Valdemaras Petroka

NEGIMUSIŲ VAIKŲ ISTORIJOS

„Pasaka" ne mažiesiems

Įžanga
...Atostogavau kaime. Dieną buvau prisirinkęs daug grybų ir dabar valau. Į duris kažkas pasibeldė. Atidaręs pamačiau du lyg kažkur matytus vyrus. Iš karto gavau smūgį į galvą ir tada viskas išnyko...

Rimtutės istorija
Aš nežinojau kur esu, bet man buvo gera ir šilta, buvau soti. Visą laiką į mane tekėjo kažkas šilta ir skanu. Tačiau aš jutau, kad manęs nenori, todėl bijojau, kad išnyks mano mažas kūnelis, dar neturintis kojyčių, rankučių, galvutės ir liksiu tokia kaip dabar. Tačiau šiuo metu man buvo šilta, gera ir sotu. Aš supratau, kad esu mamos viduje. Jutau, kad kartais ji būna pikta, nes aš ją erzinu, bet negalėjau jai paaiškinti, kad taip nebus visą laiką. Negalėjau perduoti, kad būsiu gera, švelni jai, kad būsiu padėjėja ir atrama, kai gimsiu ir užaugsiu. Jau pradėjau justi, kuriose mano būsimo kūnelio vietose bus galvutė, rankutės ir kojytės. Kūnelis jau nebuvo apvalus kaip kamuoliukas. Netikėtai kartą pajutau, kaip prie mano kūnelio priartėjo nežinomas daiktas. Jis suėmė kūnelį ir ištraukė jį iš mamos. Aš išlindau iš kūnelio ir apsidairiau. Mama gulėjo ant stalo. Pamačiau savo kūnelį, mažytį gumuliuką, kurį kažkokia moteris išmetė į kibirą. Supratau, kad niekada į jį negrįšiu. Apžiūrėjau mamą. Jos veidas buvo pabalęs, ji sunkiai alsavo, bet nebuvo nusiminusi, veikiau jautė palengvėjimą. Po to ji nulipo nuo stalo ir išėjo.
Pajutau, kad man reikia skristi. Greit atsiradau ten, kur buvo daug tokių kaip aš. Supratau, kad čia tie, kurių atsisakė mamos ar netyčia iš jų buvo iškritę. Pajutau alkį. Mane pakvietė dvi tokios kaip aš ir mes pakilome aukštyn. Pavalgiau šviesos, kuri buvo beveik tokia skani, kaip tas maistas, kurį gaudavau iš mamos. Viena buvo šviesi, kita — melsvesnė
Pavadinau vieną Šviesuole, kitą Žydruole. Jos išmokė mane susikalbėti su negimusiaisiais, suprasti vaikų su kūneliais kalbą. Sužinojau, kad Šviesuolė turi broliuką ir sesutę. Panorau juos pamatyti, ir ji iš karto pasiūlė nuskristi pas juos. Šviesuolės sesutė vaikščiojo jau tvirtai, o broliukas dar griuvinėjo. Su vaikais buvo gyvūnėlis. Draugės paaiškino, kad tai šunelis. Kalbantis su draugėmis, šunelis pastatė ausis ir judino uodegą. Draugės paaiškino, kad šuneliai, kiti gyvūnai ir maži vaikai mus gali girdėti, tik vėliau vaikai užmiršta, kaip mus suprasti. Ir tikrai - Šviesuolės broliukas pradėjo juoktis, o sesutė nutilo ir lyg įsiklausė, bet nieko nesupratusi vėl pradėjo žaisti su pieštukais. Dar kiek pastebėjome juos ir išskridome.
Kitą dieną mane aplankė suaugusi. Ji paaiškino, kad bus man vietoj mamos. Man tereikės pagalvoti, ir ji nedelsdama į visas mano mintis atsakys ir viską paaiškins. Paklausiau, kas esu aš ir kas mano draugės. Ji atsakė, kad mes - angeliukai. Paaiškino, kad greit suprasiu gimusių vaikų, šunelių ir kitų gyvūnų kalbą. Jei kas bus neaišku, nesuprantama, reikės tik pagalvoti, ir ji į viską atsakys.
Netrukus nuskridau pas mamą. Jos veidas buvo susirūpinęs, ji vėl ėjo pas tą pačią tetą, kuri mane ištraukė iš jos. Jos pasikalbėjo, ir teta pasakė mamai, kad ji nėščia. Supratau, kad viduje mamos auga mano broliukas ar sesutė. Įlindau į mamą ir supratau, kad auga broliukas. Jo kūnelis buvo mažiukas, kaip mano, kai jį ištraukė iš mamos. Aš jį pavadinau Viltuku. Žinojau, ką reiškia žodis Viltis, ir tikėjausi, kad jis bus su kūneliu. Papasakojau jam, kas atsitiko man ir jis išsigando, bet aš jį nuraminau. Pažadėjau visada būti kartu, papasakojau, kad tokių angeliukų kaip aš yra daug. Jis kiek apsiramino, bet vis tiek supratau, kad nori turėti kūnelį, rankutes, kad galėtų apkabinti mamą, prie jos prisiglausti, ją bučiuoti. Deja, taip neįvyko. Kitą dieną mama nuėjo pas tetą, ta išėmė jo kūnelį iš mamos ir išmetė į kibirą. Mes kartu išskridome. Supažindinau jį su Šviesuole ir Žydruole. Vėliau pavalgėme Saulės šviesos. Jis apžiūrėjo žvaigždes ir pasiūlė skristi į bet kurią žvaigždę, kurią aš išsirinksiu. Aš atsisakiau.
- Tada aš skrisiu vienas, - pareiškė, - nenoriu matyti mamos.
- Tai aš viena liksiu? - nusiminiau.
- Pasilik. Turi draugių. Gal atsiras broliukas ar sesutė, pasaugok juos. Jei neatsiras, manęs ieškok ten, – jis parodė žvaigždę, kurią vadino Šiaurine ir pasakė, kad bus prie jos.
- Aš tave palydėsiu iki raudonosios žvaigždės. Man atrodo, ji netoli, - nutariau.
Nuskridome greit. Pasirodė, kad tai planeta, panaši į Žemę. Ten sutikome daug angeliukų. Tarp jų buvo jauku, gera. Vos nesugalvojau čia pasilikti, bet mane labai traukė grįžti į Žemę, pamatyti mamą. Viltukas nutarė pasilikti čia. Apsidžiaugiau, nes galėsiu bet kada jį aplankyti. Grįžau į Žemę. Laikas bėgo. Vis aplankydavau mamą, įlįsdavau į ją, bet vis buvo tuščia. Tik gal dešimtą ar dvidešimtą kartą pamačiau, kad yra mažas kūnelis. Labai bijojau, kad nepasidarytų angeliuku. Visaip mėginau paveikti mamą, kad paliktų ir leistų augti. To prašiau net Saulės.
Mama nuėjo pas tą pačią tetą. Baisiai išsigandau, kad bus dar vienas angeliukas. Teta paklausė:
- Vėl abortą daryti?
Mama atsakė – „ne“. Labai apsidžiaugiau. Teta taip pat buvo patenkinta, net nusišypsojo.
Pradėjau galvoti, kokiu vardu sesutę pavadinti. Pasitariau su draugėmis ir kartu nutarėm, kad reikia pavadinti Saulute.
- Tikriausiai Saulė išgirdo tavo maldas, – kalbėjo draugės.
Vis aplankydavau Saulutę. Jos kūnelis augo. Jau matėsi mažos kojytės, rankytės, apvali galvutė. Ji puikiai mane suprato. Žinojau, kad likusi kūnelyje nustos mane girdėti ir suprasti. Bet jai pavydėjau, kad galės augti jos kūnelis ir ji ateityje žais, maudysis, valgys uogas ir obuolius, draugaus su berniukais, kurį nors įsimylės, pagimdys nuo jo vaikučių, kuriuos augins ir labai mylės. Tai buvo šviesus pavydas. Sutarėm, kad niekada nedarys angeliukų.
Saulutė vis augo. Nors mamai ir padidėjo pilvas, Saulutei vis tiek buvo ankšta. Su Šviesuole ir Žydruole kartais kutendavome Saulutę, ta judėdavo, o mama skundėsi, kad spardosi, bet nepyko.
Vienu metu Saulutės kūneliui pasidarė visai ankšta. Ji nutarė išeiti iš mamos ir pradėjo taip stipriai judėti, kad pas mamą atvažiavo man jau pažįstama teta, apžiūrėjo mamą ir pasakė:
- Prasidėjo sąrėmiai.
Pamačiau, kaip Saulutės kūnelis lenda iš mamos. Mamai skaudėjo, ji šaukė. Saulutei taip pat nepatiko. Išlindusi ji tuoj pat pradėjo šaukti. Teta pasakė:
- Gimė graži mergaitė. Garsiai šaukia. Bus dainininkė.
Mane apėmė pavydas, kad aš negimiau gražia mergaite. Toks jau mano, Šviesuolės, Žydruolės ir kitų angeliukų likimas. Tuo kaltos mamos, kurios mūsų atsisakė.
Greit Saulutė pradėjo neramiai judėti. Mama prisidėjo ją prie krūties. Pamačiau, kaip valgo. Matyt, maistas buvo skanus, nes ji greit nurimo, be to, ji galėjo ne tik iš mamos valgyti, bet liesti ją, jausti jos meilę.
Laikas bėgo ir Saulutė augo. Jau seniai jos nemaitino mama. Mane vis mažiau girdėjo ir suprato. Po kelerių metų pradėjo lankyti vaikų darželį, kur buvo daug panašių į ją vaikučių. Su jais žaisdavo, išdykaudavo, o mane visai užmiršo. Vėliau pradėjo lankyti mokyklą ir mokėsi labai gerai, nors aš ir negalėjau padėti. Tik kartą pavyko jai padėti, kai vakare ėjo namo iš muzikos mokyklos. Norėdama sutrumpinti kelią, ji pasuko per miškelį. Jame stovėjo barzdotas dėdė. Supratau, kad jis tyko vienišų mergaičių. Mėgindama ją sustabdyti, įlindau į jos smegenis ir pamėginau sukelti jai baimę. Man pavyko. Saulutė sustojo, apsisuko ir nubėgo link gatvės, kur buvo daug žmonių. Barzdočius keikėsi ir spjaudėsi.
Bėgo metai. Saulutė keitėsi. Išaugo krūtys, suapvalėjo šlaunys. Kartą pamačiau, kaip ji su berniuku mėtosi sniego gniūžtėmis, išdykauja, laiminga juokiasi. Supratau, kad ji įsimylėjo. Man vėl kilo pavydas ir nudegino mintis, kad aš niekada nesimėtysiu sniegu su berniukais, nestatysiu sniego pilių, nesimaudysiu, nedainuosiu, nepajusiu mamos švelnumo. Pasidarė labai liūdna ir skaudu.
Todėl nusprendžiau:
- Nepamatysi, Saulute, manęs ir broliuko, - sušnabždėjau. Pradėjau kilti aukštyn ir vis tolyn nuo Žemės. Skridau tiesiai į Saulę.
- Lik sveika, Saulute. Aš nuskrisiu į patį saulės vidurį ir šviesiu su ja tau, visiems žmonėms, gyvūnams ir medžiams. Aš lauksiu tavęs. Kiek reikės. Tik neskubėk pas mane. Sužinok visko kuo daugiau Žemėje, sulauk Meilės ir vaikučių. Tikiu, kad niekada nedarysi angeliukų.
Skridau į Saulę vis gilyn. Nuo manęs atplyšdavo maži gabalėliai ir nuskrisdavo su Saulės spinduliais į Žemę. Per juos mačiau Saulutę. Mačiau, kad jai viskas sekasi gerai ir tikiuosi, kad visada taip bus.

Viltuko likimas
Išsiskyręs su Rimtute, pasilikau Raudonoje planetoje. Čia buvo daug angeliukų. Su keliais jų susipažinau. Papasakojom vienas kitam savo istorijas. Labai patiko Žvaigždutė. Su ja praleisdavau daugiausia laiko, nes buvo mieliausia. Pastebėjau, kad ir kai kurie kiti būdavo poromis. Kai kas tokius vadino įsimylėjėliais. Visgi būti dviese ilgainiui darėsi per sunku. Negalėjome vienas kito apkabinti, glamonėti, pabučiuoti, nes neturėjome kūnų. Nutarėme išsiskirti. Gal Dievas kada nors leis įsikurti kūnuose? Tikėjomės, kad ir tada galėsim vienas kitą pažinti, o dabar išsiskyrėme.
Pradėjau neskubėdamas klajoti apie Saulę. Vienoje vietoje užtikau dvi snaudžiančias sielas. Man priartėjus jos pabudo.
– Labas, angeliuk. Mes tų žmonių, kurie galėjo būti tavo tėvais, artimųjų sielos.
– Tai visą laiką ir miegate čia?
– Ne, kai kas nors mus prisimena ir apie mus pagalvoja, mes atsibundame ir matome tuos, kurie apie mus galvoja. Gerai būtų, kad kuo dažniau kas nors mus prisimintų, apie mus pagalvotų. Vis mažiau snaustume. Geriausia mums būna vieną kartą metuose. Žmonės tą dieną lanko vietas, kur palaidoti artimieji, prisimena juos, o kartais net ir kalbasi su jais. Mums tada šventė. Mažai miegame, daug naujo sužinome ir pamatome.
– O jei aš apie jus galvosiu, gal taip pat padės?
– Blogiau tikrai nebus. Mums bus malonu, kad apie mus galvoji.
Atsisveikinome.
Vėl pradėjau klajoti svarstydamas, ar aplankyti Žemę, ar dar paklajoti.
Mano abejonės greit nutrūko. Priskridau lyg ir pelkę, kur plūduriavo dvi sielos. Paklausiau, ką čia veikia, kodėl neišlipa. Išgirdau tokią istoriją.

Eglutės pasakojimas
Aš esu vandenyje – ne vandenyje. Gerai prisimenu, kas mane čia atvedė. Prisimenu laiką, kai buvau Žemėje, ir tie prisiminimai mane visą laiką kankina. Šiame vandenyje – ne vandenyje esame dviese. Tai baisus skystis. Jis tirštas ir lipnus. Jame negalima nei greičiau paplaukioti, nei iš jo išlipti, nei jame paskęsti. Taip ir plūduriuojame. Anksčiau buvo daugiau sielų, bet dabar likome tik dviese. Na, bet apie viską iš pradžių.
Buvau mergaitė vardu Eglutė. Turėjau tėvus, kurie labai mane mylėjo. Augau sveika, linksma, viskuo patenkinta, laiminga. Lankiau mokyklą, turėjau daug draugių ir draugų. Tėvai vadino mane šaunuole, nes mokiausi labai gerai, buvau drausminga ir draugiška. Viskas pasikeitė, kai sukako keturiolika metų. Aš įsimylėjau Deividą. Jis tapo man Dievu. Tėvų žodžiai tapo nesvarbūs, klausausi ir klausiausi tik jo. Net bijojau pagalvoti, kad jis gali mane palikti, ir pradėti draugauti su kita. Jis tuo pasinaudojo. Įkalbėjo mane jam atsiduoti, grasindamas, kad priešingu atveju ras kitą. Man teko sutikti. Greit pasijutau nėščia. Jis pareiškė, kad yra per jaunas vesti ir mane paliko. Nežinojau ką daryti. Buvo gėda ir baisu. Man juk tik keturiolika metų! Būtų buvę nors aštuoniolika... Viską papasakojau vyresnei draugei, ir ta patarė pasidaryti abortą. Pinigų už jį sumokėti užsidirbau atsiduodama suaugusiems vyrams. Jie mokėjo brangiai.
Abortą pasidaryti už pinigus, kad ir nepilnametei, buvo visai paprasta. „Gerų“ gydytojų buvo sočiai. Tada aš ir neįtariau, kad manyje yra ne tik kūnelis, bet ir angeliukas. Po to prasidėjo... Man patiko visada turėti daug pinigų, ir vyrai keitė vienas kitą. Ne kartą teko daryti abortus. Kartą kažkas gydytojui nepavyko, ir štai aš čia. Ir liksiu čia, kol man neatleis visi angeliukai, išėję iš manęs, ir aš neatleisiu tiems, nuo kurių angeliukų kūnelius aš buvau gavusi.
Angeliukai, pamatę, kaip aš čia kankinuosi, visi man atleido. Jau galėjau lipti iš skysčio ir skristi iš čia, bet staiga pasirodė Deivido siela, ir aš apsigalvojau. Jo siela taip pat negali išlipti iš šio skysčio, kol aš neatleisiu, ir kankinasi ne mažiau už mane. Jo siela ne kartą prašė atleidimo, bet aš priešinuosi. Jėgų suteikia angeliukų buvimas. Tik Deividas kaltas, kad aš tiek daug jų pridariau. Taigi, aš nenoriu, negaliu ir nesiruošiu jam atleisti, nors ir pati kankinuosi. Nenusileisiu, nors ir pats Dievas prašytų. Tikiuosi, kad ir Jis čia bus bejėgis.

Toks buvo Eglutės pasakojimas. Pasidarė liūdna. Man nusibodo klajoti. Niekas nedžiugino šiose klajonėse. Nutariau eiti sesutės keliu. Tapęs Saulės šviesa, šviesiu žmonėms, visus mylėsiu ir visiems bus šviesiau ir šilčiau nuo manęs. Aš pasukau Saulės link ir netrukus susiliejau su ja.
 

Užsklanda
...Atsibudau. Iš pradžių nesupratau, kur esu. Šalia sėdėjo sesuo su mano vaikais. Jie papasakojo, kad buvau žiauriai sumuštas, ilgai buvau komoje, bet dabar viskas bus gerai.
Neaišku, kodėl šitokios haliucinacijos mane aplankė. Dar labiau sutrikau, kai gydytojas pasakė, kad komoje haliucinacijų nebūna.

...Atmintis atsistatinėja, bet tik apie tai, kas buvo komoje. Atsimenu, kad iš kelių metrų mačiau save „mirusį“. Šalia lovos mačiau sėdinčius sūnų ir dukrą. Panorau pamatyti mažąją dukrą iš antros santuokos. Iškart prie jos atsiradau. Ji miegojo. Žadinti pabijojau, kad neišsigąstų. Erdvėje mane sustabdė matinės spalvos asmenybė ir pasakė, kad dar turiu sugrįžti. Iškart atsiradau savo kūne.
Ilgai galvojau, kodėl man buvo pasakyta: „Dar turi sugrįžti“. Prisiminiau, kad žmona du kartus nutraukė nėštumą. Gal aš turėjau sugrįžti, kad papasakočiau apie savo regėjimą? Papasakočiau apie savo negimusius vaikus? Visiems.

Iš PRO VITA, „XXI amžiaus“ priedas Nr.2 2010-02-19

Apie autorių
Gimęs 1954 m., baigęs VU medicinos fakultetą, dirbo psichiatru, turėjo aukščiausią kategoriją. Po gautos traumos yra neįgalus, netekęs 80% darbingumo. Po traumos pardėjo rašinėti. Išleido knygutę vaikams „Murkalio nuotykiai“.

Iš laiško: „Kai pasiunčiau „Negimusius vaikus“ į „XXI amžių“, ilgai nespausdino. Jau buvau nusprendęs, kad ta tema jiems nerūpi, kaip ir daugumai. (O gal dauguma tik apsimeta, kad nerūpi, patys nuo savęs slepia?) Sprendžiu iš savo sūnaus ir marčios. Jie „paskendę“ internete. Suaugę žmonės patys trejų metų sūnų augina, o internetui daugiau dėmesio skiria nei jam. Apie knygas net nekalbu. O visai jauni žmonės? Bus tik „telikas“ ir internetas?
Dėl „Negimusių vaikų“ sesuo mane išvadino antifeministu, buvusi žmona – potrauminiu marazmatiku. Vis tik lieku nepajudinamas. Teisę savimi pasitikėti man suteikia tai, ko jos nepajuto. Po „komos“ suprantu, kad abortas - tai ne tik fizinis gyvo, mąstančio kūno nužudymas, bet ir bandymas sunaikinti jo nemirtingą sielą. Ir tai šiais laikais, kai tiek kontraceptinių priemonių! Apsisaugoti tingi?
Pats aš visą laiką mintyse buvau materialistas. Netikėjau sielos nemirtingumu. Maniau, kad žmogus užmiega ir tiek. Dėl to, matyt, ir negaliu neparašyti to, ką mačiau. Nežinau kuo. Akys tai gi buvo likę kūne...