Juozapas, MARIJOS SUŽADĖTINIS

Nei viena Ievos dukterų nebuvo taip išaukštinta, kaip Marija,  ir drauge nei vienai negrėsė toks pavojus būti pasmerktai už svetimavimą ar  net užmuštai akmenimis. Bet koks  galimas jos pasiteisinimas nebūtų buvęs kitiems suprantamas. Išlaikydama sąžinės tyrumą, ji tylėjo, ramiai pavesdama sprendimą tam, kuris buvo laikomas teisiu, nes pasitikėjo, kad Dievas savo laiku ir savo būdu atskleis tiesą.
O Juozapas? Galima suprasti, kaip jis turėjo būti sutrikęs ir nusivylęs, nes tą, kurią jis taip mylėjo ir gerbė, dabar jam tenka įtarinėti nusidėjus. Taip pat jis negali to tiesiog tik dovanoti, užmiršti, nes kūdikis, kuris yra ne jo, jau yra pradėtas. Iš pagarbos Marijai jis pirmiausia vengia visa tai išviešinti, nes, pagal žydų įstatymą, tai baigtųsi jos mirtimi. Kita vertus, jis ir negali to įstatymo pritaikyti, nes lieka neaišku, kaip visa tai įvyko: juk Marija tyli.  Negalime Juozapo apkaltinti neryžtingumu, nes, kaip Evangelijoje sakoma, jis buvo teisus, t.y. religingas, geras, gailestingas žmogus, atleidžiantis kitam, nes supranta, kaip daug jam Dievas atleidžia.  Tai mus moko, kad susidūrę su neaiškia situacija, pirmiausia turime išlaikyti užuojautą ir gailestingumą asmeniui, kuris yra įtariamas – nepulti įtarimą palaikyti ar didinti.
Taigi Juozapas nusprendžia atleisti ją tylomis, kaip tai buvo daroma - įteikiant jai skyrybų raštą tik dviejų liudininkų akivaizdoje, taip išvengiant Marijai pražūtingo viešumo. Juozapas, būdamas teisus, t.y. laikydamasis įstatymo, negali prieš visa tai užsimerkti ir paprasčiausiai jos vesti, nes šitaip jis sau užsikrautų tą, su juo nesusijusią, „nešvarumo“ kaltę. Taigi, mylėdamas ir gerbdamas Mariją, tokioje situacijoje jis gali tik tylomis ją atleisti.  Ką tai sako mums?  Meilė ir įžvalgumas mus kviečia neviešinti, t.y. pridengti daugybę nuodėmių, tačiau su joms nebendrininkauti.
Būtent po to, kai Juozapas kančioje ir tylomis ieškodamas teisingo sprendimo, nuspendžia pasielgti gailestingai – atleisti Mariją tylomis, Dievas jam duoda savąją šviesą ir patarimą - siųsdamas per sapną angelą Jis ne patvirtina jo teisų sprendimą, bet prašo padaryti tai, ko Juozapas iki tol ir troško, o save  (štai kas labiausiai  netikėta!) – priimti kaip Dievo Sūnaus,  nešiojamo Marijos įsčiose,  žemiškąjį tėvą... Tai reiškia juo rūpintis ir jį mylėti kaip savąjį vaiką, duodant jam  tinkamą Jėzaus vardą. Žydai žino, kad Jozuė (hebr. Jehošua, kas reiškia – „Viešpats yra išganymas“) vedė išrinktąją tautą į išgelbėjimą, Jozuė buvo vyriausiasis kunigas. Viešpaties angelas, tarsi paruošdamas Juozapą šiai netikėtai žiniai, kreipiasi į jį „Dovydo sūnau“, tuo primindamas, kad iš Dovydo giminės turi gimti Mesijas. Taip ir mes sunkoje situacijoje esame drąsinami: „Nebijok, Dievo vaike“, mums primenant, kad visad turime Dievo Tėvo pagalbą.
Juozapas, turbūt nelabai ką suprasdamas, kaip matome, yra Dievui klusnus ir po to sapno atsikėlęs (atsikėlęs iš savo abejonių) padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Juozapas priima Mariją kaip žmoną, t.y. kaip tą, kuri Dievo yra jau duota.
Juozapas turbūt yra slėpiningiausias iš  visų šventųjų, ir mums visiems Bažnyčioje, o ypač vyrams,  reikėtų jį dar atrasti – atrasti kaip teisųjį, kaip klausantį Dievo, kaip tėvystės Bažnyčioje ir žemiškos tėvystės pavyzdį. Atrasti, kad žmogiškoji tėvystė nėra vien sėklos davimas (gyvūnų pasaulyje juk nėra tėvų, motinų ir vaikų, bet tik patinai, patelės ir jaunikliai...). Žmogiškoji tėvystė, užgimstanti santuokinėje vyro ir moters meilėje, išsiskleidžia rūpinantis Dievo duotu vaiku, ištikimai mylint ir priimant atsakomybę. Tą liudija Juozapas.

Eglė Laumenskaitė, „Mažoji studija“, Bernardinai.lt, 2007