Baigiasi spalis. Vėlių metas. Menam ir minim mūsų brangius mirusiuosius... Su Ilgių ilgesiu bei rudenišku liūdesiu prisimename ir bičiulį, „Vydijos“ krikštatėvį Algirdą Patacką (1943–2015). Mokytoją, išminčių, lietuvybės žadintoją ir skleidėją, laisvės karį ir tikrą vyrą pagal Dievo širdį.

Aleksandras Žarskus  

ALGIRDO PATACKO METINĖMS

Metinės yra vienas iš pagrindinių mirties virsmo atskaitos taškų. „Po metų pons Dievas dušią aukščiau pakelia“ – sakydavo senoliai. Toks yra senovinis suvokimas, o tai reiškia – teisingesnis negu dabartinis. Šis požiūris išreikštas ir senoviniais papročiais: „Iki metų visos maldos užmirusįjį skiriamos tik jam, jis tebelaikomas šeimos nariu, o nuo metinių velionio vardas jau minimas greta kitų giminės mirusiųjų.“

Išlikęs ir pavadinimas, reiškiantis jau aukštesnę velionio būseną po metinių, tas pavadinimas yra bendrinis vardas – diedas. „Per mirusiųjų paminėjimus visus mirusius protėvius įvardija neatsižvelgdami nei į lytį, nei į amžių: prosenelis, senelė, teta, sesuo, tėvas, brolis, nors ir mirę maži, vadinami bendriniu vardu diedas.“ Mums belieka tik spėlioti, ką tai reiškia, tačiau yra duomenų, kad šio rango mirusieji yra tarpininkai tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulių. Jie jau yra įveikę mirties virsmo sunkumus ir nuskaistėję, tačiau dar nėra taip toli nuo mūsų ir taip arti Dievo, kad pamirštų ir visai nebesirūpintų žemiškais reikalais.

Manyčiau, kad Algirdas, kuris gerai žinojo virsmo dėsningumus, sėkmingai įveikė mirties virsmo grėsmių sunkumus ir įsirašė į senoviškai vadinamųjų diedų rangą.

Nežinau kaip kitiems, tačiau man su Algirdo išėjimu tarsi pasibaigė tam tikras gyvenimo tarpsnis. Jis turėjo ypatingą Dievo dovaną: mokėjo jungti, vienyti, suburti, uždegti ir kažin kokiu neprievartiniu būdu skatinti veikti, aukotis ir apskritai gyventi ne vien tik išlikimo režimu, bet ieškoti prasmės. Vaizdžiai sakant, jo netekę likome tarsi našlaičiai.

Betgi gerosios savybės išlieka ir po mirties. Galbūt jos net sustiprėja. Manyčiau, kad Algirdas, iškopęs iš mirties virsmo į aukštesnį lygį, matydamas pasilikusiųjų pasimetimą bei apsileidimą, ir toliau nematomomis, bet paveikiomis priemonėmis rems bei skatins kiekvieną veiklą mūsų ir visos tautos labui.

Mirusiųjų nepalyginti daugiau negu gyvųjų, tai gal ir jų įtaka tam, kas vyksta žemėje, yra didesnė? Ko gero, taip ir būtų, jei ir Anapilyje būtų sąstingis, jei mirusieji rūpintųsi tik žemiškais reikalais. Tačiau kadangi mirusieji, laikui bėgant, vis labiau tolsta nuo žemiškųjų reikalų ir skaistėdami artėja prie Dievo, tai gyvųjų ir mirusiųjų įtaka tam, kas vyksta žemėje, ko gero, yra apylygė. Juk nuo seno lietuviai į karą jojo su vėliavomis, t. y. su vėlėmis.

Į Anapilį iškeliavo A. Svarinskas ir L. Simutis, o netrukus ir Algirdas. Manau, kad jis pateko į jų ir kitų mirusiųjų laisvės kovotojų kompaniją, kuri neleis gyviesiems „sėdėti rankas sudėjus“ ir ramiai žiūrėti, kaip iškovotoji laisvė ir nepriklausomybė nyksta kaip ryto rasa pakilus saulei.

Yra labai daug įvairiausių liudijimų apie tai, kad išėjusieji anapus, priklausomai nuo savo pažiūrų ir suvokimo, gyvena tarsi atskiruose būreliuose. Anapilyje būtis vyksta pagal dėsnį: panašus traukia panašų. Priešingai negu čia, žemėje, kur skirtingų pažiūrų ir skirtingo dvasinio lygio žmonės gali gyventi kartu. Todėl ir sakau, kad Algirdas pateko tarp panašių į save. Tad šių išskirtinių asmenų poveikis, bent tam tikrais momentais, gali būti labai stiprus.

Taip, kaip pokario partizanų bei kritusių kovoje už laisvę vėlės skatino žmones Sąjūdžio laikais, taip ir dabar vėlės mirusiųjų, pasišventusių kovai už laisvę ir tėvynę, vienaip ar kitaip skatins mus aukotis kitų labui ir tuo pačiu gyventi prasmingesnį gyvenimą.

Šį rudenį – Algirdo Patacko 75-metis. Paminėti – tai paminti. Toks yra mirties virsmo dėsningumas. Šiuolaikiniam žmogui tai vargiai suprantama. Mirdamas žmogus ir išeina, ir pasilieka. Minėti ir išlaikyti galima tik tai, kas lieka ir pasilieka. Tai, kas išeina, pamirštame. O tai, kas lieka, minime. Nepaisant to, kad pamiršę virsmo dėsnius nuolat tariame mirusiųjų vardus, – kas senovėje buvo draudžiama, – šis dėsningumas vis vien veikia, išėjęs žmogus ilgainiui savaime pasimiršta, o minime jo nuveiktus darbus, idėjas.

Kai prisimenu Algį, užplūsta šilti jausmai, iš atminties išplaukia geraširdiška šypsena, kartais rimtas ir susirūpinęs veidas, o neretai ir šelmiškos ugnelės akyse, – mėgo jis ir pajuokauti. Iškyla seniai patirti įspūdžiai, ilgos valandos, praleistos pokalbiuose, aptariant tyrinėtą medžiagą, besidalinant atradimais.

Susitikom su Algirdu berods 1980-ais metais, suvedė eucharistijos bičiuliai. Jis buvo išvarytas iš Mokslų akademijos, o aš – iš tuometinės Žemės ūkio akademijos. Aš norėjau veiklos, bet neturėjau krypties, o Algis tuojau pat įtraukė į kryptingą veiklą. Pirmiausia – į savišvietą, ko labai reikia ir šiais laikais. Gal net labiau nei tada, nes praeityje žinioms kelią užkirsdavo cenzūra, o dabar cenzūruojama, užtvindant žmones nesvarbiomis ar klystkelinėmis žiniomis, pateikiant jas kaip svarbias ar net gyvybiškai būtinas.

Nukreipė jis mane gilintis į senąją tautinę kultūrą, į papročius, tautosaką, į Vydūno studijas. Pagrindiniai tautinio susivokimo švyturiai jam buvo O. Milašius, Čiurlionis ir Vydūnas, o ypač Vydūnas, kuris buvo tarsi dorinės protėvių kultūros liudytojas. Tokį kilnų ir taurų mąstytoją, pasak Algio, galėjo išauginti tik aukšta dorinė kultūra.

Algirdo bute, K. Petrausko gatvėje, gerai matomoje vietoje, lange kabojo kryžius-saulutė.  Žiūrėk, – sakydavo, – apskritas, bet nesisuka, nes turi ilgąjį skersinį šaknims suleisti.

„Saulė ir kryžius“ – taip vadinasi bene pirmasis stambesnis Algirdo rašinys apie senovės lietuvių religiją ir proistoriją. Jį rašydamas įkvėpimo sėmėsi taip pat ir iš slėpiningosios saulutės simbolikos.

Kai pradėjom bendrauti, Algis jau buvo surinkęs daugybę medžiagos apie Lietuvos proistoriją ir baltų protėvynę. Tačiau pavidalą jai suteikė, t. y. išguldė į raštą dar labai negreitai, tik į gyvenimo pabaigą. Dažnai sakydavo, kad lietuviams, kaip esmės žmonėms, raštas, rašytinė forma duodasi nelengvai, lengviau pakalbėti burna burnon, kaip kad rašė evangelistas Jonas, kurį Algis mėgo ir netgi įtarė, kad šio kilmė baltiška.

Kalbant ieškoti gilesnių prasmių buvo jo stichija. Pogrindžio sąlygomis jo skaitytos paskaitos apie baltų protėvynę darė didelį įspūdį, vertė mąstyti, susivokti, nes tai buvo negirdėti dalykai. Kaimas ant asfalto – taip vadino Algis nelegalius būrelius, susirenkančius savišvietai įvairiose Kauno vietose ar kituose miestuose.

Ateini, būdavo, pas jį, tai pirmiausiai pasiteiraus ar nealkanas, ar neištroškęs ir būtinai vedasi į virtuvę arbatos gerti. Ir prasidėdavo ilgi pokalbiai, trukdavę ne vieną valandą. Šiaip aš nemėgstu ilgų, banalių pokalbių, man tiesiog nuobodu. Su Algiu niekada nebūdavo nuobodu, nes kalbėdavo ne apie kasdienybes, bet apie tokius dalykus, kurie nukelia į visai kitą plotmę, o svarbiausia – veda tave į vidų, verčia susivokti, prisiminti, ką esi paveldėjęs iš tautos ir protėvių. Mes visi paveldėjome protėvių praeitį ir per tūkstantmečius sukrautus tautos turtus, bet jie glūdi giliai, esame juos pamiršę ir vargiai suvokiame, kas slypi mumyse. Mokytis – tai prisiminti, – sakydavo jis.

Tie pokalbiai – bene pats vertingiausias dalykas, ką man teko patirti bendraujant su Algiu. Kai jis buvo išrinktas į Seimą ir įsitraukė į politiką, pokalbiai nutrūko ir aš jų pasiilgdavau.

Pokalbiai buvo ne tik kryptingi, bet ir, nežinau kaip čia geriau pasakius, sukosi apie statmenį, kuris jungia pagrindinę Visumos (ne visatos, nes visata yra tik tai, kas matoma) prieštarą: esmę ir formą. Vėliau šias sąvokas – esmę ir formą – pervardinome senesniais žodžiais: esa ir skvarma. Įvedus šitą statmenį, atsiranda gelmė, nes esa yra paslėptoji, nematomoji pasaulio pusė, o forma arba skvarma – matomoji. Vaizdesniam palyginimui, esą galima sulyginti su medžio šaknimis (jos nematomos), o skvarmą (tai, kas prasi-skverbia) – su medžio kamienu ir vainiku. Mūsų žodis daiktas primena ne daikto buvimą, bet jo atsiradimą, jo dygimą. Dygti → daigas → daigtas → daiktas. Daiktas yra jau sukietėjęs daigas. Pasak Vydūno, žodyje daiktas reiktų rašyti raidę g, bet ne k. Vaikai taip ir rašo, kol jų suvokimo nesugadina gramatikos pamokos. Daigtai randasi, skverbiasi iš nematomos esos, bet nutolę nuo jos sukietėja ir virsta daiktais.

Šitai norėčiau labai pabrėžti, nes mes esame labai nutolę nuo esos. Pasak Vydūno, tai du tikrovės kraštutinumai. Jei įžvelgi, regi esą ir skvarmą, viskas tampa daug paprasčiau ir aiškiau. Nebereikia ieškoti prasmės ten, kur jos nėra.

Jei kalba sukasi tik apie pavidalus ir matomus reiškinius, pokalbis tampa plokščias ir neišvengiamai banalėja. O žvilgsnis į tai, kas kreipia į gelmę, veda į vidų, vydijos link. Tai bene svarbiausioji iš Algio išmokta pamoka. Dabar, galima sakyti, turiu akinius, kurie padeda matyti tai, kas nematoma, ir jais naudojuosi. Kartais man sako, kad aš kalbąs apie kažką naujo. Ne, atsakau, kalbu apie tą pačią esmę, tik nauju pavidalu, nauja skvarma ją apvelku. Kitaip sakant, padedu už įvairiausių pavidalų pamatyti vieną ir tą pačią esmę.

Algirdas jausdavo, kur link reikia krypti, ieškant esmės. Štai vienas pavyzdys. Kai nukreipė mane į papročių, o konkrečiai į vestuvinių papročių studijas, jis nurodė ir kryptį, iškeldamas klausimą: Kodėl senovinėse vestuvėse būdavo verkiama? Prisimenu, kiek kartų ir kaip dažnai, kol neradome atsakymo, jis grįždavo prie to paties klausimo: Kodėl vestuvėse verkiama? Atsakyti į šį klausimą nebuvo lengva, nes tautosakos tyrinėtojai į jį jau lyg ir buvo atsakę. Tačiau paaiškėjo, kad dar anksčiau verkdavo ir jaunasis. Tad vis dėlto: kokia to verksmo prasmė? Ieškant esmės buvo prisiminta, – sakau ne „gimė“, o būtent „prisiminta“, – ir virsmo sąvoka bei samprata. Šis žodis paplito ir šiuo metu jau yra plačiai naudojamas. Tereikėjo prisiminti.

Kitas labai svarbus dalykas, apie ką sukdavosi mūsų pokalbiai, tai kalba, lietuvių kalbos žodžiai. Algis sakydavo, kad Kazimiero Būgos raštai ir Lietuvių kalbos žodynas turėtų būti privalomas kiekvieno inteligento skaitalas. Antikvariate, anuomet pusvelčiui, nusipirkau Būgos raštus ir pamažu susirinkau visus LKŽ tomus.

Kalbėdavome apie žodžiuose sudėtus, juose glūdinčius slėpinius. Juk žodžiuose taipogi yra esa ir skvarma – tai balsės ir priebalsiai. O, kiek būta įdomių atradimų, ieškant raidėse slypinčių prasmių! Kalboje galima įžvelgti giliausius būties slėpinius, atrasti jos ryšį su senoviniuose papročiuose slypinčiomis prasmėmis. Būtent kalba labiausiai padėjo įžvelgti senųjų papročių esmę, t. y. jų prasmes.

Kalbos reikšmę susivokimui, kas ar koks tu esi, atskleidė ir Antanas Maceina, gyvenimo pabaigoje parašęs filosofinį esė „Metafizika ir lietuvių kalba“, kur teigė, kad tikrai filosofuoti galima tik gimtąja kalba. Šį Maceinos rašinį Algirdas patardavo ne tik pasiskaityti, bet ir patiems bandyti filosofuoti lietuviškai, be svetimžodžių, kurie, kaip rašė Vydūnas, niaukia sąmonės šviesą. Svetimžodis, tarsi svetimkūnis, sujaukia nuoseklią, su tautiniu paveldu susietą minčių tėkmę, mažina minties gelmę ir stumia ją link paviršiaus.

Kai Lietuva, ištrūkusi iš Sovietų imperijos ir nesusivokusi savyje, kas ji ir kur link turėtų krypti atgautoji laisvė, visu greičiu pasinešė į Europą, Algirdas sielojosi, kad mažai pasekėjų, kad nėra mokinių. Paskutiniais metais dėl to labai išgyveno ir, jau sunkiai sirgdamas, didelėmis pastangomis sudėliojo paskutinę knygą „Lietuva yra vydija“. Šis pavadinimas geriausiai atspindi ilgų Algirdo ieškojimų svarbiausiojo atradimo ir tuo pačiu Lietuvos esmę.

 Lietuva iš tiesų yra vydija. Tikroji Lietuva yra esos Lietuva, o geografinė – piliakalnių, upių ir ežerų, sodybų, miestų ir miestelių – yra skvarmos Lietuva. Reikalingos jos abi, tačiau be esos Lietuvos, be Lietuvos kaip Vydijos, netruks išnykti ir skvarmos Lietuva. Juk tai amžinas dėsningumas: skvarma be esos yra trapi ir lengvai yranti.

Esa esti, o skvarma būna. Čia, pasinaudodamas ypatinga lietuvių kalbos galimybe, nusakiau skirtingą buvimą, – esos buvimą ir skvarmos buvimą. Lietuviai gali taip pasakyti, nes mums protėviai paliko du veiksmažodžius, kuriais galima nusakyti buvimą. Maceina rašė, kad lietuviai yra išlaikę visas veiksmažodžio būti formas, tuo tarpu kitose kalbose šis veiksmažodis virtęs tik pagalbiniu. Tačiau Maceina, raginęs filosofuoti gimtąja kalba, nepastebėjo, kad lietuvių kalboje yra du skirtingi veiksmažodžiai, kurias nusakomas buvimas. Bėda ta, kad veiksmažodį esėti mes beveik pamiršome ir jau painiojame su veiksmažodžiu būti. Asmenuojant tie du skirtingi veiksmažodžiai mums ir visai persipina: pradedame asmenuoti veiksmažodį esėti (esamajame laike), o toliau asmenuojame veiksmažodį būti.

Tokį savosios kalbos seklėjimą ir pamiršimą kalbininkai vadina „supletyviniu, t. y. pridėtiniu asmenavimu“. Pasidomėję ir pabandę atrasite, kad lietuvių kalboje abu buvimą reiškiantys veiksmažodžiai – esėti ir būti – tebeturi visas gramatines formas. Šiuolaikiniam lietuviui tam jau reikia pastangų, nes tenka savyje pajusti, kad iš tiesų yra ne tik du žodžiai, bet du buvimo būdai. O juk tie du skirtingą buvimą reiškiantys veiksmažodžiai netiesiogiai mums pasako, kad žmogus yra ir kūnas, ir siela, o jų buvimas iš tiesų yra skirtingas: kūnas būna, o siela esti. Siela yra esa ir todėl ji esti, o kūnas yra skvarma ir todėl jis būna. Tai ir yra filosofavimas gimtąja kalba. Kuo gi skiriasi buvimas nuo esėjimo? Tai galima atrasti tik žvelgiant į vidų. Tačiau kas šiais laikais žvelgia į vidų? Visi sugeba matyti, o vydinčių tiek nedaug.

O kur dar galimybės išreikšti būties ir pasaulio dėsningumus, keičiant kirčio vietą ir priegaidę! Kalbininkai kirčiavimą normina ir nustato privalomą kirčio vietą, o juk kirčio vieta ir priegaidė keičia suvokimo akcentą ir netgi žodžio prasmę. Aukščiau minėtą sakinį apie skirtingą kūno ir sielos buvimą, keičiant vien priegaides, galima ir taip ištarti: kūnas ỹra, o siela yrà. Tik ar mes tai tebejaučiame? Daugelio vidinė klausa labai susilpnėjusi...

Knygos pavadinimas „Lietuva yra vydija“ paaiškina ir tai, kodėl tiek mažai yra Algirdo pasekėjų. Žodis vydija, kilęs iš veiksmažodžio vydėti, kuris reiškia žvelgti į vidų, išvysti, vydėti esmę. Iš čia ir žodžiai vydūnas, vydūnė. Dabar, kai kone visa Lietuva veržiasi į išorę, į paviršių, į pavidalus ir įvairiausius stilius, žvelgiančių vidun labai reta. Panašiai yra ir su Vydūnu. Ar daug yra Vydūno pasekėjų? Šatrijos ragana taip pat mažai skaitoma. Ar esame pagalvoję, kodėl Marija Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos raganos slapyvardį? Ji, kaip ir Vilius Storosta, buvo reginti, vydinti.

Nepaisant nepalankaus meto, sėklą vis vien sėti reikia. Visą savo gyvenimą tai ir darė Algirdas. O sėkla, pasak evangelisto, krinta į įvairią dirvą: į erškėčius, ant kelio, ant uolos ar į gerą dirvą. Betgi tam, kad grūdai sudygtų, jiems reikalingas ramybės, tamsos ar net šalčio, išbandymų laikotarpis. Tikėkimės, kad ta sėkla, kuri krito į gerą dirvą, anksčiau ar vėliau sudygs. Šiek tiek grūdų dar yra, bet kol kas jie nepaklausūs. Tačiau sėti reikia visada.

2018 m. spalis

Nuotraukose:

Algirdas žygeivystės laikais; Sąjūdžio aušroje; Kauno Sąjūdžio sekmadieninėje mokykloje bei atkurtame Vytauto Didžiojo universitete; kelionėse po tolimus kraštus ir, žinoma, po Lietuvą – su bendraminčiais, jaunystės draugais, bičiulių vaikais.
Šiuo metu – iki 2018 m. gruodžio 31 d. – Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikia Algirdo atminimui skirta paroda.