Aleksandras Kavoliūnas

laikmetIS, kuriame gyvename

gimiau pačiu laiku

Kokioje santvarkoje mes gyvename, ar savo eroje, o gal ne savo laiku ir ne savo vietoje? Laiką, kuriame esame, vadiname era po Kristaus. Skaičiuojame laiką nuo Kristaus ir turime tikėjimą, kurį vadiname krikščionybe (turiu omenyje Lietuvą). Pasaulyje įvairių tikėjimų begalė, apie 6000, juos vadiname religijomis. Tikime Dievu, kurio net vardo nežinome, kai kurie tikime Buda, Mahometu… Dėl jų kovojama, kariaujama, kartais ir žūstama. O jei nėra iškilios dievybės, tada ieškome tarp savų, gyvųjų tarpe, arba sugalvojame ir sudieviname.
Na, tarkim, gimėme pačiu laiku… Tačiau kaip patikrinti vertybes ir tradicijas, kurios mus supa ir įtakoja? Viena tokių tradicijų, pretenduojančių į vertybes – tai laidotuvės. Bet laidotuvės laidotuvėms nelygu. Yra ir kitokios rūšies laidotuvės – neregimų dalykų…
Palaidojus sąžinę ir priėmus liberalius įstatymus – leidžiančius abortus, gėjų santuokas, eutanazijos ir kitų „buitinių“ paslaugų suteikimas, sukeltų rimtus padarinius Respublikos likimui. Mes, lietuviai – gerbiama tauta, ir to niekam nereikia įrodinėti, – turime tradicijas, siekiančias Renesanso epochą ir anksčiau, tad pamatai yra, tik nereiktų to pamiršti ir neapgalvotai eksperimentuoti. Nes mes – ne prancūzų Respublika su bedieviškais šmeižtais ar panašiai. Turbūt ne visi žino, kad šaipūno bedievio Voltero bute po mirties buvo įrengtas krikščioniškas knygynas. O dabar visų pasaulio skaitomiausių knygų tarpe pirmą vietą užima Biblija.
Tačiau jei valdžia uždara Dievo Žodžiui, ji bus atvira okultizmui! O tai pavojinga sąjunga, iš kurios kyla totalitarinės sistemos ir autoritariniai režimai!
Kartą žymus jėgos struktūrų pareigūnas paklausė, ką daryti, kad nusikaltimai ir žiaurumas apleistų mūsų visuomenę. Tada aš surengiau keletą paskaitų visuomenei apie okultizmo žalą – „Blogis didmiesčiuose“. Bet ką reiškia toks lašas jūroje? Visuomenę formuoti ir reformuoti įmanoma turint bent jau programą minimum. Mokiniams, jaunimui reikia naujo, rimto moralinio pagrindo, nes tėvai, – nors jokiu būdu tai dar neprarasta karta, – daug ko negirdėjo, o ir jų pačių niekas nemokė to, apie ką čia noriu pakalbėti. Apie ką?
***
Laidoti šiukšles sąvartyne – gerai. Laidoti numirėlį taip pat gerai, geriau, nei melstis už jau mirusį, nes gal būtų ilgiau gyvenęs, jei melstumėm už jį tada, kai dar buvo gyvas.
Bet yra dalykų, kurių laidoti nevalia. Vienas jų – Biblija. Jei mes palaidosim Dievo įstatymus kertiniais žmogaus gyvenimo klausimais, bus rimta! Ir jie vis tiek kalbės garsiau net už nužudyto Abelio kraują, – juk ir šiandien jo kraujas byloja garsiau nei bet kurio kito.
O jei bandysim Bibliją laidoti, tai palaidosim ir paskutinę viltį ką nors pakeisti tautos gyvenime. Tautos ateitis – augantys vaikai! Čia ne karas keliuose (nors ir tai be galo svarbu!), ši kova už tai, kas yra brangu kiekvieno žmogaus, kiekvieno lietuvio, kiekvieno tėvo ir motinos širdžiai, – kova už savo ir savo vaikų amžinybės vietą. Rugsėjo 11-osios įvykiai Niujorke parodė, kad Dievo malone žaisti nevalia. Tauta, tiek daug gavusi Šventojo Žodžio dėka, negalėjo atsilaikyti prieš teroristų atakas. Nėra atgailos už Biblijos ir maldų išstūmimą iš valstybinių įstaigų, mokyklų, universitetų. Ir… priešas jau ant tavo namų slenksčio. Gamta nemėgsta tuštumos.
…Ar mes kada turėjom Šventojo Rašto studijas mokyklose? Ne! Gal šiek tiek Senojo Testamento. O jei įdiegtume Naująjį Testamentą mokyklose, mūsų vaikai gautų aukščiausios prabos mokslą, kuris yra amžinojo gyvenimo vertės, ir už kurį sumokėta aukščiausia valiuta Visatoje – Kristaus krauju!
Kokių dar naujų programų mums reikia? Sakome „kasdienis Dievo Žodžio“ skaitymas… Na, jei Dievo, tai ar nežinome, kad Jo Žodis užrašytas Šventajame Rašte? Tad ir mokykimės Dievo, o ne velnio.
Kai kas sako, kad Biblija – tai Vakarų gaminys ir mes nieko bendro su ja neturime. Patikėkit – Biblija nėra Vakarų pasaulio kūrybos išdava ar Amerikos slaptasis ginklas, kaip kad bando pavaizduoti krikščionybės priešininkai! Biblija yra Rytų išminties knyga, o jei dar tiksliau, – dieviškos moralės knyga. Naujasis Testamentas yra geriausia priemonė auklėti jaunąją kartą mokyklose, taip pat ir visuomenei teigiamai (re)formuoti – Viešpaties Jėzaus mokslas bei etinių gairių knyga, duota žmonijai, mąstančiai kūrinijos daliai, perleista per Rytų šalių žmonių sąmonę bei jų rankomis užrašyta mūsų širdims suvokti, nes Dievo mintys – ne mūsų mintys, ir Jo keliai – ne mūsų keliai!
Net Napoleonas, – o jo įžvalgos apie Šventos Onos bažnyčią visai neprastos, – perskaitęs Evangeliją pagal Joną pasakė, kad jei Jėzus nebuvo Dievo Sūnus, tuomet Juo buvo tas, kuris užrašė tą Evangeliją!
Viso to – Kristaus mokslo – reikia ne tik dvasiai, bet ir sielai, juk žmogus ne vien tik dvasinė būtybė, bet dar siela ir kūnas. Jei būsi super dvasinis, gali tapti fariziejumi – sausuoliu ištįsusiu veidu, kuriam svetimi džiaugsmas ir meilė.
Vien tik siela vadovaudamasis, tapsi sentimentaliu verksniu, serialų a la „Vergė Izaura“ žiūrėtoju… Na, o jei tik kūno norams paklusti, tai jau tragedija. Iš jo kilę visi pasaulio „izmai“ ir dar daugiau.
Tik visų trijų lygmenų – dvasios, sielos ir kūno (NT, 1 Tesalonikiečiams 5, 23) – pusiausvyra padės tapti pilnaverte asmenybe. O kokia asmenybe tapsim, priklauso nuo mūsų atsidavimo Šventajai Dvasiai, mūsų Guodėjai ir Globėjai, – Ji atėjo iš Dangaus vietoj Jėzaus, nes tik lygiavertis Asmuo galėjo užimti Kristaus vietą. Daugelis net nesupranta, kad Šventosios Dvasios lietus lyja ant blogų ir ant gerų, ant raugių ir ant kviečių. Kodėl? Gal tarp tų raugių išaugs ir geras želmuo. Ir dar todėl, kad Dievas labai myli žmogų, kuris, beje, sutvertas pagal Jo atvaizdą, vienintelis žemėje yra dvasinė būtybė. Galit kai kurie dabar niekinti Kristų, vadinti nepriderančiais vardais, bet Jis vis tiek myli visus.
Su kuo gyvu dar Viešpats yra sudaręs bent vieną sandorą, jei ne su žmogum? Negi su gyvuliu? Ir iš tos sandoros yra išplaukęs žmonijos Atpirkimas. Jėzus iš Tėvo gavo žymiai prakilnesnį tarnavimą nei pirmoji Sandora, nes antroji Sandora (Naujasis Testamentas), kurios Tarpininkas Jis yra – tobulesnė ir besiremianti geresniais pažadais (NT, Hebrajams 8, 6). O pirmoji (ST) buvo su trūkumais ne dėl to, kad Dievas neapskaičiavo, bet dėl anų laikų žmogaus netobulumo ir barbariškumo.
***
Daug kas ieškojo ir šiomis dienomis tebeieško atsakymų, kaip paveikti visuomenės raidą teigiama linkme. Bet dažniausiai apsiribojama vien kritika, neparodant jokios išeities iš padėties.
V. Cojus, Vl. Visockis dainavo, kalbėjo apie tai, kas neteisinga. Bet išeities nenurodė. Viena yra kalbėti, o kita – gyventi taip, kaip kalbi. O kaip gyventi, jei aplink tiek purvo ir neteisybės?...
Kaip? Tikėjimu, štai kaip! Juk Kristus nemirė, prisikėlė, tai ko liūdėti? Pagrindas džiaugtis yra toks galingas, žymiai galingesnis už bet kokią branduolinę bombą. Mirtis nugalėta, belieka šį faktą įsisąmoninti ir toliau tuo gyventi, o ne tuo – kas bus, jeigu bus. Kas bus, tą ir krikštysim, nes kitaip paranoja prikibs.
Beje, apie bombas. Jei mūsų šalies sieną peržengtų užgrobėjo čebatas, paklauskime savęs: negi mes mažesnių darinių – šeimos, buto – teritorijos neginame? Tas pats sveikas vyriškumas ir Tėvynės meilė reikalauja turėti visokeriopai pajėgią kariuomenę. Nei JTO, nei ES šiais klausimais nepasikeis ir nepadės, nes šios įstaigos – viso labo tik „šnekyklos“. Sprendimus turime daryti mes patys, o ne NATO, nes ji seniai pareiškė savo nuomonę. O dėl kariuomenės būtinumo, tai ar nepamenat, kad Jėzus nenurodė Jį klausiantiems kariams demobilizuotis, – ne taip, kaip 31 Lietuvos atstovas, abejojantis NATO pajėgų buvimo mūsų šalyje verte, – bet pamokė, kaip tarnaujant teisingai elgtis: „Nieko neskriauskite (nestatutiniai santykiai ir ne tik), melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“ (NT, Luko 3, 14). Viešpats ne prieš kariuomenę ir šalies gynybą!
Mažiau bijokime – kas bus, jeigu bus!!! Mūsų baimės gali mus įkalinti labiau, nei įsivaizduojame.
***
Kartą vienas lenkas man ilgesingai pasiguodė dėl ekonominės krizės įveikimo galimybių – anksčiau turėjome uniją... Brangieji, tikroji unija galima tik Danguje, ten ji bus tobuliausia.
Anos unijos laikai praėjo, bet sąžinės prekeiviai ir toliau rezga sąmokslą – „Wilno nasze“. Priešvalstybinių jėgų keliamos riaušės, neramumai ir skundai yra labai pavojingi, nes skaldo valstybę iš vidaus. Taip be paliovos drumsčiamas vidaus gyvenimas ir ardoma piliečių vienybė bei pakertamos šaknys taikiam Lietuvos gyventojų bendradarbiavimui. Tokie neramumai ir skundai valstybei sunkina tarptautinę Lietuvos padėtį ir didina prieštaravimus tarp tautos ir Vyriausybės, leidžiančius tautinėms mažumoms kelti vis daugiau neteisėtų reikalavimų, silpninančių lietuvių tautą ir valstybę. O valdžios ištroškę girtuokliai komunistų partiją naudoja kaip platformą turtams įgyti, nors tą patį daro ir lietuvių, ir kitų tautų kolaborantai. Nemanykime, kad „jedinstvininkai“ miega žiemos miegu...
Rasizmo apraiškos gali būti ir labai subtilios. Yra ir taip vadinamas dvasinis rasizmas. Visko materialaus ištakos yra nematomame pasaulyje, kuris dažnai kalba garsiau už matomąjį. Ar ne dvasinis rasizmas laikyti kitą žmogų žemesniu už save? Arba vieną tautą žemesne už kitą? Tačiau tokius dalykus mes pastebime ne pirmą dešimtmetį, tik šį kartą ne iš rusų… Iš ko? Nagi iš lenkų. Noriu priminti popiežiaus Jono Pauliaus pasakytus žodžius, kad nėra lenkų Lietuvoje, o yra tik lenkiškos kilmės lietuviai. Štai taip...
Teko girdėti, kad Vatikane laikant pamaldas priekinėse eilėse sėdi vien lenkai, o lietuviai – niekada... Brangieji, čia juk ne laidojimo kripta, ir negali būti pirmenybės nei lenkui, nei graikui, nei žydui – Dievas į asmenis neatsižvelgia, jam priimtinos visos tautos ir žmonės, kurie gyvena teisiai ir dievobaimingai.
Įstatymai ir įsakymai nėra reliatyvūs, kuo jie mažiau keičiasi ar yra keičiami, tuo didesnis stabilumo garantas išlieka tiek žmonėms, tiek valstybei. Tarp tokių prioritetų ir turi būti Švento Rašto mokslas. Jo įstatymai turėtų būti tvirčiausia valiuta šalyje!
***
O jei ne, tai kur ir dėl ko mes tada gyvename? Kokia yra vertybių skalė ir ar ji yra? Nuolat kalbame apie savo žemę, pabrėždami jos sakralumą, bet ar šalies įstatymai atitinka Dievo Žodžio standartus? Juk ir eidami į valdžią prisiekiame Dievo vardu…
Taigi, išeities taškas mūsų vertybėms, arba jų matas turėtų būti nenuginčijamas faktas, kad Kristus prisikėlęs. Ir jei yra kitaip, tai ką mes tuomet veikiame bažnyčiose per Valstybės ir kitas šventes?… Veidmainiaujame? Kodėl kviečiame kunigus šventinti namus, santuokas, dėl ko krikštijame vaikus?… Veidmainiaujame? Jei netikime Kristaus prisikėlimu, tai ką mes čia visi kartu šioje šalyje, šioje kultūroje veikiame?
Ko tuomet verta Renesanso dailė, Mikelandželo ir kitų kūryba, sakralinė muzika, jei Jis neprisikėlė? Ar visa tai – tik fantazijų, iliuzijų sfera? Kokia tuštybė, jei visa, apie ką mes mąstėme, rašėme ir kūrėme – tik pramanas.
Arba Vatikano atsiprašymas už J. Huso nužudymą – klaidos atitaisymas, kam jis? Nuolatiniai teismai, karai tarp protestantų ir katalikų? Raganų medžioklė… Ko tada vertas mūsų tikėjimas, jei Tas, kuriuo tikime, miręs?
O jei prisikėlęs, tai kas davė teisę visus ir viską niekinti!? Užpuldinėti tautas, deginti gruzinų kaimus Pietų Osetijoje?! Savo namuose iš pradžių išsikuopkite! Etninis valymas? Bet tai jau buvo…
Tada, nesant Dievo baimės, nebėra ko bijoti ir viskas galima? Negalima! O jei net ir būtų taip, kad Kristus neprisikėlė, tai rusų rašytojo, filosofo ir humanisto F. Dostojevskio mintis: „Jei kas nors man įrodytų tiesą, kad Kristaus nėra, ir iš tikrųjų būtų, kad tiesa – ne Kristuje, tai man labiau norėtųsi pasilikti su Kristumi, negu su tiesa“ – verta didžiausio dėmesio ir įvertinimo.
Štai kaip buvo parašyta viename bedievių plakate: „Dievas miręs“ – K. Marksas. O dabar argi yra ne taip: „Karlas Marksas miręs“ – Dievas. Kur dabar K. Marksas, F. Nyčė? Nebėra… Štai koks yra dabartinis jėgų santykis pasaulyje ir jis niekados nepasikeis!
Buda buvo princas, vienuolis. Konfucijus – valstybės veikėjas. Mahometas buvo generolas, Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus. Trys buvo, o vienas – yra! Kuris iš jų prisikėlė, kurio kapas tuščias? Ar prisikelti iš numirusiųjų ne stebuklas?
Jei tikime tik dalinai, tai ir mylime dalinai, dirbame dalinai, neatiduodame savęs pilnai, kuriame tik dalinai. Dalinis kapitalizmas (susimaišęs su neišnaikinto komunizmo sėklomis ir šaknimis). Todėl ir rezultatas dalinis, pasiekimai daliniai, meilė dalinė. Dėl to dalinumo – viena koja vienoje valtyje, kita kitoje – kilus audrai užpakalis nuolat šlapias, ir laimikis nei žuvis, nei mėsa. O mūsų tikėjimas, tai jau tikrai opiumas liaudžiai, neklusniųjų drausminimui.
Jei Kristus neprisikėlęs, tada ir Dievas, tarsi Judas, atidavė Sūnų mirti ir tiek… Ir jei Kristus neprisikėlė, tai ar verta dalyvauti šiame kaukių baliuje, – čia domino, ten domino! Ko tada verta Europos reformacija, Liuteris, Kalvinas, didžioji kova už tų šalių vertybes? Klausimai, be abejo, retoriniai. O jeigu ne retoriniai, tada nieko vertos ir mūsų tradicijos, ir bažnyčios, ir kai kurios partijos, ir šis tuščias mūsų tikėjimas su netikromis šventėmis, butaforiniais apsireiškimais, atlaidais ir visa kita. Tada ir Šventas Raštas visai nešventas, ir verčiau surenkime didžiąsias laidotuves, nes ši tradicija tūkstantmečiais nepakito, pati stabiliausia, visi juk kada nors mirsime…
Arba išparduotuvės. Parduokim viską, tai turėsim pinigų. Parduokim žemę, kas puls derėtis? Pardavę motiną, tėvą, parduokim viltį, dainą, orumo liekanas… Už saują grašių. Ir nebeliks nieko, dėl ko turėtume stengtis gyventi. Jei nebuvo Prisikėlimo, tai ir blogis – geroji išeitis, neteisybė saldesnė už teisybę, o grožis – bjaurastis.
***
Tačiau taip nėra, nes Kristus prisikėlė, tokia yra daugelio viltis! O jeigu taip, tai kokia iš to seka išvada? Kad padedančiam sau ir Dievas padės. Ir nereikia visko Dangui suversti, kažką ir patys turime daryti. Dėl ko? Dėl Tėvynės, – jei pasižadame Tėvynei, tai turime ją ir saugoti. Tik jokiu būdu ne iš centralizuoto centro, nesvarbu, kur jis bebūtų – ar Maskvoj, ar Briusely. Niekas mūsų bėdų nesupras ir su jomis nesusidoros, tik mes patys.
Tad su šia didžiąja Prisikėlimo viltimi ir kibkime į darbą: kraukime į šalies, kurioje gyvename, aruodus. Rūpinkimės krašto gynyba, verslu, ekonomikos kėlimu – auklėkime vaikus Kristaus dvasioje, nes iš čia ir vaikų pagarba tėvams: „Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum su pažadu, kad tau gerai sektųsi“. Tai bene svariausias įsakymas su meile, nuo kurio priklauso ir teigiamas visuomenės formavimas. Priešas sako: „Atrėžk atžagariai tėvui, motinai, kaimynui...“ O tu elgiesi pagarbiai, atleidi, nes taip elgtis Kristaus mokslas prisako. Ir nauda akivaizdi, nes juk nori, kad tau viskas sektųsi, o ne atvirkščiai.
Viskas, tai ir yra viskas, ką prieš tai išvardinome, ir dar daugiau, jei kas begali būti brangiau už tėvus ir Tėvynę. Iš tokių vertybių kils ir pagarba valdžiai, – kuri tada, nori ji to ar ne, privalės keistis, – ir kareivių būrio vadui, mokytojams, seneliams, kitataučiams.
Mirties geluonis prieš 2000 metų buvo išrautas, ir Prisikėlimas tebėra didžiausia žmonijos viltis! Tad sėk pasėlio grūdą, o broli, kol jaunas, ir kol dar yra laiko.
Kada vyriausybė nulenks kelius prieš Jėzaus Kristaus vardą, tada šalis bus krikščioniška, nes kitaip būti negali, todėl kad karalių Dievas anksčiau ar vėliau tampa ir karalių tautų Viešpačiu. Ir tada, kada valstybės įstatymai nebesikirs su Visatos Konstitucija, keisis nacijos veidas, politinis ir dorovinis klimatas, ir kaip toj dainoj – keisis miestai ir veidai, tik į gerąją pusę.

2008 10 18