Albina Žiupsnytė

KRYŽIAUS SIMBOLIS

 Mėginant apmąstyti šį vieną seniausių ir reikšmingiausių simbolių, pirma reikėtų įvardinti, kas yra simbolis. Kaip simbolis kalba per ženklą? Ar galima simbolio prasmes įvardinti iki galo? Ar kiekvienas simbolis yra nepakartojamas pirmavaizdis, ar yra skirtumai skirtingose tautose?  
Ženklą galima aprašyti, įvardinti, o simbolio reikšmė - prasmių suma; kad ir plačiai ir giliai apmąstoma, visuomet lieka tarytum "ne pilna". Simbolis yra paslapties saugotojas ir tuo pat metu paslapties skelbėjas - kaip durys, kurių vaizdas sako, kad už jų yra mums dar nežinomas kambarys, nors mes jo nematome. Simbolio kalbėjimas apie paslaptį, kuri taip ir lieka nepastebėta, pažadina nuojautas patirčių, kurių pėdsakus saugojame savyje, tačiau nepažvelgiame į jas ir neįvardijame. Simbolis jas mums primena, padeda aptikti jas savyje, sugrąžindamas mūsų sąmonę į pradžių pradžią, galbūt, į tą akimirką prieš ištariant žodį, tapsiantį kūnu, - akimirką prieš Pasaulio Sukūrimą. Simbolis išreiškia Dieviškąją Tylą prieš pasigirstant kuriančiajam Žodžiui, todėl simbolis yra daugiau nei žodžiais "sugaunama" prasmė.  
          Giliausioji simbolio mįslė yra tos pačios prigimties (jeigu tai galima vadinti prigimtimi), kaip ir mįslė žmoguje. Klausdami, kas yra žmogus, mes galime suvokti žmogų kaip simbolį, išreikštą "gyvuoju ženklu", -vienu iš simbolių - ženklų sistemos, vadinamos gyvuoju Pasauliu arba Dievo tvariniais...  
          Ženklas, veikdamas mus per regėjimą ir klausą, siekia pažadinti mūsų pačią "tolimiausią" atmintį. Šis pažadinimas atveria sąmonę simbolio tylos erdvei. Mėginant suvokti jo prasme, įvyksta tvėrimo aktas. Šios Kūrybos išdava - simbolio Tyla. Paslaptis visada lieka "nesugaunama" sąmonei, tačiau padeda jai "atpažinti" savyje esant tą pačią Tylą ir Paslaptį - padeda susitapatinti su Tylėjimu prieš tvėrimą. Taip įvyksta pakartotinis žmogaus gimimo veiksmas sąmonėje, duodąs ankstiną asmenybės augimui, visiškam sąmonės atsivėrimui Dieviškajai Tylai, kuri palaipsniui tampa žodžiu - žmogumi, "vieninteliu tokiu" ir siekiančiu išreikšti save "vieninteliu tokiu" būdu. Taip ženklai ir simboliniai vaizdai, veikdami žmogaus sąmonę, pažadina pirmavaizdžius (archetipus), kurių kūrybinė jėga padeda išsiskleisti žmogaus esmei, t. y. paslapčiai, kuriančiai prasmes, įvardinančiai jas ir visada liekančiai daugiau negu prasmė ir žodis.  
          Simbolių pirmavaizdžių yra daugybė. Mes gyvename tarp jų, kuriame juos ir saugome savyje. Dažnas kalbos žodis saugo pirmavaizdžio paslaptį ir gali pažadinti žmogaus sąmonę bei padėti įvykti joje tvėrimo veiksmui. Tačiau tai gali įvykti tik tada, kai sąmonė yra pasiruošusi pažadinimui - tada ją aplanko simbolis ženklu, vaizdu-vizija, sapnu. Yra sudėtinga nuspręsti, ar šį Esmės pažadinimo ženklą žmogus suranda glūdintį giliausioje savo slaptoje, ar jie ateina "iš aukščiau", t. y. iš išorės - Kosmoso, Dieviškosios Dvasios. Tačiau prieštaravimas išnyksta, jei pripažįstame, kad savyje žmonės randa tą patį pradą, kaip ir Dieviškoje Erdvėje, makrokosmose, suvokiamame esančiu "aplinkui", "išorėje". Tas, kas yra "aplinkui", yra ir visur, t. y. viduje. Šiuo atradimu "viduje" įvyksta materijos įdvasinimas. Dvasia, esanti "aplinkui", "išorėje" prasiskverbia į žmogaus psichikos sritį, paliesdama jo sielą (anima) ir protą (ratio). Žmogus yra tarytum "pergeriamas" dvasinio impulso spinduliais. Tai galima pavaizduot šitaip:

a) Mandala. Nepažintos žmogaus sąmonės simbolis, tarsi "saulutė" apskritimo viduje (ji gali būti pažymėta tik "taškeliu" ar apibrėžta tik ratuku - žmogaus paslapties "zona"). Visatos Saulės - Dievo spinduliai jos nepasiekia. Nepasiekia šviesa, t.y. sąmonė. Ji nepažįsta saulės savo viduje. Šviesos spinduliai atsimuša į atspaudų  (stereotipų)  erdvę  arba  ribotos  sąmonės užtvaras, nepralaidžias subtiliajai šviesos substancijai.  
          b) Saulute  pažymėtas  ratukas  apskritinio  viduje reiškia stiprėjantį, aktyvesnį žmogaus dvasinį centrą. Mažoji saulė veržiasi į tamsą, į susijungimą su Visatos Saule. Spinduliai iš centrinės "saulutės" ilgėja, tiesiasi, nutolindami tamsos ribą. Tai gyvybės pradas: iš grūdo, glūdinčio giliai žemėje, stiebiasi daigas, pajuntąs Saulės šviesą ir šilumą pro žemės sluoksnį. Ateina diena, kai daigas pramuša dirvą ir išvysta saulę, kuri visą laiką jį "šaukė", šildydama dirvą. Taip vyksta ir sąmonėje: skyla nežinojimo, "riboto mąstymo lukštas, kur iki šiol Dvasinis Pradas bylojo kaip nujautimas, troškimas ir ilgesys - Dvasinė Pasaulio esmė pasirodo aiški, kaip vidurdienio Saulė daigui, ką tik prasikalusiam iš žemės tamsos.  
          c) Ši šviesa tokia džiugi ir akivaizdi, kad erdvė, apšviesta josios, atrodo beribė. Žemė, daigo motina, buvusi tokia gera ir kartu tarsi visagalė, išvystama "iš šalies", "iš aukščiau" - ji, pasirodo "klausosi" Saulės ir yra  nuo jos  priklausoma.  Taip  ir  sąmonė  išvysta kūniškąjį daiktų ir vyksmo pasaulį, valdomą visuotinio vystymosi  prado.  Dievo Jėga  yra  tikra,  "matoma", suvokiama.   Pirminis   pirmavaizdis   pasireiškia   kaip "žaibas", apšvietimas, suvokimas. Jis lemia įtikėjimo jėgą, kuri tampa pagrindinėmis asmenybės "atramos" ašimis. Grįžtamoji eiga nebeįmanoma, daigas negali sulįsti atgal į žemę...  
          Sugrįžkime prie apibūdinimų, kad žmogaus sąmonė yra pergenama ir perveriama Dieviškosios Tiesos spindulių. Atsakymas į archetipo simboliškai pateiktą sąmonei mįsle atrandamas, kai sujungia didžiausiąsias galias jausminė žmogaus siela ir protas. Jie nebeprieštarauja vienas kitam, o jungia priešpriešas aukštesniame sąmonės lygyje. Žmogaus jausmai simbolizuojami vandeniu, o protas, mąstymas lyginami su ugnimi. Todėl duotuose piešinėliuose yra dvejopos linijos - spinduliai, išreiškiantys vandens (banguojantys) ir ugnies (tiesūs) susijungimą dviejų pagrindinių Dvasinės ir Žemiškosios jėgų sankirtoje.  
           Čia mes susiduriame su ženklo, kuriuo apsireiškia simbolis, žodinio prasmės atskleidimo sudėtingumu. Ženklas, kuris mūsų, mąstančių tarsi "iš šalies", nepaveikia kaip per-kūnijanti asmeninę sąmonę simbolio - pirmavaizdžio jėga, lemiama dvasinio įkvėpimo, tampa galimu aiškinti laisviau, įvertinant ne sava patirtimi, o protu kultūriniame, pagaliau, knyginiame, literatūriniame ir net fantazijos lygmenyje. Tokiu būdu galime rasti įvairių vieno ar kito elemento prasmės aiškinimų. Pvz. reiškia žaibą, ugnį (G. Beresnevičius) ir žaltį, gyvatę (P. Dundulienė). Tokia pati linija dar gali reikšti vandenį, upę ir daigo augimą.  
          Tačiau apmąstant simbolį, kuris yra patirtas, ir jo paslapties kodas - ženklas yra regimas "iš vidaus", "iš Centro", prasmės aiškinimas tampa tarytum nebe aiškinimas, o simbolio pasireiškimas, kurio galutinė išdava yra simbolio prasmės suvokimas ir jo užrašymas (užkodavimas) ženklu. Įvyksta prasmės atnaujinimas ir žymėjimo pratęsimas. Tai yra veikimas, visiškai atvirkščias tyrinėjimui, kuris vyksta surenkant duomenis apie galimas ženklų prasmes, lyginant tarpusavyje grafinius ženklų žymėjimus ir pan. Grįžtant prie tolesnio apmąstymo, nejučiomis imi lyginti šį dvasinės jėgos pažadinimą žmoguje su priešybių susidūrimu: tamsos ir šviesos, vidaus ir išorės, ugnies ir vandens, iš aukščiau ir iš žemiau. Tai atitinka dieviška ir žmogiška, kūną ir dvasią, mintį ir jausmą, mirtį ir gyvybę, sustingimą ir judėjimą, augimą ir nykimą... Visos priešybės staiga įgyja santaiką! Yra suvienijamos, yra suvokiamos kaip jungiančios, o ne dalinančios. Su kuo galima palyginti šį impulsą, sukrečiantį visą žmogaus būtybę ir kartu palaiminantį dideliam išlaisvinimo džiaugsmui ir troškimui augti? Bet argi jis neaugo anksčiau? Taip, jis lygiai kaip ir daigas žemėje augo ir stiebėsi, tačiau gamta pavasarį laukia akstino, impulso, kurį suteikia pirmoji per-kūnija. Čia susitinka visos gamtos stichijos: žaibo ugnis, lietaus vanduo, debesų tamsa, vėjas, griaudi griaustinis... Žolė trukteli aukštyn, medžių lapai atsigauna ir sužaliuoja, ore dvelkteli ozono gausuma, jis tarytum atnaujinamas. Perkūnija įkvepia gamtą... Pirmasis pagonių žynys, patyręs numeno, antgamtės pasireiškimą, šį įvykį galėjo palyginti su perkūnija, o žaibo tvyksnį - su įtikėjimo akimirksniu.

Jėga dvasios, einanti podraug su žaibu, kuris "apšviečia" protą, galėtų būti pažymėti vadinamuoju Perkūno kryžiumi (G. Beresnevičius).  
           Ženklu pažymėtas reiškinys nėra baigtinis, vienkartinis. Tai yra pradžių pradžios pažymėjimas. Pradžia turi tęsinį. Simbolis, pažymėtas vizualiniu ženklu, yra tuo pat metu statiškas ir dinamiškas. Simbolio dinamika matyti iš to, kad ženklas, pasirodęs ant senovės žmogaus būsto sienų, perkeliamas iš vienos kultūros į kitą, iš vienokių religinių prasmių žymėjimo - į kitokių, ir vis lieka gyvybingas. Ir kol jis yra toks, išlaiko ir galimybę, "progai pasitaikius", pažadinti individualią žmogaus sąmonę kaip pirmavaizdis (archetipas). Aiškinamas, atrodytų, gana skirtingų aplinkų, religinių sistemų sąvokomis, jis nenutolsta nuo pirminės prasmės, išlieka aktyvus. Dinamika, įžiūrima perduodant patirtį, liečia ir žmogaus, pažadinto kryžiaus pirmavaizdžiu, tolesnį augimą, gyvenimą, likimą. Daigas, pergalėjęs žiemos pasipriešinimą, perkūnytas Perkūnijos Krikšto, stiebdamasis aukštyn, į saulę, turi atlaikyti vėjus, kurie jį blaško ir bando nulenkti. Jis turi augti sparčiai, kad pralenktų piktžoles, bandančias jį nustelbti, turi šaknimis giliai įsiskverbti į žemę, kad nestokotų drėgmės. Jis turi tvirtai laikytis savo krypties - aukštyn į saulę. Daigo gyvenimą galima pavaizduoti dviem linijomis: viena išreiškia daigo augimo kryptį aukštyn, kita - jėgą. Jeigu suma priešinga augimo krypčiai, tai jėga yra trukdančioji:

Tai dvi skirtingų krypčių jėgos; jų santykį galėtume pavadinti nesibaigiančios kovos būviu. Šis būvis yra geras, teigiamas, jeigu išlaikoma pusiausvyra, ir tuomet jis virsta nuolatinės pergalės būviu. Jeigu horizontalųjį vektorių laikytume laiku, tai vertikalusis atitiktų Amžinybę. Priešpriešų susidūrimas vyksta žmogaus sieloje ir sąmonėje - "viduje". O "išorėje" žmonijos pasirinkta civilizacijos, nutolinančios nuo gamtos, slydimo daiktų ir reiškinių paviršiumi, kryptis. Tai daugumos kryptis, vedanti į vienodų daiktų, vienodų nuomonių dauginimą ir nuasmeninimą, nepaisanti krypties aukštyn, pastangos vertybių ieškoti ne išorėje, o viduje, krypties į ryšio su Dievu ir gamta nuolatinį atnaujinimą. "Vektorių kryžius" išreiškia susidūrimą dviejų krypčių žmoguje - jo ego ir meilės bei susidūrimą asmenybės ir daugumos.  
          Amžinybės kryptis sąlygiškai išvaduoja žmogų iš laiko "laikiškumo" - baigtinumo, nes atveria sąmonei "anapus", esamybę už laiko, būtį už būties. Tai tarytum tiltas už gyvenimo laikinosios upės. "Upė ir tiltas" žmoguje yra kaip kitimas - kitimas kūne (senėjimas), jausmų gyvastis ir apmirimas, proto aiškumas ir suvaikėjimas, ir visam šiam kitimui priešinga - visada ta pati Esatis - kažkas pastovaus, nukreipta į "už" ir "toliau" nuolatinio laiko mirgėjimo. Kuo ši pastovi nesikeičianti Esatis žmoguje stipresnė ir labiau jo suvokiama, tuo geriau "girdimas" Dieviškasis Tylėjimas, prasiskverbiantis vis aiškiau pro laiko triukšmą. Tai nėra abejingas neveiklumas gyvenimo atžvilgiu, o tik atsisakymas skirti tam jėgų daugiau, negu reikia, pasiliekant didžiausioje dvasinėje veikloje.  
          Metalinės kryžių saulutės dažnai turi papildomą elementą - pusmėnulį, įtvirtintą horizontaliai ir taip tampantį panašiu į valtelę. Valtis yra kaip tiltas ar keltas, kuriuo galima persikelti į kitą krantą arba plaukti virš vandens, t. y. "nepaskęsti" aistrų verpetuose, nepasiduoti "daugumos srovei", laikytis virš "jausmų vandens", "pojūčių jūros". Valtis, laivelis keleivį atskiria, leidžia jam likti pačiu savimi.  
          Be pusmėnulio - valtelės metalinės saulutės dažnai dar turi kitą elementą, iš pažiūros visai nereikalingą -vėtrungę arba vėjarodę. Iš tikrųjų - kam reikalinga kryžiui tokia detalė kapinėse ar kitose nuošaliose vietose (A. Kynas)? Tačiau, jei pripažinsime pusmėnuliui simbolinę valties - laivelio prasmę, vėtrungė čia puikiai derės - vėjo kryptis yra svarbi ir keliaujančiam laivu. Asmenybės veikla turi įveikti nuolatinį pasipriešinimą, nes "eina prieš srovę". Ši veikla visada yra kova, sujudinanti ir atnaujinanti, neleidžianti užsistovėti ir pūti. Ji yra kaip du pirmykščio žmogaus pagalėliai, kuriuos trinant įsižiebia ugnis. Ši ugnis gali deginti arba šildyti, šviesti arba akinti. Tik jos dėka pasaulis nelieka visiškoje tamsoje, ir žmonės vis dar nenustoja vilties išmokti mylėti... Dviejų krypčių ("pagalėlių") sąveika yra darbas, vykstąs tiek žmogaus viduje, tiek asmenybės santykyje su visuomene. Kryžius - saulutė labai gražiai išreiškia šio prado universalumą: kryžius - saulė (ugnis) "plaukia" valtyje virš vandens, dar žemiau yra žemė (sustorėjimas, rutulys, kuris pritvirtina metalinę saulutę prie stogo), oro judėjimą seka vėtrungė. Taip horizontalia ašimi yra sujungiami keturi svarbiausi elementai: oras, ugnis, vanduo ir žemė.  
          Mes kalbame mitine kalba, nuausta iš mataforų. Žodžiai, kuriais ir iš kurių esame sutverti, žadina mūsų sąmonę ir stiprina sielos galias. Žodžiai kyla iš sąmonės gelmių ir yra tarytum mūsų savastis "viduje". Tačiau tuo pat metu žodžiai yra ir "duoti" - paveldėti, išmokti iš tėvų, iš tautos, t. y. "iš išorės". Mes galvojame vaizdais, kuriems ieškome tikslių įvardinimų, kad galėtume suprasti patys ir perduoti kitiems savo mintis. Ieškodami įvardinimo, mes tarytum ieškome atsakymo - žodžio, kuris atlieptų ir sutaptų kaip kodas su mūsų asmeniu - būtų savitas, t. y. sutaptų su savastimi kaip "tik mano". Tai yra vidinis darbas, kuriam mes naudojame žodžius, "duotus" iš išorės. Kartais, nerasdami tinkamų žodžių ar sąvokų, mes sugalvojam "savo" žodžius. Tai daro ne tik kūdikiai, besimoką kalbėti. "Savo" kalbą-žodžius, žodelyčius, "savo" sąvokų rinkinį ir informacinę gamą turi tikriausiai kiekvienas žmogus. Ir vis dėlto kalbos žodžiai yra "duoti" visiems ir, ta prasme, yra bendri. Per kalbą susitinka kuriančioji Dieviška tvėrimo Dvasia (išorėje) su kuriančiąją žmogaus dvasia (viduje). Čia pasireiškia kiekvienos tautos savitumas, nes kalba yra metaforų, vaizdų sistema. Visos sistemos turi bendrų bruožų, tačiau vaizdinė sąranga, metaforų siejimas vienos su kita, yra kitoks. Vidinis "aš" siejamas kaskart su kitu vaizdu-žodžiu. Taip mitinė kalba yra sistema pirmavaizdžių, kurie yra bendri pasauliui, tačiau kiekvienoje tautoje išreiškiami tarytum kitu kampu. Galėdami kalbą užrašyti ženklais, mes bandome pakartoti ir perduoti simbolinę mitinės kalbos tradiciją - žadinti mūsų giliausiąją savastį, atrasdami jai žodinius atitikmenis.  
          Mes kalbame apie žmogų lygiai kaip ir apie gamtos reiškinius. Kalba mus nejučiomis įjungia į Pasaulio Visumą ir leidžia mums mąstyt ir įvardinti pačius save, t. y. būti tarytum šalia savęs. Tačiau šis mąstymas visuomet yra nepilnas, nes mes negalime mąstyti toliau už žodį. Žodžio ribos mus priveda prie Aukštesnio žinojimo durų ir ten palieka .
          Mitinis mąstymas yra tarytum "mąstymas akimis". Vaizdų jungtys mus kuria ir įvardina, kaip ir pasaulio erdvę. Mes jungiame savimi Dangų su jo oru ir saule (ugnimi); vandenį, turėdami būdą (valtelę) jo laikytis, ir žemę, kurioje auga mūsų pačių sėkla. Todėl mes sakome apie žmogų: "dirba su ugnele", "turi karštą širdį", "savo pasiryžimu uždega aplinkinius", "užsidegti pykčiu", - jį lygindami su ugnimi. O štai sakant: "išlieti širdį", "išlieti pyktį", "būti skystam" (apie greit įsijausminantį žmogų), "taurus žmogus" (tarytum indas, į kurį telpa daug pagerinto vandens), "lėkštas" (lėkštėje mažai telpa, greit matyti dugnas), - žmogaus jausmai lyginami su vandeniu. "Apsiniaukęs veidas", "atėjo tamsus kaip debesis", "aptemo akys", - palyginimai su dangumi, oro permainomis. Yra palyginimų ir su žeme - "žmogus susikaupė" (kaip krūmelis, kuris apsikaupė šaknis, - E. Usačiovaitė). Ypač daug palyginimų sieja žmogų su medžio įvaizdžiu: "subrendęs" (kaip vaisius, sėkla), "mirtis pakirto", "įleido šaknis", "atžalos" (vaikai), "genealoginis medis", "nunoko" (mirė), "mergina kaip liepa", "vyras kaip ąžuolas" ir kt.  
          Grįžkime prie kryžiaus simbolio. Jo lietuviškas bruožas yra gaivališkumas. Iš kryžmų centrų išeinantys spinduliai išreiškiami įvairių augalų motyvais arba "suaugalėjusiais" geometriniais pavidalais. Bandydami surašyti į eilę visus lietuviško kryžiaus žodinius apibūdinimus, turėtume: kryžiaus apatinis sustorėjimas - kaip kupstas, žemė; pagrindinė ašis - kaip stiebas, kotas; spinduliai - kaip augalas, šakelė, lapai, žiedai; kaip vanduo - vingiuota banguojanti linija; kaip žaltys - vingiuota linija, sustorėjusi gale; kaip ugnis – laužyta "žaibo" linija; kaip saulės spindulys - tiesi linija.  
          Lyginant su žmogaus apibūdinimais, iškyla toks vaizdinys: žmogus, "susikaupęs" ties savo "šaknimi", perauga jausmų "vandenis", sugėręs į save vandens gaivumą ir saulės šilumą, pažadintas per-kūnijos ištiesia spindinčią žiedų ir vaisių saulę, tarytum vandens lelija ar lotosas. Tai Rojaus Medžio sėkla, kuri amžių bėgyje išaugo kryžiumi - medžiu, ant kurio sudėjo auką Išganytojas.  
          Mes susidūrėme su dar vienu simbolių reiškimosi būdu. Istorinis kelias, įvardintas ir apmąstomas, yra simbolių kūrimo kelias arba jų tapsmo kelias, - pats virstąs simboliu. Taip pirmapradiškai paprastas kryžiaus ženklas  +  reiškiamas tautų mene skirtingai - "apauga" gyvybingais spinduliais, pradedamas derinti širdelėje, įgyja kitokių elementų (mėnuo - valtelė, vėtrungė - vėliavėlė). Visi šie elementai, jungdamiesi į darnią visumą, tarytum "aiškina" pirminę kryžiaus simbolio prasmę, papildydami vis aiškesnėmis nuorodomis, lyg būkštaujant, kad ateinančios kartos tą prasmę gali "pamiršti" arba nebesuvokti taip giliai... Tai veržimasis išsakyti paslaptį... Tuo tarpu istorinėje erdvėje mes randame tikrai vykusius įvykius, kurie, pasiekę mus per pasakoti legendomis, patarimais, istorijomis, suvokiami kaip    "duoti",    kaip    veiksmai    "laikų    išsipildymo" (mokytojas  Ekhartas),  esantys  kupini  paslapties  ir prasmės,  reikšmingi  visiems  laikams,  visuotini.  Tai išsipildžiusios   įvykiais,   reiškiniais   duotybės,   kurios įvardintos   veikia   mus   kaip   galingi   žadintojai   - pirmavaizdžiai (archetipai). Mes negalime jų papildyti nė vienu žodžiu  "nuo savęs".  Būdami visuotini, jie reikalauja   iš   mūsų   supratimo   - kaip   raktų   ryšulys, kuriame mums reikia atrasti savosios sielos raktą...  
          Taip Biblijos tekstai apie Pasaulio sukūrimą, rojų ir rojaus sode uždraustųjų vaisių medį, nuo kurio prasidėjo puolusios žmonijos istorija, - suvokiami kaip simboliški tekstai, kuriuos apmąstant siekiama "pamatyti" pradžių pradžią. Taip medžio viršūnė galėtų mąstyti apie savo šaknis žemėje, kurių nemato, bet jaučia. Biblijos tekstai yra duotybė, t. y. istorija, pateikta mitinio mąstymo vaizdais. Žmogus, paragavęs uždraustojo medžio vaisiaus, tarytum priima šį medį į save, tarsi daigina savyje naują šio medžio sėklą. Gyvatė, žaltys arba angis yra "anga", pro kurią į tobulą darną įsiveržia prieštaravimas. Šį prieštaravimą išvarytiems iš rojaus žmonėms tenka "sutaikyti", sujungti priešybes ir laikyti pusiausvyrą vis aukštesniame sąmonės lygyje. Tai vyksmas pasaulio centre - žmogaus sieloje, kryžkelėje, kuri yra priešybių susitikimo vieta   +
      Ji yra aukos vieta ir kančios vieta, ir pasirinkimo akimirka. Ne atsitiktinai toks dažnas nutikimas stebuklinėse pasakose, kai brolis, išėjęs "laimės ieškoti", atranda kryžkelę, kur kiekvienas kelias žada viena už kitą didesnes blogybes. Mes visi esame "laimės ieškotojai". Troškimas būti laimingam yra kažkada patirtos būties "Dievo sode" prisiminimas. "Kryžkelė" yra galimybė pasirinkti - tolti arba artėti prie laimės. Ji yra vartai, anga (l-angas į rojų. Gyvastis, kuri yra kaip simboliškas žaltys, gyvatė, angis, atvedanti mus į apčiuopiamąjį pasaulį (žalčio motyvai kryžiaus vainike), išlieka kaip langas, durys į pačius save ir "anapus", iš kur atėjome. Tačiau gyvastis yra laikina ir mirtinga. Atvėrimas savyje "lango" į "anapus", prisiminimas savo pradžių pradžios yra simboliškas gyvasties kaip laikinumo nugalėjimas - perėjimas į belaikę ar viršlaikę būtį, kuriai gimimas ar mirtis nereiškia pradžios ar baigties, tai tėra išėjimo-atėjimo aplinkybės...  
          Lietuviški mediniai kryžiai ir koplytstulpiai turi kryžmų sankirtoje koplytėles, tarsi mažus namelius su įstiklintomis durimis - langais. Kitur "nameliai" neturi sienų, tačiau stogelį su "grindimis" jungia kolonėlės. Yra kryžių, kur virš Nukryžiuotojo pritaisytas stogelis (apsaugoti nuo lietaus). Tai vis mūsų dvasios "namai". Namai - žmogaus mitinė metafora. Sapnuoti kraustymąsi iš namų reiškia mirtį. Posakis "išsikraustė iš proto" vaizduoja protą kaip nuosavą būstą. Namas yra erdvė, apribota sienomis iš aukštai ir žemai, iš visų keturių pusių. Tai yra kaip magiškasis apsaugantis ratas (rato ir saulės artimybė gerai žinoma). Koplytstulpiai, turintys viena virš kitos dvi, tris koplytėles, į viršų mažėjančias, su nuolaidžiais stogais, primena stilizuotą eglę iš mažų namelių (M. Gimbutienė). Kryžiai, pridengti stogeliais irgi sukelia "namelio" įspūdį.  
          Kryžius, apjuostas "namų", yra mandala (man-dala = mana dalia). Čia dalinimas į keturias dalis yra ta pati kryžkelė - pasirinkimo akimirksnis, pasirinkimas būdų, kaip spręsti savo gyvenimiškų aplinkybių uždavinį. Kryžiaus simbolio suartėjimas su mandala - tai visuotinio bendražmogiško simbolio tapsmas visiškai asmeniniu, skirtu kiekvienam žmogui, - kaip atskiras "tik jo" likimas, kelias, dalia: "kiekvienas turi savo kryžių", "jau užbaigiau aštuntą kryželį". Likimas ir žmogui skirtas gyvenimo laikas įvardinami "kryželiais". Laiko įvardinimas kryželiu kaip kančia, sukuria Pasaulio vaizdinį kaip kančios ir laikinumo visuotinybę.  
          Rytas ir vakaras, diena ir naktis, metų laikų priešpriešos, senatvė - jaunystė, gimimas - mirtis, sveikata - negalia, laimė - nelaimė. Žmogiškajai žemės būčiai skirtas laikas sudarytas iš priešpriešų, susikertančių mumyse kryžmai. Mes keliaujame tarytum nuo kryžiaus į kryžių, kryžiuje gyvename ir kryžius yra mumyse. Ypatinga prasme suskamba kryžiaus kartojimas: siuvinėjimas kryželiu, namų ir šulinių statymas, suneriant kryžmai rąstus, ir audiniai - medžiagos (medžiaga - ryšys su medžiu), kur siūlai veriami ir persipina kryžmai. Audinys audžiamas pasaulio sąrangos principu iš tankiai sunertų siūlų, tarp kurių vis dėlto išlieka "erdvė" tarytum materijos ir dvasios santykis. Audinys - medžiaga yra milijonų kryželių junginys. Pasaulio, kur viskas tarpusavyje susiję, modelis. Rišti - tai jungti: mes sakome - "meilės ryšiai", "giminystės ryšiai", "nutrūko gyvybės siūlas". Pasaulyje viskas "surišta", sujungta į vieningą santykių audinį, tarp dvasinio ir žemiško, tarp aukštai ir žemai, tarp vidaus ir išorės, tarp makro ir mikro, tarp teigiamai įelektrinto atomo branduolio ir neigiamai įelektrintų neutronų...  

Literatūra:  
Kart Gustav Jung. Archetip i simvol. Moskva. Renaissance, 1991.  
Gintaras Beresnevičius. Baltiškų simbolių dinamika. Senovės baltų simboliai. Vilnius, "Academia", 1992.  
Arūnas Kynas. Vėjas ir jo reliktai Liaudies mene. "Mokslas ir gyvenimas", 1989 m. rugpjūtis.  
Marija Gimbutienė. Baltų mitologija 7. "Mokslas ir gyvenimas", 1989 m. liepa.  
Elvyra Usačiovaitė. Pasaulio medis Lietuvos tautiškų skrynių puošyboje. Senovės baltų simboliai. Vilnius, "Academia" 1992.  
Kun. Kazimieras Jasėnas. Visuotinė meno istorija.  
Pranė Dundulienė. Žaltys ir jo simboliai Lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. LTSR Aukšt. ir spec. mokslo ministerija, V .Kapsuho universitetas, Vilnius, 1979.  

Iš „Vydija“ Nr. 6 (1995), p. 25.