Aldona Endziulienė

APIE ŠVENTES, ŠVENTIMĄ IR ŠVENTUMĄ

Jau kitą dieną po Vėlinių Vartotojų rojus intensyviai ima rengtis Kalėdoms. Koks stropumas. Kalėdinių aksesuarų vaizdiniai kaip gajos sėklos krenta į mūsų sąmonę ir netrukus suveši atsakas – „kalėdinio“ pirkimo maratonas. Prieš pusantro mėnesio įžiebinėjamos eglutės, pokši fejerverkai, kviečia puošnūs šventiniai renginiai. Sakysite, argi tai blogai, niurzgla? Ne, neblogai. Net labai gražu, labai įspūdinga. Tik kuo čia dėtos Kalėdos? Tuo labiau šventos Kalėdos? Ar šiame triukšmingame puošnių „kalėdinių“ formų tvane, po  mėnesio maratono, kam nors įdomu aiškintis – kas gi tos Kalėdos, ką mums begali reikšti Kūčių stalas su pasninko valgiais, prakartėlė ir šienas... Tai tarsi įvairovės dėlei, keistoka egzotika, atklydusi iš kažkieno nostalgiškos atminties.
Ar ne čia „šuo pakastas“, kad mūsų šventės – nebe šventos, kad jos nebeatstato mūsų ryšių su Tikrove, nieko nebesako mūsų sieloms; jos perka mus kasdieniniais pyragais, šūsnimis reginių. Bet ta gausa nebesoti ir tas vanduo nebemalšina troškulio... Mes ištisą mėnesį kartojame kalėdinę „repeticiją“, šventės laukimą paversdami daugkartiniu jos pakartojimu ir pražiopsome tikrą adventinę sielos kelionę į galimą atsinaujinimą.
Nieko nėra neskaniau už kasdieninį tortą, nieko nėra nuobodžiau už kasdieninę šventę, - tai nei kūnui, nei sielai neteikia gyvasties. Nėra judėjimo į išsipildymą džiaugsmo, nėra šventės kaip kopimo į perėją, belaukiant naujo slėnio atsivėrimo, dingsta atsinaujinimo-tikrumo-šventumo galimybės.
Nebėkime nuo esamos tikrovės, priimkime visas jos dovanas: ir tamsa, darganos, šaltis, tuštėjimas turi ką mums pasakyti. Ruduo – senų formų apmirimo, nykimo metas. O gal gąsdina žodis mirtis? - tada tikrai turėtumėte susirūpinti savo Gyvastimi. Formų „mirtis“, griovimas – tik vienas iš gyvenimo kūrimo elementų, įrankių. Visa krenta, nyksta, tolsta kartu su paukščiais, kurių klyksmai nusitiesia į tolį kaip ilgesio gijos... Nykstant formoms, spalvoms, naujai atsiveria erdvė, pati gamta prityla, sumažina iš aplinkos mus pasiekiančios informacijos kiekį; turime galimybę geriau girdėti, įsiklausyti ir išgirsti. Tylos, susikaupimo, laukimo metas. Sielos nėštumas. Deja, mes tapome labai praktiški, mes nebenorime nėštumo, tiks ir kūdikis iš inkubatoriaus, - tegu kažkas išaugina, duoda šiek tiek pasidžiaugti. Tiesa, per televiziją dar geriau, paprasčiau, - nusibodo, paspaudžiau mygtuką, pakeičiau kanalą...
Kam berūpi kaip Mažajam princui augintis gėlę, stebėti, kaip ilgai ji krauna pumpurą, kaip išskleidžia žiedą? Standartinėmis rožėmis, ne - rožių standartu užversti prekystaliai, konservavimo-šaldymo sandėliai panašūs į lavonines. Kažkaip sugebėjome išprievartauti netgi gėles. Pabandykite prašnekinti tokias gėles, - jos be amo. Kaip ir mūsų nebešventos šventės. Kuo jos besiskiria viena nuo kitos? Aksesuarais? Čia eglutė su žaisliukais, ten kiaušiniai su „kačiukais“, visa kita – panašu: triukšmingi šventiniai renginiai, turtingi stalai, svečiai ir dovanos, daug dovanų... Kuo daugiau – tuo mažiau... Kai vieną ir kitą kalną sutrupini iki smėlio – jie nebesiskiria vienas nuo kito.
Vartotojiška „pilnatvė“ gali reikšti tik viena – prarandame kažką esmiško. Pilnatvė yra ne perteklius, o ryšio atstatymas. Deja, dar niekada JIS nebuvo taip nelaukiamas, toks benamis mūsų šventiškai išdabintuose būstuose. Mūsų sielos nebesišaukia Jo, mūsų pasaulyje Dievo malonei nebėra vietos. Mes tapome patologiškai savipakankamais, materialiaisiais dievukais. Rodos, švenčiame nebe gimimą, o išsigimimą, nebe ryšio atstatymą, o mirties įteisinimą. Mūsų šventės tapo groteskiškais šventimo (kaip grįžimo į šventumą, į tiesioginį ryšį, tikrovę) pakaitalais. Kuo išraiškingiau švenčiame – tuo mažiau šventumo. Kuo tikroviškesni pakaitalai – tuo mažiau tikrovės.
Nesu paranojiška ir nesakau, kad nereikalingos visos tos žavios raiškos formos, bet jos negali būti prioritetinės. Forma seka paskui mintį. Taigi ir kalbame apie mąstymą, kuris kuria regimąją akivaizdybę – tą mūsų bendrą sutartinę tikrovę, kurios nuostatų lyg ir turėtume prisilaikyti, norėdami santarvės ir tarpusavio susikalbėjimo. Nebegalėjimas pritarti visuotinei krypčiai ir konflikto mezgimasis (deja, pakankamai ignoruojamas iš patenkintųjų pusės) būtų netgi pozityvi atsvara. Blogybė kita – visa, kas naujausia, efektingiausia, lengviausiai perimama, tampa mūsų vaikų gyvenimo normomis, išoriškumas tampa mūsų vaikų vienintele tikrove. Nes jeigu mes leidžiame nutrūkti ryšiui – jie jo taip pat nebeturi, nebeturi galimybės atkurti tą ryšį per save. Belieka tikėtis, kad jiems pasiseks būti prikeltiems iš Esančiojo malonės. Šaltoka darosi galimybių pertekusiame pasaulyje. Skurdu. Mums išties labai labai reikia šventų Kalėdų.
Tad būkime atidesni kiekvienam, esančiam šalia mūsų dabar. Įsileiskime jį į savo namus, savo širdį. Išgirskime jį, pamatykime jį, leiskime jam pajusti, kad jis turi dalį mūsų gyvenime, o ne tik eilės numerį dovanų sąraše. Gal mums pasiseks ir mes pamatysime Kalėdų žvaigždę jo akių danguje.