GABIJOS, UGNIES, DUONOS DIENA

Kai kur Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, dar ir dabar gyvas paprotys  vakare žarijas užžarstant pelenais arba rytmetį, įkuriant ugnį, sukalbėti maldelę, kreipiantis į Gabiją: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“.
Duonos dieną nuo seniausių laikų būdavo kepama šventa duona, atliekamos apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Apeigose pašventinta duona pagelbsti įvairiais gyvenimo atvejais: gaisrui kilus, blogos akies „apžavėtoms“ karvėms pieną grąžinti, bičių spiečių avilyje sulaikyti, akių ligoms bei žaizdoms gydyti, linų derlių pagausinti. Jeigu šios duonos gabaliukas bus ant krosnies, - „ugnis iš namų neišeis“ (neuždegs trobesių). Kilus gaisrui, kad ugnis neišplistų į visą kaimą, žmogus su šventos duonos rieke, triskart apibėgęs degantį trobesį, turėdavo įmesti ją į ugnį. Arba nubėgti neatsigręždamas į laukus, - ten pasisuks ir vėjas. Kas šios duonos turi miške, tą aplenkia gyvatės geluonis („Kai su šventa duonele eini girion, tai kirmėlės kaip nuo ugnies lekia“ (kirmėlės - gyvatės). Jei rankoje laikai duoną, - Perkūnas netrenks. Lietuvės motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, - gal aplenks ir kulka. Į naujai statomo namo pamatus kiekvienas šeimininkas pagarbiai dėdavo šventintos duonos, kad visos nelaimių ugnys eitų pro šalį. Dzūkės nedidelį gabalėlį pašventintos duonos visą laiką laikė ant krosnies netoli žaizdro, kad Gabija saugotų namų ugnį. 

 etno.lt

Kitos vasario šventės

Į puslapį VYDIJA