Gyd. Tomas Stanikas
 

Vydūnas ir blaivybė

Šviesesni Lietuvos žmonės nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios rūpinosi ir tautos sveikata bei dora. Per keletą metų buvo parengti Tabako kontrolės ir Alkoholio kontrolės įstatymai, sukurta Lietuvos sveikatos programa, Tabako kontrolės ir Alkoholio kontrolės programos. Tačiau, kol praėjo ilgą taisymo, tobulinimo ir priėmimo Seime bei tvirtinimo Vyriausybėje procesą, įstatymai netapo geresni, o deramai nefinansuojamos programos negalėjo duoti planuotų rezultatų.
Lietuvos sveikatos programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m., buvo numatytas tikslas: iki 2010 m. sumažinti alkoholio vartojimą 25 proc. Tačiau jis nebus pasiektas; priešingai, alkoholio suvartojimas išaugo iki 11 litrų spirito per metus kiekvienam iš mūsų, įskaitant kūdikius ir senelius. Pridėjus spėjamą nelegalų alkoholį, bendras suvartoto alkoholio kiekis turėtų būti dar didesnis.

Gryno alkoholio suvartojimas
(litrai gryno alkoholio vienam gyventojui per metus)

 (Statistikos departamento duomenys; Lietuvos sveikatos programa)

Alkoholinių gėrimų suvartojimas

Girtavimo plitimą patvirtina ir alkoholinių psichozių skaičiaus augimas. Nesant deramos apskaitos, nežinome, kiek turime girtaujančių ir priklausomų nuo alkoholio Lietuvos gyventojų. Tačiau tiksliai žinomas alkoholinės psichozės (baltosios karštinės) atvejų skaičius. Ji yra alkoholizmo komplikacija ir dėl savo pobūdžio negali likti medikų nepastebėta. Statistika skelbia, kad alkoholinės psichozės atvejų skaičius per nepriklausomybės metus padidėjo 14 kartų.

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį
(skaičius 100 000 gyventojų)

 (Valstybinis psichikos sveikatos centras)

Nedrįstu tvirtinti, kad tiek pat kartų išaugo ir alkoholikų skaičius, nes nėra tiksliai žinoma, ar tarp šių dviejų diagnozių yra tiesinė priklausomybė. Žinant, kad sovietmečiu įskaitoje buvo 64000 alkoholikų, netgi dešimteriopas jų skaičiaus padidėjimas turėtų reikšti iškilusį didžiausią pavojų tautos sveikatai ir dorovei, o tuo pačiu ir Lietuvos ateičiai.

Dar didesnį nerimą kelia moksleivių alkoholio vartojimas. Per aštuonerius metus dažnai geriančių paauglių skaičius išaugo 4-5 kartus.

Alkoholio vartojimas tarp moksleivių
(ESPAD tyrimo duomenys; 15–16 m. moksleiviai, 10 ir daugiau kartų vartoję alkoholio per paskutines 30 dienų, procentais)

Tai grėsmingas reiškinys. Vaikai ir paaugliai yra ypač jautrūs alkoholio pragaištingam poveikiui, jie greitai tampa priklausomi nuo alkoholio ir lieka sužaloti visam likusiam gyvenimui.
Tokia padėtis susidarė dėl netinkamos valstybės alkoholio kontrolės politikos. 1995 metais priimtas  alkoholio kontrolės įstatymas 2 str. labai aiškiai nurodo įstatymo paskirtį – mažinti alkoholio vartojimą ir jo pasekmes. Tačiau mūsų išrinkti į Seimą girtybės apologetai įstatymą „pagerino“, 3 str. įrašę priešingą įstatymo paskirčiai alkoholio kontrolės principą: „skatinti įmones   gaminti,  importuoti   ir   realizuoti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija mažesnė kaip 22 procentai“.
Tokiu įstatymu mūsų valdžia visą dešimtmetį skatino tautos alkoholizaciją „lengvais“ gėrimais, labiausiai pamėgtais jaunimo. Šio principo sušvelninimas 2004 metais (pataisytas į „teikti pirmenybę natūralios fermentacijos alkoholinių gėrimų gamybai, importui ir pardavimui“) jau nieko iš esmės negalėjo pakeisti – pragaištingas darbas jau buvo atliktas. O ir alkoholio reklamos, kurios poveikiui jautriausi yra vaikai ir paaugliai, klausimas vis dar lieka neišspręstas; todėl ir optimizmui pagrindo nedaug. Strateginių rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International“ prognozuoja (DELFI, 2007 m. sausis), kad “Lietuvos alkoholio rinka per artimiausius penkerius metus išaugs 35,5 proc. Didėjančios vartotojų pajamos, palanki įstatyminė bazė bei sparčiai besivystanti mažmeninės prekybos rinka – pagrindiniai faktoriai, įtakojantys kone visų alkoholio kategorijų augimą...”
Galima prognozuoti, kad ir visos su alkoholio vartojimu susijusios medicininės, socialinės ir kitos pasekmės taipogi augs.  
Kas gi mūsų tautoje vyksta, ir ką turime daryti?
Žiniasklaida nenuilsta skleisti visokią bjaurastį, tarsi nieko gero ir nebevyktų. Ją netgi jau pradėta vadinti „purvasklaida“. Atrodo, kad žymią dalį mūsų tautos ir jos išrinktųjų jau seniai apnikęs kažkoks negalavimas, tikras dvasios aptemimas.
Girtavimas ne vienintelė ir ne nauja mūsų problema. Visais laikais būta visokių blogybių, bet girtuoklystė yra viena bjauriausių, nes naikina kultūrą ir dorą, o tuo ir patį žmogų. Vydūnas, visą gyvenimą skyręs tautos dvasios žadininmui, jos kultūros gaivinimui, alkoholį vadina žalingiausiu. Štai ką jis rašė „Darbymetyje“ (1925, nr. 9, p. 33-34) apie tautai žalingus dalykus:

Žymiausias yra alkoholis. Daug jau daroma, kad jis būtų šalinamas. Vis dėlto jis stipriai dar vartojamas. Ir bus geriamas, kol žymesnieji tautos žmonės to nesiliaus. Todėl neturėtų nė vienas žmogus, kurs girtauja, užimti valdžiavoje nors ir tik prasto valdininko vietą. Mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti paleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekumet alkoholio vartoti. Valdžios žmonės turėtų būti visumet blaivūs ir nepajudinami kaip žemės ašigalio žvaigždė. Jie turėtų visiems būti patikimi. O alkoholis ne tiktai kvailina žmogų, jo smegenis sustingindamas, bet padaro jį ir ūpingą, o tokiu žmogumi negalima niekumet pasitikėt.
Lygiu būdu kenksmingas yra tabakas. Jo vartojimas pasidaro tikra liga. Užėjusi ant žmonių kaip kokia pikta dvasia, juos ir nuodija, kol nubengia.

Vydūnui rašant šias eilutes, mokslas dar nedaug težinojo apie alkoholio vartojimo pasekmes, o visuomenės žinios buvo ir visai menkos. Netgi išsilavinusių žmonių sąmoningumas šiuo atžvilgiu buvo toks menkas, kad buvo galima elementoriuje parašyti: „Alus gerti sveika“...  
Vydūnui gi ir be mokslinių tyrimų buvo aišku, koks pragaištingas akoholio poveikis žmogaus asmeniui, jo sveikatai ir dorai, šeimai ir visuomenės gyvenimui. Tą jis ir stengėsi parodyti žmonėms savo raštais, straipsniais ir gyvu žodžiu. Straipsnyje „Kultūros žengsmas ir svaigalai“ („Vairas“, 1930, nr. 5) jis rašė:

Juk neapsakomas yra nuostolis ir blogumas, kurį sukuria alkoholis, tabakas ir kiti svaigalai. Kiek nelaimių, kiek ligų, kiek skausmų, kiek vargų sudaro tie nuodai! Ne vien tai, kad tautos turtas eikvojamas perkant iš svetur visokių gėralų, bet žmonės menkinami, silpninami, kvailinami ir žudomi. Todėl ir visur, kur tauta išmintingųjų yra valdoma, pasistengia šį blogumą iš tautos gyvenimo išrauti. O po neilgo laiko visos valdžios bus priverstos uždrausti svaigalų vartojimą...
...Tirdami traukinių, automobilių ir kitų mašinų nelaimes, nustembame, kad dažniausiai jų priežastis yra alkoholis ar kiti svaigalai. Mašinos tegali būti valdomos blaivaus žmogaus. Todėl valdžios turės reikalauti ir iš valdininkų, iš automobilių vežėjų visiško blaivumo. Kurs negali gyventi be alkoholio, negali būti valdininku ir automobilių vežėju.

Mūsų tauta aiškiai nėra išmintingųjų valdoma. Kiek dar turės praeiti metų, kol mūsų išrinktieji išgirs ir supras šį sveiko proto ir sąžinės balsą? Seimo sprendimą leisti saikingai išgėrusiems vairuoti, o vėliau ir leist svaigalais prekiauti degalinėse, galima paaiškinti tik alkoholio verslo pinigų galia ir sąžinės stoka. Jau kiek kalbama ir rašoma apie karą keliuose, o Seimas vis dar nedrįsta pataisyti įstatymo ir įteisinti abstinenciją nors už vairo, labiau apriboti alkoholio prieinamumą. Todėl didžiausia atsakomybė už alkoholio keliamas nelaimes tenka valdžiai. Vydūnas šį kaltinimą valdžiai išsakė žodžiais: leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti... Belieka tik stebėtis galingųjų ir turtingųjų abejingumu alkoholio aukoms ir savo tautai. 
Tačiau ir iš galingųjų vienas kitas jau Vydūno laikais įžvelgė svaigaluose tikrą blogį ir bandė su juo kovoti tiesiog įstatymu drausdami jų vartojimą. Tai, kad Tūlų kraštų įstatymai užgina žmonėms alkoholį. O tam tikruose traukinio vežimo skyriuose neleista rūkyti..., Vydūnas pavadino nuostabiu dalyku. Nors ir gerai suprasdamas, kad vien draudimo nepakanka, kad reikia aukštesnės kultūros, kuri padėtų užmiršti alkoholį ir jo nebenorėti, jis pripažino įstatymo reikalingumą.  Štai ką jis rašė „Darbymetyje“ (1922, nr. 5, p. 43-44) apie alkoholio klausimą:

Jis būtų pašalintas, jeigu visi žmonės būtų tiek paaugę, kad nebesisvaigintų alkoholiu, kad suprastų, jog alkoholio gėrimas yra žemo, blogo žmogaus smaguriavimas. Vis dėlto tik viena antra tauta, viena antra valdžiava tokiam supratimui tiek yra pribrendusi, kad tiesiog užgina savo žmonėms laisvai pirkliauti alkoholiu. Bet ar toks užgynimas jau ir būtų kultūros mastas, dar abejotina. Daug viso ko susideda, kad toks draudimas tampa įstatymu. Vis dėlto jis apsaugoja daug žmonių nuo visokių nelaimių. Tik reikėtų ginant alkoholio gėrimą ir tuojau rūpintis žmonėms ką įteikti, kas jiems alkoholį padarytų negeistiną.

Apie tokią kultūrą, kuri alkoholį padarytų negeistiną, šiandien sunku ir kalbėti. Vydūniškos ar A. Šveicerio kultūros beveik ir nebematome, ją užgožė ir išstūmė masinė, paviršinė, vartotojiška rinkos ekonomikos kultūra. Užtat ir kalbama apie gėrimo kultūrą, kuri tėra vartojimo taisyklės. Galime patikrinti savo kultūros lygį pabandę pritaikyti sau šiuos Vydūno žodžius iš „Darbymečio“:

...girtavimas ir rūkymas tik aukštos kultūros žmonių yra vadinamas niekšiu elgesiu. Juk rūkytojas ne geresnis už vagį. Savo rūkymu jis vagia iš kitų tai, kas jiems gyventi ir sveikiems išlikti yra reikalingiausia, būtent – gaivų orą...
O girtavimas dar daugiau žemina žmogų. Jis paima iš jo ir menkiausią garbingumą...Nors šiek tiek aukštesnės kultūros žmogus jaučia, kad tuo jo tauta, net visa žmonija skriaudžiama ir žeminama.

Ko gero, tūlas seimūnas ar valdininkas, viešai sakantis, kad negali gerai dirbti „nepadaręs šimto gramų“, pavadins tai nesąmone ar kliedesiu. Kuriam gi geriančiam patiks Vydūno žodžiai: alkoholio gėrimas yra žemo, blogo žmogaus smaguriavimas? Tatai tokia yra mūsų kultūra.
Visgi Vydūnas tikrai apsidžiaugtų pamatęs, kiek daug mūsų laikais pasiekta kovoje prieš rūkymą, kurį Vydūnas vadino tiesiog „nežmonišku“. Rūkymas jau visame pasaulyje pripažintas žalingu sveikatai veiksniu ir vyriausybės įpareigotos įstatymiškai ir vis griežčiau jį kontroliuoti. Alkoholio gi atžvilgiu vis dar nėra aiškios nuostatos. Pragaištingos girtavimo medicininės, socialinės ir ekonominės pasekmės niekam nebekelia abejonių, tačiau saikingas jo vartojimas palaikomas ir skatinamas visų pirma dėl verslo interesų, pasiremiant, deja, ir medikų teiginiais apie mažų alkoholio dozių naudingumą sveikatai. Netgi Vatikanas pripažįsta saikingą alkoholio vartojimą neprieštaraujančiu moralės nuostatoms ir vyną vadina maisto produktu. Nėra ko stebėtis, kad abstinentas dažnai pavadinamas nenormaliu ar nesveiku.   
Regis, šiuolaikinės visuomenės ir valdžios požiūris į alkoholį bei jo vartojimą yra kultūros ir dorovės krizės požymis. Albertas Šveiceris, dar ano šimtmečio pradžioje apmąstydamas žmonijos būklę po Didžiojo karo, pavadino ją kultūros krize ir pridėjo žodžius: „kultūra be moralės yra beprotybė“. Vydūnas to meto Europą pavadino „ligonbučiu“, paminėdamas dar ir beprotnamį. Dabar kalbam apie karą keliuose, korupciją, daugelį kitų blogybių, bet nei kultūros krizės, nei beprotybės ženklų tame nematome. Visgi turėtumėm atidžiau pažvelgti į mūsų gyvenimą ir pamąstyti apie tai, ką šie du iškilūs ir aukštos doros žmonės apie kultūrą sako.
Vydūnas ypatingai rūpinosi ir tikėjo jaunimu. Jam gal didžiąją dalį savo kūrybos  ir skyrė, tikėdamas, kad tik aukštesnė kultūra ir šviesesnis sąmoningumas gali jį nuo alkoholio ir visokio kito blogio apsaugoti. Straipsnyje „Alkoholio klausimas“ („Darbymetis“, 1922, nr. 5, p. 43-44) jis rašė:

Vien tuo galime džiaugtis, kad mūsų jaunimas dar yra labai gyvas, jaunas. Idealai jam užvis svarbūs. Tik ne visiems. Ir reiks rūpintis žmonėms teikt viso ko, kas juos kels aukštyn, kas juose žadys gyvesnę gyvybę, gilesnius jausmus. Bet daug reikš tuo tarpu ir alkoholio užgynimas ir atsižiūrėjimas į tai, kaip visas pasaulis pradeda vis daugiau rūpintis alkoholio klausimu.

Todėl didžiausias dėmesys turėtų būti jaunimui skirtas. Sustingusią sąmonę jau sunku išjudinti, gal tik likimo smūgiai ją gali veikti. Bet žinome, kas dabar su jaunimu darosi, kokia informacija jis maitinamas, kokia sąmonės tarša iš visur plūsta ir kaip tai pačias žemąsias asmenybės galias žadina. Reiktų tai ir įstatymais stabdyti, bet kartu ir šviesti, ir tinkamo maisto jaunų žmonių sąmonei teikti.  
O ką mes kiekvienas galime padaryti, nebūdami nei seimūnais, nei ministrais? Kad ir neturėdami tokių galių, mes visgi galime kiekvienas savo aplinkoje šias mintis skleisti ir savo asmens pavyzdžiu blaivybę skatinti. Tai tikrai nėra sunku ar neįmanoma. Tik reiktų gerai suprasti, kodėl turėtumėm blaivininkais būti, jeigu net kai kurie mokslininkai kalba apie alkoholio naudą. Gal tame yra tiesos, juk mažas kiekis alkoholio pastebimai nepakenkia. Visgi, kodėl turėtumėm jo kad ir nedaug gerti? Žmonės yra prigalvoję visokiausių pasiteisinimų, neverta čia jų minėti. Svarbu žinoti, kad nemaža dalis žmonių, ypač nesubrendusio jaunimo, dėl savo sąmonės tamsumo, psichikos trūkumų ar kitų veiksnių nesugeba ar nenori gerti su taip vadinamu saiku. Jie ir tampa girtuokliais ir alkoholikais. Augdami ir gyvendami blaivioj aplinkoj ir negaudami alkoholio, jie alkoholikais ir netaptų. Tai dėl jų tokią aplinką ir reikėtų sukurti.
Dar svarbu žinoti, kad alkoholis nėra maisto produktas. Jis yra legali narkotinė medžiaga, sukelianti sunkią priklausomybės ligą, naikinančią žmogaus kūną, psichiką ir dorą. Yra tai didelio žmonių tamsumo dalykas, kad jie šito nesuvokia. Tikintieji turėtų dar prisiminti Vydūno žodžius, kad žmonėse veikia ne tik Kūrybos, bet ir neregimos griovimo jėgos. Jos klastingai panaudoja svaigalus ir visus kitus įmanomus būdus, siekdamos žmogui ir Kūrybai kenkti.
Sekdami Vydūnu ir norėdami Kūrybai tarnauti, turėtumėm tikrais blaivininkais tapti. Blaivybė Lietuvoje seniai žinoma, esame sukaupę nemažai istorinės patirties. Stebėtinas yra Valančiaus pavyzdys. Savo galingu ir bebaimiu veikimu jis buvo tikras tautos gelbėtojas. Turėtumėm ir vėl juo sekti. Ir ypač Bažnyčiai derėtų savo garsiojo Vyskupo darbus prisiminti ir jo patirtį dabarčiai pritaikyti. Nesant alkoholiku, visai nesunku nuo alkoholio gėrimo susilaikyti. Ir jeigu esame bent kiek išsilavinę, taip pat nesunku bus ir savo blaivybę apginti ir kitam pasiūlyti.
Tačiau vien blaivybę platinti nepakanka. Visom jėgom reikia siekti, kad valdžia neleistų smuklininkams mūsų tautos naikinti. Šias mintis Vydūnas labai aiškiai išsakė rašydamas apie blaivybės klausimą Lietuvoje („Darbymetis“, 1921, nr. 3, p. 43-44):

...tokia jauna valdžiava (valstybė), kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti. Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas gal geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja.

Vydūną tikrai pradžiugintų pastaraisiais metais didėjantis jaunų žmonių sąmoningumas ir veiklumas. Štai jau metai, kai įsikūrė Nacionalinė Tabako ir alkoholio kontrolės koalicija, informuojanti visuomenę ir aktyviai dalyvaujanti formuojant tabako bei alkoholio kontrolės politiką. O iš tikrųjų tai vyksta arši kova tarp šviesesnio sąmoningumo tautos dalies ir alkoholio verslo, siekiančio pelno savo šalies piliečių sveikatos ir gerovės sąskaita – juos Vydūnas vadina tiesiog smuklininkais, žudančiais tautą. Jiems tarnauja nesąžiningi politikai ir valdininkai, nors yra išrinkti ir paskirti tarnauti savo tautai. Jei esame sąmoningi ir norime savo tautai padėti, turime ne vien blaivybės pavyzdžiais būti, bet ir pagal savo išgales ir gebėjimus visuomenėj veikti, nors ir nedideliu mastu. Neturime kitų neprotingos nuomonės bijoti, bet drąsiai skelbti tiesą apie alkoholį, smuklininkus ir jų tarnus. Juk žinome, kad tie gyvenimo griovėjai labiausiai bijo tiesos ir viešumo. 

* * *

Vydūnas buvo gilaus ir gyvo tikėjimo žmogus. Visa jo kūryba ir veikimas skleidžia tikėjimą Didžiuoju Slėpiniu, Kūrėju ar Dievu, kaip Jį bevadintumėm. Visą savo gyvenimą Vydūnas tarnavo Kūrybai, žadindamas tautos dvasią, gaivindamas jos kultūrą ir dorą. Jis tikėjo ir žinojo, kad aukšta kultūra jau pati savaime šalina svaigalų problemą. Straipsnyje „Kultūros žengsmas ir svaigalai“ („Vairas“, 1930, nr. 5) jis rašė:

…galingiausias gyvėjimo akstinas pareina iš Didžiojo Slėpinio. Jam pasišvęsdamas, žmogus kvėpuoja amžina gyvybe. Bet tai tėra galima tam žmogui, kurs žengia aukščiausiais kultūros žingsniais. Jis tada ir nebekovoja su alkoholiu. Jis išgesina iš lengvo žmonių geidulius  savo  paveikslu...

…Tik blaivioms tautoms aušta laiminga ateitis. Tik tokios žengia žmoniškumo taku. Vadinas, jos auga visaip, pasiekia kas dieną daugiau žmogaus garbingumo. Kitaip sakant – jos žengia kultūros žingsniais aukštyn.

Išvados:

• Alkoholio vartojimas Lietuvoje plinta, ypač jaunimo tarpe.
• Valstybės alkoholio kontrolės politika vykdoma nepatenkinamai.
• Vydūnas giliai suprato alkoholio keliamą pavojų tautos sveikatai ir kultūrai, laikė jo vartojimą nesuderinamu su žmoniškumu ir atkakliai ragino gyventi blaivume.
• Pripažindamas blaivybės platinimo reikšmę, Vydūnas kartu pabrėžė ir įstatymų svarbą bei valdžios atsakomybę už tautos žudymą alkoholiu.
• Svarbiausiomis tautos gaivinimo sąlygomis Vydūnas laikė tikėjimą, aukščiausių žmoniškumo galių mūsuose žadinimą ir tikros kultūros ugdymą.

Lietuvių tauta yra maža. Jai itin reikalinga eiti su Kūrybos žengimu.
 Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas
sužadinti mūsuose aukščiausias žmoniškumo galias.
Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė, į kurią atsižiūrime
 kurdami tautinį savo gyvenimą.

 

Tekstas paruoštas pagal pranešimą, skaitytą 2008-04-05 Šiauliuose,
Lietuvos sveikuolių sueigoje „Vydūno keliu į 2018 metus“