir
šiam žvėriui, didžiausiam ir rajausiam iš visų. Be to, visa, ką kur
kvapnaus dabar augina žemė šaknis, žoles, medieną ar varvančias
dervas, žiedus ar vaisius, ji (sala) gimdė ir augino. Dar ir tuos
naminius vaisius bei javus, kuriuos mes valgome ir kuriuos vartojame
kaip duoną, įvairias jų rūšis vadiname ankštiniais, taip pat visus
medžius, kokie tik teikia gėrimus, valgius bei aliejus, lygiai kaip
netinkamus saugoti vaisius, kuriuos kaip mielą paguodą, pasisotinus po
pietų, duodame pasismaginti ir pasmaližiauti pavargusiam, visų šių
gėrybių gyvavusi tais laikais po saule šventa sala teikė ir nuostabiai
puikių ir neaprėpiamą gausybę. Taigi, naudodamiesi visu tuo, kas auga
ant žemės, jie įkūrė šventyklas ir valdovų rūmus, uostus bei laivų
statyklas ir išpuošė visą kraštą
Pirmiausia buvo sakoma, kad visas
kraštas plytėjo labai aukštai ir prie jūros kaip nukirstas baigėsi
stačiu skardžiu, tačiau visa lyguma, besidriekianti aplink miestą ir jį
supanti, o pati aplinkui apsupta kalnų, nusitęsusių iki pat jūros, lygi,
plokščia ir visa pailga, buvo trijų tūkstančių stadijų ilgio, o pločio
ties viduriu, einant nuo jūros į krašto gilumą, du tūkstančius.
Tokia tad buvo ši lyguma iš prigimties, o ją gražindami ilgą laiką
triūsė daugybė valdovų. Ji buvo pailgo, daugiausia taisyklingo
keturkampio formos, o ten, kur kontūro linija nelygi, ištiesinta aplink
lygiai iškasus griovį.
Būta gausybės atskirų įstatymų apie kiekvieno
valdovo teises, tačiau didžiausias buvo toks priesakas: nė vienas jų
niekada neturi pakelti ginklo prieš kitą, tačiau visi privalo atskubėti
į pagalbą, jei tik kas viename kuriame iš jų valdomų polių sumanytų
nuversti karališkąją giminę, taip pat, kaip senovėje, kartu tartis karo
ir kitais klausimais, pirmenybę atiduodant Atlanto giminei. Tačiau
(pastarosios giminės) valdovas neturėjo teisės mirtimi bausti nė vieno
savo giminaičio, jei tik tam nepritardavo daugiau negu pusė iš dešimt,
priklausančių tarybai.
Daugelį kartų, kol juose viešpatavo iš dievo paveldėta prigimtis,
(valdovai) buvo paklusnūs įstatymams ir palankūs dieviškajam pradui,
kuriam buvo giminingi. Mat savo mintis jie kreipė teisybėn ir į tai, kas
didu visais atžvilgiais, būdami nuolankūs ir išmintingi tiek bendraudami
vieni su kitais, tiek pasitikdami tai, ką neišvengiamai atneša likimas,
todėl į viską, išskyrus dorybę, žiūrėdami su panieka, savo turėtus
turtus vertino kaip nereikšmingą dalyką ir lengvai, tarsi nieko nevertą
sunkumą, nešė aukso ir kitų turtų naštą. Jie neklupdavo prabangos
apsvaiginti, neprarasdavo savitvardos dėl turto, tačiau, likdami
blaivaus proto, skvarbiai įžvelgdavo, jog net turtai auga dėl tarpusavio
draugystės ir dorybės, bet, jeigu jie tampa rūpesčiu bei pasidaro
garbstomi, nyksta ir jie patys, o kartu su jais pražūva ir dorybė.
Tačiau, kai dieviškoji paveldėtoji dalis juose sumenko, dažnai
atskiedžiama viskuo, kas mirtinga, ir įsiviešpatavo žmogiškasis būdas
(dalis), jie prarado padorumą, nebeįstengdami ilgiau nešti nė anksčiau
įgyto turto naštos; tam, kuris sugeba matyti, jie atrodo gėdingi, nes iš
savo brangenybių (dorybių) buvo pražudę tai, kas gražiausia. O tiems,
kurie neįstengia įžvelgti, koks gyvenimas yra iš tiesų laimingas, jie
(patys sau) atrodė nuostabiausi ir laimingiausi
tada, kai buvo kupini
nedoro godumo ir jėgos.
Dievų dievas Dzeusas (Salono ar Platono duotas vardas), valdąs
įstatymais ir mokąs tokius dalykus pastebėti, susimąstė apie tai, kaip
smarkiai pagedo garbinga giminė, ir, nusprendęs juos nubausti, idant po
to, kai bus išmokyti saikingumo, taptų doresni, sušaukė visus dievus į
šlovingiausią jų buveinę, stūksančią pasaulio viduryje, iš kurios galima
apžvelgti visa, kas gimsta, o sukvietęs pasakė
Platono pasakojimas šioje vietoje nutrūksta. Be minėtų ištraukų, dialoge
Kritijas atpasakojamos ir techninės detalės, kurios išmuša iš vėžių
daugelį mokslininkų. Jie netiki, kad priešistoriniame pasaulyje galėjo
egzistuoti sąmoninga kuriamoji mintis. Šitų aprašymų autorius neturi.
Tokius techninio pobūdžio ekskursus mokslininkai priskiria magijos ir
burtininkavimo praktikai. Visgi žinant, jog tai buvo realus mūsų
protėvių pasaulis, paieškokime ano pasaulio pėdsakų ne vien salos dievo
Alapačio asmenyje, bet ir technikoje. Pavyzdžiu gali būti Simono
Daukanto Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių aprašomos
senovinės Vilniaus žinyčios (Raštai, 1976, t. 1, psl. 513) studijos.
Be keleto aprašytų statinių (1 kurpė = 1 pėda), Simonas Daukantas mini aukurą:
Tas aukuras turėjęs 12 laiptų, kožna laipta buvusi per keturias kurpes
su viršum aukšta, pats aukuras turėjęs devynias kurpes aukščio, o 37
platumo ketvirtainy, kurio viršus tauro ragais apkaišytas buvęs; aukštis
aukuro nuo apačios iki viršaus turėjęs 27 kurpes. Kiekviena laipta
buvusi pavesta kiekvienam dangaus ženklui
. Koks tai objektas?
Dydžius pavertus metrine sistema, statinys sudaro kvadratinę, virš
keturiasdešimties metrų pagrindo perimetro laiptuotą piramidę, kurios
aukštis beveik devyniolika metrų. Vargiai tokia didelė, juolab medinė,
ji buvo skiriama aukojamų aukų deginimui. Piramidės viduryje buvo
įmontuota maždaug 8x8x8 m matmenų stiklinė,
kuri sužadino mintį, jog buvo naudojama garso stiprinimui (rezonansui)
išgauti. Tai neregėtas tiek aniems, tiek šiems laikams techninis
įrenginys, galintis siekti Aukso salos civilizacijos ištakas. Pagaminus
daugiau kaip 30 kartų mažesnį maketą ir išbandžius prietaisais pasirodė,
jog garso stiprinimas įrenginyje tikrai žymus. Nesidedame istorikais,
todėl nediskutuojame, iš kur S. Daukantas gavo šiuos piramidės matmenis.
Iš kokio šaltinio Simonas Daukantas bebūtų paėmęs matmenis, statinio
techninių charakteristikų jungtys rodo, jog tos žinios ne klastotė.
Pav.
1. Vilniaus piramidės maketas
Auksumos
karalystės laikų turtu galime laikyti ir sutartines. Neseniai buvo
atskleista, jog sutartines gieda ir kai kurios Rytų Afrikos juodaodžių
gentys. Gerai, kai turėta ką iš mūsų paveldėti. Prie atsinešto iš Aukso
salos turto galime priskirti ir tautų, miestų, vietovių, upių, dievų,
taip pat žvaigždžių pavadinimus: Vilni(j)us, Trakai, Vil(n)ija,
vokietis (iš Vokia), rusas (iš rūsas),
Kaunas (iš sakas sa kaunas), Alanta, Alapatis,
Alytus, Aliai, Lela, Polela ir t. t. Atsinešėme kitiems
pavyzdžiu esančią kalbą, pasižyminčią balsių ir priebalsių grynumu,
skambumu, gilia žodžių prasme bei žaismingumu. Žodinės kalbos
sukūrimas, anot Juozo Jokubausko (Priešistorinių amžių istorija,
leidykla Morkūnas ir Ko, 2002, Kaunas), yra pats didingiausias
atradimas mūsų planetoje. Senesnės kalbos už lietuvių nėra, tad ko
nepasididžiuoti šiuo atradimu. Daugelyje kalbų kartojasi tie patys
žodžiai, toliau rašo Juozas Jokubauskas, tačiau padarytume didelę
klaidą, jei bandytume tvirtinti, kad kitos tautos tuos žodžius
begyvendamos iš lietuvių pasiskolindavo. Praktiškai jos ne
pasiskolindavo, o paveldėdavo. Mūsų kalba nukelia priešistorę
tūkstančius metų atgal (daugiau kaip devynis tūkstančius metų iki
Salono), todėl priešistorę paverčia jau istorija.
Vilniaus piramidės matmenys slepia savyje skaičių П (pi),
susijusį su apskritimų erdvėmis, taip pat Aukso pjūvio skaičių 0,618,
kurio tinkamas naudojimas architektūroje objektams suteikia harmoniją.
Skaičiumi П=3,14 remiasi ir Cheopso piramidės matmenys Egipte.
Jos pagrindo perimetro ir aukštinės santykis yra skaičius 2П, o
majų Saulės piramidėje šis santykis yra 4П. Iš kur nuostabusis
žemaitis gavo savo paskelbtas žinias? Iš kur jos bebūtų, tikslūs
techniniai duomenys rodo, jog tai ne klastotė. Kalba, raštas,
rezonanso išgavimo mintis, sutartinės, dievai, skaičių 3,14 ir
0,618 žinojimas, gebėjimas valdyti rodo mūsų ryšius toli
gražu ne su menkomis akmeninio kirvuko tradicijomis, o su prarasta
Aukso salos civilizacija, kuria rėmėsi Egipto, taip pat vėlesnių kultūrų
atstovai Centrinėje Amerikoje, Mesopotamijoje, visame pasaulyje.
O ar pernešėme čionai, į dabartinę Lietuvą, lietuviškos kalbos užrašymo
piešininiais hieroglifais būdą? Taip. Tyrinėtojas Juozas Šeimys
Vilkaviškio apylinkėse rado titnaginius strėlių antgalius, išmargintus
Egipto piešininių hieroglifų raštais. Tokiais, kokie užrašyti ant
faraonų sarkofagų. Perskaitė. Antgaliai rodo sąsajas su Egipto dievais.
Mūsų žinių lobyne yra nustatytas ryšys su kosmosu. Pavyzdžiui, Dvynių
žvaigždės Alfa ir Beta (Kastoras, Poluksas) pas mus buvo
vadinamos Lela ir Polela. Vadinasi, turėjome žinoti, jog
Polela (po Lelos) yra toliau už Lelą. Tiesa tai, ar ne? Tiesa, nes
nustatyta, jog Polela iš tikro yra 13 šviesmečių tolesnė.
Platono dialoge Kritijas yra pasakojama:
Pirmiausia virš jūros žiedų, supusių senąją metropoliją, (Atlantidos
valdovai) pastatė tiltus, nutiesdami kelią iš rūmų į juos. O valdovų
rūmus jie iš pat pradžių įkūrė ten, kur gyventa dievo bei jų protėvių,
ir, paveldėdami vienas iš kito, tol nuolat lenkdavo pirmtakus
pastangomis juos išpuošti, kol padarė šį pastatą savo dydžiu ir grožiu
pribloškiantį tą, kuris jį pamatydavo. Pradėdami nuo jūros iki išorinio
(vandens) žiedo jie išrausė trijų pletrų (1 pletras buvo apie 32 m) pločio, šimto
pėdų gylio bei penkiasdešimties stadijų ilgio griovį ir apvedė juo
kanalą iš jūros į aną žiedą tarsi uostą, įrengę žiotis, pakankamas
įplaukti net didžiausiems laivams. Žemės žiedus, skyrusius vandens ratus
(vieną nuo kito), jie greta tiltų perkasė kanalais, idant šiais iš vieno
vandens rato į kitą galėtų įplaukti viena triera (laivas), o iš viršaus
užklojo perdangomis taip, kad po jais būtų įmanoma praplaukti, nes
(atskirtų) žemės žiedų kraštai virš jūros lygio buvo pakankamai aukštai
iškilę. Didžiausias ratas, į kurį atvestas jūros vanduo, buvo trijų
stadijų pločio, o už jo ėjusio žemės žiedo plotis buvo lygus anam. Iš
dviejų kitų žiedų, pripildytasis vandens buvo dviejų stadijų pločio, o
sausumos žiedas vėlgi buvo tokio pat pločio, na, o vandens ratas, supęs
viduryje esančią salą, buvo vieno stadijo pločio.
Sala, kurioje stovėjo rūmai, buvo penkių stadijų skersmens. Ją iš visų
pusių, taip pat žemės žiedus ir pletro pločio tiltus, valdovai ratu
apjuosė akmens sienomis, o ant tiltų visose vietose, kur jos ėjo virš
jūros vandens, iš abiejų pusių pastatė bokštus ir vartus. Baltos, juodos
ir raudonos spalvos akmenį jie kirto vidinės salos ir išorinio bei
vidinio žemės žiedų gelmėse, o akmens kirtyklose, kur likdavo tuo pat
akmeniu iš viršaus dengtos dvigubos ertmės, įrengdavo vietas laivams
stovėti. Kai kuriuos savo pastatus jie statė vienspalvius, o kituose
žaismingumo dėlei meistriškai derindavo įvairių spalvų akmenis, idant
suteiktų savo akiai su tuo susijusį pasigėrėjimą. Taip pat sienas aplink
išorinį žemės žiedą išilgai viso kiekvienos jų apskritimo jie apdailino
variu, užliedami (išlydytą) tarsi aliejų. Vidinio pylimo sieną padengė
lydytu alavu, o paties akropolio sieną orisaku, žėrinčiu tarsi ugnis.
Valdovų rūmai akropolio viduje buvo šitaip įrengti. Pačiame viduryje,
aptvertas aukso siena, stovėjo Kleito (Pradžios moters) ir Poseidonui
skirtas šventas dievnamis, į kurį buvo nevalia įžengti: tai buvo vieta,
kur jie kadaise pradėjo ir pagimdė dešimties valdovų giminę ir šio
įvykio garbei juodviem abiem kasmet iš visų dešimties sričių čia būdavo
sunešamos aukojimo atnašos. Stovėjo ir vienam Poseidonui skirta
šventovė, kurios ilgis buvo stadijas, plotis trys pletrai bei
atitinkantis plotį aukštis ir kurios išvaizda buvo kažkokia neįprasta.
Visą išorinį šventovės paviršių, išskyrus akroterijus (skulptūriniai
papuošimai pastato frontono kampuose), jie padengė sidabru, o pačius
akroterijus auksu; viduje buvo matyti lubos iš dramblio kaulo, kurios
visos buvo išmargintos auksu, sidabru ir orichalku. Pastatė jie ten ir
auksines statulas: patį dievą, stovintį karo vežime ir vadeliojantį
šešis sparnuotus žirgus tokį aukštą, kad galva jis siekė lubas, o
aplink jį šimtą Nereidžių ant delfinų (mat anais laikais žmonės manė,
kad jų yra būtent tiek) taip pat daug kitų statulų, kurias paaukojo
atskiri žmonės. Išorėje aplink šventovę stovėjo auksiniai visų pirmųjų
dešimties valdovų ir jų žmonų atvaizdai, taip pat gausybė kitų brangių
daiktų, kuriuos buvo suaukoję valdovai ir šio miesto bei jam pavaldžių
polių pavieniai žmonės. Šią prabangą savo dydžiu ir apdaila atitiko
aukuras. Lygiai taip pat valdovų rūmai buvo verti tiek valstybės
didingumo, tiek šventyklų grožio.
Skaitant pasakojimą susidaro įspūdis, jog žemės ir vandens žiedų
išdėstymo aprašymą Aukso saloje simboliškai atspindi vadinamasis
Atlantidos kryžius, kuris, tarp kitų ženklų, yra sutinkamas ant
priešistorinių akmenų ir aukojimo aukurų sienų. Kotas veikiausiai
vaizduoja siaurus Raudonosios jūros vandenis, o apskritimai - Aukso
salos buvimo vietą.
Pav. 2.
Atlantidos kryžius
Kada nuskendo
Aukso sala? Laiką, kuomet po vandeniu dingo Atlantida, nurodė Platonas:
Devyni tūkstančiai metų prieš Saloną, o tai, manoma, yra apie 10 000
metų pr. Kr. Vertinant įvykių datas dabartine samprata, būna problemų.
Laikotarpio amžių nustatyti padeda radiokarbono metodas, kuris
dažnai, kad būtų trumpiau, vadinamas tiesiog C14 metodu, rašo
archeologė Rimutė Rimantienė (Lietuva iki Kristaus, VDA leidykla,
1995, Vilnius). Kosminiam spinduliavimui patekus į žemės atmosferą,
susidaro C14 radioaktyviosios anglies atomas. Jo gauna visi gyvieji
padarai: žmonės, gyvuliai, augalai. Kai organizmas nustoja gyventi,
žmogus miršta arba medis nukertamas, C14 atomas ima nykti ir per 5790
metų jo belieka pusė buvusio kiekio. Iš medienos, anglių, kaulų jo kiekį
tam tikrais prietaisais laboratorijoje galima apskaičiuoti. Naudojamas
C14 laiko nustatymo metodas gerai tinka organinių medžiagų datavimui,
tačiau visiškai netinka užrašų ant akmenų laikui nustatyti. Tikslesnis
už radiokarbono, pasirodo, yra datavimas pagal medžių rieves. Tyrimai
parodė, kad C14 metodas laiką pajaunina, ir kuo senesni laikai, tuo
labiau šitas pajauninimas ryškėja. Pavyzdžiui, 1500-ieji metai pr. Kr.
pagal C14 metodą iš tikrųjų buvo 1800-ieji, o 3300-ieji faktiškai buvo
4000-ieji metai pr. Kr. ir taip toliau. Vadinasi, iš kosmoso
sklindantis radioaktyvumas ne amžinai buvo vienodas, konstatuoja
Rimutė Rimantienė (ten pat, psl. 17).
Šimtmečiais pasaulio istorija rėmėsi daugiausia bažnytine istorija,
kurią rašė bažnyčios raštininkai. Ankstyvosios chronologijos
pradininkais laikomi Eusiejus Pamfilijus ir palaimintasis Jeronimas (IV
amžius). Eusiejaus veikalas Visų laikų istorija nuo pasaulio pradžios
iki Nikėjos soboro (vadinamoji Kronika), taip pat palaimintojo
Jeronimo darbai buvo aptikti tiktai vėlyvaisiais viduramžiais. Vėliau
atsiradusi pasaulietinė chronologija rėmėsi bažnytine. Istorikai
krikščionys pasaulietinę chronografiją padarė šventosios istorijos
tarnaite, apgailestauja amerikiečių chronografas E. Bikermanas. Anot
jo, jog istorikai datas rašė atsižvelgdami į bažnytinės istorijos
poreikius, todėl ne visada sekėsi. Kada, pavyzdžiui, buvo sutvertas
pasaulis? Sustatant įvykių raidą nuo Kristaus gimimo datos iki senovės,
galima tai apskaičiuoti. Tokį darbą atliko ne vienas chronografas ir
pasirodė, jog jų darbuose šis laikas varijuoja 5969 m. pr. Kr. (Teofilas)
3941 m. pr. Kr. (Jeronimas)
laikotarpyje. Paklaida stulbinanti 2028 metų. Žiūrint pasauliečio
akimis, pasaulio sutvėrimu galima laikyti, pavyzdžiui, datą, kuomet
nusistovėjo geografinė žemių padėtis po tvano ar patvinimo, kuomet
gentis atsikėlė gyventi naujai į kurią nors teritoriją, kuomet įsteigė
didelį miestą ar pastatė jo vartus, kuomet sudarė genčių sąjungą ir
panašiai. Remiantis dabartiniais mokslo pasiekimais darosi akivaizdu,
jog tikroji pasaulio sutvėrimo data yra kur kas ankstesnė už bažnytinės
chronologijos nustatytą laiką. Istorinės datos yra sąlyginės, nustatomos
santykyje su kitais įvykiais. Tačiau kiek tikros yra tų kitų įvykių
datos? Kur ieškoti objektyvios, nešališkos tiesos? Dabartiniu metu
piešininiai hieroglifai ir gališkosios runos yra šifruojamos pagal
autoritetų nuomonę: Šitas užrašas reiškia tai ir tai, sakoma.
Teisinga tai ar ne, niekas patikrinti negali, kol tekstų neperskaitysime
mes, lietuviai. Šiais žodžiais neneigiame anujų pastangų, tačiau tenka
karčiai konstatuoti, kad iššifruotuose raštuose tiesos yra nedaug. Mat,
daugelis runas, senovinius raštus ir Egipto hieroglifus šifravo ir
šifruoja savo tautoms ir religijoms tinkama linkme. Taip atsiranda
netikra Velesova knyga, Slavų arijų vedos, Bojanovo himnas ir t.
t., taip pat klaidingi faraonų vardų nustatymai ir su jais susiję
įvykiai, neteisingos datos, pasisavinami kitų pinigai, daiktai, raštai,
prekybinės plombos, kunigaikščių antspaudai ir panašiai. Derėtų
suprasti, jog įvairioms tautoms būtų naudinga turėti mūsų kalba
parašytus ir nuosekliai perskaitytus savos raidos įvykių aprašymus, o ne
primestas iš šalies mintis. Aukso salos laikais kartu gyvenome, nekėlėme
ginklo vienas prieš kitą. Turėtų būti šitaip ir šiandien.
Tęsinys: VI dalis -
Planetinė
erdvė
I dalis
|