ĮSIKLAUSYMAS Į PAVASARĮ

Kaip tyliai žemė iškvepia naują gyvybę...
Kaip uoliai saulės syvai liejasi pavasariu,

Aš klausausi.

Aš klausausi, kaip sueižėdama atsiveria sėkla,
Įsiklausau į smarkų šaknų augimą po žeme,
Žalias atžalas, prisikeliančias iš žiemos įsčių.
Klausausi erškėčių žiedų sprogimo,
Dar bevaisių šakų juoko, iš kurio kyla nauja gyvybė,
Laukinių gėlių, šokančių pievose.

Aš klausausi.

Įsiklausau į mišką, pripildomą giesmės.
Įsiklausau į žemę, pripildomą gyvasties.
Įsiklausau į medžius, pripildomus lapų.

Aš klausausi.

Aš klausausi dangiškų nuotaikų kaitos, žaibo blyksnių ir griaustinio dundesio,
Pumpurų skleidimosi ir žolės žalėjimo.
Aš klausausi šviesos gimimo aušros prieangyje,
Aš klausausi ryto gaivumo.

Aš klausausi.

Klausausi lietaus lašų, teikiančių viltį ištroškusiems sodams.
Aš klausausi vaismedžių sodų, nėščių nauja gyvybe.
Aš klausausi gėlių, pratrūkstančių vaivorykštės spalvomis.

Aš klausausi.

Aš klausausi šaltinio, laimingų vandenų dainos.
Klausausi muzikos, kylančios iš visos žemės,
Klausausi pavasario garsų.

Aš klausausi.

Girdžiu maldas, kylančias iš plunksnuočių gerklių.
Girdžiu maldas, kylančias iš ūkanotų vandenų.
Girdžiu maldas laukų, apvainikuotų aušra.

Aš klausausi.

Aš klausausi savo širdies sodo augimo.
Aš klausausi, kaip širdis gieda prisikėlimo giesmę.
Aš klausausi gyvenimo spalvų.

Aš klausausi.

Aš girdžiu, kaip žiema pasiduoda pavasariui.
Aš klausausi pavasario dainos.

Aš girdžiu Prisikėlimo žinią

Krikštėnai;
Pagal Marcrina Wiederkehr, iš anglų k. vertė s. Ligita Ryliškytė