Žvelgiant į Karalių

Jo karalystė nepavergiama, nes neturi ribų. Jis nepaperkamas ir nesuvedžiojamas, nes jos negrindė rase, lytimi ar kuriuo nors socialiniu sluoksniu.
Į Jo karūną niekas nesikėsina, nes ji - iš erškėčių.
Jo kovos taktika absurdiška, nes būnant Jo pusėje reikia mylėti priešus ir mirti, kad išgyventum.
Jis vaikšto be asmens sargybinių, o Jo ginti puolusiam Petrui liepia daugiau nebekelti rankos.
Jis toks turtingas, kad nebijo nieko prarasti, net savo gyvybės.
Jis, neturėdamas kur galvos priglausti, kiekvienam sutiktajam žada vietą savo karalystėje.
Jis savo valdinius vadina draugais ir plauna jiems kojas.
Jis įsakinėja tik tiems, kurie sutinka.
Jis naikina pasaulio nuodėmę, apkabindamas nusidėjėlius ir atsiduodamas į jų rankas.
Jis nenuspėjamas, nes visa kuria nauja.
Net tai, kas atrodo netinkama, beviltiška, mūsų akimis negarbinga, Jis panaudoja savo darbui užbaigti.
Pasitikėjimas Juo prasideda ten, kur iš pažiūros turėtų pasibaigti. Pažvelk į Kryžių...
Jo silpnumas kelia pasipiktinimą, o tai, kad Jis prisikėlė iš numirusių, atrodo kvailystė. Kodėl Jis, norėdamas visus patraukti prie savęs, pasirinko tai, kuo sunkiausia patikėti?..
Jis žengia be prievartos, nusileidžia kaip rasa iš dangaus, viltingai laukdamas: Ar atpažins karalių manyje?...

Bernardinai.lt, 2006