ŽVAKINIŲ ŠVENTĖS ATSPINDŽIAI

Marija Rože,
Žvakinių šventės lelija,
Motin Jėzaus prižadinto
Ir skaisčiausi šion ant sveto
Paskirta
(Giesmių lobynas, 1924)

Žvarbaus ir atšiauraus vasario pradžioje sielą sušildys mažų liepsnelių šventė. Grabnyčios, arba Žvakinių šventė, kaip mūsų senoliai vadindavo.
Spragsės, varvės, kvepės Dievo darbininkių sulipinto vaško žvakės. Ir tos liepsnelės atsispindės ramiose mūsų senolių akyse. Ir tas tikėjimo ugneles jie perduos mums. Taip nuo senųjų laikų iš kartos į kartą bus perduodama geroji tikėjimo šviesa.
Tradicijos šiluma ir gyvojo Dievo užkrečiantis artumas. Tarp sugrubusių pirštų slenkantys rožinio karolėliai rankose bus kantrybės ir ištvermės negaliose ir vienatvėje šaltinis. Iki kaulų smegenų įaugusi malda bus kasdienė duona, gyvenimo prasmės druska ir giedrumo šviesa.
Jėzus - šviesa tautoms apšviesti – nepastebimas ir tylus gyvens mumyse ir per mus, paprastus krikščionis. Per kiekvieną mažiausią, nereikšmingiausią brolį, sesę.
Lyg nuo didžiulio dieviško brangakmenio briaunų lūžtanti šviesa būtų pabirusi į tūkstančius žiburėlių. Minią šviesų. Ir kiekvieno žmogaus gyvenimo žiburėlis – atskira istorija. Bažnyčia - tų istorijų pynė, raštuotas audeklas.
Išties, jei būsi atsiskyręs, vienas, skersvėjui užpūtus tavo ugnį, liksi tamsoje, o jei jausi krikščionišką visuotinę šeimą, jos narius šalia, jų žiburėliai vėl uždegs tavąjį. Uždegs pastiprinimu, užtarimu, ar tiesiog buvimu šalia.
Ir kasdien reikės kovoti už Dievo šlovei paaukotų gyvenimų karštį ir skaidrumą... Nes gyventi Aukščiausiojo šlovėje, savo nors ir silpnom švieselėm atspindėti akinamą Dievo šviesumą pašauktas kiekvienas krikščionis.
Atspindėti, šlovinti, sukniubti prieš Jį - visatos, galaktikų, kosminio, neištiriamo, iki galo nepažinaus grožio Autorių, kuris šiandienėj šventėj sutinkamas kaip paprastas verkiantis kūdikėlis ant Mamos rankų šventyklos prieangy greta kitų atneštų vaikų... Nes Dievo Sūnus nesinaudos išimtimis.
O Toji kukli Moteris, toji Žvakinių Šventės Lelija, nepasilaikys tik sau tos Gerosios Šviesos... Ir atlikusi savo šventą ir sunkią misiją neatguls amžino poilsio į Angelų guolį. Nenurims. Per visą žmonijos istoriją Ji lankys savo vaikus, verks dėl jų, rūpinsis jais, kvies į maldą ir atgailą. Lurdas, Fatima, Gvadelupė, Fontanėlis, Šiluva, Medjugorjė, - tose žemėse įminti Jos pėdsakai rodys, kad Jai neužtenka begalinės Dievo laimės. Neužtenka Dangaus. Jai reikia mūsų laimės. Nes Ji myli. Be kiekvieno iš mūsų Jai ir Ten bus ilgu, graudu ir tuščia ...
Tavo pačios sielą pervers kalavijas, - šie Simeono ištarti žodžiai – daugiau nei Sūnaus mirtis ant kryžiaus ,- šie ašmenys skaudins Dievo Motiną iki pasaulio pabaigos, ir tas skausmas bus žemės vaikai...
Žvakinių šventės Motina – gerosios Grabnyčių Šviesos nešėja ir, kaip giedota senovinėje giesmėje, - priežastis mūsų linksmybių.