Rimgaudas Sinkus  

XII. VORUTA

Pasižiūrėjus į žvaigždes danguje matosi, jog Liūtas, pradedant nuo užpakalinės letenos, maždaug lygiais tarpais eina precesinės ekliptikos apskritimu per Vėžio ir Dvynių deltas, kerta Paukščių tako apačią, po to eina per Tauro žvaigždyno žvaigždę ir t. t. Toks Liūto žingsnio vaizdas kelia mintį, jog, tuo remiantis, precesinį Saulės kelio – ekliptikos apskritimą galima dalinti į 24 žingsnius po 15° kiekvieną. Taip ir buvo daroma, nes žemėje aplinkui Daglėjaus ežerą tvarkingai žengia apskritimu nuo Vakarų žemyn Pakalniai, Suginčiai, Budriškės, Budriai… Tokiu būdu precesinė pavasario lygiadienio padėtis, slinkdama apskritimu, skaičiuoja metus ir 15° rodyklės tarpas atitinka 25.920 : 24 = 1080 metų laikotarpį. Tą patį efektą rodo ir padalinti į 24 dalis apskritimai seniausiųjų palaidojimų kapavietėse Egipte (žr. pav. 1), keliantys sumaištį egiptologų gretose. Jie vaizduojami grupėmis po aštuonis arba po keturis. Išeitų, jog Egipto ratų pedalai „mina“ istoriją, trukusią 4 x 25.920 = 103.680 metų arba 8 x 25920  = 207360 metų, ir taip metus mina ratu aplinkui Minčią, esančią prie Daglėjaus, lietuviškas Zodiakas. Ar turime tokio mynimo įrodymų? Taip. Laiką pažinti mus moko prie Šeimaties gulintis Moko akmuo. Jo priekyje matosi dviejų apskritimų, iškaltų duobutėmis, likučiai (žr. pav. 2). „Rožančius ten yra. Ir kielikas“, – prisimena vaikystės žaidimų metus Šeimaties senolė Veronika Jasminavičiūtė, o po to ir Vanda Mikalauskienė. Jos rėžia rankomis apskritimus ir duria pirštais į viršų. „Rožančių“ radome,  tačiau, ieškant kieliko, būtų reikėję trinti samanas. Tokiam žingsniui nesiryžta, nes ant akmens buvo padėtos lauko  gėlės ir belieka pasitikėti senolėmis.
Taigi, Mokas nusako žmonių apsistojimo toje vietoje laiką, nes vienas apskritimas reiškia 25.920 m, du apskritimai 51.840 m, o kielikas (pakelta ant kojytės pusė apskritimo) reiškia 12.960 metų laiko tarpą: 25.920 + 25.920 + 25.920 : 2 = 64.800 m. Išeitų, jog užrašas Moko akmenyje liudija čia gyvenus lietuvius ne vėliau kaip prieš 64.800 metų. Gal yra patikslinimas? Taip. Moko akmens viršuje yra įrėžtas kryžius, besiskiriantis nuo pravoslaviškojo vienu papildomu skersiniu. Išeitų, jog kotas lyg ašis vaizduoja Paukščių Taką, skersinis reiškia vieną apsuktą apskritimą (precesinį ratą), du skersiniai reiškia du ratus, o įstrižas brūkšnys simbolizuoja pusę  nueito kelio. Taigi, kryžiaus ir apskritimų su kieliku išreiškiama data yra ta pati: 64.800 metų.
Tai – gana netikslus laikas. Gal akmenyje yra parodyta ir tikslesnė data? Taip. Čia pat, šalia kryžiaus, akmenyje yra išskobta krikščioniška data – 1866 m. Vienetas pavaizduotas be užkartos ir, vedant pirštu, skaičius galima jausti lyg parašytus smėlyje. Egipto kartušų pavyzdžiu į tokią datą galima žiūrėti ir atvirkščiai, o tuomet ji reikštų 9981-uosius metus. Nuo kada pradedant? Skaičiuojame: nuo dabartinio pavasario lygiadienio taško (Mieliatiltis netoli Kazimieravo) prieš laikrodžio rodyklę ir, atskaitę 9881 + 2008 - 1866 = 10.023 m. (139,2°) su centru Daglėjuje (1° = 72 m.), atsiduriame ant Pakalnių piliakalnio prie Utenos, o tai atitinka galinę Liūto koją. Štai nuo čia pakalniui (Pakalniai) yra judama žemyn rytinės apskritimo padėties link.
Pakeliui praeinama Paukščių Tako apačia (pusė apskritimo), kryžiuje pažymėta įstrižu brūkšniu. Išeitų, jog lietuviškas Zodiakas yra šveicariško laikrodžio tikslumu einantis kosminis laikrodis, 2008-uosius metus rodantis kaip 25.920 + 25920 + ¼ x 25920 + 9981 = 68.301 m. nuo pradžios čia laiko. Žinoma, reikia turėti puikią astronomijos mokslo patirtį. Zodiakas eina priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi. Tokia pačia priešinga kryptimi žingsniuoja ir Horo šventyklos zodiakas Egipte. Mokas, vadinasi, aiškina, kaip tas laikas skaičiuojamas, ir yra praėjusio laiko ženklo su dabartiniu laiku keitiklis („rozetė“). Egipto karalių (o jais buvome ir mes) galybės ženklas Ankhas (kryžius su apskritimu virš skersinio) patvirtina žymėjimo apskritimu  būdo keitimo į žymėjimą skersiniu brūkšniu adekvatumą. Panašus žymėjimas yra Klevėnų akmenyje Anykščių rajone (apskritimas ir kryžius). Dinastinį karaliavimo laiką rodo ir Dvigubas lietuviškas kryžius (2 x 25920 = 51.840 m.), taip pat Andreevskij flag (rus. – Andriaus vėliava), senovinėje Auksinų (Juodojoje) jūroje, tapęs pravoslaviško kryžiaus prototipu ir skaičiuojantis 2 x 25.920 + 25.920 : 2 = 64.800 metų laiką.
Ar yra Lietuvoje ir kitaip kalendorinį laiką žyminčių ženklų? Taip. Du „daglėjukų“ ežerus, esančius Skorpiono ženkle ir žyminčius 2 x 25.920 laiką, jau minėjome, tačiau be jų yra ir akmenys, pažymėti žmonių, žvėrių arba gyvulių pėdų spaudais. Tokia laiko žymėjimo esmė glūdi Daglėjaus ežero formoje, – gilus nedidelis ežeras yra žmogaus pėdos formos (žr. geografinį žemėlapį ir pav. 3). Jis orientuotas į Šiaurę, o šiaurinė, pietinė, bei vakarinė pusės pažymėtos akivarais. Rytinėje dalyje akivaro nėra, nes jis dėl vakarinio vėjo keliamų bangų poveikio, matyt, bus nunykęs. Stačiu miško krantu čia einant aplinkui, matosi lygios tikėjimo apeigų atlikimo aikštelės. Jos, panašu, yra išsidėsčiusios pagal dvylikos Zodiako ženklų kryptis.
Laiko skaičiavimo pėdomis (viena žmogaus pėda – vienas ekliptikos apskritimas) pavyzdį paimsime iš Šiekštelio ežero aplinkos Molėtų rajone. Čia guli akmuo su dviem įspaustomis žmogaus pėdomis. Netoliese yra daugiau nei metro dydžio dolmenas su žmogaus veidu, kur vienos akies vyzdys vertikalus (pav. 4). Vertikalų akies vyzdį, be katės, turi liūtai, tigrai bei kiti „kačiūnai“. Taigi, drauge su dvipėdžiu akmeniu, „kačiūno“ veidas fiksuoja dviejų pėdų (apskritimų) + Liūto zodiakinio ženklo metą, kuris būtų lygus 25.920 + 25.920 + 8.160 (vidurkis) = 60.000 m. Pridedant nuo Liūto iki šių dienų prabėgusius metus, galima teigti, jog pėdos ir ženklas buvo išskaptuoti prieš 68.301 metus. Žmogaus pėdų su zodiakinių gyvulių kojų spaudais akmenyje arba be jų yra pilna visa Lietuva. Kemaliuose, pavyzdžiui, Kelmės rajone, Lakinskų piliakalnyje prie Marijampolės, Pakriaunyje (Rokiškio raj.), Naudžiuose (Vilniaus raj.) ir t. t.  Įdomi šiuo požiūriu yra „Marijos pėda“ ir kryžius Skudutiškyje (Molėtų raj.), akmuo su apskritimu ir kryžiumi Kloviniuose (Utena) ir panašiai, kurie, be išreiškiamos datos, kartu yra ir pėdos bei apskritimo prilyginimo vienam skersiniui pavyzdžiai (keitikliai). Kiekviena gentis ar sąjunga, tikėtina, turėjo savo žvaigždėlapius, kurie sudarė pasaulio dalijimo tinklą panašų į dabartinius dienovidžius bei lygiagretes.
Lietuviškojo Zodiako ir kitų žemėje pavaizduotų žvaigždėlapių nagrinėjimai yra verti ištisų aprašymo tomų. Paslapčių atskleidimui prireiks ne vienos kartos, bus naudojamasi vis pažangesniais tyrimų metodais, todėl derėtų suprasti, jog autoriaus atliekami tyrimai dirbant su žemėlapiais, žvaigždėlapiais, matlankiu bei liniuote, bus plečiami ir tikslinami.

SENOJI UGNIES ŽEMĖ

Prie Šiekštelio ežero yra gili griova. Šalimais stūkso ne tik „kačiūnas“, bet ir dar vienas akmuo, priverčiantis krūptelėti. Tai – meteoritas. Čia jis guli tamsus, gal virš metro dydžio, besipuikuojantis aplydytu juodai geležiniu paviršiaus apdaru. Kompaso, nešiojamo aplinkui ir reaguojančio į geležį, rodyklė klaidžioja tik jai žinomais keliais. Akivaizdu, jog akmuo atitinka meteorito įvaizdį (iliustr. 5). Gili griova liudija apie ugnies pliūpsnio, trenksmo ir gaisro sukeltą dramą. Pagal žinias, pateiktas enciklopedijose (bolidas, meteoritas), galima suprasti, jog žemę pasiekia tik dideli krintantys kūnai, nes mažesni, įskrieję į atmosferą, sudega. Didesnio meteorinio kūno greitis 10-20 km aukštyje sumažėja tiek, kad jis daugiau nekaista ir jo paviršiuje susidaro aplydyta plutelė. Žemę pasiekia šiltos arba karštos meteorinio kūno liekanos. Atsitrenkęs į žeme ir priklausomai nuo kritimo trajektorijos, didesnis meteoritas palieka gilų pėdsaką. Dėl meteorinio kūno byrėjimo, skrendant dangumi, pilasi ugnies kibirkštys ir vienu metu žemės paviršiuje gali iškristi kelių šimtų ar tūkstančių meteoritų grupė, vadinama meteoritų lietumi. Pagal cheminę sudėtį meteoritai būna geležiniai, akmeniniai ir geležiniai akmeniniai. Lietuvoje yra žinomi 4 akmeniniai meteoritai. Jie visi yra nedideli ir nukritę laikotarpiu po 1900-ųjų metų. Kada gi nukrito mūsų aprašomas meteoritas? Matyt, žymiai seniau, tačiau po perkūniško trenksmo ir ugnies lietaus, išdegus miškui bei žolei, žemė aplinkui tapo derlinga, vėl atgimė gyvenimas, o akmuo tapo žmonių garbinimo objektu.
Tauragno ežero prieigose (Pavarlys) aptiktas ir kitas meteoritas. Tai apie 15 cm dydžio plokščias akmens amžiaus laikų amuletas. Pagaminimą iš meteorito liudija juodos ir aprūdyjusios geležies spalvų intarpai. Tauragnų ežeras plyti gilioje rėvoje, yra ir legenda apie Moką, jo žmoną ir sūnų, bėgančius nuo liepsnos pašvaistės. Kas žino, ar Mokas, jo sūnus Mokiukas bei legendinė paskendusi žmona nėra meteoritai? Gal bent vienas iš jų? Pažvelkime į Tauragno vardo kilmę: Tauragnas – Ta Ur Agnas. Senose kalbose žodis Ta reiškia žemę, Ur – seną, pirminį daiktą, o žodis Agnas (agnis) reiškia ugnį. Išvertus į suprantamą kalbą, tie žodžiai skambėtų kaip Senoji Ugnies Žemė. Tuomet Tauragnų miestelio stovėjimo vietą galima būtų pavadinti Senąja Ugnies  Žeme. Jos senumą rodo ne tik įrašas miestelio centre (750 m.), bet ir Moko akmens, esančio čia pat, rodoma šios dienos (2008 m. po Kr.) 68.301 m. data. Tuomet aukštas Taurapilio kalnas (Taurapilis – Ta Ur Anpilis) taptų tarpine žmonių palydėjimo Anapilin vieta, juos po mirties deginant. Pelenai buvo barstomi į netolimą Pakaso ežerą, tuo įprasminant oro, ugnies, žemės (pelenai) ir vandens stichijų pradinę jungtį. Derėtų priminti, jog LDK didysis kunigaikštis Algirdas krikščioniško Konstantinopolio dokumentuose buvo vadinamas Ugnies Garbintojų Karaliumi. Po mirties jis buvo sudegintas. Pagal dokumentinę medžiagą Tauragnuose, t. y.  Senoje Ugnies Žemėje, stovėjo kunigaikštiškas dvaras ir pilis (Tauragnai, leid. Versmė, Vilnius, 2005). Todėl galime teigti, jog Tauragnai ar jo apylinkės yra LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo gimimo, augimo, garbės, deginimo ir laidojimo ežere liudininkai.
Prieš iškylant į Didžiuosius ir būnant paprastu Tauragnų bei aplinkinių žemių valdovu, kunigaikštis Algirdas turėjo žinoti apie švento akmens, nukritusio iš dangaus prie Šiekštelio ežero, buvimą. Tikėtina, jog ne kartą ten lankėsi. Be to, matė Moko akmens žymenis, todėl nenuostabu, jog dinastinis algirdaičių Dvigubo kryžiaus atvaizdas buvo aptiktas būtent LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo raštinėje.

Ekskursas

Skaitytojai klausia, kodėl autorius taip, atrodytų, laisvai perdėlioja skiemenis, raides ir žodžius. Afrikoje prekijams, pasakojantiems kelionės istorijas, galėjo kilti mintis pavadinimus painioti, kad konkurentai nerastų pelningų prekybai vietovių, tačiau čia, Lietuvoje, kam buvo tai reikalinga? Be afrikinio prekijų atvejo, kuris yra įmanomas, autorius turi ir kitą priežastį atstatinėti lietuvišką prasmę įgaunančius vietovardžius. Tai – spalvinis garsų žaidimas. Lietuvoje yra žmonių, kurie skiria tariamų žodžių spalvas. Vieni žodžiai jiems yra šviesesni, o kiti tamsesni. Tie žmones sukasi kasdienių darbų rate ir su autoriaus nagrinėjamomis temomis nieko bendra neturi, tačiau jiems žodis Migiškės spektriniu atžvilgiu yra tamsesnis už žodį Gimiškės, žodis Tauragnai yra pilkesnis už skiemenuotą junginį Ta ur agnai, o  pavadinimas Turov yra visai neišraiškingas, palyginus su žodžiu Vorut. Pastebėta, jog laiko atžvilgiu ankstesni ir prasmingai atstatyti pavadinimai yra šviesesni, o nesuprantami, neatstatyti pavadinimai yra pilkesni, o tai reiškia, kad ir vėlesni. Toks palyginimas leidžia teigti, jog autoriaus pasirinktas žodžių atstatymas randa šviesesnius, t. y. ankstesnius laikus ir yra prasmingas.
Ar galima tikėti Juozo Šeimio Egipto hieroglifų skaitymo metodika? Tenka pažymėti, jog Šeimys įžvelgė buvusią rašto idėją – Egipto piešininiai hieroglifai yra stilizuotos pirmosios lietuviškų žodžių raidės. Ir nesvarbu, pavyzdžiui, ar pavingiavimas Šeimiui panašus į slieką, man į sukinį, o trečiam asmeniui gal į plaukų smeigtuką. Vienu, kitu ir trečiu atveju hieroglifas visvien reiškia garsą ir raidę s. Įvairūs raštininkai, priklausomai nuo senosios lietuvių kalbos mokėjimo ir patyrimo, raidėms (garsams) perduoti naudojo skirtingus žodžius, taigi ir stilizacijas. Naudojantis atkurta idėja, J. Šeimys aštuonerius metus kruopščiai tyrinėjo hieroglifų ir garsų (raidžių) tapatybės abėcėlę ir idėją patvirtino praktiniais skaitymais. Abėcėlė yra pirminė, nes raštininkai, kaip minėjau, buvo įvairūs, ir Egipto piešininių hieroglifų skaitymas lietuviškai, juolab įsibraunant svetimybėms ir trumpiniams, reikalauja didelės įtampos. Viskas, kas paprasta, yra tobula, todėl senolių sumanymas rašyti žodžius pirmosiomis savo kalbos gramatikos daiktavardžių raidėmis yra geniali. Jeigu, pavyzdžiui, prancūzai su lietuvių pagalba pirmieji teisingai perskaitys ne tik piramidžių, bet ir gausius geltonų papirusų hieroglifų tekstus, tai „pirmieji“ gal atras kovos su vėžiu arba Alzheimerio liga būdus.
Kai apie Šeimio abėcėlę pasakojau suomių studentui, šis ilgai svarstė ir ištarė: „Betgi, kiti hieroglifai gali prasidėti ir suomiškų žodžių pirmosiomis raidėmis. Aš nepagailėčiau tam ištirti dviejų gyvenimo metų“. Gal tirs, gal ir ne, tačiau tai įmanoma ne tik su suomių kalba. 
Kas pasakytina apie kitą Juozo Šeimio darbą – runų skaitymą lietuviškai? Tai, skirtingai nuo Egipto, yra lyg „Morzės abėcėlės“ dešifravimas. Susitari, pavyzdžiui, kad paukščiukas į viršų reiškia raidę a, o paukščiukas į apačią raidę b, ir rašai sau.. Šeimiui šį susitarimą reikėjo atrasti. Čia, kaip ir Egipte, runomis rašė taip pat įvairūs žmonės, kalba pilna svetimybių ir dabar nenaudojamų žodžių, tačiau talentas bei kruopštus darbas leido jam atskleisti ir šį užmirštą mūsų tautos raštijos istorijos puslapį. Iki šiol lietuvių istorikai neturėjo galimybės skaityti apie save iš savo pačių rašto, rėmėsi tik kitų tautų tyrėjų dokumentais, kurie yra šališki arba anais laikais galėjo būti tinkamai nesuprasti, tačiau nuveikė didelį darbą, paversdami mūsų tautos tūkstančio metų gyvenimo tarpą pasauliui priimtina klasikine istorija. Pavieniai mūsiškiai, tiesos alkio vedami, nežiūrint užimamos socialinės padėties ir pilietinės priklausomybės, kaip išmanydami gina tiesą rausdamiesi archyvuose, bibliotekose, versdami iš užsienio kalbų istorines knygas. Jie skaito paskaitas, darydami prielaidas atkurti kuo senesnes mūsų istorijos tėkmės upes. Šokių ir dainų bei liaudies muzikos ansambliai, tautinių raštų kūrėjai ir kultūrinės draugijos, etnologų ir archeologų ekspedicijos, kalbotyros darbai, kantrūs kultūros ir švietimo darbuotojai, šimtai bei tūkstančiai rašomų ir skaitomų vertingų knygų neleidžia užmiršti praeities, nes ji yra ir mūsų ateities kelio suradimo garantas. Svetimiems to nereikia. Jie nesupranta dabartinių sąlygų laikinumo ir, dėka didumo, tikisi išlikti bet kokiu atveju. Tuo tarpu mes, pažinę seniausiuosius laikus, kur mažo tautinio vieneto sutelktumu įveikėme kelią nuo „bezdžionių“ iki šių dienų neprapuldami, turime turėti raktą į ateitį.

VORUTA

Lietuviškas Zodiakas (taip jį pavadinome) yra ne vienintelis: lietuvių areale jų yra mažiausiai trys. Vienas Žemaitijoje (centras Bliūdsukiai), kitas Vilniuje (centras Rudamina), trečias Tverėje (Kalininas).
Zodiakinis apskritimas Rudaminoje (Rudamina – Rutamina – Ratų Mina) eina pro Leoniškes (Liūtiškes) prie Marijampolės, Senąją Varėną (Varėna – Vorėna), Zietelą (Zietela – Cie Tela – čia Tela) Baltarusijoje ir panašiai. Prie Varėnės (Vorėnės) upės, beje, yra Vėžionių kaimas ir tai galėtų būti užuomina apie vorėno – vėžio pavadinimo tapatumą. Šiame precesiniame apskritime aiškiai pažymėti Vakarų bei Rytų taškai: Starapolė (dab. Marijampolė) atstatoma kaip Astra Puolė (žvaigždžių „puolė“ procesiniu apskritimu žemyn), o rytinį tašką pažymi Žarai (ryto žara) Gudijoje. Įstačius skriestuvo pagrindą į Tverę (Kalininas) arba netoli jos, apskritimas nenumaldomai eina pro Loknią (rus. lokotj – alkūnė, posūkis) vakariniame taške, leidžiasi žemyn pro Veliž (rus. Veliž – Lev’iž, lev – liūtas), Vorga (Vor’ka), Telčje (Tel’čia). Rytuose verčiasi kūliu pro Lūch (Lūch – lūk – Kūl’io) gyvenvietę ir krypsta atgal, kad grįžtų į vakarinį Loknios posūkį. Minėjome, jog pavadinimais žemėje išreikštų žvaigždėlapių gali būti daugiau (pavyzdžiui, Suvalkijoje, Vidurio Lietuvoje, Prūsijoje, Dzūkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir panašiai), jie gali persipinti. Kitų žvaigždėlapių ieškojimas per daug išplėstų knygos temą, todėl nebetęsime. Į temą (Voruta), be Minčios (Daglėjaus), tinka žemaičių, taip pat Vilniaus ir Tverės žvaigždėlapiai, todėl būtent jie čia ir yra nagrinėjami.
Jeigu Rytų Aukštaitijoje yra Tveriečius ir Tauragnai (Ta Ur Agnai), senose rytinėse baltų žemėse yra Tverė ir Turginovo (Turginovo – Ta Ur Agniovo), tai Žemaitijoje šalia Tverų ir Tauragės (Ta Ur Agnės) taip pat turėtų būti pavaizduotas žvaigždžių sukimosi polius. Jį aptinkame nesunkiai – Bliūdsukiai šalia Švėkšnos. Zodiakinis apskritimas tuomet eitų pro Kintus (anal. Suginčiai – ciū Kinčiai Aukštaitijoje), Vor’ rusnę, Usėnus (du ūsai – Dvyniai), Stumbrius (Telius), Bučius (Vandenyje), Selvestrus (Silvestrinės yra Ožiaragyje), Pauškes ir Žvanginius (paukšėjimas, žvangėjimas Šaulyje), Vėžaičius (vėžaitis – skorpionas?) Skorpione), Lyverius (Lygverius Svarstyklėse),  Margius (Mergius Mergelėje), Agluonėnus ir Kantvainius (Akluonėnius – aklus kačiukus ir Kat’vainius Liūte). Vakarinis zodiakinio apskritimo taškas yra Pjauliai („pjauna“ žemyn), o rytinis - Kreivėnai (krivina aukštyn). Yra tam tikrų neatitikimų. Apie juos, įskaitant Daglėjų, Rudaminą ir Tverę, –  kitoje knygos dalyje. 
Kur buvo laikino Mindaugo pasitraukimo pilis Voruta? Jeigu yra Vor’rusnė, Vor’ka, Vorėnai, turintys Vorėno (Vėžio) žvaigždyno kryptis, tuomet Voruta – Vor’uta turėtų būti uteniškių (ut, atalakia!) valdomoje Daglėjaus – Vorėno kryptimi esančioje vietovėje. Galėtų ji būti ir Vorėnai (derėtų pakasinėti), tačiau archyviniai dokumentai, minėjome, rašo ir apie Tauragnuose (Vorėnų kryptis) stūksojusią pilį: 1387 m. vasario 17 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Tauragnų pilį su jai priklausančia sritimi užrašė Vilniaus vyskupui (Gintautas Zabiela Tauragnai, VŠĮ Versmės leid., 2005, Vilnius, psl. 118). Dabar jos nėra. Kur buvo ir kaip atrodė pilis? Kasant pagrindus naujos bažnyčios pamatams, a. a. Juozas Šinkūnas iš molio gniutulo išplovė 46 cm x 26 cm dydžio drožinį, kuriame atspindėta aukštos mūrinės pilies siena su vartais (žr. pav. 6). Šinkūnas drožinį sukalė, nes, sujungtas iš dviejų pusių į storumą ir sukaltas medinėmis vinimis (dvi išlikusios), kūrinys vos besilaikė. Pilį, žiūrėdamas į priešais Tauragnus esantį kalną, drožėjas atspindėjo pagirtinai. Tikėtina, jog vėliau ją išardę, žmonės pasistatė dvarą, - taip mūrų ir nebeliko. Atsiėmęs žemę, dvarvietės šeimininkas Rimantas Gineitis, jo paties žodžiais tariant, norėjo iškasti rūsį, tačiau užkliuvo už kokių keturių metrų pločio akmeninių pamatų, tad viską užkasė atgal. Jeigu tai – pilies pamatai, o drožinys atspindi virš jų stovėjusius mūrus, tai nenuostabu, jog kronikoje minimas Tautvilas pilies imti nesiryžo. Jis priešais esančiame lauke surengė lyg riterių kovos turnyrą (laukas tebeplyti). Taigi, dokumentinė medžiaga (žvaigždėlapis, įrašas apie Tauragnuose buvusią pilį, rastų pamatų plotis, pats Vorutos pavadinimas ir aptiktas drožinys) liudija tikrąją Vorutos pilies stovėjimo vietą. Ji buvo mūrinė. Medinę pilį Tautvilas, tikriausiai, būtų paėmęs nė nemirktelėjęs.

Iliustracijos:

Pav. 1. Kapavietės Egipte fragmentas

Pav 2. Moko akmens apskritimų dalis (duobutės)

Pav. 3. Daglėjaus ežeras

Pav.4. „Kačiūno“ dolmenas prie Šiekštelio ežero

Pav.5. Meteoritas su nukritimo laiko žyme

Pav.6. Vorutos pilies Tauragnuose drožinys

  Tęsinys - XIII dalis