Šventųjų gyvenimas – vienintelis, nors ir labai įvairus. Mat jie save dovanoję Dievui, yra ypač Jo prižiūrimi. O Jis, būdamas aukščiausias menininkas ir didžiausia Meilė, sukuria juose dieviškuosius šedevrus. Angeliškosios dvasios ir šventųjų akys arba tų, kurie Bažnyčioje turi apie juos spręsti, ypatingos malonės apšviestas protas sugeba juos suprasti.

 Kitiems jų esmių esmė dažniausiai yra neįžvelgiama, jie nesuvokiami, nes šventajame labiau gyvena Dievas negu žmogus, o Dievą regi tik tyraširdžiai.

 Šventojo gyvenimas – tai bedugnės ir viršukalnės: giliausios bedugnės, juodos kaip pragaras naktys, tamsūs tuneliai, kuriuose siela, persmelkta aukštesnės šviesos, yra apakinta tamsios kontempliacijos ir panardinta skausmo ar beveik nevilties jūroje, nes aiškiai regi savąją menkystę ir varganumą.

 Šventasis praleidžia mėnesius, metus, per kuriuos vienintelis jo troškimas būtų mirti Dievo, nuo kurio kartais jaučiasi negrįžtamai atskirtas, prieglobstyje. Gyvenimas yra klaiki mirtis, o miegas atgaiva, atvanga; tarsi glamonė žaizdotai sielai. Šventasis, neturintis širdyje nieko daugiau tik Dievą, savo Dievą, praleidžia daugybę laiko šaukdamasis atleidimo, išgelbėjimo …

 Paskui šventojo sielą, ilgai apdirbtą su skaistykla palyginamame žaizdre, giedram, pilnam, šviesiam, darbingam ir jokio smūgio nepažeidžiamam gyvenimui lėtai ištraukia jos dieviškasis Menininkas, Autorius: bet toje sieloje dabar gyvena jau ne ji; gyvena šlovingas ir stiprus, gerbiamas ir klausomas kiekvienos žmogiškosios širdies Kūrėjas bei Viešpats.

 Tai metas, kai šventajame sukeroja nepažinta ir neįprasta dieviškoji energija, sujungianti jo dvasioje į vienovę prieštaringiausias dorybes: romumą ir jėgą, gailestingumą ir teisingumą, paprastumą ir atsargumą. Jis gėrisi gyvenimu Dieve ir savo Viešpačiui atnašauja aukas „su džiaugsmo šauksmais“, kokių pasaulis nepažįsta, ir yra priverstas pasakyti, kad jokia svajonė neprilygsta dieviškajam ir fantastiškam – nes meilės kupinam – visų harmoningiausiam ir vaisingiausiam jo turimam Gyvenimui.

 O Dievas pasinaudoja juo savo didiesiems darbams, puošiantiems ir statantiems dangiškąjį Miestą, Bažnyčią, kurios paskirtis žengti pas Dievą kaip gražiai ir kilniai jos steigėjo Kristaus Sužadėtinei.

 Žmogui duotas vienintelis gyvenimas; kiekvienam derėtų atiduoti jį į rankas To, kuris jį jam davė: tai būtų – mąstančiam ir laisvam žmogui – didžiausias protingumo aktas ir būdas išsaugoti bei dieviškuoju lygmeniu išplėsti savąją laisvę; tai būtų savosios varganos būties sudievinimas To, kuris pasakė: „Jūs esate dievai, esate Aukščiausiojo vaikai“ (Ps 82, 6), vardu.

Chiara Lubich; Bernardinai.lt, 2010