ŽMOGAUS (ŽMONIJOS) CIKLAS

Bet kokioje žmonių visuomenėje, kad ir kokia ji mums atrodytų primityvi ar esanti pradinėje vystymosi stadijoje, – nesvarbu, ar sąlyginai kultūringa, ar laukinė, ekonomiškai išvystyta, ar atsilikusi, – visuomet rasime išreikštą mentalinį simbolizmą, kuris vadovauja ar bent jau persmelkia jos mąstymą, papročius bei ritualus. Simboliai, tačiau kieno? Pastebėsime, kad ši visuomeninė stadija visada yra religinga ir aktyviai kuria savo religijos simbolius. Simbolizmas ir plačiai išplitęs simbolių kūrimas arba intuityvus religinis jausmas yra iš prigimties giminingi. Ypač ankstyvose visuomenėse jie visada greta. Kuomet žmonėse ima vyrauti protavimas, abejonės, tikslingumas, jie jau ruošiasi į individualistinę visuomenę, o simbolių ir sąlyginumų amžius jau yra praeityje arba praradęs savo galią. Vadinamose primityviose visuomenėse simbolis yra kažkas, ką žmogus jaučia esant savyje, savo gyvenime, savo veikloje, – tai dieviškumas, dievai, beribiškumas ir neišreiškiamumas, slėpininga, gyva ir nesuvokiama reiškinių prigimtis. Visos žmogaus religinės ir visuomeninės sanklodos, visos jo gyvenimo akimirkos ir tarpsniai jam yra simboliai, kuriuose jis ieško išraiškos to, ką žino arba svarsto apie slėpiningas įtakas, esančias jo gyvenime, kurios jį formuoja ir nukreipia arba bent kišasi į jo vyksmą.

Jei pasigilinsime į indų visuomenės ištakas, į tolimą Vedų laikotarpį, kurio mes nebesuprantame, – todėl, kad praradome buvusią galvoseną, – pamatysime, kad viskas yra simboliška. Religinio aukojimo sankloda valdo visą visuomenę, visas jo valandas bei minutes, o aukojimo ritualai kiekvieną akimirką ir bet kurioje dalyje simboliškai slėpiningi. Tuo tikriausiai įsitikintume netgi tik paviršutiniškai susipažinę su Brahmanais ir Upanišadomis.

Teorija, kad aukojimuose nebūta nieko, išskyrus gamtos dievų permaldavimą, prašant žemiškos gerovės ir Rojaus, yra neteisingas supratimas, kilęs iš vėlesnės žmonijos, kurios protas jau buvo giliai užkrėstas intelektualumu ir praktiškumu, naudos siekimu netgi religijoje, net mistikoje bei simbolikoje, ir todėl nebeįgalus suprasti senolių sielos. Ne tik tikrasis religinis garbinimas, bet ir to meto visuomeninė sankloda buvo kiaurai persmelkta simbolizmo dvasios. Panagrinėkime Rig Vedos himną, į kurį žiūrima kaip į iškilmingą vestuvių giesmę tuokiantis žmonių porai ir kuris vėlesniu vediniu laikotarpiu neabejotinai tuo tikslu buvo naudojamas. Tuo tarpu visa himno prasmė sukasi apie Saulės dukros Surjos sužadėtuvių virtinę su įvairiais dievais, o žmogiškos sužieduotuvės tėra antraeilis įvykis, liekantis šešėlyje ir visiškai priklausomas nuo slėpiningos dieviškos esybės ir apibūdinamas šios dievybės sąvokomis. Pastebėkime, kad dieviškos sužieduotuvės čia nėra, kaip tai bus vėlesnėje antikinėje poezijoje, dekoracija ar poetinis ornamentas, naudojamas žmogiškajai sąjungai paryškinti ir papuošti. Priešingai, žmogiškumas yra žemesnysis pavidalas ir dieviškumo išraiška. Skirtumas parodo visišką priešingumą tarp ano senovinio mentaliteto ir mūsų šiuolaikinio požiūrio. Minėtasis simbolis ilgą laiką veikė indų vestuvines idėjas ir netgi šiandien sąlyginai prisimenamas, nors nebesuprantamas ir nebepaveikus.

Probėgšmais pastebėsime, kad indiškas vyro ir moters santykių idealas visada buvo simbolinių santykių tarp Purušos ir Prakriti, vyriškojo ir moteriškojo visatos pradų, įtakoje. Iki tam tikro lygio tai yra netgi praktinis moters padėties ir šitos idėjos atitikimas. Ankstyvajame Vedų laikotarpyje, kai moteriškumas simboliniame kulte užėmė lygiavertę vietą su vyriškumu, nors su tam tikra pastarojo persvara, moteris buvo ir žmona, ir vyro padėjėja. Vėlesniais laikais, kai Prakriti tapo pavaldi Purušos idėjai, moteris taipogi tapo visiškai priklausoma nuo vyro, egzistavo tiktai dėl jo, vargu ar netgi turėjo atskirą dvasinę egzistenciją. Šaktinio tantrizmo religijoje, kuri moteriškąjį pradą iškelia kaip aukščiausią, bandyta išaukštinti moterį ir padaryti ją gilios pagarbos ir netgi garbinimo objektu. Tačiau šis bandymas negalėjo būti pervestas į visuomeninį gyvenimą, lygiai kaip ir tantrinis kultas niekada nepajėgė visiškai išsivaduoti iš vedantinės idėjos.

Patyrinėkime vedinę keturių dalių visuomenės sandaros sanklodą – caturvarna, neteisingai vadinamą keturių kastų sistema, – nes kasta – sąlyginis, o varna – simbolinė ir tipinė [šiame tekste tipas – tai kategorija žmonių, kuriems būdingi tam tikri bendri bruožai; psichologinis žmogaus tipas, tinkantis vienai ar kitai veiklai ar visuomenės sluoksniui, – vertėjo past.] sankloda. Šis pavyzdys geriausiai tiks. Mums sakoma, kad keturių visuomenės sluoksnių sankloda buvo ekonominės evoliucijos išdava, įtakota politinių priežasčių. Tai labai abejotina. Braminų sluoksnis iš pradžių, matyt, vykdė įvairias ūkines užduotis ir neapsiribojo vien tik žyniavimu, tačiau svarbu tai, kad į juos to meto žmonės taip nežiūrėjo ir negalėjo žiūrėti. Mes pasitenkiname radę visuomeninio reiškinio praktines ir medžiagines priežastis ir nesirūpiname žvelgti giliau, o anų laikų žmonės materialiniais veiksniais rūpinosi mažai arba tik antroje vietoje, pirmiausia jie visada žiūrėjo į reiškinio simbolinę, religinę ir psichologinę reikšmę. Tai išreikšta Puruša-sukta Vedose, kur aprašoma, jog keturi visuomenės sluoksniai kilę iš kuriančiojo Dievo kūno – iš jo galvos, rankų, strėnų ir kojų. Mums tai viso labo tik poetinė išraiška, kurios prasmė ta, kad braminai yra žinių žmonės, kšatrijai – valdžios žmonės, vaišijai – gamintojai ir visuomenės aprūpintojai, šudros – tarnai. Tarsi tai būtų viskas, tarsi tų laikų žmonės, taip giliai gerbė poetines metaforas, pavyzdžiui, apie Brahmos kūną arba Surjos sužadėtuves, kad jų pagrindu sukūrė sudėtingas ritualines sistemas ir šventas apeigas, tvirtus institutus, didžiulius visuomenės atskirtumus ir etines disciplinas. Mes visada savo galvoseną lyginame su senųjų protėvių mentalitetu ir todėl juose matome tik keistus barbarus. Poezija mums – tai pramoga intelektui ir užgaida, vaizduotė – žaisliukas ir tarnaitė žaidimams, mūsų išmonei, proto šokėja. Tačiau seniesiems poetas buvo regėtojas, slėpiningų tiesų atvėrėjas, o vaizduotė – ne šokanti kurtizanė, o Dievo buveinės žynė, įgalinanti rodyti ne pramanus, bet vaizduoti sudėtingas ir slėpiningas tiesas. Netgi metafora arba palyginimas vediniame stiliuje naudojami rimtam tikslui, ketinant išreikšti tikrovę, o ne tam, kad parodyti minties vingrumą. Senovės pranašams pavidalas buvo slėpiningo apreiškimo simbolis, ir jis buvo vartojamas todėl, kad galėjo protui daryti aiškią užuominą, jog tikslus intelektualus žodis tinka tik loginei ar praktinei minčiai arba fizinei-išorinei išraiškai, bet negali išreikšti slėpinių. Jiems šis Kūrėjo kūno simbolis buvo daugiau nei pavidalas, jis reiškė dievišką tikrovę. Žmonių visuomenė jiems – tai bandymas gyvenime išreikšti kosminį Purušą, kuris vienaip save apreiškia medžiaginėje ir kitaip nefizinėje visatoje. Žmogus ir kosmosas – du vienos ir tos pačios slėpiningos tikrovės simboliai ir išraiška.

Iš to simbolinio santykio kilo polinkis viską visuomenėje daryti slėpiniu, religiniu bei šventu, tačiau vis dar su didele ir galinga laisve visose jos formose, – laisve, kurios mes nerandame „pirmykščių“ visuomenių nelankstume (sustandėjime), nes jos iš simbolinės stadijos perėjo į sutartinę (sąlyginę) stadiją, tačiau ne pagal augimo, o pagal išsigimimo kreivę. Dvasinė idėja valdo viską: simbolinės religinės formos, kurios ją palaiko, yra nekintamos (fiksuotos) iš principo, o visuomeninės formos nestandžios, laisvos ir pajėgios vystytis. Tačiau vienas dalykas pradeda vystytis nekintamumo (kieto fiksavimo) kryptimi. Tai – psichologinis tipas. Pirmiausiai atsiranda simbolinė idėja apie keturis sluoksnius, išreiškiančius, – naudojant abstrakčią-figūratyvinę kalbą, kurios Vedų mąstytojai nenaudotų, o galbūt net nesuprastų, tačiau kuri tinkamiausia šiuolaikiniam mūsų supratimui, – dieviškumą kaip žmogaus žinias, dieviškumą kaip galią, dieviškumą kaip gamybą, pasitenkinimą ir abipusiškumą, dieviškumą kaip tarnavimą, paklusnumą ir darbą. Šios dalys atitinka keturis kosminius principus: Išmintį, kuri palaiko daiktų tvarką ir dėsnius, Energiją, kuri leidžia, palaiko ir suteikia jėgą, Harmoniją, kuri suderina visas dalis, Darbą, kuris atlieka tai, ką nurodo kiti. Po to iš tos idėjos atsirado standi, bet vis dar ne kieta tvarka, pagrįsta pirmiausia temperamentu ir psichiniu tipu (guna) su atitinkama etine disciplina, o taipogi visuomenine ir ūkine paskirtimi (karma). Tačiau paskirtis buvo nustatoma pagal jos tinkamumą tipui ir jos naudingumą disciplinai; ji nebuvo pagrindinis arba vienintelis rodiklis.

Pirmoji šios evoliucijos simbolinė stadija – iš esmės religinė ir dvasinė; kiti elementai – psichologiniai, etiniai, ekonominiai, fiziniai – taipogi yra, tačiau jie pajungti dvasinėms ir religinėms idėjoms. Antrasis tarpsnis, kurį galima pavadinti tipu, iš esmės yra psichologinis ir etinis; visa kita, netgi dvasingumas ir religija, pajungta psichologinei idėjai ir etiniam idealui, kuris ją išreiškia. Religija tokiu būdu tampa mistine sankcija etiniam motyvui ir disciplinai, Dharmai. Tai tampa jos pagrindine visuomenine nauda, o likusių atžvilgiu ji įgyja vis labiau ir labiau anapusinį santykį. Dieviškos Būtybės arba kosminio prado tiesioginės išraiškos žmoguje idėja nustoja vyravusi arba buvusi pagrindine ir centrine. Ji atsitraukia, nueina į antrą planą, išnyksta iš praktikos, ir galų gale netgi iš gyvenimo teorijos.

Ši tipų stadija kuria didžiuosius visuomenės idealus, kurie palieka įspaudą žmogaus prote, netgi kai šis tarpsnis praeina. Po savo mirties jis palieka svarbiausią aktyvų indėlį – socialinės garbės idėją: bramino garbę, kurios esmė yra švara, pamaldumas, didi pagarba proto ir dvasios dalykams, nesavanaudiškas žinių ir mokslo turėjimas bei išskirtinis jų siekimas; kšatrijo garbę, kurios esmė yra vyriškumas, riteriškumas, jėga, tam tikras išdidus savęs apribojimas ir suvaldymas, charakterio kilnumas; vaišijo garbę, kurios esmė yra garbingas elgesys, patikimumas versle, sveika gamyba, tvarka, pakantumas ir artimo meilė; šudros garbę, kurios esmė yra nuolankus savęs atidavimas, paklusnumas, ištikima tarnystė, nesavanaudiškas prisirišimas. Tačiau šios savybės vis labiau ir labiau praranda savo idėjines šaknis ir nebesiremia vidiniu žmogaus gyvenimu. Jos vis labiau tampa sąlyginumais, nors ir kilniausiais sąlyginumais. Galų gale tai lieka daugiau mintimis ir žodžiais reiškiama tradicija, bet ne tikras gyvenimas.

Taip nutinka todėl, kad tipų stadija savaime pereina į sąlyginį (sutartinį) tarpsnį. Sąlyginė žmonijos visuomenės stadija gimsta tada, kai išorinės atramos, dvasios ar idealo išorinės išraiškos tampa svarbesnės už patį idealą; kūnas ir netgi drabužiai svarbesni už asmenybę. Tokiu būdu kastų arba keturių sluoksnių tvarkos raidoje išorinės etinės atramos – gimimas [tam tikroj šeimoje, tam tikroje kastoje, – vertėjo past.], ūkinis vaidmuo, religinis ritualas ir simbolis, šeimos tradicija – tapo vis reikšmingesnės ir svarbesnės. Gimimas iš pradžių, matyt, neturėjo pirmaeilės reikšmės visuomenės tvarkai, nes vyravo gabumai ir galimybės. Tačiau kai auklėjimo ir tradicijos palaikomas įsitvirtino tipas, jis savaime vis labiau tapo paveldimas. Į bramino sūnų imta žiūrėti kaip į braminą, nes tais laikais, kuomet tradicija buvo tvirčiausia ir labiausiai palaikoma, gimimas ir profesija kartu buvo tasai dvigubas paveldo tradicijos saitas. Kai įsigalėjo toks nelankstumas (standumas), etinio tipo palaikymas tapo antraeiliu ar net trečiaeiliu dalyku. Pradžioje buvęs sistemos pagrindu, dabar jis nusirito iki nebūtinos karūnos. Kartą nustojusi būti privaloma, ji neišvengiamai tapo ignoruojama. Galų gale pradėjo irti net ekonominis pagrindas. Gimimas, šeimos tradicija ir atgyvenos, deformacijos, nauji religinio simbolio ir ritualo beprasmiai perkrovimai geležies amžiuje tapo senosios kastų visuomenės grandinėmis.

Įsigalėjus ekonominiam kastų periodui, žynys ir panditas [mokslininkas, mokytojas– vertėjo past.] prisidengia bramino vardu, aristokratas ir feodalas – kšatrijo, pirklys ir palūkininkas – vaišijo, o pusalkanis ir ekonominis vergas – šudros vardu. Kuomet griūva ir ekonominis pagrindas, prasideda nešvarus bei skausmingas senos sistemos kriošėjimas, – ji tampa tuščiu skambesiu, luobu, apgaule ir arba ištirps individualistinio visuomenės periodo „mėsmalėje“, arba melu ir silpnumu lemtingai pažeis gyvybės sistemą, kuri laikosi į ją įsikibusi. Matyt, būtent tokia yra buvusioji ir dabartinė Indijos kastų sistemos padėtis.

Sąlyginio visuomenės amžiaus kryptis – kietai struktūruoti, formalizuoti, sudaryti nekintamą pakopų ir hierarchijos sistemą, stereotipizuoti religiją, auklėjimą ir mokymą įsprausti į tradicinę ir nekintamą formą, pajungti mintį neklystantiems autoritetams, uždėti užbaigtumo antspaudą ant to, kas atrodo tobulas žmogaus gyvenimas. Sąlyginis visuomenės laikotarpis turi ir savo aukso amžių, kada dvasia ir mintys, kurios įkvėpė jos formą, užantspauduotos, bet dar gyvos, dar negalutinai užmūrytos, neuždusintos ir dar nesuakmenėjo spaudžiamos svorio augančios struktūros, kurioje tapo įkalintos. Tas aukso amžius dažniausiai labai gražus ir patrauklus iš toli žvelgiantiems ainiams – savo tikslia tvarka, simetrija, grakščia visuomenės sąranga, pasigėrėtinu atskirų dalių paklusimu bendram kilniam planui.

Šiuolaikinis literatas, dailininkas ar mąstytojas į viduramžių Europą neretai atsigręžia pasigėrėdamas ar net įsimylėjęs, tačiau tame iš tolo matomame kilnume ir dvasingume pamiršta aibę nemokšiško kvailumo, beteisiškumo, žiaurumo ir priespaudos, nepastebi tų grubiųjų amžių kančios ir maištų, kurie kunkuliavo po gražiomis formomis, to išnaudojimo ir skurdo, slypinčio už išvaizdaus fasado. Taip ir ortodoksalus Indijos idealistas žiūri atgal į tobulai sutvarkytą visuomenę, ištikimai atsidavusią išmintingam šastrų [šventųjų tekstų komentarų ir aiškinimų, – vertėjo past.] jungui. Indijos aukso amžius kilnesnis už europietiškąjį, kuriame matomas auksas buvo tik gerai nublizgintas ir paauksuotas varis, tačiau ne grynas metalas, ne tikroji Satja juga. Išvardytuose sąlyginiuose visuomenės tarpsniuose iš tiesų yra daug grožio ir sveikumo, skatinusio žmonijos vystymąsi, bet vis tik jie – vario, bet ne tikrasis aukso amžius. Tai amžius, kai Tiesa, kurios mes siekiame, neįgyvendinta (indiški aukso amžiaus pavadinimai: Satja, Tiesos amžius, Krita amžius, kuriame pasiekiama tiesa), bet jos trūkumas papildomas arba jos buvimas vaizduojamas artistine forma, o tai, kas tikra, pradėjo kietėti ir pasmerkta išnykti klampioje taisyklių, tvarkos bei sąlyginumų masėje.

Kai nuolat vyrauja forma, dvasia atsitraukia ir silpnėja. Ji, žinoma, stengiasi sugrįžti, įgauti formą, keisti ją, kaip nors išlikti ir netgi priversti formą išlikti, tačiau laiko tendencija stipresnė, – tai matyti religijos istorijoje. Kad ir koks stiprus bei gyvybingas būtų impulsas, sprendžiant pagal apčiuopiamus rezultatus, šventųjų ir religijos reformatorių pastangos tampa vis labiau išskydę, trumpalaikės ir negilios. Paskutiniame tūkstantmetyje šį gesimą matome didėjančioje Indijos tamsoje ir silpnume. Nuolatinės stipriausiųjų dvasinių asmenybių pastangos palaikė gyvą liaudies dvasią, tačiau nesugebėjo prikelti į sąlyginumus nugrimzdusios visuomenės. Kiekvienoje arba kas antroje kartoje geležiniai „patogių“ susitarimų (konvencionalizmo) gniaužtai visada įveikia naujus judėjimus ir prisišlieja prie jų pradininkų vardų. Tai pastebime Europoje nuolat pasikartojančioje moralinėje pamokslininkavimo (ekliaziasticizmo) ir katalikų vienuolijų tragedijoje.

Po to ateina laikotarpis, kada bedugnė tarp sąlyginumo ir Tiesos tampa neįveikiama. Tada atsiranda galingo intelekto žmonės, didieji „formulių rijikai“, kurie karštai ir aistringai arba ramia proto šviesa atmeta ir simbolį, ir tipą, ir sąlyginumą, griauna kalėjimo sienas ir asmeniniu protu, moraliniu jausmu arba emocingai ieško Tiesos, kurią visuomenė pametė ir palaidojo kalkėmis išbaltintuose karstuose. Būtent tada gimsta individualistinis religijos, minties ir visuomenės amžius. Prasidėjo protestantizmo amžius, – proto ir maišto, progreso ir laisvės amžius. Dalinė ir išorinė laisvė vis dar atsidavusi prieš tai buvusiam sąlyginiam amžiui ir jo idėjai, kad Tiesa gali būti rasta regimoje išorėje, veltui svajojanti, kad tobulumą gali lemti formalizmas. Ir vis tik yra būtinas perėjimas į subjektyvųjį žmonijos laikotarpį, kuriame žmogus turėtų krypti į savo prarastojo esmingojo Aš susigrąžinimą ir į naują kilimo liniją arba į naują, sugrįžtantį žmonijos vystymosi ciklą.

Iš: Шри Ауробиндо Гxош. Человеческий цикл. Казань, 1992.

Vertė Aleksandras Žarskus