Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus

PRAEITIS IR DABARTIS, ESMĖ IR FORMA

Praeitis – Lietuvos šaknys, jos stiprybė. Iš praeities – mūsų tūkstantmetė patirtis. Naujo radimasis, rastis prasideda atsigręžimu į praeitį. Praeities žinojimas subrandina homo istoricus, sluoksnį žmonių su istorine atmintimi, kurie tautai ir jos namams – valstybei padeda išlaikyti tęstinumą, neleidžia tautai pranykti istorijos ūkuose.
Tačiau mums, lietuviams, gal pati svarbiausioji praeities dovana – kad per ją galime išvysti, vydėti esmę, gaivinti savyje esmiškumą, kuris savo ruožtu padeda įgyti visuminį būties suvokimą. Esmės ir formos santykis lemia mūsų kultūrą. Mūsų kultūroje esmė vyrauja, o formai nusakyti turime nuosavą žodį – skvarma* [skvarma (kvarma, kvorma) – prietaisas norimo pavidalo daiktui padaryti, forma: „Plytas dirba su skvarmomis“; „Įdėk varškę į skvarmą, gausi sūrį“; bičių korio narelis – Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ)]. Formų pasaulis mums svetimas, jame jaučiamės nejaukiai, tuo tarpu esmė, esa, vydūniškoji ašainė sąmonė yra mūsų savastis. Kuo daugiau esmės, tuo daugiau žmonių gyvenime gaivumo ir doros. Ir, priešingai, kuo mažiau esmės – tuo daugiau išoriškumo ir tuo įkyresnės, rėksmingesnės tampa gyvenimo apraiškos. Esmė būtų tarsi gležnoji, silpnoji būties pusė, bet be jos nebūtų apraiškų pasaulio, formų vaivorykštės, vaivos karalystės. Tad atsigręžti į lietuviškąją praeitį mums tolygu panirti į esą, esmiškumą. Prisiminkime Vaižgantą – lietuvio esmė yra glūdėjime. Lietuviškas būdas egzistuoti yra glūdėti, o juk glūdėjimas, būtis be apraiškos yra skendėjimas esmiškume. Tai būtis, artimiausia esai.
Taigi pažinti praeitį mums – atgauti esmiškumą. Tiesiausias kelias į šitai – mūsų senųjų papročių ir mūsų kalbos žodžiuose glūdinčių prasmių tyrimas. Laimei, jie tebėra išlikę tiek, kad neprarado savo sistemiškumo, t. y. juos galima atkurti kaip sistemą, sandermę, kaip darnią visumą, apimančią visą žmogaus būtį per tris svarbiausius virsmus – gimtį, vestuves ir lydėtuves – laidotuves.
Tačiau įprastinė metodika čia netinka. Įprastinė – reiškia per palyginimą, lyginamoji, atsižvelgianti į kitų, giminingų ir ne, tautų papročius. Turint omenyje mūsų kultūros svarbiausiąją savybę – esmiškumą, eisime kitu keliu – bandysime suvokti, atspėti, atminti mūsų papročio esmę. Juk jei eitume palyginimo keliu, primestume sau kito savastį, prievartautume savąją esmę. Be abejo, palyginimas yra reikalingas, nes padeda aptikti bendratį – tai, kas sieja esmes ir iš jų išplaukiančias formas. Bendratis, aišku, taip pat yra vertybė, tačiau paskesnė, antrinė – po to, kai suvokiama savastis, esmiškumas.
Kaip jos, savasties, bus ieškoma? Būdas ieškoti labai paprastas (ir kartu mums, XXI amžiaus būtininkams, jau nelengvas). Tas būdas – per patį žodį, per žodžio žadą, pažadinantį mumyse esmės, esõs skonį ir kvapsnį.
Senoji baltų kultūra paliko mums, rodos, tiek nedaug – dainas, padavimus, pasakas, juostų raštus, papročius, kalbą... Tačiau, priimant širdimi ir žvelgiant dvasios akimis, ji mums paliko labai daug – silpnąją, tačiau gyvastingąją būties pusę. Savo skirtingu nei kitų tautų buvimu, glūdėjimu ji tarsi rado kitą, mažiau pastebimą gyvenimo būdą, padėjusį įveikti amžių negandas. Aistiškosios būties versmė, nors ir gerokai nusilpusi, išliko. Ji ir dabar tebėra gyva mumyse. Ir šiandien dažnas savyje tebesinešiojame, pasak O. Milašiaus, rusenančią Amžinąją Ugnį, kartais net nežinodami, kad ją turime.
Mes, lietuviai, nesame iš kur nors atkeliavę ar atėję iš niekur. Manyti kitaip – tai daryti tą pačią klaidą, kurią darė kryžiuočiai. Praplaukdami niūrius Ragainės mūrus, atsiminkime – čia, ant Nemuno krantų, susidūrė dvi kultūros, du pasauliai: militariškai stiprus, tačiau etinis barbaras kryžiuotis ir senõs dorinės kultūros baltų žmogus, iki tol beveik nežinojęs ginklo. Tragedija buvo tai, kad pirmasis ėjo su Kristaus vardu lūpose. Aistiją jam tesivaideno kaip kraštas tamsių, prietaringų paganum, kuriuos reikia arba apkrikštyti, arba sunaikinti. Arnold Toynbee, kultūros istorikas (1889–1979), teigė, kad didžiųjų civilizacijų žlugimo pradinė priežastis būdavo barbarų antpuoliai; paradoksalu, bet ikimindauginės Lietuvos atžvilgiu tokie barbarai buvo kryžiuočiai.
Suvėluoto (?) Lietuvos krikšto paslaptis tebėra neįspėta. Tai nėra istorinė lemtis, bet vienas iš lietuviškos savimonės slėpinių. Senosios mūsų kultūros pažinimas – ne smalsavimas, bet būtinybė, jei norime kad nenutrūktų lietuviškosios savimonės tęstinumas. Giliau pažinti savo šaknis – tai būti gilesniu krikščionimi. Ypatingai tai svarbu vidinės kultūros tautoms.
Imanuelis Kantas (jo gyslose gal būta ir lietuviško kraujo) yra pasakęs: „Man kelia nuostabą tik du dalykai – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“. Baltų kultūra ir yra šio moralės dėsnio reiškėja. Tai klasikinė vidinės krypties, Ethos’o kultūra, tyrinėjanti vidinę žmogaus visatą, jo ontos** [on (ontos) – gr. ‘esantis’]; priešingai, Logos’o, išorinės krypties kultūrų pastanga nukreipta į išorinio pasaulio gnosis*** [gnosis – gr. ‘žinojimas’], į žvaigždėtojo dangaus beribę. Abi šios kultūros, kad ir priešingos, vis dėlto turi ir susikirtimo tašką. Tai – Kristus, visatos ir istorijos prasmė, visų priešybių lydõs taškas.

/.../ Dažnai sutiksime terminą esa, dažniausiai kaip priešpastatymą  esa – forma (lietuviškai – skvarma).
Kas yra esa? Apie ją galima pasakyti tiek, kad esõs neįmanoma apibrėžti, nes apibrėžimas yra formos kategorija, ir apibrėžta esa būtų jau nebe esa. Esa yra tai, kas nenusakoma – kitaip ji nebūtų formos priešybė. Kitais žodžiais, apie esą tegalima sakyti, vienintelė jos formulė būtų – esa yra tai, kas esti, esi. Primena teologinę Dievo apibrėžtį, ar ne? (Tas, kurs yra – arba, tiksliau, – Tas, kurs esti). Bet apie teologinį esõs aspektą – kiek vėliau. Dabar padarykime „lyrinį nukrypimą“, nes, kaip žinia, kai neįstengia logika, mintis, gelbsti poezija.

…Kartą svetimame krašte, toli nuo Lietuvos, vėlų vakarą žiūrėta televizorių. Rodė pajūrio peizažą – ekrane matėsi tik dangus, debesys jame, ir jūra. Nei laivo, nei medžio, nei kranto linijos, vien gryna erdvė, perpus padalinta horizonto. Palaukite, bet juk tai … Kuršių marios, Nida, – blykstelėjo nuojauta. Už kelių kadrų – taip, Nida, Kurisches Haff. Taigi atpažinta sava erdvė, savastģs – svetimame krašte, kur niekas neprimena Lietuvos, kur pradeda atrodyti lyg Lietuvos ir nebūta. Kas nuostabiausia, nebuvo jokio orientyro, vien debesys ir vandenys, gryna erdvė; ir dar šviesa, švytėjimas…
Įmanoma atpažinti erdvę? Kaip, kokiu būdu, per ką? Kas joje vertė virptelėti, kas blykstelėjo, kas joje ten ištirpusio, besiliejančio, ģsinčio? Atsakymas būtų – turbūt esą, esõs ten esama, esima, todėl ir atpažįstama toji praforma, kuri glūdi mūsų genuose, mūsų prigimtinėje atminty, mūsų õmėje. Tie vandens atspindžiai, toji besiliejanti šviesa – esa, tie debesys („tik virš didžiulės tuštumos vis srūva kaip lietus šviesa“ – O. Milašius).
Debesys… dievesiai… pati pirminė forma, nuolat kintanti, dar ne forma, dar esa, kurioje tačiau jau vyksta formos rastģs. Debesys mūsų planetoje tokie skirtingi, turintys žemės ir dangaus, iš kurių gimsta, įspaudą. Suplėšyti, draiskanoti tropikuose, atspindintys neramų tų kraštų charakterį; ir rõmūs, didingi, praplaukiantys lyg laivai lietuviškos vasaros dievesiai. Juose – jau individualybės dvelksmas, nuolat kintančios, nepastovios, efemeriškos, bet jau ryškėjančios. Esa, tvyranti ten ir glūdinti, per debesis išreiškia amžiną žemės ir dangaus dramą – audros debesys! – arba darną, vasarovydžio pilnatvės harmoniją; saulėlydžio aisą ir liūdesį ar saulėtekio pirmapradį tyrumą…

Grįžkime prie teologinio esõs lygmens. Esoje esama dieviškumo, esama kažko iš Šventosios Dvasios. Taip, iš visų Švč. Trejybės hipostazių**** [hypostasis gr. ‘egzistavimas’ – abstrakčių sąvokų pavertimas savarankiška tikrove] esa artimiausia Šv. Dvasios slėpiniui. Esos dieviškumas pirmapradis, jei taip galima pasakyti – ikikristinis, kai Dievuje dar nebuvo atbudęs, įgavęs žadą Žodis, būsimasis Kristus. Kristus Švč. Trejybėje globia formos sritį. Jau buvo sakyta apie esos ir archaiškiausio Dievo apibrėžimo panašybę – Tas, kurs yra judaizme bei krikščionybėje, ir – Tat tvam asi vedų tradicijoje. Gi Kristaus autografas – Aš esu alfa ir omega, pradžia ir pabaiga – yra nusakytas formos kalba, nes pradžia ir pabaiga, kaip ir alfa ir omega yra formos kategorijos.
Ką dar galima pasakyti apie esą, jos neprarasdinant?
Esa pirmiau nei forma.
Esa labiau dieviška, forma labiau žmogiška.
Esa esti, forma yra.
Esa esi, forma yra ir suyra.
Esa glūdi, forma reiškiasi.
Esa liejasi, forma kristalizuojasi.
Esõs daugiausia tyloje. Tyla – esõs sinonimas.
Garsusis Heraklito pantha rei verčiamas ‘viskas teka, viskas keičiasi’. Tai aiškinimas, pagimdytas europietiškojo progresizmo, vektorinio mąstymo (O. Špengleris). Tačiau šį seniausią filosofijos sakinį galime versti ir ‘visa liejasi’. Būtų tai seniausioji esõs nuosaka.
Pabaigai – esõs vedinių žodynėlis:
Esmė – esa per m, per medžiagą, materiją. Esa, glūdinti materijoje.
Estis, esatis – esa per t, per teigimą – teigiančioji esa.
Esinys – apribota esa, esa per n, per neigimą, neigianti esos beribiškumą [plg. ašainė (sąmonė) – Vydūnas].
Esva, esuva – esa universume, absoliuto esa. Galimas universumo sinonimas.
Esybė (plg. asaba) – labai jau apčiuopiama, esa grubiausia savo forma.
A. Maceina yra sakęs, kad lietuviškasis būties, egzistencinių terminų žodynas yra nelygstamas. Tokia pat gili, žodinga ir nelygstama yra esõs – formos žaismė, pagrindinis mūsų kultūros variklis.

/.../ Tradicija miršta tada, kai prarandama gyvybingoji jos esmė ir perduodamos tik formos. Lyginant tradiciją su medžiu, galima sakyti, kad būtent sėkla yra toji gyvybingoji esmė, o ne medis, kuris iš jos išauga. Medis miršta, palikdamas gyvybingąją esmę – sėklą, iš kurios vėl išaugs medis. Jeigu tradicija neperduodama esmiškai, per gyvybingąją esmę, tada ji, kaip tas sėklos nesubrandinęs medis, pasmerkta išnykti. Tradicijos išlikimo garantas yra vidinio turinio arba esmės perdavimas. O formas kiekviena karta išaugina savas, panašiai kaip iš sėklos išauga naujas medis. Jeigu rūpinsimės tik formos išlaikymu, pamiršdami papročių ir apeigų esmes, tradicija neišvengiamai nyks. Amžinos tiesos nepersiduoda mechaniškai ar kopijuojant, bet kiekviename laikmetyje gimsta naujai – jeigu jos išauga iš subrendusio sąmoningumo.
Senovinė tradicija bei dorinė kultūra rėmėsi į genties arba tautos sąmonę. Ji visų pirma rūpinosi ne atskiro žmogaus, bet genties ir tautos gerove. Asmeninė, į egoizmą linkusi pavienio žmogaus sąmonė dar nebuvo tokia stipri, kad galėtų įtakoti bei prireikus pasipriešinti bendruomenės, nuo kurios jis priklausė ne tik dvasiškai, bet ir ekonomiškai, gyvenimo normoms bei tradicijoms. Dėl šių priežasčių senosios kultūros žmogus labiau nei šiuolaikinis paklusdavo papročiams bei gyvenimo normoms. Tačiau daugeliui šiandienos žmonių senosios dorovinės normos ir tradicijos atrodo varžančios ar, madingai sakant, pažeidžiančios žmogaus teises.
Šiuolaikinė europinės civilizacijos raida apibūdinama kaip individualizmo triumfas. Nuolat kalbama ir kovojama už asmenines žmogaus teises, kurios saugomos aukščiausio lygio deklaracijomis bei konstitucijomis. Žmogaus teisės skelbiamos svarbiausia politikos kryptimi. Tačiau, kita vertus, šiuolaikinio žmogaus asmeninė sąmonė dar nėra pilnai susiformavusi, ypač dvasinėje ir dorovės srityje, kurioje žmogus subręsta vėliausiai. Todėl individualizmo pergalė turi ir tamsiąją pusę, vadinamuosius neigiamus socialinius reiškinius: suirusias šeimas, tėvus turinčius našlaičius, negimusiųjų žudymą, narkomaniją, asocialumą, kurių beveik nebūta senosiose kultūrose. Esame savotiškame virsme – perėjime nuo paprotinės tradicijos, kuri buvo visiems privaloma, prie aukštesnio asmeninio sąmoningumo bei didesnės atsakomybės – neatmetant ir paprotinio paveldo.
Nors papročiai ir tradicijos sunyko, tačiau juose glūdėjusios dorovės normos tebegalioja. Šiuolaikiniam bręstančiam, dar neįgijusiam gilesnio dorovinio matmens žmogui jos nepriimtinos arba menkai suprantamos. Tačiau jų pažeidimas vis tiek objektyviai sukelia neigiamus visuomeninius reiškinius. Tai neišvengiamos kritinio laikotarpio arba virsmo grasõs pasekmės. Kiekviename virsme slypi ir žlugimo pavojus (kurį regime dabartinės Europos kultūroje), bet kartu ir naujos galimybės.
Pereidami nuo bendruomeninio (gentinio, tautinio) sąmoningumo prie asmeninio, privalėsime senovinėje baltų paprotinėje kultūroje subrandintą dorovę perkelti į sąmoningos asmeninės moralės lygį – priešingu atveju žlugsime kartu su Europos civilizacija. Šia prasme senoji baltų kultūra, kuri per tautinę lietuvių kultūrą geriausiai išlaikė senąsias Indoeuropos tradicijas, gali svariai prisidėti prie Naujajame Testamente minimo „naujojo žmogaus“ asmeninio sąmoningumo, jo dorovinės brandos. Tai būtų baltiškosios kultūros įnašas į Europos kultūrą, kuriai labiausiai ir trūksta būtent dorovinio matmens.
Senieji papročiai tebeglūdi ne tik mumyse, bet ir kiekviename indoeuropietiškųjų tautų palikuonyje. Jie yra mūsų praeitis bei tūkstantmetė patirtis, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Tereikia prie jų prisiliesti ir jie atsiveria, atgyja. Mūsų pakitusioje sąmonėje jie turi atlikti virsmą. Tik tada šie praeities prisiminimai, atskleidžiantys gilius gyvenimo dėsningumus, padės mums susivokti šiame esmių praradimo ir visuotinės nedarnõs amžiuje.
Ne kartą teko išgirsti padėkos žodžius (ir raštu, ir žodžiu) iš klausytojų, kuriuos paskaitos apie virsmus ištraukė iš gilios psichologinės krizės ar net savižudybės. Virsmų ir juose slypinčių galimybių suvokimas grąžina gyvenimui gelmę ir slaptį, esmę bei prasmę.
Šalia akivaizdaus nuopuolio galima pasidžiaugti nors ir nedideliais, bet jau pastebimais gyvenimo pokyčiais, rodančiais, jog atlikusi virsmą sugrįžta senoji dorinė kultūra. Ryškiausi pokyčiai pastebimi gimties virsme (pavyzdžiui, sąmoningas požiūris į gyvybės pradėjimą ir nėštumą, atgimstantys natūralaus kūdikių žindymo bei auginimo papročiai). Tai rodo dalies dabartinių jaunų žmonių dorinės sąmonės, ant kurios nematomo pagrindo laikosi visa kultūra, brendimą ir jos stiprėjimą.
Šiuolaikinės civilizacijos nesėkmių priežastis – esmių praradimas. „Virsmų knyga“ yra žvilgsnis į lietuvių kalbos žodžiuose, tautos papročiuose bei apeigose glūdinčias esmes, bandymas jas prisiminti, peršviesti jas asmeninio sąmoningumo šviesa ir iš atgijusios esmės auginti naujas, šių laikų gyvenimo sąlygas bei asmeninį sąmoningumą atitinkančias prasmes. 

„Virsmų knyga“, Įvadas ir Užsklanda; 2002 m.

„Virsmų Knyga“ internete