Ar seksime Paulių „mažylį“ ir Petrą „uolą“?

Šiandien viso pasaulio Katalikų Bažnyčia švenčia apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmes. Švęsti visų pirma reiškia minėti, prisiminti ką nors ypatingo. Prisimindami asmenį, švęsdami, tarkim, jo gimtadienį, grąžiname jo veidą, charakterį, jo įtaką mums ir mūsų gyvenimui.
Kaip mums susigrąžinti šventuosius Petrą ir Paulių – praeities krikščionis, mūsų pirmtakus, kurių fiziškai net nebuvome sutikę. Ką reiškia juos susitikti šiandien? Pirmiausia turėtume prisiminti jų paliktą mums Evangelijos skelbimą bei gyvenimą.
Evangelija – tai Kristus. Jie sekė bei kartojo Kristų. Paskui kiti sekė bei kartojo juos. Tuos kitus sekė dar kiti. Taip viena kitą sekė bei kartojo tikėjimo kartos. Galiausiai iš kažko išgirdome Gerąją naujieną mes. Nuo tada stengiamės būti krikščionys ir išsilaikyti prie tikėjimo šerdies. O patirtis sako, kad laikomės tos šerdies nuolatos ieškodami, klysdami, klupdami, tai atsitolindami, tai vėl prie jos priartėdami. Svarbiausia nepamiršti, ko ieškome – juk tai Kristus, ta Evangelijos šerdis. O būti krikščionimi toli gražu nereiškia tik būti pakrikštytam, priklausyti tam tikrai institucijai ar organizacijai, bet pirmiausia – būti apsisprendusiam orientuotis gyvenime pagal Kristaus nurodytą kelią. Tas kelias siauras, nes reikalauja atkartoti Kristaus gyvenimą ne kaip tam tikrą šabloną, o visiškai asmeniškai ir kūrybingai, tuo unikaliu būdu skirtu kiekvienam iš mūsų. Kitaip sakant, tikėti Kristų reiškia kaskart iš naujo atrasti save ir savitu būdu vykdyti Dievo valią. Čia ir tik čia slypi kiekvieno žmogaus laimė ir išganymas. Bent jau taip skelbia Evangelija.
Pakeliui į Dievo karalystę mums gelbsti ten jau keliavusių pėdsakai. Šiandien, nors ir probrėkšmais, turime progą pasekti aistringų Kristaus sekėjų Petro ir Pauliaus išmintais takais. Vingiuoti, dažnai painūs jų palikti pėdsakai. Mus tai guodžia ir gąsdina. Guodžia, nes suprantame, kad nei Petras, nei Paulius nebuvo angelai, kuriuos dabar galėtume išstatyti adoracijai, kitaip sakant, žavėjimuisi iš tolo, be jokios vilties prie jų prisigretinti. Mus tai gąsdina, kai suprantame, kad jei nepavyko purvo, nusivylimo ir apskritai gyvenimo krizių išvengti jiems, tai tikrai nepavyks ir mums.
Apaštalas Paulius – tikras žydas, benjaminaitis, gimęs religingoje šeimoje ir todėl pavadintas šio klano garsiausio atstovo Sauliaus vardu. O prisiminkime, Raštas sako, kad Saulius buvo visa galva aukštesnis už kitus vyrus, tikras galiūnas, tikras lyderis. Būtent jam tiko būti pirmuoju Izraelio karaliumi. Benjaminaičių kartos juo didžiavosi ir savo vaikus pramindavo šiuo vardu, linkėdami savo atžaloms šlovingo gyvenimo, gal net politinės sėkmės. Bet evangelinis tikėjimas gimsta iš paradokso, absurdo, dažnai net sarkastiškos lemties įsčių. Saulius iš Tarso suaugo, baigė Rašto mokslus pas Gamalielį, bet turbūt nei išore, nei vidumi neprilygo legendiniam Sauliui. Jį pravardžiavo žydams svetima kalba „mažyliu“, mat „paulius“ lotyniškai reiškia „mažą, menką, nepastebimą“. Tas „mažylis“, tik sutikęs Kristų tapo galingas, bet vėlgi pirmiausia ne savo įtaka, politiniu autoritetu, bet žmogišku tikėjimu, viltimi, ir ypač meile.
Pauliaus artimumas Kristui bei evangelinės tiesos genialus išplėtojimas nebuvo visuotinai pripažintas jam tebesant gyvam. Šalia Petro, vadinamo „uola“, jis atrodė, ko gero, apgailėtinai. Bet po mirties į jį buvo įsiklausoma vis labiau ir labiau. Apaštalų darbai – besikuriančios ir beplintančios krikščionybės metraštis - pirmaisiais dvylika skyrių susitelkė į Petrą ir kitus Jeruzalės autoritetus. Bet likusių šešiolikos skyrių pagrindinis herojus – laisvės Evangelijos šauklys, tautų apaštalas Paulius.
Na, o Petras? Jo gyvenimas taip pat mums rodo evangelinio gyvenimo nestandartiškumą. Jį vadino „uola“ – matyt, dėl jo ryžtingumo ir tvirtumo. Betgi kai Jėzus maldavo budėti, jis užmigo. Negana to, tą pačią naktį jis net išsižadėjo savo mokytojo, savo artimo bičiulio. Trigubas išsižadėjimas evangelijose tikriausiai reiškia visišką nusigręžimą, galėtume sakyti, išdavystę, nors ir iš baimės. O ir jo tvirtumas dažniausiai reiškiasi ne ten, kur to būtų norėjęs Viešpats. Petras kartu su Jokūbu ir Jonu ne kartą aiškiai išsiduoda, kad Jėzų mato kaip politinį lyderį, šalia kurio būtų galima padaryti neblogą politinę karjerą. Kovai dėl valdžios Petrui ryžto, rodos, pakako. Jėzui prisipažinus, jog visa Jo valdžia – tai laisvas leidimasis būti gėdingai nuodėmės ir galios struktūrų nužudytam, Petras ryžtingai pasipriešina: „Nieku gyvu tau neturi taip atsitikti“. Ir čia Petrui tenka skaudžiai nusivilti – jis numetamas nuo netikro sosto, nuo puikybės uolos, gundančios mokyti vietoj Kristaus ir net patį Kristų. „Šėtone, pasidavęs skaldančioms politinėms intrigoms, – sako Viešpats, - grįžk į savo vietą, pas savuosius, į broliškos lygybės būrį. Tavo vieta ne prieky manęs, bet už manęs. Sek mane...“
Tiek Petro, tiek Pauliaus gyvenimo peripetijos netoli nuo mūsų ieškojimų, mūsų atsitolinimų bei priartėjimų prie Dievo karalystės ir meilės tiesos. Kiekvienas esame Paulius „mažylis“, kai suprantame, jog visa evangelinė jėga slypi mažume, švelnume bei lankstume. Mes būname ir tie petrai „uolos“ tiek tada, kai klaidžiojame savo ambicijų labirintuose, tiek tada, kai Mesiją, Dievo siųstąjį, atpažįstame Žmogaus Sūnuje, kasdienybėje sutiktame žmoguje. Taip kuriame Bažnyčią – meilės oazę pasaulyje, atsilaikydami prieš pragaro vartus, atrakindami vienas kito širdis, atrišdami bei surišdami savo tarpusavio neapykantos ir meilės ryšius.

Nerijus Čepulis OFM; „Mažoji studija“, 2005