Rima Palijanskaitė

REGĖTI IR AUGTI

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui

/esė eilėse ištraukos/

/.../ Štai dabar Brunonas pasijuto stovįs
Prie savo didžių pasiekimų slenksčio.
Jis ėjo į dar neapkrikštytų tautų žemes
Ir, pasak vyskupo Titmaro, ten
„Erškėčiais apaugusią laukinę žemę
Stengėsi apvaisinti dieviška sėkla.“ /.../

BRUNONO ATGAILA
Kiekvienas žmogus
Ir gentis,
Ir pagonys
Bei jų išmintis, –
Visa kilę
Iš Dievo Šviesos!..

Argi Kristų,
Tikėjimą
Galima nešti
Kaip daiktą –
Marškinius,
Žuvį ar kryžių?
Tai melas –
Demonų išmonė...

Koks apgailėtinas,
Viešpatie,
Mano gyvenimas
Ir šis mano žygis!
Savo pamokslais,
Jų protėvių niekinimu
Užrūstinau žmones...

Atleisk man
Ir tiems,
Kas mano žygį palaimino,
Viešpatie...
 

DIEVO VAIKŠTYNĖS
Vaikšto Dievas
Kaip vėjas kasdien,
Kaip vaikščiojo
Tūkstančius metų,
Nė nedirstelėdamas
Į Šventuosius Raštus,
Talmudus ir dogmas,
Nei į saulę
Ar milžinus akmenis.

Dievo žodžių –
Jo žingsnių –
Klausaus ir regiu:
Jis vaikšto visur
Ir nestabteli niekur;
Žemė šventa,
Kaip šventas kiekvienas
Viešpaties siūlas
Ir niekur nėra
„Šventesnių“.

Vaikšto Dievas
Ir laimina
Savo – Šviesos – Esimu.
Nėra „išrinktųjų“
Žmonių nei tautų;
Eina Dievas
Į rūmus, lūšnas,
Šventoves, girias
Ir visiems, ir visur
Dalina save
Nelyg orą...

EVANGELIJOS DIEVAS (pagal Joną)
Pirmiau negu gimė Abraomas
Aš Esu!
Ir jūs nuo pradžios
Su manimi esate buvę.

Jau nevadinu jūsų tarnais,
Nes tarnas nežino,
Ką veikia jo šeimininkas.
Jus aš draugais vadinu.

Aš neieškau sau garbės:
Yra, kas jos ieško ir teisia.
Garbės iš žmonių aš nepriimu,
Aš žvelgiu, ar jumyse
Yra Dievo meilė.

Dievas yra dvasia
Ir jo garbintojai
Turi šlovinti jį
Dvasia ir tiesa.

Duodu jums naują įsakymą,
Kad jūs vienas kitą mylėtumėte,
Kaip aš jus mylėjau!
Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ir liežuviu,
Bet darbu ir tiesa.

Kiekvienas, kuris myli,
Yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.
Kas nemyli, tas nepažino Dievo,
Nes Dievas yra meilė.

Nebėra meilėje baimės,
Nes tobula meilė išveja baimę.
Baimė bijo bausmės,
Ir kas bijo, tas dar netobulai myli.

Kas pasilieka manyje ir aš jame,
Tas duoda daug vaisių;
Nuo manęs atsiskyrę,
Jūs negalite nieko nuveikti.
Pasilikite mano meilėje!

Praeina pasaulis ir jojo geismai.
Kas vykdo Dievo valią,
Tas išlieka per amžius.
Juk kiekvienas,
Kuris yra gimęs iš Dievo,
Nugali pasaulį.

Aš jums tai kalbėjau,
Kad jumyse būtų
Manasis džiaugsmas
Ir kad jūsų džiaugsmui
Nieko netrūktų.

Kas mane tiki, –
Kaip Raštas sako, –
Iš jo vidaus plūs
Gyvojo vandens srovės.

Ir vis dėl to rašau jums
Apie naują įsakymą,
Kuris tikras jame ir jumyse,
Nes tamsa traukiasi,
O tikroji šviesa jau šviečia.

O kad jis mumyse pasilieka,
Mes žinome iš dvasios,
Kurią jis mums davė.

Patepimas, kurį iš jo esate gavę,
Jumyse lieka, ir nereikia,
Kad jus kas nors mokytų,
Nes pats jo Patepimas moko jus visko,
Ir jis yra tiesa, o ne melas.
Ir kaip jis jus pamokė,
Taip jame ir laikykitės.

Mylimieji,
Ne kiekviena dvasia tikėkite,
Bet ištirkite dvasias,
Ar jos iš Dievo.

Vaikeliai,
Sergėkitės stabų!

LIETUVIŲ PRAAMŽIUS
Jis neturi pavidalo,
Bet juos kuria.
Neturi išrinktųjų,
Nes visa yra viena.
Jis nei geraširdis,
Nei rūstus,
Nei pavydus, kerštingas,
Nei atlaidus...
Jis ne žmogaus kūrinys
Ir į jį nepanašus.

Tai visur esanti
Slėpininga Dvasia:
Nepermaldaujamais dėsniais
Ji augina visus
Ir visa.

Žmogaus dvasią –
Slaptingąjį
Pasaulio žiedą –
Brandina,
Kad išsiskleistų,
Visa regėtų,
Mylėtų,
Būtų
Šviesa
Ir tiesa.
 

MANO DIEVAS
Mano vaikystės Dievas –
Senelės rožančiais permaldaujamas
Tėvas Danguje,
Iš aukštai žvelgiantis
Į kiekvieną
Mano žingsnelį.
Netikėjau –
Negalėjau tikėti
Senelės Dievu...

Slaptasis ir tikrasis
Mano Dievas
Buvo labiau panašus
Į pievų ir miškų Fėją,
Pas kurią bėgdavau
Iš namų, kur jokio Dievo,
Netgi senelės kryželių,
Rožančių kampely
Nejausdavau...

Mano Dievas
Augo, keitėsi
Labai pamažu
Kartu su manim.
Ne Dievas augo –
Skleidės dvasia,
Atpažįstanti slėpinį:
Poeto akyse,
Probočių giesmėse,
Savojo kalno viršūnėse...


Atpažinusi Jį,
Mano siela kaskart
Pašoka iš džiaugsmo,
O kartais sušunka:
„Viešpatie!..“

PAŽINIMAS
Pasakyk,
Kas tavo geriausi draugai
Ir aš pasakysiu,
Ar galėčiau būti
Tavo draugas.

Pasakyk,
Koks tavo Dievas –
Ir pažinsiu tave...



PAŽINSI IŠ VAISIŲ
„Iš vaisių pažinsite juos“, –
Sako Kristus,
Pažadinęs
Didįjį ilgesį, drąsą...

Ką gi aš pats,
Mano tauta
Ir prūsai,
Broliai mūsų,
Regėjo, patyrė?

Skaudu –
Tarsi šimtmečiais
Šėltų chaosas
Ar koks juodulys,
Ištrūkęs
Iš juodosios
Visatos skylės...

Mažas žmogus –
Apsukriųjų
Įgeidžiams tenkinti,
Sunkiems nešuliams nešti,
Paklusti, tarnauti
Ir nusižeminus garbinti,
Nesvarstant, neklausiant –
Ką ir kodėl...

Kristau, Broli mano,
Tavęs nematyt
Netgi ten,
Kur Tavo vardu
Viešpataujama,
Švenčiama...
 

ŠVENTOVĖS STATYMAS
Ar šventovė,
Pastatyta
Ant išniekintos
Šventovės griuvėsių,
Šventa?

„Pirmiausia
Pastatykit šventovę širdy
Ir patys tapkit šventi
Visu savo elgesiu“, –
Sako Kristus
Šventovės statytojams
Ir jos tarnams.

Bet jie negirdi,
O patys
Seniai jau
Nieko neklausia...

SENOLIO TIKĖJIMAS
Protėvių tikėjimo šuke ir ilgesiu
Piliakalnį supyliau,
Čia pasistiebę kadagiai
Gerumą šaukia tyliai.

Jų balsas toks tylus, skaidrus,
Kaip Dievo ašara,
O jų dvasia – it vaidilučių
Kurstoma ugnis plevena čia.

Ir tik todėl, Praamžiau, tik todėl
Aštriuos brūzgynuos nepaklydęs
Prie kadagių šviesos, ugnies
Klaupiuos tarsi prie kryžiaus...

LIETUVOS KRISTUI
Regiu,
Girdžiu Tave –
Lyg skambantį
Gaudžiantį Varpą
Ar kalbančią Ugnį...
Iš Tavęs,
Praamžiaus –
Dievo – Sūnaus,
Mūsų gyvybė
Ir išmintis.
Vadinom
Saule ir Ugnim,
Šviesa ir Paslaptim,
Ir visada buvai šviečiantis,
Šildantis, mylintis, –
Kiekviename
Ir visur.
Bet kryžeiviai,
Klajūnai,
Ir jų pataikūnai
Tave – mūsų Dvasią –
Menkino, dergė,
Marino...
Skaudu,
Bet jiems tai pavyko:
Matai – kaip silpsta
Tavo Šviesa
Ir plinta
Įvairiaspalvė vergystė!..
Pažvelk –
Nukryžiuotojo akivaizdoje
Jie nusižemina,
Bet nusigręžę nuo jo,
Beregint
Ima klupdyti ir žemint
Kitus,
Kitokius...
Pakelk juos visus:
Ir tuos, kurie klūpo,
Ir tuos, kurie klupdo.
Te švinta jų sielos,
Teišvysta Tave,
Kurie rymo šalia,
Amžinoji
Probočių Ugnie.

LIETUVOS KALĖDOS
Tarsi Perkūnas aptemusią padangę
Pervėrė širdį,
Lėliu Kalėda.

Nukrito grandinės bei pančiai
Ir nušvito dangus,
Lėliu Kalėda.

Suskambo Lietuva širdyse:
„Aš čia, gyva!“
Lėliu Kalėda.

Dvasia Lietuvos – mūsų Saule,
Švieski ir šildyk,
Lėliu Kalėda.

Semkim stiprybę – gyvąjį vandenį –
Iš praeities,
Lėliu Kalėda.

Probočių Šviesa ir Praamžių Tiesa
Žingsnius mūs telydi,
Lėliu Kalėda.


AUGIMAS
Augti reikia
Kaip ąžuolui
Iš gilės –
Iš vidaus
Reikia augti...

Nemačiau iš gilės
Išaugusios piktžolės
Nei vienodų ąžuolų:
Kiekvienas vis kitoks,
Bet ąžuoliškumas – prigimtinis
Ir svarbiausias jų bruožas,
Skiriantis juos nuo kitų
Gamtos kūrinių.

Žinoma,
Ąžuolui išaugti iš gilės
Kur kas paprasčiau,
Nei augti, užaugti
Tikram Žmogui...

Nors, kaip ir gilėje,
Viskas ir čia viduje:
Ir įstatymai, ir poezija,
Ir tvirtumas, ir meilė,
Ir talentai, ir tobulumas...

Bet jeigu šie
Žmogaus didybės spinduliai
Negali prasiveržt –
Išnyra demonai
Ir jų ištikimi draugai:
Būtis lėkšta, beskonė,
Šventeiviškumas
Ar pamėkliškas gyvenimas...

Kas trukdo dvasiai
Augti, bręsti, skleistis?
Ar saugo, gina čia kas
Patį žmogų – dvasią jo,
Ar tik jo turtą
Ir jo kūną –
Dvasios rūbą, kevalą?

Ar buvo, ar yra,
Ar bus įstatymas,
Kurs gina dvasią:
Nuo priekabiavimo,
Nuodijimo, prievartavimo
Ir kitokių jos teisių
Ir jos pačios pažeidimų –
Jos teisės ir pareigos
Būti savaip
Ir tik taip?..



TAPSMAS
Eiti prieš vėją
Irtis prieš srovę
Formuoti krantus
Klampoti
Į save
Į Tiesą
Išsigelbėjimą
Ar išsipildymą
Būti perregimu
Sau pačiam
Ir kitiems
Kad tik nepaklydus
Nepametus
Savojo kelio /.../

PRISILIETIMAI
1.
Giliausioje mano Nežinioje
Slepiasi keistas
Aiškiausio žinojimo virpėjimas
Tarsi kartu delne laikyčiau
Paslaptį ir šviesą

2.
Dėkoju už beribiškumą ir gelmę
Visatos pasaulio žmogaus
Už Nežinomybę
Dažnai nudažytą
Saldaus skausmo uogom
Už galėjimą eiti
Tarsi žinant
Už savo augimą
Už tapsmą
Nežinioje
Lyg slaptoje šviesoje
Padėk man pažinti save
Ir savo žinojimą
Nežinojimą
Viešpatie

3.
Tu – Kurs Esi –
Barstai akimirkas,
Kuriose augu.
Kaskart vis kitaip
Priartėji
Ir kaskart,
Tavyje panirus –
Vieną mirksnį –
Viską pamirštu
Ir visa prisimenu...
Po to sugrįžtu,
Regiu
Skaudžiai ryškiai –
Ką tik Tavo pirštų
Paliestom akim
Ir labiausiai žvelgiu į save
Kaip į artimiausią paslaptį...

6.
Iš žilos
Lietuvos praeities
Ir mano vaikystės,
Iš tėviškės pievų
Ir Tėvynės tvirtovių
Plūsteli
Lyg vėjas
Gyvybė,
Šviesa ar Ugnis...

7.
Plevenk siela
Skaidrioj šviesoj
Skrisk tolyn ir gilyn

Panirk į degančias
Dievo rankas
Ir pati tapk
Liepsna ir šviesa

Tada ištark žodį
Skambantį skaidrų
Kuris žadina
Prikelia

PALAIMINIMAS
„Vardan Dangaus Tėvo,
Motinos Žemės
Ir šventosios Dvasios,
Kuri visa suvienija.“ –

Laiminu savo rytą
Ir vakarą,
Savo artimą, tolimą,
Mūsų praeitį, ateitį...