KAI tRYS KARALIAI PASIBELDŽIA

Jei dienos būtų gyvos, sausio 6-oji pelnytai galėtų didžiuotis tuo, kad savo 24 valandų glėbyje glaudžia šventę, kurioje kartu su pagoniškomis tradicijomis, burtais, papročiais puikiai dera krikščioniški motyvai bei istoriniai kontekstai. Sunku nuspręsti, kur prasideda fantazija, kur faktai, bet šiandien tą padaryti pasistengs padėti patys šventės kaltininkai – Trys karaliai...

Žurnalistė: Laba diena, Merkeli, Baltazarai, sveikas, Kasparai. Labai dėkoju, kad sutikote papasakoti mums viską apie šią šventę. Galbūt pradėkime nuo jūsų prisistatymo.
Merkelis: Laba diena. Pirmiausia norėčiau jus pataisyti: mes nesame karaliai, mes net ne princai, net ne...
Kasparas: Net ne karalienės?...
Merkelis: Ačiū, kolega, už pagalbą. Mes esame išminčiai, o karalių vardą gavome tik viduramžiais. Galbūt todėl, kad tuo metu turtas buvo karalių simbolis, o mes atvykome iš pasakiškai turtingų Rytų.
Žurnalistė: Rytų?
Merkelis: Taip, mes esame iš Persijos. Šiuo metu šią šalį jūs vadinate Iraku.
Kasparas: Aš vienintelis iš mūsų trijulės esu juodaodis, mano gimtinė - Etiopija, bet jau nuo neatmenamų laikų keliauju kartu su jais.
Baltazaras: Beje, mes esam astronomai. Būtent dangaus kūnų stebėjimas ir leido mums sužinoti apie Mesijo gimimą.
Žurnalistė: Nejaugi? Kaip tai įdomu. Gal galėtumėte papasakoti plačiau?
Merkelis: Šventajame Rašte rašoma apie "žvaigždę, kilsiančią iš Jokūbo". Ir iš tikrųjų danguje visu grožiu sužibo kometa, kurią jūs vadinate Halio. Tai buvo užfiksuota įvairiuose metraščiuose, kronikose, liko ir žmonių atmintyje...
Baltazaras: Ne, kolega, juk jau diskutavome šia tema. Tai buvo ypatinga Saturno bei Jupiterio konjunkcija. Tada šios planetos švietė it viena didelė žvaigždė.
Žurnalistė: Palaukit, nieko nebesuprantu...
Kasparas: Na, jie kaip visada ginčijasi. Iš tikrųjų viskas vyko taip seniai, kad sunku tiksliai atsiminti. Šiuo metu yra dvi hipotezės apie Betliejaus žvaigždę, ir jūs jau turėjote galimybę jas išgirsti. Manau, kad tai buvo dviejų planetų susiliejimas, nes šio astronominio įvykio data artimesnė Mesijo gimimui.
Merkelis: Tu visada palaikai Baltazarą. Kartais pradedu manyti, kad susimokėte ir...
Žurnalistė: Na, manau, galime pereiti prie kito klausimo. Kūdikėliui Jėzui atnešėte ypatingų dovanų. Gal galėtumėte trumpai apie jas papasakoti?
Kasparas: Aš atnešiau smilkalų, arba, kaip vadindavo graikai, Smirnos ašarų. Žinote, jų atsiradimo istorija labai įdomi. Adonio motina, graži it tekanti saulė...
Merkelis: Na va, pradėjo, dabar jau nebeužsičiaups. Juk žurnalistė prašė trumpai papasakoti. Aš atnešiau aukso.
Žurnalistė: Galima ir truputėlį plačiau.
Merkelis: Auksas yra auksas, ką čia dar pridurti?! Karalių simbolis.
Baltazaras: Taip, teisingai. Auksas – dovana karaliui, smilkalai – dovana Dievui, o mira – dovana mirtingajam. Pastarąją įteikiau aš.
Žurnalistė: Dabar norėčiau grįžti prie skaitytojams aktualesnės temos. Kaip atvykote į Lietuvą?
Kasparas: Ant šluotos atskridome.
Merkelis: Mūsų kolega baisiai linkęs juokauti. Į Lietuvą mes atvykome kartu su krikščionybe. Beje, tuo metu jau buvome nebe išminčiai, o karaliai. Pirmąkart esame paminėti XVI a. Volfenbiutelio postilėje (lietuviškų pamokslų rinkinyje).
Baltazaras: Taip, tuo metu Lietuvoje sausio 6-oji buvo paskutinė Kalėdinio meto diena, arba Kūčelės. Tai šventė, kurios metu žmonės eidavo sveikinti kaimynų su Naujaisiais metais, nešdavo jiems dovanų, linkėdavo gero. Tai buvo šventė, kai diena pailgėdavo per gaidžio žingsnį...
Žurnalistė: Užsiminėte apie kažkokias tradicijas, vaikščiojimus. Gal galite papasakoti apie tai daugiau?
Kasparas: Lietuvoje jau nuo seno per Kūčeles, arba Saulėgrįžos šventę, žmonės persirengdavo ir eidavo sveikinti kaimynų. Išplitus krikščionybei šis paprotys tapo konkretesnis: "trijų karalių su žvaigžde" vaikščiojimas pakiemiais. Tačiau vaikščiodavo ne tik trys karaliai, bet ir grupė (kartais net iki 12 asmenų) persirengėlių: čigonai, meškos, gervės, kareiviai, velnias, mirtis. Jie eidavo per trobas, gaudavo dovanų (audinių, juostų, dešrų, saldumynų), patys dovanodavo dovanėles vaikams. Tačiau šie turėdavo parengti kultūrinę programėlę: padainuoti, pašokti, papasakoti...
Merkelis: Bet žvaigždė buvo labai svarbi!
Kasparas: Taip taip, žvaigždę atstodavo išskobtas burokas, pakabintas ant karties ir jame deganti žvakė.
Baltazaras: Žvaigždės taip pat būdavo pieštos ir būtinai su 12 spindulių, simbolizuojančių dvylika mėnesių. Jie buvo nudažyti atitinkamomis spalvomis: ruda – ruduo, žalia – vasara ir t.t...
Žurnalistė: Jei jau paminėjote spalvas, norėjau paklausti dar vieno dalyko. Lietuva šaltas kraštas. Kaip jūs, Kasparai, paryškindavote savo juodą kilmę?
Kasparas: O taip, Lietuvos klimatas siaubingas, čia bet koks negras per keletą žiemų pabąla. Kad taip neatsitiktų ir man, paprastai naudodavau suodžius. Jais tepdavau skruostus. Vienas juodaodis karalius buvo būtinas visose vaikštynėse. Beje, kai Merkelis su Baltazaru prapliko...
Merkelis ir Baltazaras: Kolega!!! Na, gerai, truputį gal ir senstelėjome, be to stresas ir t.t. Mes išminčių įvaizdį kuriame naudodami baltas pakulas barzdoms ir plaukams.
Žurnalistė: Ar yra dar kokių privalomų detalių Trims karaliams?
Merkelis: Aš visada nešiojuosi auksinį puodą...
Žurnalistė: Kokie dar papročiai vyrauja?
Baltazaras: Ak taip, visi žino paprotį ant durų rašyti raides K+M+B. Lietuviai tikėdavo, kad šis ženklas apsaugos nuo velnio ir perkūno. Raidės būdavo rašomos šventinta kreida arba anglimi, geriausia beržo. Šitaip būdavo pažymimos ne tik gyvenamojo namo, bet ir svirno, tvarto, kitų trobesių durys, girnos.
Merkelis: Aš žinau dar vieną įdomų paprotį. Gaspadorius ryte, šeimai susėdus prie stalo, pasemdavo iš dubens saują virtų žirnių, pupų, sėmenų bei kviečių mišinio ir pažerdavo juos virš visų galvų. Kas jų sugaudavo daugiausia, tas kitais metais bus laimingesnis. Kituose kraštuose berdavo džiovintų uogų, grybų...
Kasparas: Ką turėdavo, tą ir berdavo. Tačiau nereiktų pamiršti ir tradicinių valgių. Tai pyragas su bruknėmis, Trijų karalių duona, bandelės su baravykais, kurios tarsi burnoje tirpsta...
Žurnalistė: Tikrai gausu įvairių papročių. Tačiau žinau, kad Trys karaliai įnešė ir burtų į lietuvių buitį...
Kasparas: Mano mėgstamiausias burtas gana sudėtingas. Kai briedžiai išeina į vidurį kelio arba arti sodybos, reikia iškėlus galvą žiūrėti į mėnulį, po valandos nusiprausti sula, rauginta iš pavasario, arba aguonų pienu, išlaikytu kamaroje nuo Kūčių. Dar po valandos, geriau kai antrąkart sugieda gaidžiai, atsigulti už pečiaus ir miegoti. Užmigus pasirodo balta šmėkla, su ja gali šnekėtis kol nepabusi. Galima klausti visko.
Merkelis: Ir tą vienintelį kartą, kai ji pasirodė, Kasparas tesugebėjo paklausti: "Ar pyragaičiai su baravykais neprisvils?"
Kasparas: Nieko protingesnio tuo metu nesugalvojau. Man įdomu, ko pats būtum paklausęs šmėklos?
Baltazaras: Baikit, baikit. O aš žinau kitą burtą: reikia paimti šventos Trijų karalių kreidos, susirasti tokią vietą, kur dar joks žmogus nestovėjo, ir apibrėžti apie save kuo didesnį ratą. Tada reikia pašaukti kipšiuką ir sakyti: "Kipše, kipšeli! Turtingas poneli! Duok man - 9000, 900, 90, 9!" arba "Duok aukso, duok sidabro, devynis kartus tiek, kiek aš prašau!" Kai kipšas atkiša pinigus, negalima jų imti iš jo nagų. Tik tada, kai jis turtą įmeta į užburtą ratą. Ir dar būtinai reikia paklausti: "Ar aš tau skolingas?" Kai kipšas atsako, kad ne, tada galima pasiimti pinigus.
Žurnalistė: Ar šis burtas veikia?
Baltazaras: Nežinau, nemėginau. Negi stovėsiu vidury žiemos miške naktį kaip asilas ir lauksiu, kol kipšai vaidentis ims? Bet žmonės tvirtina, kad pildosi...
Žurnalistė: Oho, koks įdomus tas magijos, burtų ir papročių pasaulis. O gal atsimenate patį nemaloniausią įvykį iš savo "karaliavimo" karjeros?
Merkelis: Patį nemaloniausią? Kartą Betliejuje užsiutinom Erodą ir jis pasiuntė kareivius mus nužudyti. Be to, mes jam leptelėjome apie gimusį Izraelio valdovą. Dėl to jis ėmė žudyt visus kūdikius, net savo...
Kasparas: Žinot, kas man buvo nemaloniausia? Kai XX a. reikėjo gauti leidimą, išduotą kunigo arba savivaldybės, leidžiantį "karaliauti"...
Baltazaras: Taip, pamenu 1934 m. Vilniuje tokių leidimų buvo išduota net 63. Oi, kokia konkurencija buvo tuo metu...
Žurnalistė: O koks jūsų linksmiausias nuotykis?
Merkelis: Linksmiausias? Ach, atsiminiau, tada, cha cha cha, kai tu, Kasparai, cha cha cha...
Baltazaras: Kai mes, trys išminčiai, atkeliavome aplankyti kūdikėlio Jėzaus, gulinčio ėdžiose. Kasparas buvo (ir dabar yra) ypatingai aukštas, todėl, eidamas pro duris, trinktelėjo kakta į durų staktą ir šūktelėjo: "Jėzau Kristau!" Juozapas atsisuko į Mariją ir tarė: "Užsirašyk šitą, Marija. Skamba geriau, nei Klaidas."
Kasparas: Aha, tada tikrai smagiai kaukštelėjau...
Žurnalistė: Ką gi, dėkoju jums už sugaištą laiką. Pokalbis buvo labai įdomus. Tikimės, kad sausio 6-ąją užsuksite į visų skaitytojų namus arba bent jau ant durų užrašysite +K+M+B.

„Esperanto mozaika“