Algirdas Patackas

KITA LIETUVA

...padovanok Lietuvai viziją...

   Greitkelis. Nenutrūkstama srove srūva automobilių srautas, trinksi, dusliai šnara padangos, švyti informaciniai skydai, punktyrinės autopilotinio vairavimo linijos, viską stebint visamatančiai greičio fiksatorių akiai. Virš šio, savotiškai dinamiškai ir ritmingai pulsuojančio pragaro tvyro vos pastebimas, geriau matomas iš šalies, smogo ir smarso debesis, kurio nepajėgia išsklaidyti laukų vėjas.
   Bet štai į šalį suka siauras betono kelelis, paženklintas rodykle su keistoku ženklu – saulute su ornamentiniu kryžiumi, kokius kadais mokėjo nukalti mūsų protėviai. Kelelis suka į pagirį, kur betonas išnyksta. Kelią užtveria barjeras ir užrašas – l i e t u v a, kažkodėl iš mažosios raidės. Toliau tęsiasi kietai supluktas lauko kelias, kuriame žymu ratų pėdsakai. Tačiau ratai ne automobilio – štai matyti spėriai važiuojanti vienkinkė puskarietė, traukiama eiklaus sarčio. Šalia vingiuoja pėsčiųjų ir, matyt, dviratininkų takelis, tai priartėdamas, tai nutoldamas. Vežimaitis stabteli brastoje – žirgui leidžiama atsigerti šalto, smėlėtu dugnu srūvančio vandens. Keleivis neskuba, paveiktas vandens čiurlenime ištirpusios ramybės. Žirgas geria ilgai ir gardžiai, šnarpšdamas ir šnopuodamas. Toliau kelias suka į girią, įveikia dar vieną upelį, šį kartą nedidelės hidroelektrinės pylimu, ir tada atsiveria vaizdas į gyvenvietę. Jos centre – bažnyčia, matyt, neseniai statyta, siluetu primenanti senąsias, medines, prie jos susibėga gatvelės. Namai – medžio, akmens, šiek tiek plytų ir netgi molio. Socialine lygybe čia nekvepia – vienos sodybos turtingesnės, kitos kuklesnės, vienos labiau senovinės, kitos naujesnių formų, tačiau jų įvairovė nedaro chaoso įspūdžio. Jas vienija kažkas, kas sukuria dermę – gal stogų šlaitai, gal sakralioji aikštės aplink šventorių erdvė, o gal ir tai, kad bažnytkaimio gardas susilieja su giria ne kaip svetimkūnis. Vaizdo negadina ir ant netolimos kalvos besisukantys vėjo rotoriai bei kiti „žaliosios civilizacijos“ žymženkliai. Tačiau esmingiausia šitame kraštovaizdyje yra virš jo tvyranti šimoniška ramybė.
   Taigi (?) – kita Lietuva, lietuva, alternatyvioji, ne priešpastatanti save Lietuvos respublikai, bet glūdinti joje kaip įsčios – taip, kaip formoje slypi esmė.

 * * *

 Šalis šita nežino prabangos
liūdnos – subręsti
/Oskaras Milašius/

Tam, kam Lietuvos istorija, jos praeitis yra gyvenimo būdas, egzistencijos dalis, tam turbūt nesvetimas keistas jausmas, kad po tuo, kas vadinama Lietuvos istorija, už kunigaikščių ir jų pilių, už Žalgirio ir Liublino unijos, už metraščių ir žemėlapių, tebeslypi kita esmė, kita lietuva – iš mažosios raidės, tyli ir nebyli, tačiau amžina kaip upės sruvenimas. Išties, kas bendro tarp pagoniškosios Lietuvos žūtbūtinių mūšių dėl išlikimo ir ežerų, medgrindų labirinto apsaugotos būties sengirės ramovėje? Kas bendro tarp Adomo Mickevičiaus ambicingosios Odės jaunystei ir niekam nežinomo skurdžiaus studento Simono Daukanto? – o juk abudu mokėsi tame pačiame universitete. Kas bendro tarp Česlovo Miloš Isos slėnio dvarelio bibliotekos išauklėto paauglio ir jam svetimo lietuviško sodžiaus, kuris taip tiksliai atvaizduotas Mikalojaus Katkaus Balanos gadynėje? – o juk abudu vaizdai iš to paties etnografinio regiono... Kas bendro – dabar – tarp išponėjusio Vilniaus ir likusios bažnytkaimių Lietuvos?...
   Išties, yra, buvo ir turbūt turi būti dvi Lietuvos. Nereikia jų priešpastatyti, jos abi reikalingos viena kitai. Viena yra Lietuvos valstybė, tautos namai, taip sunkiai renčiami ir niekaip neužbaigiami bei nusiaubiami. Kita, iš mažosios raidės – tai tų namų dvasia, jų estis. Ji privalo išlikti, nes tik jos dėka iškilo valstybės rūmas, tik jos dėka juose nėra šalta ir nyku. Tesugyvena jos. Tebūnie ES palociai ir NATO lėktuvnešiai, težaidžia – bet neprasižaidžia – naujoji bajorija, tačiau anoji, bažnytkaimių ir ramuvų lietuva turi išlikti, nes ji yra esmės saugotoja, jos talpykla. Nežinia, kaip tai turi atrodyti, galų gale tai nėra taip svarbu, nes tai formos dalykai, tačiau ji turi esėti. Mums nekaip sekasi kurti formas – skaityk Oskaro Milašiaus citatą – jos dažnai subyra kaip smėlio pilys (kaip nepastebimai ir gėdingai išnyko LDK). Tai, kas išlieka, kas amžinai žalia – tai Lietuva, aistijà. Būdama esmės sergėtoja, toji lietuva pratęsia save, persilieja per visus karus ir praradimus, formos katastrofas, gaivindama istorinių formų šukes savo rasa, įkvėpdama vėl joms gyvybę, šitaip dažnai padarydama stebuklą – prisiminkime Becenbergerį, raginusį rinkti lietuviškus žodžius, nes greit ši kalba išnyksianti, arba Jablonskį, maniusį, kad lietuviškai romanai nebus rašomi.
   Forma – laikina, esa – amžina. Forma, persakant Špenglerį, gimsta, bręsta ir miršta, o esà persilieja ir srūva į amžinybę. P a n t a   r e i – ne viskas keičiasi, kaip aiškina formos mąstytojai, bet visa srūva, liejasi. Tęstinumo garantija, bent lietuvišku atveju, ne formoje, bet esoje. Esame esõs žmonės, rasos krikštytieji. Tokiais ir liksime per amžius, jeigu rasos neišdžiovins laikmečių skersvėjai ir sausra mūsų sielose.