Žiemkenčių Sėmenė

Rugsėjo pradžioje Lietuvoje prasidėdavo žiemkenčių sėja. Tikslią darbo pradžią nurodydavo paukščiai ir žvaigždės. Geriausia sėti po pilnaties antrą arba trečią dieną. Sėjos metą nurodo ir tokie požymiai: gervės būriais pradeda traukti į pietus, o tilvikai bėgioja po dirvonus ir šaukia: pilk, pilk! Suvalkiečiai geriausiu laiku tarė esant tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinės.
Prieš sėją šeimininkas iškūrendavo pirtį, gerai išsiprausdavo, persirengdavo švariais baltais marškiniais, kurių nekeisdavo iki sėjos pabaigos. Laukan pasiimdavo duonos, kurią pakasdavo dievams ir tik tada pradėdavo darbą. Dirbdavo vienumoje, - tada rugiai gerai dera. Rugius reikia sėti delčioje – kad šaknys tvirtos būtų (nors kitus javus būtinai per priešpilnį ar pilnatį – kad brandesni būtų). 
Ariant pūdymą taip pat žiūrėta delčios – mat ariant jaunaty, priešpilny ar pilnaty dirvoje esą labiau želiančios piktžolės.
Šiaurės Lietuvoje Marijos gimimo šventė laikyta linarūtės pradžios terminu: tada dar pakankamai šiltas vanduo linų stiebeliams mirkyti linmarkose. Kitur linų merkimas paprastai būdavo dirbamas apie Šv. Kryžiaus dieną - rugsėjo 14-tą.