Šis tekstas, pasiekęs mus vėlių metu, tęsia knygos „Aš stovėjau prie dangaus ir pragaro vartų“ temą. Kadangi spausdinti naujos knygos, bent kol kas, galimybės neturime, pristatome ją štai tokiu, virtualiu pavidalu.

Įvadas

Amerikietės Betės Ydi (Betty J. Eadie) knygą „Apsupta šviesos“ (Embraced By The Light) iš JAV gal prieš 15 metų parvežė Arvydas Daškus. Jis ją pristatė vienoje TV laidoje ir žadėjo išleisti, bet taip ir neišleido. Knygos ištraukos (o gal ištisai) buvo spausdintos periodiniame leidinyje Sekundė, bet metų nežinau. Į mano rankas pateko teksto vertimas į lietuvių kalbą. Perskaičiau ir paleidau per rankas. Paskui pamiršau, o kai prisiminiau, jau neberadau ir nežinojau, pas ką knyga yra. Padėjo ją surasti Glorijos Polo knyga „Aš stovėjau prie dangaus ir pragaro vartų“. Tačiau tekstas sugrįžo be pradžios ir be pabaigos, bet svarbiausi dalykai – viskas, ką autorė patyrė nuo klinikinės mirties pradžios iki jos pabaigos, – yra. Nors ir senokai esu ją skaitęs, bet kai ką prisimenu ir trumpai parašysiu. Ypač įdomi yra Betės Ydi misija, dėl kurios ji sugrįžo į Žemę.
Betė Ydi ir jos vyras Džou (Joe) augino šešis vaikus. Neprisimenu kuris, bet jis ar ji turėjo indėniško kraujo. Jie norėjo sulaukti dar vieno vaiko, bet atsitiko taip, kad Betei teko pašalinti gimdą. Klinikinė mirtis ją ištiko po šios operacijos. Tebegulint ligoninėje, nakties metu, Betės siela paliko kūną. Klinikinėje mirtyje ji išbuvo apie keturias valandas. Tai įvyko 1973 m. lapkričio 18 dieną.
Knyga apie Betės patirtį buvo išspausdinta tik 1992 m. Iki tol ji savo patirtimi dalinosi tik su artimaisiais bei sunkiai sergančiais ligoniais. Toliau seka jos pačios pasakojimas.

Aleksandras Žarskus

APSUPTA ŠVIESOS

MANO MIRTIS

... Aš vėl valandėlę buvau nusnūdusi, tačiau ne per ilgai, nes laikrodis rodė devynias trisdešimt. Atsibudau su keisčiausiu jausmu. Nuojauta kažkaip perspėjo apie gresiantį pavojų. Apžvelgiau visą kambarį. Durys buvo pusiau praviros. Neryški šviesa vis dar švietė virš mažos kriauklės prie durų. Jutau, kad manyje kyla stiprus pavojaus jausmas ir didėja baimė. Pojūčiai sakė man, kad esu viena, ir jutau, kaip mano kūnas vis silpsta ir silpsta.
Norėdama pakviesti gailestingąją seselę, pamėginau pasiekti arti lovos esančią virvutę, bet aš negalėjau pajudėti. Pajutau baisų kritimo jausmą, lyg paskutiniai kraujo lašai butų traukiami iš manęs. Girdėjau švelnų dūzgimo garsą savo galvoje ir vis kritau, kol pajutau, kad mano kūnas pasidarė ramus ir be gyvybės.
Tada pajutau energijos bangą. Tai buvo panašu į šūvio garsą ar išsilaisvinimą mano viduje, ir mano dvasia staiga išėjo per krūtinę, lyg milžiniško magneto patraukta aukštyn. Pirmas įspūdis buvo, kad esu laisva. Nieko nenatūralaus šiame potyryje nebuvo. Aš buvau virš lovos ir kabėjau netoli lubų. Mano laisvės jausmas buvo beribis ir atrodė kažkuo labai pažįstamas. Pasisukau ir pamačiau ant lovos gulintį kūną. Man buvo įdomu, kieno tai buvo, ir aš tuojau pradėjau leistis prie jo. Dirbdama kaip LPN [Licensed Practical Nurse – licenciją turinti, praktikuojanti medicinos sesuo], aš gerai žinojau mirusio kūno bruožus ir, priartėjusi prie veido, iškart suvokiau, kad jis negyvas. Ir tada pažinau, kad tai mano kūnas. Tai buvo mano kūnas lovoje. Aš nebuvau netikėtai užklupta ir nebuvau išsigandusi. Tik jutau jam tam tikrą simpatiją. Jis atrodė jaunesnis ir gražesnis, negu prisiminiau, bet dabar jis buvo miręs. Atrodė, lyg būčiau nusiėmusi padėvėtą rūbą ir padėjusi jį į šalį visam laikui. Buvo liūdna, nes dar buvo geras – dar buvo galima jį panaudoti. Suvokiau, kad anksčiau niekuomet nebuvau savęs mačiusi trijuose matmenyse – save mačiau tik veidrodyje, kurio paviršius yra plokščias. Bet dvasinės akys mato daugiau matavimų, negu mirtingo kūno akys. Mačiau savo kūną iš karto ir iš visų pusių: iš priekio, nugaros ir šonų. Mačiau išraišką savo veido bruožų, kurių anksčiau niekuomet nežinojau, kurie suteikė pilnumą ir užbaigtumą mano išvaizdai. Tai galėjo būti priežastis, kodėl aš iš karto nepažinau savęs.
Mano naujasis kūnas buvo besvoris ir nepaprastai judrus, ir aš buvau sužavėta savo naujuoju būviu. Nors ką tik prieš tai jaučiau operacijos skausmą, dabar visiškai nejutau jokio skausmo ar kitokio nepatogumo. Visais atžvilgiais jaučiausi puikiai. Ir aš galvojau: „Tai ir yra, kas iš tikrųjų aš esu“.
Mano dėmesys grįžo atgal prie kūno. Supratau, kad niekas nežino, jog esu mirusi, ir jutau didelį norą kam nors apie tai skubiai pasakyti. Galvojau, kad nieko čia nėra, kas tai žinotų. Bet man dar nepajudėjus, staiga šalia manęs pasirodė trys vyrai, Jie vilkėjo gražiais šviesiai rudais rūbais, ant vieno iš jų nugaros buvo kapišonas. Kiekvienas liemenį buvo apsijuosęs auksu pintu diržu, kurio galai kabojo žemyn. Tam tikras spindėjimas sklido iš jų, bet nelabai plačiai, ir tada supratau, kad švelnus spindėjimas sklido ir iš mano kūno, ir kad mūsų šviesos susijungė į vieną aplink mus. Aš nebijojau. Vyrai atrodė apie septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų, bet kažkaip žinojau, kad jų laiko skalė kitokia negu žemės. Man susidarė įspūdis, kad jie daug senesni, negu septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų – kad jie – senovės žmonės. Jutau juose didelį dvasingumą, žinojimą ir išmintį. Manau, kad jie pasirodė man tokiais rūbais, kad sukeltų tų dorybių įspūdį. Pradėjau galvoti apie juos, kaip apie vienuolius, – labiausiai dėl jų rūbų, – ir žinojau, kad galiu jais pasitikėti.
Vyrai kreipėsi į mane, sakydami, kad yra buvę su manimi per „amžius“. Aš to pilnai nesupratau, man buvo sunku suvokti amžinybės sąvoką, nekalbant jau apie nuo amžių. Amžinybė man visuomet buvo ateityje, bet šios būtybės sakė, kad yra buvusios su manimi „nuo amžių“ praeityje. Tai buvo dar sunkiau suprasti. Tada savo atmintyje pradėjau regėti vaizdus iš egzistencijos prieš mano gyvenimą žemėje, apie giminingumą su tais vyrais „prieš“. Kai tie vaizdai atgijo manyje, žinojau, kad mes iš tikrųjų buvome pažįstami „nuo amžių“. Buvau sujaudinta. Buvęs žemės gyvenimas susikristalizavo mano mintyse, ir supratau, kad mirtis iš tikrųjų buvo „gimimas“ į didesnio supratimo ir pažinimo gyvenimą, kuris tęsėsi pirmyn ir atgal per amžius. Ir aš žinojau, kad jie buvo mano artimiausi draugai tame aukštesniame gyvenime, ir kad jie pasirinko būti su manimi. Jie paaiškino, kad jie, drauge su kitais, yra buvę mano angelais sargais mano žemės gyvenime. Bet aš jaučiau, kad šie trys yra ypatingi, kad jie buvo taip pat dar ir man „padedantieji angelai“.
Jie pasakė, kad aš miriau per anksti. Jie kažkaip perdavė ramybės jausmą ir liepė man nesijaudinti, sakydami, kad viskas bus gerai. Kai tas jausmas apėmė mane, pajutau gilią meilę ir rūpestį. Tie jausmai ir kitos mintys buvo perduodamos tiesiogiai iš dvasios į dvasią, iš proto į protą. Iš pradžių maniau, kad jie naudojasi burnomis, bet man tik taip pasirodė, nes nežinojau kitokio susikalbėjimo būdo. Jie bendravo daug greičiau ir pilniau, tam tikru būdu jie siuntė vienas kitam „gryną žinojimą“. Tinkamiausias žodis anglų kalboje, kuriuo būtų galima tai apibrėžti, yra telepatija, bet net ir jis pilnai neapibūdina jų bendravimo būdo. Aš jaučiau jų jausmus ir ketinimus, Jutau jų meilę ir patyriau jų jausmus. Ir tai pripildė mane džiaugsmu, nes jie taip mane mylėjo. Mano ankstesnė kalba, mano kūno kalba tikrai buvo ribota, ir aš įsitikinau, kad mano buvusi galimybė išreikšti jausmus buvo beveik niekas, palyginus su galimybe reikšti juos šiuo grynai dvasiniu būdu.
Buvo daug dalykų, kuriais jie norėjo pasidalinti su manimi, ir aš norėjau pasidalinti su jais, bet mes visi žinojome, kad svarbiau yra kas vyksta dabar. Aš staiga pagalvojau apie savo vyrą bei vaikus ir susirūpinau, kaip mano mirtis paveiks juos. Kaip mano vyras galės pasirūpinti šešiais vaikais? Kaip vaikai augs be manęs? Kad galėčiau nurimti, man reikėjo juos vėl pamatyti.
Mano vienintelė mintis buvo palikti ligoninę ir nuvykti į savo šeimą. Tiek daug metų troškus šeimos ir dėjus tiek pastangų ją išlaikyti, bijojau, kad dabar juos prarasiu. O gal aš bijojau, kad jie praras mane?
Tuojau pradėjau ieškoti išėjimo ir suradau langą. Greitai išlindau pro jį ir atsiradau lauke. Netrukus supratau, kad man nereikėjo naudotis langu, nes galėjau išeiti iš kambario bet kurioje vietoje. Tačiau mane dar valdė žemiški įpročiai ir todėl galvojau, kad išeiti galima tik pro langą ar duris. Aš tebegalvojau apie save lyg tebeturėčiau savo fizinį kūną, kai tuo tarpu mano dvasinis kūnas galėjo judėti per bet ką, kas fiziniam kūnui yra kieta medžiaga. Langas visą laiką buvo uždarytas.
Pradėjau judėti dideliu greičiu. Kaip patekau į namus, nelabai suvokiau. Dabar galiu pasakyti, kad aš tik stebėjau žemiau manęs neaiškiai praskriejančius medžius. Nieko nesprendžiau, nenumačiau jokios krypties – tik visą laiką galvoje sukosi mintis apie namus, ir aš žinojau, kad keliauju ten. Per akimirksnį atsiradau namuose ir pasijutau žengianti į valgomąjį kambarį.
Mačiau savo vyrą, sėdintį savo mėgstamoje minkštoje kėdėje ir skaitantį laikraštį. Mačiau savo vaikus, bėginėjančius aukštyn ir žemyn, ir žinojau, kad jie ruošėsi miegui. Du iš jų mėtėsi pagalvėmis – tarp kitko, tai normalus mūsų vaikų žaidimas prieš miegą. Neturėjau jokio noro bendrauti su jais, bet buvau susirūpinusi, kaip jie gyvens be manęs. Žiūrėdama į juos atskirai, pamačiau kiekvieno jų asmeninį gyvenimą. Supratau, kad kiekvienas mano vaikas buvo žemėje dėl savo asmeninės patirties ir dėl išbandymų. Galvodama apie juos, kaip apie „mano“, aš klydau. Jie buvo individualios dvasios, kaip ir aš, turėjo suvokimą, kuris buvo išvystytas dar prieš jų gyvenimą žemėje. Kiekvienas iš jų turėjo laisvą valią gyventi savo pasirinktą gyvenimą. Aš žinojau, kad ta laisva valia nebus iš jų atimta. Jie buvo tik pavesti mano rūpesčiui. Nors jų dabar nepašaukiau, žinojau, kad mano vaikai turi savo gyvenimo užduočių, ir tada, kai jie bus jas įvykdę, jie taip pat baigs savo gyvenimą žemėje. Mačiau kai kuriuos jų išbandymus ir sunkumus, bet žinojau, kad tai bus reikalinga jų augimui. Dėl to nereikėjo liūdėti ar baimintis. Pagaliau kiekvienam mano vaikui viskas baigsis gerai, ir žinojau, kad po trumpo laiko mes vėl visi būsime kartu. Mane vėl apėmė ramybė. Mano vyras ir mano brangūs vaikai, ta šeima, kurios aš taip ilgai laukiau,– su jais viskas bus gerai. Kai suvokiau, kad jie gali gyventi toliau – tada galėjau ir aš.
Buvau dėkinga už tą supratimą, kurį patyriau savo vaikų atžvilgiu, ir jaučiau, kad tai man buvo duota, kad mano perėjimas per mirtį būtų lengvesnis.
Dabar troškau eiti toliau savo keliu ir patirti visa, kas manęs laukė. Aš buvau sugrąžinta atgal į ligoninę, bet neatsiminiau kelionės; atrodė, kad tai įvyko akimirksniu. Vėl mačiau savo kūną, gulintį lovoje, apie dvi su puse pėdos (75 cm) žemiau, šiek tiek kairiau manęs. Trys mano draugai, laukdami manęs, dar tebebuvo ten. Vėl pajutau jų meilę ir džiaugsmą, kuriuos jie jautė man padėdami.
Buvau pripildyta jų meilės. Kažkaip žinojau, kad man jau laikas judėti toliau. Aš taip pat žinojau, kad mano brangūs draugai, vienuoliai, nekeliaus su manimi.
Išgirdau zvimbesį.


TUNELIS

Kai jus pagauna baisi energija, jūs su ja susipažįstate. Dabar aš ją pajaučiau ir patyriau. Gilus, gaudžiantis, visa pripildantis garsas užliejo kambarį. Visame tame jutau jėgą, nepermaldaujamą judėjimą. Nors garsas ir jėga kėlė baimę, tačiau buvau apimta malonaus pojūčio – beveik hipnotizuojančio. Girdėjau varpų skambesį ar tolimus varpus, skambančius gilumoje – gražus garsas, kurio niekuomet nepamiršiu. Mane pradėjo supti tamsa. Lova, šviesa prie durų, visas kambarys atrodė neaiškūs, ir staiga mane įtraukė aukštyn į didelę, besisukančią, juodą masę.
Jaučiausi, lyg būčiau praryta didžiulio viesulo. Nieko negalėjau matyti, išskyrus tirštą, beveik juntamą tamsą. Ta tamsa buvo daugiau negu šviesos trūkumas; tai buvo tankus juodumas, nepanašus į nieką, ką žinojau anksčiau. Įprastas suvokimas sakė man, kad turėčiau baimintis, kad turėtų sukilti visos mano jaunystės baimės, bet šioje juodoje masėje aš patyriau gilų malonios, geros savijautos ir ramybės jausmą. Jutau, kad judu per ją (juodą masę) pirmyn ir zvimbiantis garsas susilpnėjo. Buvau gulsčioje padėtyje, judėjau kojomis pirmyn, truputį pakelta galva. Greitis tapo toks neįtikėtinas, kad jutau, jog ir šviesos greičio matais nebūtų galima jo išmatuoti. Bet ramybė taip pat didėjo, ir aš jutau, kad šiame nuostabiame būvyje būčiau galėjusi pasilikti visam laikui, ir žinojau, kad jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi.
Jutau kitus žmones, taip pat ir gyvūnus, keliaujančius su manimi, tačiau tam tikrame atstume. Aš negalėjau jų matyti, bet jutau, kad jų patyrimas buvo toks pat, kaip mano. Nejutau jokio asmeninio ryšio su jais ir žinojau, kad jie nekėlė man jokios grėsmės, taip kad greit pamečiau juos iš savo akiračio. Tačiau jutau, kad ten buvo tokių, kurie nejudėjo pirmyn taip, kaip aš, bet lūkuriavo šiame stebuklingame juodume. Arba jie neturėjo noro, arba paprasčiausiai nežinojo, kaip toliau keliauti. Tačiau ten nebuvo baimės.
Jutau, kad prasideda sveikimo procesas. Meilė pripildė šią besisukančią, judančią masę, ir aš skendau dar giliau į jos šilumą ir juodumą, ir džiaugiausi savo saugumu ir ramybe. Aš galvojau: „Tai turėtų būti mirties šešėlių slėnis“.
Niekuomet savo gyvenime nebuvau jautusi didesnės ramybės.


APSUPTA ŠVIESOS

Tolumoje pamačiau mažutį šviesos tašką. Juodoji, mane supanti masė vis labiau įgijo tunelio formą, ir jutau, kad keliauju vis didesniu greičiu, skubėdama šviesos link. Buvau instinktyviai traukiama į ją, nors vėl – aš jutau, kad kitaip ir būti negalėjo. Kai ją pasiekiau, pastebėjau joje stovinčią vyro figūrą, visą apšviestą spinduliuojančia šviesa. Priartėjus šviesa tapo briliantinė – tokia, kokios neįmanoma apsakyti. Briliantinė – tai daug ryškiau tviskanti negu saulė, ir žinojau, kad jokios žemiškos akys savo natūraliame stovyje negalėtų žiūrėti į tą šviesą. Tiktai dvasinės akys galėjo tai pakelti ir ją įvertinti. Kai labiau priartėjau, pradėjau stotis.
Mačiau, kad šviesa, kuri tiesiogiai Jį supo, buvo auksinė, lyg aplink visą Jo kūną būtų šviesos vainikas. Galėjau matyti, kad auksinis, Jį juosiantis Šviesos vainikas tryško ir skleidėsi į briliantinį, nuostabų baltumą, kuris plito tolyn. Jutau Jo šviesą, susiliejančią su manąja, – iš tikrųjų aš jutau, kad mano šviesa yra traukiama prie Jo šviesos. Atrodė, tarsi kambaryje būtų dvi lempos, abi šviečiančios ir jų šviesa susilieja kartu. Sunku pasakyti, kur viena šviesa baigiasi ir prasideda kita; jos tiesiog tapo viena šviesa. Nors Jo šviesa buvo daug ryškesnė nei manoji, žinojau, kad mano šviesa taip pat apšvietė mus. Ir kai mūsų šviesos susiliejo, pajutau lyg įžengiau į Jo akiratį, ir patyriau didžiausią meilės antplūdį.
Tai buvo labiausiai neribota meilė, kokią kada nors esu patyrusi. Kai pamačiau Jo išskėstas rankas, priėjau prie Jo, ir Jis mane apkabino. Aš vis kartojau ir kartojau: „Aš esu namuose, aš esu namuose, pagaliau esu namuose“. Jutau Jo galingą dvasią ir žinojau, kad visuomet buvau Jo dalelė, ir kad iš tikrųjų niekuomet nebuvau nuo Jo atsiskyrusi. Žinojau, kad buvau verta būti su Juo ir Jį apkabinti. Žinojau, kad Jam yra žinomos visos mano nuodėmės ir trūkumai, bet kad dabar tai nieko nereiškia. Jis dabar tiesiog yra ir dalinasi savo meile su manimi, ir aš norėjau pasidalinti savąja su Juo.
Nebuvo jokios abejonės, kas Jis yra. Žinojau, kad Jis yra mano Išganytojas ir draugas, ir Dievas. Jis yra Jėzus Kristus, kuris mylėjo net tada, kai aš galvojau, kad Jis nekenčia manęs. Jis buvo pats gyvenimas, pati meilė, ir Jo meilė suteikė man visa viršijančią džiaugsmo pilnatvę. Žinojau, kad Jis pažįsta mane nuo pradžios, seniai, dar prieš mano gyvenimą žemėje, nes mano dvasia atsiminė Jį.
Visą savo gyvenimą aš Jo bijojau, dabar pamačiau ir suvokiau, kad Jis buvo ir yra mano geriausias draugas. Jis švelniai praskleidė rankas ir leido man kiek toliau atsitraukti taip, kad galėčiau žvelgti į Jo akis, ir pasakė: „Tavo mirtis buvo per ankstyva, dar neatėjo tavo laikas“. Jokie anksčiau kada nors ištarti žodžiai nepervėrė manęs labiau negu šie. Iki tol aš nejutau jokio tikslo gyvenime. Aš paprastai, lengvu žingsniu ėjau pirmyn, siekdama meilės ir gerumo, bet iš tikrųjų niekuomet nežinodama, ar mano veiksmai buvo teisingi. Dabar Jo žodžiuose pajutau kažkokią misiją, tikslą. Aš nežinojau, koks jis buvo, bet žinojau, kad mano gyvenimas žemėje nebuvo bereikšmis. Mano mirties laikas dar nebuvo atėjęs.
Mirties laikas ateis, kai mano pasiuntinybė, mano tikslas, mano prasmė šiame gyvenime bus atlikti. Suvokiau, kad yra priežastis, dėl kurios aš dar turiu gyventi žemėje. Ar tai reiškia, kad turėsiu grįžti atgal? Pasakiau Jam: „Ne, dabar aš jau niekada negalėsiu Tavęs palikti“.
Jis suprato mano mintis, ir Jo meilė bei palankumas man niekuomet nesvyravo. Aš galvojau: „Ar tai Jėzus, Dievas, ta Būtybė, kurios visą savo gyvenimą bijojau? Jis visai ne toks, kaip kad aš įsivaizdavau. Jis yra pilnas meilės.“
Mano galvoje pradėjo kilti klausimai. Norėjau sužinoti, kodėl miriau per anksti ir kaip mano siela atėjo pas Jį dar prieš kūnų prisikėlimą. Aš vis dar buvau vaikystės mokymų bei tikėjimo įtakoje. Jo šviesa pradėjo lietis į mano protą, ir atsakymus į savo klausimus aš suvokdavau net anksčiau, negu juos pilnai suformuluodavau. Jo šviesa buvo žinojimas. Jis turėjo galios mane visą pripildyti tiesa. Kai įgijau pasitikėjimą ir leidau Šviesai lietis į mane, mano klausimai kildavo greičiau, negu aš galvojau, kad tai įmanoma, ir jie lygiai taip pat greitai buvo atsakomi. Ir atsakymai buvo absoliutūs ir pilni. Savo baimėje aš neteisingai supratau mirtį, tikėdamasi to, ko iš tikrųjų nėra. Kapas niekuomet nebuvo skirtas sielai – tik kūnui. Nejutau jokio savo klaidų pasmerkimo. Buvo tik jausmas, kad elementari, gyva tiesa atitaisė klaidas. Supratau, kad Jis buvo Dievo Sūnus, nors Jis taip pat buvo Dievas, kad prieš pasaulio sukūrimą Jis pasirinko būti mūsų Išganytoju. Supratau arba, tiksliau, atsiminiau Jo, Žemės Kūrėjo vaidmenį. Jo misija buvo ateiti į Žemę ir mokyti žmones mylėti. Tos žinios buvo panašesnės į prisiminus. Tai buvo įvykiai nutikę seniai, dar prieš mano gyvenimą žemėje, žinojimas, kuris man gimstant buvo sąmoningai atskirtas nuo manęs užmiršimo „šydu“.
Kai vis daugiau klausimų burbuliavo manyje, pamačiau, kad Jis turi humoro jausmą. Beveik juokdamasis Jis tikino mane taip neskubėti, kad sužinosiu visa, ką tik panorėsiu. Bet aš norėjau žinoti viską nuo pradžios iki galo. Mano smalsumas visuomet buvo kankynė mano tėvams ir vyrui, – o kartais ir man, – bet dabar tai buvo palaima. Buvau giliai sujaudinta mokymosi laisvės. Dabar mane mokė mokytojų Mokytojas. Mano suvokimas buvo toks, kad galėjau suprasti knygas iš karto, akimirksniu. Atrodė, kad galėčiau žiūrėti į knygą ir ją suprasti vienu žvilgsniu, tartum aš nieko neveikčiau, tuo tarpu knyga atsiverdavo man kiekvienoje detalėje, pirmyn ir atgal, iš vidaus ir iš išorės, kiekvienu požiūriu ir galimomis prielaidomis. Viskas vienu akimirksniu. Kai suprasdavau vieną dalyką, dar daugiau klausimų ir atsakymų kildavo manyje, sekdami vienas po kito ir veikdami vienas kitą taip, lyg visa tiesa būtų vidiniai sujungta. Tapau tarsi „visažinė“. Žinojimas persunkė mane. Tam tikra prasme, tai tapo mano, ir aš buvau nustebinta savo pajėgumo suprasti visatos paslaptis, vien paprastai mąstydama apie jas.
Norėjau sužinoti, kodėl tiek daug Bažnyčių yra pasaulyje. Kodėl Dievas nedavė mums tik vienos Bažnyčios, vienos, tikros religijos. Atsakymas atėjo kuo suprantamiausias. Man buvo pasakyta, kad kiekvienas mes esame skirtingame dvasios išsivystymo ir supratimo lygyje. Kiekvienas asmuo yra pajėgus pasiekti skirtingą dvasinio žinojimo laipsnį. Visos religijos žemėje yra reikalingos, kadangi yra žmonių, kuriems reikia to, ko jos moko. Žmonės vienoje religijoje gali neturėti pilno Viešpaties Evangelijos supratimo ir niekuomet jo neturės, kol jie bus toje religijoje. Tačiau toji religija yra panaudojama kaip atspirties taškas tolimesniam žinojimui. Kiekviena Bažnyčia patenkina dvasinius poreikius, kurių kitos galbūt negali patenkinti. Nė viena Bažnyčia negali patenkinti visų skirtingo lygio žmonių. Kai būtybė pasiekia aukštesnį Dievo ir amžinybės supratimo laipsnį, jis gali pajusti nepasitenkinimą savo dabartinės Bažnyčios mokymu ir ieškoti kitos filosofijos ar religijos – tai tuštumai užpildyti. Kai tai atsitinka, jis yra pasiekęs naują supratimo lygį ir gali siekti tolimesnės tiesos ir pažinimo bei kitų galimybių augti. Ir kiekviename kelio žingsnyje bus suteiktos naujos progos mokytis.
Įgijusi šį pažinimą supratau, kad neturime teisės kritikuoti jokios Bažnyčios ar religijos. Jos yra brangios ir svarbios kiekviena savo atžvilgiu. Labai ypatingi žmonės, turintieji svarbią misiją, apsigyvena visose šalyse, visose religijose, kiekvienoje gyvenimo padėtyje, kad galėtų pamokyti kitus. Yra Evangelijos pilnybė, bet dauguma žmonių nenori jos siekti. Kad suprastume tą tiesą, mums reikia klausyti Dvasios ir „išeiti“ iš savo „aš“.
Aš norėjau sužinoti gyvenimo žemėje tikslą. Kodėl mes čia esame? Kaip gali kokia nors siela savo noru palikti šį stebuklingą rojų ir paaukoti tokias nuostabias galimybes? Kodėl nė vienas gyvenančių žemėje nenori čia ateiti? Atsakymas į šiuos klausimus prasidėjo Žemės kūrimo vaizdais. Aš iš tiesų patyriau jį, lyg jis būtų atnaujintas mano akyse. Tai buvo svarbu. Jėzus norėjo man išaiškinti tą žinojimą. Jis norėjo, kad žinočiau, kaip aš jaučiausi, kai vyko kūrimas. Vienintelis kelias tai padaryti buvo vėl parodyti man tą reginį ir sukelti jausmą, kurį tuo metu jaučiau.
Visi žmonės, kaip dvasios, dalyvavo Žemės kūrime. Buvome susijaudinę, dalyvaudami jame. Mes buvome su Dievu, mes žinojome, kad Jis mus sukūrė, kad esame labai artimi Jo vaikai. Jis buvo patenkintas mūsų augimu ir buvo pilnas visiškos meilės kiekvienam iš mūsų. Jėzus Kristus taip pat buvo ten. Savo nuostabai supratau, kad Jėzus Kristus buvo skirtingas Asmuo nuo Dievo, turintis savo dievišką tikslą, ir žinojau, kad Dievas yra bendras mūsų Tėvas. Mano protestantiškas auklėjimas mokė, kad Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus yra viena būtybė. Kai mes visi susirinkome, Tėvas paaiškino, kad trumpas gyvenimas Žemėje padės mūsų dvasiniam augimui. Kiekviena siela, kuri turėjo ateiti į Žemę, dalyvavo planuojant Žemės sąlygas, įskaitant ir mirtingumo įstatymą, kuris mus valdys. Į tai įėjo ir mums žinomi fizikos dėsniai, mūsų kūnų ribotumas bei dvasinės jėgos, kurias pajėgsime įgyti. Mes prisidėjome prie gyvūnų ir augalų evoliucijos, kuri vyksta Žemėje. Kiekvienas dalykas buvo sukurtas iš dvasinės substancijos prieš jį sukuriant fiziškai: planetų sistemos, saulės, mėnuliai, žvaigždės, planetos, kalnai, upės, jūros ir t. t. Aš mačiau tą procesą, ir tada Išganytojas man dar pasakė, kad dvasios kūryba gali būti palyginta su foto nuotrauka: dvasios kūryba yra panaši į aiškų nuotraukos pozityvą, o Žemė gali būti prilyginta jos tamsiam negatyvui. Žemė yra tik dvasinės kūrybos, grožio ir garbės šešėlis, bet ji yra tai, ko mums reikia mūsų dvasiniam augimui. Supratau, kad mes visi dalyvavome kuriant savo gyvenimo Žemėje sąlygas.
Daugeliu atvejų kūrybinės mintys, mums kylančios šiame gyvenime, yra nematomo įkvėpimo pasekmės. Daugelis svarbių išradimų ar net technologinių patobulinimų pirmiausiai buvo sukurti dvasios genijaus. Tada žemės gyventojai priimdavo tuos įkvėpimus, kad čia įgyvendintų tuos išradimus. Aš supratau, kad yra esminė, dvasinė grandis tarp dvasios ir mirtingojo pasaulio ir kad, kita vertus, mums reikalingos dvasios (vadovai, angelai sargai), padedančios mūsų augimui. Taip pat mačiau, kad jos yra labai laimingos, galėdamos mums padėti.
Mačiau, kad nemirtingame pasaulyje mes žinojome ir net išsirinkome gyvenimo žemėje pašaukimą ar misiją. Supratau, kad mūsų gyvenimo visuomeninė padėtis priklauso nuo mūsų misijos tikslo. Dvasiniame pasaulyje mes žinojome, kiek daug bus išbandymų ir sunkumų, ir atitinkamai pasiruošėme. Mes susitarėme su kitais – šeimos nariais ir draugais, – kurie padėjo ir padeda mums įvykdyti mūsų misiją. Mums reikia jų pagalbos. Į Žemę atėjome kaip savanoriai, stipriai trokšdami išmokti ir patirti visa, ką Dievas yra mums sukūręs. Aš žinojau, kad kiekvienas iš mūsų, kuris nusprendė čia ateiti, buvo narsi dvasia. Net mažiausiai išsivystęs Žemėje, buvo narsus ir puikus ten. Mums buvo duotos priemonės veikti Žemėje savo labui. Mūsų veiksmai apsprendžia mūsų gyvenimo eigą, ir mes galime bet kada pakeisti ar nukrypti nuo pasirinktos užduoties. Supratau, kad tai yra lemtinga; Dievas davė pažadą, kad Jis nesikiš į mūsų gyvenimą tol, kol mes Jo neprašysime. Ir tada per savo visaapimantį žinojimą, Jis gali padėti mums pasiekti teisingus mūsų troškimus. Mes buvome dėkingi už tą galimybę išreikšti savo laisvą valią ir panaudoti jos galią. Tai leido kiekvienam iš mūsų siekti didelio džiaugsmo ar pasirinkti tai, kas mums atneš liūdesį. Gyvenimo sąlygas Žemėje lėmė mūsų pačių apsisprendimas.
Būdama ten suvokiau, kad Žemė nėra mūsų gimtieji namai, kad mes ne iš jos kilome. Man buvo gera suvokti, kad Žemė yra tik laikina vieta mūsų mokymuisi ir kad nuodėmė nėra mūsų tikroji prigimtis. Dvasiškai mes esame įvairiuose šviesos – kuri yra žinojimas – lygiuose ir dėl mūsų dieviškos, dvasinės prigimties esame kupini troškimo daryti gera. Tačiau žemiškasis „aš“ nuolat priešinasi mūsų dvasiai. Mačiau, koks silpnas yra mūsų kūnas. Bet jis yra užsispyręs. Nors mūsų dvasiniai kūnai yra pilni šviesos, tiesos ir meilės, jie turi nuolat kovoti, kad pergalėtų medžiaginį kūną, ir tai juos stiprina. Tie, kurie yra tikrai išlavinti, ras visišką harmoniją tarp savo kūno ir dvasios, harmoniją, kuri laimins juos taika ir suteiks jiems galimybes padėti kitiems.
Kai išmokstame laikytis šios kūrybos įstatymų, išmokstame ir panaudoti tuos įstatymus mūsų gerovei. Išmokstame gyventi harmonijoje su kūrybinėmis jėgomis, supančiomis mus. Dievas davė mums individualius talentus, kai kuriems daugiau, kai kuriems mažiau, atsižvelgdamas į mūsų poreikius. Kai naudojame tuos talentus, mes išmokstame, kaip su jais darbuotis, ir kiek įmanoma suprantame įstatymus bei nugalime šio gyvenimo ribotumus. Suprasdami tuos įstatymus, galime geriau tarnauti tiems, kurie mus supa. Kuo betaptume čia, mirtingoje žmonijoje, yra nereikšminga, jei tai nedaroma kitų gerovei. Gabumai ir talentai yra duoti tam, kad padėtų mums tarnauti. Tarnaudami kitiems, mes augame dvasiškai. Man buvo parodyta, kad meilė yra visų svarbiausia. Mačiau, kad be meilės mes esame niekas. Esame čia, kad padėtume vienas kitam, rūpintumės vienas kitu, kad suprastume, atleistume ir tarnautume vienas kitam. Esame čia, kad mylėtume kiekvieną asmenį, gimusį žemėje. Jų žemiškoji išvaizda gali būti juoda, geltona, ruda, graži, bjauri, liesa, stora; jie gali būti turtingi, vargšai, inteligentai, bemoksliai, bet negalima teisti pagal jų išvaizdą ar padėtį. Kiekviena dvasia turi sugebėjimą būti pripildyta meile ir amžinąja energija. Pradedant kiekvienas turi tam tikrą lygį šviesos ir tiesos, kurie gali būti tobuliau išvystyti. Mes negalime įvertinti tų dalykų. Tik Dievas žino žmogaus širdį ir tik Dievas gali tobulai teisti. Jis pažįsta mūsų dvasią, o mes matome tik laikinas stiprybes ir silpnybes. Dėl mūsų ribotumo, retai tegalime pažvelgti į žmogaus širdį.
Žinojau, kad vertinga viskas, ką darome parodydami meilę, – šypsena, padrąsinantis žodis, mažas pasiaukojimo aktas. Dėka šių veiksmų mes augame. Ne visi žmonės yra malonūs, bet jeigu sunku ką nors mylėti, dažnai taip yra todėl, kad jie primena mums kažką, ko mes patys savyje nemėgstame. Aš supratau, kad reikia mylėti savo priešus – išsilaisvinti nuo pykčio, neapykantos, pavydo, kartėlio, atsisakymo atleisti. Tie dalykai žlugdo dvasią. Reikės atsiskaityti, kaip elgėmės su kitais.
Sužinoję kūrybos planą, džiaugdamiesi giedojome ir buvome pripildyti Dievo meilės. Mes buvome pripildyti džiaugsmu, matydami tą išsivystymą, kurį gyvendami žemėje pasieksime, ir tuos džiaugsmingus ryšius, kuriuos mes tarpusavyje sukursime. Tada žiūrėjome, kaip buvo kuriama Žemė. Mes stebėjome, kaip mūsų dvasiniai broliai ir seserys įžengia į fizinius kūnus žemėje siekdami pasikeitimų, kiekvienas patirdamas skausmus ir džiaugsmus, kurie padeda jiems augti bei vystytis. Tiksliai atsimenu, kad stebėjau pirmuosius Amerikos naujakurius, kertančius žemyną ir besidžiaugiančius savo atliktomis sunkiomis užduotimis ir savo misijos įvykdymu. Aš žinojau, kad tik tie, kuriems tas patyrimas būtinas, ten pateko. Mačiau angelus, besidžiaugiančius dėl tų, kuriems pasisekė ir kurie iškentė sunkius išbandymus, ir liūdinčius dėl tų, kuriems nepavyko. Mačiau, kad kai kurie patyrė nesėkmę dėl savo asmeninių silpnybių, o kai kurie patyrė nesėkmę dėl kitų (žmonių). Jaučiau, kad daugelis iš mūsų, kurie nebuvome ten, nebūtume įvykdę tų užduočių, kad būtume tapę vargšais pionieriais ir būtume buvę daugelio kitų žmonių kentėjimų priežastimi. Atitinkamai kai kurie anų pionierių ir žmonės iš kitų laikmečių nebūtų galėję iškentėti šių dienų bandymų. Mes esame ten, kur mums reikia būti.
Kai visi tie dalykai mane pasiekė, aš supratau plano tobulumą. Mačiau, kad mes savanoriškai apsisprendėme dėl savo padėties ir vietos pasaulyje ir kad kiekvienas iš mūsų gauna daugiau pagalbos, negu mes žinome. Mačiau besąlyginę Dievo meilę, viršijančią bet kokią žemės meilę, spinduliuojančią iš Jo visiems savo vaikams. Mačiau angelus, stovinčius arti mūsų, laukiančius, kada prireiks mums padėti, besidžiaugiančius mūsų pasisekimais ir džiaugsmais. Bet virš visko mačiau Kristų, Kūrėją ir Žemės Išganytoją, mano bičiulį ir artimiausią draugą, kokį tik kiekvienas iš mūsų galime turėti. Atrodė, aš tirpau iš džiaugsmo Jo apkabinta ir nuraminta – pagaliau namuose.
Atiduočiau viską, kas yra mano galioje, visa, kuo kada nors buvau, kad vėl būčiau pripildyta ta meile Jo amžinoje šviesoje.


ĮSTATYMAI

Aš vis dar buvau Viešpaties akivaizdoje, jausdama Jo šviesos šilumą. Nepastebėjau, ar esame kokioje nors vietoje, erdvėje, ar yra būtybių aplink mus. Jis matė visa, ką aš mačiau, iš tikrųjų Jis man davė visa, ką mačiau ir supratau.
Aš pasilikau Jo šviesoje, o klausimai ir atsakymai tęsėsi. Tuo tarpu dialogas tarp mūsų vis gilėjo ir plėtėsi; pagaliau atrodė, kad kiekvienas egzistencijos aspektas gali būti atidengtas.
Mano mintys grįžo atgal prie tų įstatymų, kurie mus valdo Žemėje, ir Jo žinojimas pradėjo lietis į mane. Aiškiai jutau, kad Jis laimingas ir Jam malonu pasidalinti tuo su manimi.
Suvokiau, kad yra daug įstatymų, kurie mus valdo, – dvasiniai įstatymai, fiziniai įstatymai ir Visatos įstatymai, – apie daugelį kurių mes tik spėliojame. Tie įstatymai buvo sukurti tikslo įvykdymui ir visi papildo vienas kitą. Kai pažinsime tuos įstatymus ir išmoksime panaudoti jų teigiamas ir neigiamas jėgas, prieisime ir prie jėgų, kurios yra virš mūsų supratimo. Sulaužydami bet kurį iš tų įstatymų, veikdami prieš prigimtinę tvarką, mes nusidedame.
Mačiau, kad visi daiktai buvo sukurti dvasine jėga. Kiekvienas elementas, kiekviena kūrybos dalelytė turi savyje suvokimą, kuris yra pripildytas dvasios ir gyvybės, ir tokiu būdu turi galimybę patirti džiaugsmą. Kiekvienas elementas gali nepriklausomai veikti savo būdu, atsakyti į įstatymus ir jį supančias jėgas. Kai Dievas byloja tiems elementams, jie atsako ir džiaugiasi paklusdami Jo žodžiui. Tai liečia gamtos jėgas ir kūrimo įstatymus, kuriais Kristus kūrė žemę.
Supratau, kad gyvendami teisingai pagal įstatymus, kurie mus valdo, būsime toliau laiminami ir įgysime dar didesnį pažinimą. Tačiau taip pat supratau, kad tų įstatymų laužymas, „nusidėjimas“ susilpnina ir, galimas dalykas, sunaikins visa, ką tuo metu esame pasiekę. Tai yra nuodėmės priežastis ir pasekmė. Mes patys susikuriame daugelį savo bausmių per veiksmus, kuriuos darome. Pavyzdžiui, jei teršiame aplinką, tai yra „nuodėmė“ žemei, ir taip skiname natūralias pasekmes, laužydami gyvenimo įstatymus. Mes galime fiziškai nusilpti ar mirti arba savo veiksmais galime būti kitų fizinio nusilpimo ar mirties priežastimi. Taip pat yra nuodėmės prieš kūną, tokios kaip persivalgymas, badavimas, fizinės treniruotės trūkumas, piktnaudžiavimas vaistais (tai apima bet kokių medžiagų naudojimą, kenksmingą mūsų kūnui) ir kiti mus fiziškai silpninantys veiksmai. Nė viena iš tų kūno „nuodėmių“ nėra didesnė už kitą. Mes atsakingi už savo kūnus.
Suvokiau, kad kiekvienai dvasiai kūnas yra duotas kaip nuosavybė. Kol esame mirtingi, mūsų dvasia turi kontroliuoti kūną, nugalėdama jo norus ir aistras. Viskas, kas yra dvasios, pasireiškia kūne, bet pats kūnas ir kūno savybės negali užvaldyti dvasios prieš jos valią – valdo ir pasirenka dvasia. Kad pasiektume mirtingai būtybei įmanomą tobulumą, reikia, kad protas, kūnas ir dvasia būtų visiškoje darnoje. Kad taptume tobuli dvasioje, privalome prie tos harmonijos pridėti meilę ir teisingumą, panašius į Kristaus.
Visa dvasia norėjau šaukti iš džiaugsmo, kai sužinojau tas tiesas. Supratau jas, ir Jėzus žinojo, kad supratau viską, ką Jis man rodė. Mano dvasinės akys vėl buvo atvertos, ir regėjau, kad Dievas sutvėrė daug pasaulių ir juose Jis kontroliuoja elementus. Jis valdo visus dėsnius, energijas ir medžiagą. Mūsų Visatoje yra ir pozityvi (teigiama) ir negatyvi (neigiama) energijos; abi energijos rūšys yra būtinos kūrimui ir augimui. Šios jėgos yra sąmoningos – jos kuria mūsų norus. Jos yra paklusnūs tarnai. Dievas turi absoliučią galią abiejų energijos rūšių atžvilgiu. Pozityvi energija yra iš esmės tai, apie ką mes ir galvojame tuo esant: šviesa, gerumas, švelnumas, meilė, kantrybė, gailestingumas, viltis ir taip toliau. Negatyvi energija yra kaip tik tai, ką ir galvojame tuo esant: tamsa, neapykanta, baimė (didžiausias Šėtono įrankis), šiurkštumas, nepakantumas, savimeilė, nusiminimas, vilties netekimas ir taip toliau.
Pozityvi ir negatyvi energijos (jėgos) veikia priešingai viena kitai. Tačiau kai mes perprantame tas jėgas, jos tampa mūsų tarnais. Teigiama traukia teigiamą, o neigiama traukia neigiamą. Šviesa traukia šviesą, o tamsai patinka tamsa. Jei tampame labai pozityvūs ar labai negatyvūs, mes pradedame jungtis, bendrauti su kitais, panašiais į save. Tačiau pasirenkame mes. Vien tik teigiamai galvodami ir kalbėdami teigiamus žodžius, mes pritraukiame teigiamą energiją. Suvokiau, kad taip ir yra. Regėjau, kad skirtingos energijos supa skirtingus žmones. Mačiau, kaip asmens žodžiai iš tikrųjų veikia aplink jį esančios energijos lauką. Vien patys žodžiai – jų virpėjimas ore – pritraukia vieną ar kitą energijos rūšį. Asmens troškimai pasižymi panašiu efektu. Mūsų mintys turi galią. Mes kuriame savo aplinką mintimis, kurias palaikome savo protuose. Fiziniame pasaulyje tai gali užtrukti tam tikrą laiko tarpą, bet dvasiniame tai įvyksta akimirksniu. Jei mes suprastume savo minčių jėgą, valdytume jas daug atidžiau. Jei suprastume baisią mūsų žodžių galią, geriau pasirinktume tylą, negu tai, kas negatyvu. Savo mintimis ir žodžiais mes kuriame savo silpnybes ir savo stiprumą. Mūsų trūkumai ir mūsų džiaugsmai prasideda mūsų Širdyse. Mes visuomet galime tai, kas negatyvu (neigiama), pakeisti teigiamu (pozityviu).
Kadangi mūsų mintys gali paveikti tą amžinąją energiją, jos yra kūrybos Šaltinis. Visa kūryba prasideda mintyje. Pirma turi būti mintis. Gabūs žmonės, pasinaudodami savo vaizduote, gali sukurti naujų dalykų: ir nuostabių, ir baisių. Kai kurie žmonės ateina į šį pasaulį jau su gerai išvystytomis vaizduotės galiomis, ir aš suvokiau, kad kai kurie iš jų tą galią panaudoja blogam. Kai kurie žmonės naudoja negatyvią energiją, kad sukurtų kenksmingų dalykų, o taip pat žodžius, kurie gali griauti. Kiti naudoja savo vaizduotę aplinkinių gerovei. Tie žmonės iš tikrųjų kuria džiaugsmą ir yra palaiminti. Iš tiesų, proto kūryba yra jėga. Mintys yra veiksmai.
Aš supratau, kad gyvenimas pilniausiai yra išgyvenamas vaizduotėje. Kaip nekeista, vaizduotė yra raktas į tikrovę. Niekuomet tuo nebūčiau patikėjusi. Esame pasiųsti čia, kad gyventume pilną gyvenimą, gyventume jį pertekliuje, rastume džiaugsmo savo kūryboje – ar tai būtų naujos mintys, ar daiktai, ar jausmai, ar išgyvenimai. Esame, kad kurtume savo gyvenimą, panaudotume savo dovanas ir išgyvenimus – nepasisekimus ir pasisekimus. Esame, kad panaudotume savo laisvą valią gyvenimui išskleisti ir didinti.
Visa tai sužinojusi, vėl supratau, kad meilė yra reikalingiausia. Valdyti turi meilė. Meilė visada valdo dvasią, o dvasia turi būti sustiprinta, kad galėtų vadovauti protui ir kūnui. Supratau prigimtą, visuotinę meilės tvarką. Pirmiausia, turime mylėti Kūrėją. Tai yra didžiausia meilė, kurią galime patirti (nors mes galime to nežinoti, kol Jį sutiksime). Tada turime mylėti save. Aš žinojau, kad, nemylint savęs, meilė, kurią mes jaučiame kitiems, yra dirbtina. Jei mes matome Kristaus šviesą savyje, matysime ją taip pat ir kituose ir negalėsime nemylėti Dievo dalelės juose.
Kai buvojau Viešpaties šviesoje, Jo absoliučioje meilėje, supratau, kad tada, kai būdama vaikas Jo bijojau, iš tikrųjų tolinausi nuo Jo. Kuomet galvojau, kad Jis manęs nemyli, aš tolau savo meilėje nuo Jo. Jis niekada netolo. Dabar suvokiau, kad Jis buvo kaip saulė mano galaktikoje. Aš vis judėjau aplink jį, – kartais arčiau, kartais toliau, – tačiau Jo meilė liko ištikima.
Supratau, kokiu būdu kiti mane nutolino nuo Jo, tačiau nepykau ant jų ir jų nesmerkiau. Regėjau, kaip vyrai ir moterys, kuriems aš buvau pavaldi, patys tapo negatyvios energijos aukomis ir mokė tikėti į Dievą per baimę. Jų siekiai buvo teigiami, tačiau jų veiksmai buvo negatyvūs. Kadangi jie patys bijojo, jie naudojo baimę kitiems valdyti. Jie, baugindami sau pavaldžius, vertė tikėti į Dievą: „mylėk Dievą arba eik į pragarą“. Tai sutrukdė man tikrai mylėti Dievą. Aš vėl supratau, kad baimė yra priešinga meilei ir yra didžiausias Šėtono įrankis. Kadangi bijojai Dievo, aš negalėjau Jo tikrai mylėti, o Jo nemylėdama negalėjau nei savęs, nei kitų pilnai mylėti. Meilės įstatymas buvo sulaužytas.
Kristus vis geranoriškai šypsojosi. Jam buvo malonu, kad aš džiaugiausi mokydamasi ir buvau sujaudinta šio išgyvenimo.
Dabar žinojau, kad tai iš tikrųjų buvo Dievas. Daugiau jau nebetikėjau į Universalią Jėgą – dabar mačiau Žmogų už šios Jėgos. Regėjau mylinčią Būtį, kuri sukūrė visatą ir patalpino joje visą žinojimą. Aš suvokiau, kad Jis valdo tą žinojimą ir kontroliuoja jo jėgas. Supratau labai aiškiai, kad Dievas nori, jog mes taptume panašūs į Jį, ir kad Jis suteikė mums dieviškas savybes, tokias kaip vaizduotės jėga, sugebėjimas kurti, laisva valia, intelektas ir svarbiausia iš visų – sugebėjimas mylėti. Supratau, kad Jis iš tikrųjų nori suteikti mums dangaus jėgų, ir kad tikėdami mes pajėgūs tai įvykdyti.


LIGA IR MIRTIS

Išganytojo akivaizdoje supratimo srautas liejosi nuo klausimo prie klausimo, kiekvieną tiesos elementą neišvengiamai įjungdamas į kitą. Sužinojusi apie dvi svarbias energijos jėgas visatoje, kurios abi pavaldžios Dievo galiai, suvokiau, kaip tos jėgos gali mus veikti fiziškai. Atsimindama, kad dvasia ir mintis turi didžiulę įtaką kūnui, regėjau, kad iš tikrųjų mes turime galios paveikti mūsų sveikatą. Mačiau, kad kiekvieno iš mūsų dvasia yra galinga, kad ji gali sustiprinti kūną, apsaugoti nuo ligų arba, jeigu kūnas jau serga, jį pagydyti. Dvasia turi galios kontroliuoti mintis, o mintys valdo kūną. Dažnai, susimąstydama apie tą principą, aš prisimindavau žodžius iš Šv. Rašto: Nes kaip (žmogus) galvoja savo širdyje, toks jis yra (Pat 23, 7).
Mūsų mintys turi galią pritraukti mus supančią teigiamą ar neigiamą energiją. Kai jos ilgą laiką linksta į neigiamą, to pasekmė gali būti apsauginių kūno jėgų susilpnėjimas. Tai ypač pasireiškia, jei mūsų neigiamos mintys yra telkiamos į save. Aš supratau, kad labiausiai esame susitelkę savyje, būdami depresijoje. Niekas negali taip labai susilpninti mūsų prigimtų jėgų ir sveikatos, kaip besitęsianti depresija. Bet kai stengiamės išeiti iš savęs ir pradėti domėtis kitų reikalais bei tuo, kaip jiems patarnauti, mes pradedame sveikti. Tarnavimas yra balzamas – ir dvasiai, ir kūnui.
Kiekvienas sveikimas prasideda iš vidaus. Mūsų dvasia gydo kūną. Patikimos gydytojo rankos gali atlikti operaciją, ir medicina gali sukurti idealias sąlygas sveikatai, bet sveikimą vykdo dvasia. Kūnas be dvasios negali būti pagydytas, jis negali ilgai gyventi. Man buvo parodyta, kad mūsų ląstelės yra sukurtos neribotam gyvenimui. Pradžioje jos buvo užprogramuotos regeneruoti save, atsistatyti, kad gyvenimas nesibaigtų. Tačiau kažkas tai pakeitė. Man nebuvo aiškiai parodyta, kaip tai įvyko, bet supratau, kad „mirtis“ įsiskverbė į žmonių giminę Rojaus sode. Man buvo parodytas Rojaus Sodas, ir parodyti sprendimai, sąlygoję amžinojo gyvenimo žemėje negalimumą.
Mūsų kūnas privalo mirti, bet mumyse yra galia, panaudojant tikėjimą ir pozityvią energiją, pakeisti savo ląsteles taip, kad mes galėtume pasveikti – jei tai tikslinga. Reikia prisiminti, kad Dievo valia visuomet yra palenkta gydymui.
Man buvo parodyta, kad daugelis ligų mano gyvenime buvo depresijos ar jausmo, kad nesu mylima, pasekmės. Mačiau, kad dažnai pasiduodavau neigiamam „įsikalbinėjimui“, pavyzdžiui: „O, mano skausmai ir kančios“, „Aš esu nemylima“, „Pažvelk į mano kentėjimus“, „Aš to negaliu iškęsti“ ir daug kitų. Staiga kiekviename tų tvirtinimų pamačiau save, save, save. Pamačiau susitelkimo į save lygį. Ir suvokiau, kad ne tik šaukiausi šių neigiamybių, pavadindama jas savomis, bet atidariau duris ir priėmiau jas kaip savas. Mano kūnas tuomet gyveno taip, tarsi būtų pilnai išsipildę žodžiai: „O, vargas man“, kuriuos kūnas supranta: „Aš sergu“. Aš niekuomet anksčiau apie tai negalvojau, bet dabar aiškiai pamačiau, kad pati kūriau savo problemas.
Supratau, kad sveikimo procesą pradeda pozityvi (teigiama) savitaiga. Jei mes „užsisakėme“ ligą ar problemą mintimis ir žodžiais, tai reikia ir vaistus joms gydyti išreikšti žodžiais. Reikia pašalinti mintis apie ligą iš mūsų galvos ir susitelkti gydymui. Tam reikia kartoti gydančios savitaigos žodžius, sustiprinančius mūsų minčių galią. Tai sukelia atgarsį visose mūsų struktūrose, kurios yra suvokiančios ir sąmoningos. Tada jos pradeda mus gydyti. Aš supratau, kad gydančius žodžius geriausia galima išsakyti maldoje. Jei reikalinga, kad mes pasveiktume, Dievas padės mums išgyti.
Nereikia neigti esamos ligos ar problemos, reikia tik suprasti, kad mūsų galioje yra jas įveikti ar pašalinti. Reikia gyventi tikėjimu, bet ne tuo, kas regima. Regėjimas yra surištas su pažintine, analitine mintimi, kuri racionalizuoja ir sprendžia. Tikėjimą valdo dvasia. Dvasia yra emocionali, imli ir vidiniai analizuojanti. Ir, kaip su kiekviena kita savybe, norint laimėti tikėjimą, reikia jį praktikuoti. Jei išmokstame panaudoti tai, ką mes turime, – gausime daugiau. Toks yra dvasinis įstatymas.
Tikėjimo tobulinimas yra panašus į sėklų sodinimą. Jei kai kurios mūsų sėklos nukrenta į šalikelę, vis vien gausime kažkiek derliaus. Bet koks tikėjimo aktas palaimins mus. Ir juo labiau patyrę tapsime (o tokiais tapsime, jei praktikuosime), tuo didesnis bus mūsų tikėjimo derlius. Kiekvienas veikia pagal savo prigimtį. Tai taip pat yra dvasinis įstatymas.
Dabar aš tikrai pradėjau suprasti dvasios galią kūnui ir suvokiau, kad dvasios paskirtis tam tikrame lygyje daugumai nėra žinoma. Iš tikro aš žinojau, kad mano protas kuria mintis ir mano kūnas atlieka veiksmus, bet dvasia man buvo paslaptis. Dabar supratau, kad dvasia yra paslaptis daugumai žmonių. Suvokiau, kad ji dažniausiai veikia net protui nežinant apie tai. Dvasia bendrauja su Dievu – ji yra imlus įrankis, kuris priima žinojimą ir vidinį regėjimą iš Jo. Man buvo svarbu tai suprasti, ir aš įsivaizdavau, kad tai šiek tiek panašu į šviesos kanalą mūsų kūne. Kada šviesa spindi, mūsų vidus yra pripildytas šviesos ir meilės; tai yra ta energija, kuri duoda kūnui gyvenimą ir jėgą. Aš taip pat regėjau, kad šviesą gali sumažinti ir dvasią susilpninti neigiama patirtis: trūkstant meilės, prievartaujant, seksualiai piktnaudžiaujant ar atliekant kitus kenksmingus veiksmus. Silpnindami dvasią, tie veiksmai taip pat silpnina ir kūną. Kūnas nuo to gali ir nesusirgti, bet tampa labiau pažeidžiamas, iki dvasia išsilaisvina nuo kaltės. Savo dvasią galime atstatyti tarnaudami kitiems, tikėdami į Dievą ar paprastai atverdami save pozityviai energijai per teigiamas mintis. Mes valdome tai. Energijos šaltinis yra Dievas ir Jis visuomet yra čia, bet mes turime prisiderinti prie Jo. Mes turime gauti iš Dievo jėgos, jeigu norime džiaugtis jos vaisiais savo gyvenime.
Savo nuostabai suvokiau, kad dauguma iš mūsų buvome išsirinkę ligas, kuriomis sirgsime, o kai kurie ir ligas, kuriomis baigsis mūsų gyvenimas. Kartais pasveikimas užtrunka ilgai arba visai nepasveikstame, nes mums reikia augti. Visos patirtys skirtos mūsų labui, nors kartais, mūsų požiūriu, tai gali būti neigiamas patyrimas, tačiau jis padeda vystytis mūsų sieloms. Mes, kaip dvasios, labai norėjome, net buvome pasiryžusios priimti visus savo kentėjimus – ligas ir nelaimingus atvejus žemėje, – kad galėtume aukščiau pakilti dvasiškai. Aš supratau, kad dvasiniame pasaulyje mūsų Žemės laikas yra nereikšmingas. Kančia, kurią patiriame Žemėje, yra tik akimirksnis, tik sekundinis sąmonės įskilimas dvasiniame pasaulyje, ir mūsų sielos labai nori tai iškentėti. Mūsų mirtis taip pat dažnai yra skirta tam, kad padėtų mums augti. Kai asmuo, pavyzdžiui, miršta nuo vėžio, jo merdėjimas dažnai būna ilgas ir skausmingas, tačiau tokia mirtis gali suteikti palankių progų augti, kurių kitu atveju jis nebūtų gavęs. Aš žinojau, kad mano motina mirė nuo vėžio, ir supratau, kad, artėjant mirčiai, ji pajėgė bendrauti su savo šeimos nariais taip, kaip anksčiau nebendraudavo. Tokiu būdu buvo atstatyti ir pagerinti tarpusavio santykiai. Dėka skausmingos mirties, ji išaugo. Kai kurie žmonės pasirenka mirtį, kad tokiu būdu galėtų padėti kam nors kitam.
Pavyzdžiui, kažkas galėjo pasirinkti mirti gatvėje suvažinėtas girto vairuotojo. Tai mums atrodo baisu, bet visaapimančiame Dievo žinojime jo dvasia žinojo, kad jis tikrai išgelbėjo vairuotoją nuo didesnės bėdos. Savaite vėliau vairuotojas galėjo būti vėl išgėręs ir partrenkti jaunuolių grupę, padarydamas juos neįgalius ir suteikdamas didesnio skausmo bei kentėjimų, negu buvo reikalinga. Bet padaręs avariją, vairuotojas buvo sustabdytas, nes sėdėjo kalėjime už suvažinėjimą to asmens, kuris buvo beveik įvykdęs savo tikslą Žemėje. Amžinybės perspektyvoje buvo išvengta jauniems žmonėms nereikalingo skausmo, o pamokanti patirtis galėjo paveikti ir vairuotoją.
Yra žymiai mažiau atsitiktinumų, negu mes įsivaizduojame, ypač tuose dalykuose, kurie turi įtakos mūsų amžinybei. Dievo ranka ir kelias, kurį mes pasirinkome prieš čia ateidami, vadovauja daugeliui mūsų sprendimų ir net daugeliui, atrodytų, atsitiktinių, mums nutinkančių įvykių. Beprasmiška mėginti juos visus suprasti, bet jie atsitinka ir turi savo tikslą. Net tokios patirtys kaip skyrybos, netikėta bedarbystė, išprievartavimas galų gale gali tapti pamoka ir pasitarnauti mūsų dvasiniam išsivystymui. Nors tos patirtys yra skausmingos, jos gali padėti mums augti. Kaip Jėzus pasakė savo žemiškos tarnystės metu: ...nes reikia, kad papiktinimai ateitų, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimai ateina (Mt 18, 7).
Išganytojui vadovaujant, išmokau, kad man yra svarbu priimti visas gyvenimo patirtis kaip galimai geras. Man reikėjo noriai priimti savo tikslą ir vietą gyvenime. Aš turėjau priimti neigiamus dalykus, kurie man atsitikdavo ir mėginti nugalėti jų padarinius. Aš galėjau atleisti savo priešams, net juos mylėti, ir šitaip panaikinti bet kokią blogą įtaką, kurią jie būtų galėję man turėti. Galėjau ieškoti gerų minčių bei švelnių žodžių ir tuo suteikti gydančio balzamo savo ir kitoms sieloms. Suvokiau, kad galėjau pradėti gydyti save, pirmiausia dvasiniai, tada emociniai, protiniai ir fiziniai. Regėjau, kad galėjau apsaugoti save nuo naikinančių pasekmių. Aš galėjau gyventi tobuliau.
Suvokiau tą blogį, kurį padarome sau, nuolat sukdamiesi kalčių ir baimių rate. Tai vieni iš didžiausių Šėtono įrankių. Supratau, kad praeitį reikia palikti. Jei buvau sulaužiusi įstatymą ar nusidėjusi, reikia pakeisti savo širdį, atleisti sau ir vėl eiti į priekį. Jei buvau ką nors įžeidusi, privalau pradėti juos nuoširdžiai mylėti ir prašyti jų atleidimo. Jei buvau pakenkusi savo dvasiai, privalau artintis prie Dievo ir vėl pajusti Jo meilę, Jo gydančiąją meilę. Atgaila gali būti ir lengva, ir sunki, priklausomai nuo to, kaip mes ją atliekame. Jei nupuolėme, reikia atsikelti, nusikratyti dulkes ir vėl skubėti pirmyn. Jei ir vėl nupuolame, tegu ir milijoną kartų, vis tiek turime keltis ir eiti. Mes augame labiau, negu manome. Dvasiniame pasaulyje taip nesureikšminama nuodėmė, kaip čia, žemėje. Visos patirtys turi teigiamų pusių. Visos patirtys yra pamokančios.
Niekuomet negalima galvoti apie savižudybę. Šiuo veiksmu mes tik prarasime galimybes tolimesniam vystymuisi čia, Žemėje. Ir vėliau, pažvelgę į tas prarastas galimybes, jausime didelį skausmą bei liūdesį. Tačiau svarbu atsiminti, kad Dievas yra kiekvienos sielos teisėjas, ir griežtumas yra kiekvienos sielos išbandymas. Neprarask vilties, ir galiausiai vienas teigiamas veiksmas – ir tu vėl gali pradėti matyti šviesos spindulį, kurio anksčiau netekai ar nepastebėdavai. Neviltis niekuomet nėra pateisinama, nes ji niekuomet nebūna reikalinga. Esame čia, kad mokytumės, tyrinėtume, darytume klaidas. Mums nereikia griežtai save teisti, tik reikia žengti gyvenimo laiptais, nesirūpinant dėl kitų žmonių nuomonės apie mus, ir nematuoti savęs kitų matais. Reikia pamiršti save ir būti dėkingiems už tuos dalykus, kurie mums padeda augti. Vieną dieną pasirodys, kad sunkiausi bandymai buvo geriausi mūsų mokytojai.
Kadangi žinojau, jog visa kūryba prasideda mintyse, taip pat suvokiau, kad ir neigiami dalykai – nuodėmė, kaltė, nusiminimas, ir teigiami – viltis ir meilė, – viskas kyla iš mūsų vidaus. Visas sveikimas eina iš vidaus. Ir visas vargas kyla iš vidaus. Mes galime sukurti savo asmeninę, beviltiškumo spiralę arba galime sukurti laimės ir pasisekimo trampliną. Mūsų mintys turi didžiulę galią.
Esame panašūs į vaikus, šliaužiojančius aplink ir bandančius išmokti panaudoti galias, esančias mumyse. Tai galingos jėgos, kurias valdo įstatymai, apsaugantys mus nuo mūsų pačių. Tačiau augant ir siekiant gėrio visiems, mums atsivers ir įstatymai. Mums bus duota visa, ką esame pasiruošę priimti.


AUDIMO STAKLĖS IR BIBLIOTEKA

Gaudama šias žinias, aš geriau pažinau Išganytoją ir Jo artumą, ką visuomet saugosiu. Jo dėmesys mano jausmams buvo įkvepiantis, Jis niekuomet nenorėjo ką nors daryti ar sakyti, kas galėtų mane įžeisti. Jis žinojo, ką aš pajėgiu suprasti, ir Jis rūpestingai ruošė mane priėmimui viso to žinojimo, kurio troškau. Dvasiniame pasaulyje niekas nėra verčiamas daryti ar priimti dalykus, kuriems jis nėra pasiruošęs. Kantrybė čia yra natūrali savybė.
Niekuomet nepamiršiu Viešpaties humoro jausmo, kuris buvo toks nuostabus ir greitas, kaip joks kitas. Niekas negalėjo viršyti Jo humoro. Jis buvo pilnas tobulos laimės, tobulo geranoriškumo. Švelnumas ir malonė jautėsi Jo artumoje, ir neabejojau, kad Jis yra tobulas žmogus. Aš supratau Jį, Jo dvasią, Jo jausmus, jutau Jo artumą man ir žinojau, kad mes esame šeima. Jutau, kad Jo giminystė su manimi yra dvejopa – ir kaip tėvo, ir kaip vyresniojo brolio. Jis buvo artimas man, bet taip pat buvo ir valdovas. Jis buvo švelnus ir geraširdis, bet ir patikimas. Užtikrintai žinojau, kad Jis niekuomet nepiktnaudžiautų savo valdžia, kad Jis niekuomet net netrokšta taip elgtis.
Vis dar apsuptas šviesos, Jėzus šypsojosi man, ir aš jutau Jo pritarimą. Jis pasisuko į kairę ir pristatė mane dviem moterims, kurios ką tik pasirodė. Trečioji moteris atvyko tuojau po jų, bet ji pasirodė gauti nurodymų ir tik minutėlei stabtelėjo pakalbėti. Jėzus pirmoms dviem moterims nurodė mane palydėti, ir aš jutau jų džiaugsmą būnant su manimi. Kai pažvelgiau į jas, prisiminiau, kad jos yra mano draugės! Mes artimai draugavome prieš man ateinant į žemę, ir jų džiugesys, vėl esant kartu su manimi, buvo toks pat didelis, kaip ir mano. Kai Jėzus ketino palikti mane su jomis, aš vėl pajutau Jo linksmumą ir Jis, atrodė, pašnabždėjo mano dvasiai: „Eik mokytis“. Aš supratau, kad laisvai galėjau pamatyti ir patirti visa, ką tik norėjau. Buvau giliai sujaudinta, kad yra dar daug ko išmokti – daug daugiau, nei galėtų atrodyti. Tada Išganytojas paliko mus, o dvi mano draugės apsupo mane. Meilė čia apima visa, – kiekviename ji yra. Kiekvienas yra laimingas. Nors buvo didžiulis skirtumas tarp tų moterų ir Kristaus šviesos bei galios, jų meilė buvo besąlygiška. Jos mylėjo mane visa širdimi.
Atsiminimas apie tą kelionę dalinai buvo iš manęs atimtas. Pamenu, kad patekome į didelį kambarį, kur žmonės dirbo, bet neatsimenu, kaip ten patekau ar kaip tas pastatas atrodė iš išorės. Kambarys buvo gražus. Jo sienos buvo padarytos iš tam tikros rūšies substancijos, galbūt panašios į labai ploną marmurą, per kurią šviesa laisvai patekdavo vidun, o kai kur aš galėjau pro jį žiūrėti į išorę. Efektas buvo labai įdomus ir gražus.
Kai pasiekėme žmones pamačiau, kad jie audžia didelėmis senovinėmis staklėmis. Pirmasis įspūdis buvo – kokia „senovė“ turėti rankines audimo stakles dvasiniame pasaulyje. Jie džiaugėsi, matydami mane, ir atsitraukė nuo visų staklių, kad galėčiau geriau apžiūrėti. Jie labai norėjo, kad pamatyčiau jų rankų darbą. Priėjau arčiau ir pakėliau dalį audeklo, kurį jie audė. Jis atrodė panašus į stiklo ir cukraus siūlų audinį. Pajudinus audeklą, jis blykčiojo ir žibėjo beveik taip, lyg būtų gyvas. Medžiaga buvo nepermatoma iš vienos pusės, bet kai ją apverčiau, galėjau per ją matyti. Toks iš vienos pusės permatomas audinys, matyt, turėjo tam tikrą paskirtį, bet man nebuvo pasakyta, kokia ta paskirtis. Dirbantieji paaiškino, kad medžiaga gaminama aprengimui tų, kurie ateina iš žemės į dvasinį pasaulį. Dirbantieji buvo patenkinti savo darbu ir mano dėkingumu už leidimą tai pamatyti.
Mes pasitraukėme nuo staklių, dvi mano palydovės ir aš, ir ėjome per daugybę kitų kambarių, kur mačiau nuostabių dalykų ir puikių žmonių, bet man nebuvo leista prisiminti daugelio detalių. Stebėjausi, kad tiek daug žmonių čia mėgsta dirbti rankų darbą – tie, kurie nori. Jie džiaugiasi, sukurdami priemones, kuriomis galima kitiems padėti – ir čia, ir ten (Žemėje). Mačiau dideles mašinas, panašias į kompiuterius, bet daug labiau patobulintas ir galingesnes. Žmonės, dirbantys jomis, taip pat maloniai parodė man savo darbą. Vėl supratau, kad visi svarbūs dalykai pirmiausiai yra sukuriami dvasiškai, o po to fiziškai. Apie tai anksčiau neturėjau jokio supratimo.
Nuėjome į kitą didelį kambarį, panašų į biblioteką, Pasižvalgius aplink atrodė, kad tai yra žinių saugykla, bet nemačiau jokių knygų. Tada pastebėjau, kad mintys ateina man į galvą, žinojimas pripildo mane apie dalykus, apie kuriuos aš senokai nesu galvojusi, o kai kuriais atvejais išvis negalvojau. Tada supratau, kad tai buvo proto biblioteka. Pagalvojus apie kokią nors temą, kaip jau anksčiau vyko Kristaus akivaizdoje, žinios apie tą dalyką liejosi į mane. Aš galėjau sužinoti apie bet ką iš Žemės istorijos ar dvasinio pasaulio – pilnai, su smulkmenomis.
Man atsivėrė visas žinojimas, buvo tiesiog neįmanoma teisingai nesuprasti kiekvienos minties, kiekvieno tvirtinimo, kiekvienos žinojimo detalės. Čia nebuvo absoliučiai jokio neteisingo supratimo. Istorija buvo aiški. Supratimas buvo pilnas. Supratau ne tik ką žmonės darė, bet ir kodėl jie taip darė ir kaip tai veikė kitų žmonių tikrovės suvokimą. Ir visa tai sudarė įvykio, asmens ar priežasties pilnatvę, kurios neįmanoma suprasti žemėje.
Tačiau tai buvo daugiau, nei mums įprasto proto veikla. Aš galėjau jausti, ką žmonės jautė, atlikdami tuos ar kitus veiksmus. Supratau jų skausmus ir džiaugsmus ar pergyvenimus, nes galėjau juos išgyventi. Kai kas iš to žinojimo buvo atimta iš manęs, bet ne viskas. Aš saugau tą žinojimą, suteiktą man apie tam tikrus mūsų istorijos įvykius ar žmones, kuriuos suprasti man yra svarbu.
Norėjau dar daugiau patirti tame nuostabiame ir neįtikėtiname pasaulyje, o mano palydovės džiaugėsi, padėdamos man. Didžiausias jų džiaugsmas buvo suteikti man džiaugsmo. Kiek pakiliai jos išvedė mane laukan į sodą.


SODAS

Išėjus laukan į sodą, aš pamačiau tolumoje kalnus, nuostabius slėnius ir upes. Mano palydovės paliko mane, ir man buvo leista eiti toliau vienai, galbūt tam, kad patirčiau visą sodo grožį, netrikdoma kitų buvimo. Sodas buvo pilnas medžių, gėlių ir augalų, kurie kažkaip darė įspūdį, kad jų aplinka yra neišvengiama, lyg jie būtų sugalvoti tiksliai tokie ir ten, kur jie yra. Kurį laiką vaikščiojau žole. Ji buvo šviežia, vėsi ir žibančiai žalia, jutau ją tarsi gyvą po savo kojomis. Bet labiausiai mane nustebino ir pripildė šventos pagarbos sodo spalvos ir jų ryškumas. Nieko panašaus žemėje nėra.
Kada šviesa apšviečia sodo objektą, ji atsispindi nuo to objekto tam tikra spalva. Galimi tūkstančiai atspalvių. Šviesa dvasiniame pasaulyje ne tik atsispindi, bet ji kyla iš vidaus ir apsireiškia kaip gyva esmė. Galimi milijonai, milijardai spalvų.
Gėlės, pavyzdžiui, yra tokios ryškios ir švytinčios spalvomis, kad jos neatrodo esančios kietos. Kadangi kiekvienas augalas turi stiprią šviesos aurą, sunku nustatyti, kur augalas prasideda ir kur baigiasi. Kiekviena augalo dalis, kiekviena mikroskopinė dalelė yra sukurta jo paties sąmonės (inteligencijos). Tai yra geriausias žodis, kurį randu tam nusakyti. Kiekvieną minutę augalo dalis yra pripildyta savo pačios gyvenimo ir gali būti perkeista kitais elementais, kokios nors naujos formos sukūrimui. Tas pats elementas, kuris dabar yra gėlėje, vėliau gali būti dalis ko nors kito – visai kaip gyvas. Jis neturi dvasios, kaip mes, bet jis turi nuovoką (intelligence) bei sugebėjimą organizuoti ir gali atsakyti į Dievo valią bei kitus visatos dėsnius. Visa tai yra aišku, matant kūrybą čia, o ypač tai akivaizdu gėlėse.
Graži upė tekėjo per sodą netoli manęs ir aš tuojau patraukiau prie jos. Mačiau, kad gryniausio vandens srovė tekėjo per laiptuotą krioklį, o nuo jo į tvenkinį. Vanduo apakino savo tyrumu ir gyvybingumu.
Vanduo taipogi buvo gyvas. Kiekvienas nuo krioklio krentantis lašas turėjo savo nuovoką ir tikslą. Didingo grožio muzika sklido nuo krioklio ir pripildė sodą, susiliedama su kitomis melodijomis, kurias dabar vos teprisimenu. Muzika sklido iš paties vandens, iš jo nuovokos; kiekvienas lašas skleidė savo gaidą ir melodiją, kuri susiliejo su kiekvienu kitu savo aplinkos garsu bei melodija. Vanduo garbino Dievą už savo gyvenimą ir džiaugsmą. Neprilygstamas įspūdis viršijo visas žemiškas simfonijas ar kompozitorius. Palyginimui, mūsų geriausia muzika čia skambėtų, kaip vaiko žaidimas su skardine dėžute. Mes tiesiog neturime sugebėjimo suprasti tenykštės muzikos didingumo ir jėgos, nekalbant jau apie jos kūrimą. Kai priėjau arčiau prie vandens, man kilo mintis, kad tai galėtų būti „gyvasis vanduo", minimas Raštuose, ir aš panorau išsimaudyti jame.
Prisiartinusi prie vandens, netoliese pastebėjau rožę, augančią atokiau nuo kitų gėlių. Sustojau ją patyrinėti. Jos grožis buvo kvapą gniaužiantis. Iš visų čia esančių gėlių nė viena manęs taip nepatraukė, kaip ši. Ji švelniai lingavo pagal tylią muziką ir giedodama garbino Viešpatį savo pačios melodingais garsais. Suvokiau, kad galiu matyti ją augančią. Kai ji augo mano akyse, mano dvasia buvo sujaudinta, ir aš panorau patirti jos gyvenimą, įeiti į ją ir pajusti jos dvasią. Atėjus šiai minčiai, man pasirodė, kad galiu įžvelgti į ją. Mano regėjimas tapo lyg mikroskopinis ir įsiskverbė į giliausias rožės dalis. Bet tai buvo daug daugiau, negu regimas patyrimas. Jutau rožės buvimą aplink save, lyg aš iš tikrųjų būčiau jos viduje ir gėlės dalis. Patyriau ją, tarsi pati būčiau buvusi gėlė. Jutau rožę linguojant pagal visų kitų gėlių muziką, jutau ją, kuriančią savo pačios muziką, melodiją, puikiai besiderinančią su tūkstančiais kitų prisijungiančių rožių. Aš supratau, kad muzika mano gėlėje kilo iš jos atskirų dalių, kad jos lapeliai kūrė savus tonus, ir kad kiekviena nuovoka tame lapelyje prisidėjo prie jos puikių garsų, darniai susiliejančių į nuostabų skambesį, kuris buvo džiaugsmas. Mano džiaugsmas vėl buvo absoliučiai pilnas! Aš jutau Dievą augale, savyje. Jutau mus liečiančią Jo meilę. Mes visi buvome viena!
Niekuomet nepamiršiu rožės, kuria aš buvau. Tas vienas patyrimas, lyg silpna liepsnelė to didžiojo džiaugsmo, kuris yra galimas dvasios pasaulyje, esant vienybėje su kiekvienu kitu, buvo toks didelis, kad visuomet jį branginsiu.


SVEIKINIMO GRUPĖ

Į sodą atėjo grupė dvasinių būtybių. Jos dėvėjo švelniais piešiniais padabintais rūbais, kurie galbūt atspindėjo jų užimamą padėtį ar progą. Būtybės apsupo mane, ir aš jaučiau, kad jos buvo susirinkusios atšvęsti tam tikrą mano pakėlimą į aukštesnį lygį. Aš miriau (žemei) ir buvau pakelta aukščiau, o jos susirinko pasveikinti mane. Jų veidai spindėjo pasitenkinimu, lyg jos žiūrėtų į vaiką, kuris pirmą kartą džiaugiasi kažkuo neįtikėtinai maloniu. Aš prisiminiau, kad jas visas pažinojau prieš savo gyvenimą žemėje, – pribėgau prie jų, apsikabinome ir pasibučiavome. Man patarnaujantieji angelai – mano brangūs vienuoliai – vėl buvo čia ir aš pabučiavau juos.
Jaučiau kiekvieno jų dvasią ir supratau, kad jie yra čia paremti mane. Mano palyda, kurioje visi buvo mano vedliais, dabar pasakė, kad mano mirtis buvo pirmalaikė ir kad tai nebuvo tikra pakėlimo aukštesniu laipsniu šventė, bet tik proga parodyti man, kaip aš būsiu priimta, kai grįšiu tikru laiku. Jos buvo labai laimingos, matydamos mane ir paremdamos mane, bet jos žinojo, kad turiu grįžti atgal. Tada jos man paaiškino apie mirtį.
„Mirdami“, – sakė mano vedliai,– mes tik pereiname į kitą būvį. Mūsų dvasia išeina iš kūno ir pereina į dvasinę tikrovę. Jei mirštame dėl kūno sužalojimo, dvasia greitai palieka kūną, kartais net prieš mirtį. Jei žmogus, pavyzdžiui, dega, jo dvasia gali būti paimta iš kūno, prieš prasidedant skausmams. Kūnas dar kurį laiką gali atrodyti gyvas, tačiau dvasia jau yra jį palikusi ir to skausmo nejaučia.
Mirties metu mums leidžiama pasirinkti – pasilikti žemėje, kol mūsų kūnai bus palaidoti, ar judėti pirmyn, kaip padariau aš, į tą lygmenį, iki kurio mūsų dvasia yra priaugusi. Aš supratau, kad yra išsivystymo laipsniai, ir kad mes visuomet nueisime į tą lygį kuriame jausimės patogiausiai.
Dauguma dvasių pasirenka trumpam pasilikti žemėje ir guosti savo mylimuosius. Šeimos nariai patiria daug didesnį liūdesį, negu atsiskyręs (mirusysis). Kartais, jeigu mylimas asmuo yra neviltyje, dvasios nori pasilikti ilgiau. Jos pasilieka padėti mylimojo dvasiai pasveikti.
Man taip pat buvo pasakyta, kad mūsų maldos gali padėti ir dvasinėms būtybėms, ir žemėje gyvenantiems asmenims. Jei yra pagrindo bijoti dėl mirusio asmens dvasios, arba yra priežastis manyti, kad jos perėjimas gali būti sunkus ir nepageidaujamas, mes galime melstis už ją ir suteikti jai dvasinę pagalbą.
Jie man sakė, kad svarbu įsigyti žinojimo apie dvasią, kol dar esame kūne, Juo daugiau įgysime žinojimo, tuo aukščiau kilsime ir greičiau tobulėsime ten. Dėl žinojimo ar tikėjimo stokos kai kurios dvasios yra tikros šios žemės kalinės. Kai kurie, mirę kaip ateistai arba buvę prisirišę prie pasaulio, prie turtų, kūniškų geidulių arba kitų žemiškų dalykų, sunkiai juda pirmyn ir ilgam lieka pririšti prie žemės. Jiems dažnai trūksta tikėjimo ar jėgos siekti toliau, o kai kuriais atvejais pažinti tą energiją ir šviesą, kurios traukia mus prie Dievo. Tos dvasios buvoja žemėje, kol išmoksta suprasti aukštesnę, jas supančią jėgą, ir išsilaisvinti iš žemės traukos. Kai prieš judant šviesos linkui buvau juodoje masėje, jutau tokių delsiančių dvasių buvimą. Tamsos meilėje ir šilumoje, gaudamos jos gydančią įtaką, tos dvasios buvoja ten tiek ilgai, kiek nori. Bet pagaliau jos išmoksta judėti pirmyn, atsiverdamos didesnei Dievo šilumai ir apsaugai.
Tačiau visame žinojime nėra nieko būtinesnio už Jėzaus Kristaus pažinimą. Man buvo pasakyta, kad Jis yra durys, per kurias mes visi grįžtame. Ar mokomės apie Jėzų Kristų čia, ar būdami dvasiomis, – galų gale privalome pripažinti Jį ir atsiduoti Jo meilei.
Mano draugai sode buvo kupini meilės, ir jie suprato, kad aš dar nenoriu grįžti, kad noriu daugiau pamatyti. Norėdami suteikti man malonumo, jie parodė man daug daugiau.


DAUGYBĖ PASAULIŲ

Mano atmintis dar labiau prasiplėtė, siekdama praeitį, ankstesnę už mūsų žemės sukūrimą. Atsiminiau, kad Dievas buvo kūrėjas daugelio pasaulių, galaktikų ir sferų, pranokstančių mūsų supratimą, ir panorau jas pamatyti. Kilus norui, mano mintys suteikė man jėgų, ir aš išskridau iš sodo, lydima tuo metu dviejų skirtingų šviesos būtybių, kurios tapo mano vadovais. Mūsų dvasiniai kūnai nusklendė nuo mano draugų į erdvės juodumą.
Mūsų greitis augo, ir aš jutau skrydžio malonumą. Galėjau daryti ką tik norėjau, nuvykti ten, kur tik geidžiau, judėti greitai – neįtikėtinai greitai – ar pamažu. Aš pamilau tą laisvę. Įžengiau į erdvės begalybę ir supratau, kad tai nėra tuštuma. Ji buvo pilna dvasios ir šviesos. Buvo jaučiamas Dievo Dvasios buvimas. Girdėjau švelnų, malonų garsą, tolimą, bet paguodžiantį garsą, kuris pripildė mane laimės. Tai buvo tonas, panašus į muzikos garsą, bet buvo universalus ir atrodė, kad jis pripildė visą mane supančią erdvę. Jis buvo lydimas kito, skirtingo aukščio tono, ir netrukus pastebėjau kažką panašaus į melodiją – didžiulę, kosminę giesmę, kuri ramino ir guodė mane. Garsai sukeldavo švelnią vibraciją, ir kai jie palietė mane žinojau, kad jie yra gydantys. Žinojau, kad kiekvienas, paliestas tų garsų, pajus sveikimą. Jie buvo panašūs į dvasinį balzamą, meilės išraišką, gydančią sužeistas dvasias. Iš savo palydovų, keliaujančių kartu, sužinojau, kad ne visi muzikos garsai yra gydantys – kai kurie gali sukelti mumyse neigiamą emocinę reakciją. Dabar supratau, kad būnant žemėje, Šėtonas naudodavo tuos negatyvius garsus muzikoje, kuri tikrai sukeldavo negalią mano prote ir kūne.
Kai kurios vėlesnės detalės buvo ištrintos iš mano atminties, bet daug įspūdžių išliko. Man atrodė, kad keliavau savaites, net mėnesius, aplankydama daug Dievo kūrinių. Keliaudama visą laiką jutau guodžiančios Dievo meilės buvimą. Aš jutau, kad sugrįžau į savo gimtą aplinką ir dariau tik tai, kas buvo natūralu. Keliavau į daugelį kitų pasaulių – žemių, panašių į mūsų, tačiau garbingesnių, pilnų mylinčių, išmintingų žmonių. Mes visi esame Dievo vaikai, gyvenantys beribėje erdvėje. Keliavau į toliausius tolius, žinodama, kad žvaigždės, kurias mačiau, nėra matomos iš Žemės, mačiau galaktikas ir keliavau į jas lengvai ir beveik akimirksnio greičiu, aplankydama jų pasaulius, sutikdama Dievo vaikus – mūsų dvasinius brolius ir seseris. Ir visa tai buvo pažadinti prisiminimai. Žinojau, kad esu buvusi tose vietose anksčiau.
Daug vėliau, kai sugrįžau į savo mirtingą kūną, jaučiausi apvilta, negalėdama prisiminti tos patirties detalių, tačiau ilgainiui supratau, kad tos užmaršties reikėjo mano pačios labui. Jei galėčiau prisiminti tuos nuostabius ir tobulus pasaulius, kuriuos mačiau, būčiau nuolat nusivylusi ir neatlikčiau man Dievo duotos užduoties. Mano nuotaika iš nusivylimo pasikeitė į garbinimo ir gilaus dėkingumo už tą patirtį jausmą. Dievas neprivalėjo parodyti man kitų pasaulių, ir Jis neprivalėjo leisti man ką nors apie juos atsiminti. Tačiau savo gailestingume Jis yra man daug davęs. Aš mačiau pasaulius, kurių mūsų galingiausi teleskopai niekada nepajėgs pamatyti, ir pažinau ten esančią meilę.


KŪNO PASIRINKIMAS

Grįžusi į sodą vėl sutikau savo ankstesniuosius palydovus. Tuose pasauliuose, kur pabuvojau, mačiau žmones, darančius pažangą, dirbančius ta linkme, kad taptų kuo panašesni į mūsų Tėvą. Ir aš susirūpinau mūsų išsivystymu žemėje. Kaip mes augame ir tobulėjame? – paklausiau.
Mano palydovai buvo patenkinti mano klausimu, ir jie paėmė mane į tą vietą, kur daug dvasių ruošėsi gyvenimui Žemėje. Tai buvo subrendusios dvasios, visos savo patirties metu, aš nemačiau nė vienos vaikiškos dvasios. Suvokiau, kad tos dvasios troško ateiti į žemę. Jos žiūrėjo į gyvenimą žemėje, kaip į mokyklą, kur galėtų išmokti daug dalykų ir išvystyti savybes, kurių joms trūksta. Man buvo pasakyta, kad mes visi trokštame čionai ateiti, kad iš tikrųjų galėtume augti, esame pasirinkę daugelį savo silpnybių ir sunkių padėčių savo gyvenimuose. Aš taip pat supratau, kad kartais mums būdavo duodamos silpnybės, kurios skirtos mūsų gerui. Taigi Viešpats duoda mums dovanų ir talentų pagal savo valią. Niekuomet nereikia lyginti savo talentų ir silpnybių su kitų (žmonių). Kiekvienas turime tai, ko mums reikia, –esame unikalūs. Dvasinių dovanų ar silpnybių lygiavertiškumas nėra svarbus.
Staiga prieš ir žemiau manęs esanti erdvė susivyniojo tarsi popieriaus lapas, lyg būtų atidarytas langas, ir aš pamačiau žemę. Regėjau abu – ir fizinį, ir dvasinį – pasaulius. Suvokiau, kad dalis teisiųjų dvasių, mūsų Dangaus Tėvo vaikų, nepasirinko galimybės ateiti į žemę. Jos pasirinko būvį su Dievu esančių dvasių, kurios, kaip angelai, sargai saugojo žemėje gyvenančius žmones. Taip pat supratau, kad yra kita angelų rūšis – vadinamieji „karingieji“ angelai. Man buvo parodyta, kad jų tikslas yra kovoti už mus prieš Šėtoną ir jo angelus. Nors kiekvienas turime mus saugančius globėjus, dvasias, kurios mums padeda, tačiau būna atvejų, kai mūsų apsaugai reikalingi „karingieji“ angelai. Supratau, kad mums padėti jie gali per maldą. Mačiau, kad jie yra labai stiprūs, aukšti vyrai su nuostabiai aplink juos švytinčia aureole. Tai yra didingos dvasios. Vien tik žiūrėdama į jas supratau, kad kovoti prieš jas būtų beprasmiška. Jie buvo apsirengę kaip tikri kariai, su šalmais ir šarvais, ir mačiau, kad jie judėjo daug greičiau už kitus angelus.
Tačiau labiausiai juos iš kitų išskiria galbūt jų pasitikėjimo aura. Jie buvo visiškai užtikrinti savo galia. Joks blogis negalėjo jiems pakenkti, ir jie tai žinojo. Kai jie staiga išskubėjo vykdyti kažkokios užduoties (kuri nebuvo man apreikšta), buvau sujaudinta jų sutelktos išvaizdos, – jie suprato savo misijos svarbą ir žinojo, ir aš žinojau, kad jie negrįš, kol ji nebus įvykdyta.
Šėtonas nori mus užvaldyti, ir kai jis panaudoja savo galią prieš vieną iš mūsų, tam asmeniui reikalinga ypatinga pagalba.
Mes visuomet esame saugomi, pavyzdžiui, tuo, kad Šėtonas negali skaityti mūsų minčių. Tačiau jis gali skaityti mūsų veido išraišką, o tai gali būti beveik tas pat, kas skaityti mintis. Mūsų aura, mūsų veido išraiška parodo mūsų sielos jausmus ir emocijas. Dievas tai mato, angelai tai mato ir Šėtonas tai mato. Net labai jautrūs žmonės čia (Žemėje) gali tai matyti.
Mes galime patys saugoti save, sekdami savo mintis, leisdami Kristaus šviesai įžengti į mūsų gyvenimą. Jei tai darysime, Kristaus šviesa spindės per mus ir tai tikrai atsispindės mūsų veide.
Kai tai supratau, vėl pamačiau dvasias, kurios dar nebuvo gyvenusios žemėje, – mačiau kai kurias iš jų, sklandančias virš mirtingųjų žmonių. Aš mačiau vieną vyro dvasią, mėginančią sujungti mirtingąjį vyrą ir moterį – savo būsimuosius tėvus. Vyras ir moteris, atrodo, norėjo išsiskirti, ir jiems labai sunkiai sekėsi bendrauti tarpusavyje. Ta vyro dvasia jungė juos, kalbėjo jiems, mėgindama įtikinti juos eiti kartu. Kitos dvasios buvo susirūpinusios, matydamos jos sunkumus, ir įsijungė į šį reikalą, – keletas iš jų mėgino „sujungti" tuos du jaunus žmones.
Man buvo pasakyta, kad dvasiniame pasaulyje mes buvome surišti draugystės ryšiais su kai kuriais dvasios broliais ar seserimis – mes juos jaučiame ypač artimai. Mano palydovai paaiškino, kad mes buvome susitarę su tomis dvasiomis ateiti į žemę kaip šeima ar draugai. Tas dvasinis ryšys buvo meilės pasekmė, kurią mes išugdėme vienas kitam, būdami visą amžinybę kartu. Mes taip pat pasirenkame ateiti į Žemę su kai kuriais kitais – dėl užduoties, kurią turime atlikti. Kai kurie iš mūsų norėjo susijungti, kad pakeistų tam tikrus dalykus Žemėje. Geriausiai tai padaryti galėjome per pasirinktus tėvus ar kitus asmenis. Kai kurie iš mūsų, norėjo tik sustiprinti jau pradėtą darbą ir ruošti kelią kitiems, ateisiantiems. Mes supratome tą įtaką, kurią turėsime vienas kitam šiame gyvenime, ir fizines bei būdo savybes, kurias gausime gimdami savo šeimose. Mums buvo žinomas mūsų mirtingų kūnų genetinis kodas ir specifiniai fiziniai bruožai, kuriuos įgysime. Mes norėjome ir mums to reikėjo.
Mes supratome, kad naujų mūsų kūnų ląstelės turės atmintį. Tai buvo man visiškai nauja. Sužinojau, kad visos mintys ir mūsų gyvenimo patyrimai yra įrašomi mūsų pasąmonėje. Jie taip pat yra registruojami mūsų ląstelėse. Kiekvienoje ląstelėje yra įspaustas ne tik genetinis kodas, bet ir kiekviena patirtis, kurią kada nors esame turėję. Toliau supratau, kad tokia atmintis yra perduodama per genetinį kodą ir mūsų vaikams. Ta atmintis šeimose turi įtakos daugeliui paveldimų bruožų, tokių kaip įvairūs polinkiai, baimės, stiprybė ir panašiai. Taip pat sužinojau, kad negyvename pakartoto gyvenimo šioje žemėje (nepersikūnijame), – kai mums atrodo, kad „prisimename“ praėjusį gyvenimą, iš tikrųjų, mes atgaiviname prisiminimus, esančius mūsų ląstelėse.
Mačiau, kad mes supratome visus mūsų sudėtingo gyvenimo fiziniame pasaulyje iššūkius, priimdami šias aplinkybes, ir buvome su jomis supažindinti.
Mums taip pat buvo duotos dvasinės savybės, kurių reikės mūsų misijai, – daugelis iš jų specialiai skirtos mūsų poreikiams.
Mūsų tėvai turėjo savąsias dvasines savybes, kai kurios iš jų galėjo būti perduotos mums, ir mes stebėjome, kaip jie naudoja savo gabumus. Bręsdami įgyjame kitų savybių. Įsigiję savąjį dvasinių priemonių rinkinį, mes galime toliau mokytis, kaip panaudoti tuos gabumus, arba galime apsispręsti visai jų nenaudoti. Nežiūrint koks būtų mūsų amžius, mes galime stengtis įsigyti naujų dvasinių savybių, kurios mums padėtų įprastose ar naujose aplinkybėse. Visuomet yra pasirinkimas. Supratau, kad mes visuomet turime teigiamų savybių, tinkamų sau padėti, tačiau galime jų neatpažinti ar neišmokti jomis naudotis. Todėl privalome žvelgti į save. Reikia pasitikėti savo galimybėmis, – teisingos dvasinės priemonės yra visuomet mums paruoštos.
Pažiūrėjus į dvasias, mėginusias sujungti tuos du jaunus žmones, mano dėmesys nukrypo į kitas dvasias, besiruošiančias ateiti į žemę. Viena ypatingai tviskanti ir energinga dvasia buvo kaip tik beįžengianti į savo motinos gimdą, į šį pasaulį ji buvo pasirengusi ateiti su protiniais trūkumais. Ji buvo labai susijaudinusi dėl šios galimybės ir žinojo, kokį išsivystymą (augimą) tuo pasieks ji ir jos tėvai. Jie visi trys jau seniai buvo susiję tarpusavyje, ir iš anksto planavo šį atvejį. Ji pasirinko pradėti savo mirtingą gyvenimą savo kūno prasidėjimo momentu, – regėjau, kaip jos dvasia įėjo į gimdą ir į naujai pradėtą gyvybę. Ji labai norėjo pajusti didelę savo mirtingų tėvų meilę.
Sužinojau, kad dvasios gali pasirinkti įžengti į savo motinos kūną bet kada nėštumo metu. Ten patekusios, jos tuojau pradeda jausti mirtingumą. Man buvo išaiškinta, kad abortas prieštarauja prigimčiai. Dvasia, ateinanti į tą kūną, patiria atstūmimo jausmą ir liūdesį. Ji žino, kad tas kūnas turėjo būti jos, nesvarbu ar jis yra pradėtas nesantuokiniame ryšyje, ar yra pažeistas, ar pajėgus išgyventi vos keletą valandų. Tačiau dvasia gailisi savo motinos, žinodama, kad ji padarė sprendimą, remdamasi turėtu supratimu.
Mačiau daug dvasių, kurios buvo atėjusios į Žemę tik trumpam, gyventi kūne tik keletą valandų ar dienų po gimimo. Jos buvo patenkintos, kaip ir kitos, žinodamos, kad savo tikslą įvykdė. Aš supratau, kad jų mirtis buvo apspręsta prieš jų gimimą, – kaip ir mūsų visų. Toms dvasioms nereikėjo tobulinimosi, kuriam reikia ilgesnio gyvenimo, – jų mirtis paskatino jų tėvų augimą. Liūdesys tokiu atveju yra stiprus, bet trumpas. Po to, kai vėl susijungiame, visi skausmai dingsta, ir jaučiamas tik džiaugsmas dėl mūsų tobulėjimo ir buvimo drauge.
Buvau nustebinta ta daugybe planų ir sprendimų, padarytų kitų labui. Mes visi norėjome pasiaukoti dėl kitų. Viskas yra daroma dvasios augimui – visi patyrimai, visos dovanos ir silpnybės yra skirti mūsų augimui. Medžiaginiai šio pasaulio dalykai nedaug teturi vertės mums ten – beveik visiškai nieko. Į viską reikia žiūrėti dvasios akimis.
Kiekvienam iš mūsų buvo nustatytas laikas pilnai įvykdyti savąjį žemiškąjį pašaukimą. Kai kurios sielos ateina tik tam, kad gimdamos duotų kitiems patyrimo, ir tada greitai išeina iš šio pasaulio. Kai kurios, kad pasiektų savo tikslą, padarytų gera kitiems ar surastų progų tarnauti, gyvena ilgą amžių. Kai kurios ateina, kad būtų vadai, pasekėjai, kariai, turtingi ar vargšai. Jų atėjimo tikslas yra sudaryti aplinkybes ar giminystės ryšius, kurios leistų mums išmokti mylėti. Viskas, kas buvo duota mūsų kelyje, turėjo vesti mus į svarbiausią tikslą. Mes buvome bandomi sudėtingose aplinkybėse, kad paaiškėtų, kaip vykdome svarbiausią įsakymą – mylėti vienas kitą. Gyvendami šioje žemėje, esame tarpusavyje surišti, sujungti vienam aukščiausiam tikslui – išmokti mylėti vienas kitą.
Žiūrėdama šį ankstesnės egzistencijos vaizdą, stebėjausi kiekvienos sielos grožiu ir garbe. Žinojau, kad buvau ten anksčiau, kad kiekvienas iš mūsų buvo, ir kad visi buvome pripildyti šviesa ir grožiu.
Tada man kilo mintis, kurią noriu pasakyti visiems: Jei galėtumėte pamatyti save prieš gimimą, jūs nustebtumėte dėl savo išminties (inteligencijos) ir garbės. Gimimas yra miegas ir užmarštis.


GIRTAS VYRAS

Atėjimas į Žemę daug kuo panašus į universiteto ir studijų kurso pasirinkimą. Visi mes esame skirtinguose dvasinio išsivystymo lygiuose ir ateiname čia į padėtį, geriausiai atitinkančią mūsų dvasinius poreikius. Kai mes teisiame kitus dėl jų kalčių ar trūkumų, rodome panašų trūkumą savyje. Žemėje neturime tokio žinojimo, kad galėtume tiksliai vertinti žmones.
Tarsi iliustruodamas tą principą, dangus susivyniojo, ir aš vėl išvydau žemę. Tuo metu mano regėjimas susitelkė į didelio miesto gatvės kampą. Ten ant šaligatvio, netoli vieno pastato, pamačiau gulintį girtą vyrą. Vienas iš mano palydovų paklausė: „Ką tu matai?“
„Na, girtą apkiautėlį, gulintį savo baloje“, – atsakiau nesuprasdama, kodėl aš turiu tai matyti.
Mano vadovai susijaudino. Jie tarė: „Dabar mes tau parodysime, kas jis iš tikrųjų yra“. Jo dvasia buvo man atidengta, ir aš pamačiau puikų, pilną šviesos vyrą. Meilė kilo iš jo būtybės, ir aš supratau, kad jis yra didžiai vertinamas danguje. Ši didi būtybė atėjo į žemę kaip mokytojas padėti savo draugui, su kuriuo jis buvo dvasiškai susijęs.
Jo draugas buvo žymus advokatas, kuris turėjo savo kontorą už keleto pastatų nuo to kampo. Nors girtasis dabar visai neprisiminė to susitarimo su savo draugu, jo tikslas buvo priminti jam apie kitų vargus. Supratau, kad advokatas iš prigimties buvo gailestingas, bet girtojo vaizdas paragins jį daugiau padaryti tiems, kuriems reikėjo jo pagalbos. Aš žinojau, kad jie pamatys vienas kitą, ir advokatas pažins girtojo dvasią – dvasinį žmogų šiame vyre – ir bus paragintas padaryti daug gero. Jie niekuomet čia neatsimins savo sutartų vaidmenų, tačiau jų misija bus pilnai įvykdyta. Girtasis pašventė savo laiką žemėje kitų labui. Jo išsivystymas tęsis ir kiti dalykai, kurių gali prireikti jo pažangai, bus jam suteikti vėliau.
Prisiminiau, kad aš taip pat esu sutikusi žmonių, kurie atrodė man artimi. Pirmą kartą juos sutikusi, tuojau pajutau artumą, lyg būčiau juos pažinojusi, bet nesupratau kodėl. Dabar žinojau, kad jie ne be priežasties buvo pasiųsti į mano gyvenimo kelią. Jie visuomet buvo skirti specialiai man.
Palydovai, nutraukdami mano mintis, vėl prabilo ir pasakė: kadangi man trūksta aiškaus žinojimo, aš niekuomet neturėčiau teisti kitų. Tie, kurie praėjo pro girtąjį ant kampo, negalėjo pastebėti kilnios dvasios jame ir teisė jį pagal išorinę išvaizdą. Aš buvau kalta dėl tokio pobūdžio smerkimo: tyliai teisiau kitus pagal jų turtą ar išorinius gabumus. Dabar mačiau, kad buvau neteisi, kad neturėjau supratimo, koks iš tikrųjų buvo jų gyvenimas, ar, kas dar svarbiau, kokia iš tikrųjų buvo jų dvasia.
Man taip pat atėjo mintis iš Šv. Rašto: Nes jūs visuomet turite vargšų ir, kada tik panorėję, galite jiems daryti gera. Bet mane vis tiek jaudino mintis: „Kodėl pas mus yra vargšų? Kodėl Viešpats negali aprūpinti kiekvieną? Kodėl Jis negali tiesiogiai paraginti advokatą pasidalinti savo pinigais su kitais?“ Vadovai vėl įsiterpė į mano mintis ir tarė: „Tai yra tarp jūsų vaikštantys angelai, kurių jūs neatpažįstate“. Aš nustebau. Tada vadovai padėjo man suprasti. Mes visi turime vargų, ne tik vargšai. Mes visi dvasios pasaulyje pasižadėjome padėti vienas kitam, bet vangiai tesime susitarimus, padarytus taip seniai. Todėl Viešpats siunčia angelus, kad mus paragintų, kad padėtų likti ištikimiems savo įsipareigojimams. Jis nenori mūsų versti, bet Jis gali mus paraginti. Mes nežinome, kas tos būtybės yra – jos atrodo, kaip ir visos kitos – bet būna yra su mumis dažniau, negu mes manome.
Nesijaučiau išpeikta, bet žinojau, kad visiškai nesupratau ir neįvertinau Viešpaties pagalbos mums čia. Jis nori suteikti mums visokeriopą pagalbą, kokią tik gali, neįsikišdamas į mūsų asmeninę veiklą ir laisvą valią. Mes privalome noriai padėti vienas kitam. Privalome noriai suprasti, kad vargšas yra tiek pat vertas mūsų pagarbos, kaip ir turtingas. Mes privalome noriai priimti visus kitus, net tuos, kurie nuo mūsų skiriasi. Visi yra verti mūsų meilės ir gerumo. Neturime teisės būti nepakantūs ar pikti, ar sakyti „nusibodo“. Mes neturime teisės žiūrėti iš aukšto į kitus ar teisti juos savo širdyse. Vienintelis dalykas, kurį mes galime pasiimti su savimi iš šio gyvenimo, yra gėris, padarytas kitiems. Regėjau, kad visi geri mūsų darbai ir nuoširdūs žodžiai grįš atgal, kad palaimintų mus šimteriopai, pasibaigus šiam gyvenimui. Mūsų jėga yra mūsų gailestingume.
Mano palydovai ir aš minutę tylėjome. Girtas vyras buvo dingęs iš mūsų akiračio. Mano siela buvo pripildyta supratimo ir meilės. O, kad aš galėčiau padėti kitiems, kaip tas girtasis nori padėti savo draugui. O, kad galėčiau būti palaima kitiems šioje žemėje. Mano siela atspindėjo galutinę išvadą: mūsų jėga yra mūsų gailestingume.


MALDA

Tapau nuolanki, sužinojusi apie žmoniją, apie kiekvienos sielos dangišką vertę. Troškau daugiau šviesos ir žinojimo. Dangus vėl susivyniojo, kaip popieriaus lapas, ir aš išvydau žemės rutulį, besisukantį erdvėje. Mačiau daug šviesų, šaunančių nuo žemės aukštyn lyg švyturiai. Kai kurie buvo labai platūs ir kilo į dangų kaip šviesūs lazerio spinduliai. Kiti panešėjo į smulkias, nedideles švieseles, o kai kurie vos vos žėrėjo. Nustebau, kai man pasakė, kad tie šviesos spinduliai yra žmonių maldos žemėje.
Mačiau angelus, skubančius atsiliepti į maldas. Jie buvo pasiruošę suteikti mums kiek įmanoma daugiau pagalbos. Taip darbuodamiesi, jie skriejo tiksliai nuo vieno asmens prie kito, nuo prašytojo prie prašytojo, ir jų darbas pripildė juos meile ir džiaugsmu, Jiems buvo gera mums padėti, o ypač jie džiaugėsi, kai kas nors meldėsi pakankamai nuoširdžiai ir su tikėjimu, tuo suteikdami galimybę atsakyti tuojau pat. Jie visada pirmiausia atsakydavo į ryškesnes, šviesesnes maldas, o tada kiekvienam prašytojui iš eilės, kol atsiliepdavo visiems. Tačiau pastebėjau, kad nenuoširdžiose, besikartojančiose maldose yra mažai arba visai nėra šviesos, ir, neturėdamos jokios jėgos, daugelis iš jų nebūna išklausomos.
Man buvo aiškiai pasakyta, kad visos prašymo maldos būna išklausomos ir į jas atsakoma. Jei turime svarbų reikalą ar kai meldžiamės už kitus žmones, spinduliai kyla tiesiai nuo mūsų ir yra tuojau pat matomi. Man taip pat buvo pasakyta, kad nėra galingesnės maldos, kaip motinos malda už savo vaikus. Tai yra gryniausios maldos dėl jų stipraus troškimo arba kartais dėl nevilties jausmo. Motina turi galimybes atiduoti savo širdį savo vaikams ir galingai už juos maldauti Dievą. Tačiau ir mes visi galime savo maldomis pasiekti Dievą.
Supratau, kad jei kartą mūsų troškimų maldos yra išsakytos, privalome leisti joms kilti ir tikėti Dievo galia atsakyti į jas. Jis visada žino mūsų reikalus ir tik laukia pakvietimo mums padėti. Jis turi visą galią mums padėti, bet Jį suriša Jo paties įstatymai ir mūsų valia. Mes turime prašyti, kad Jo valia taptų mūsų valia. Turime Juo pasitikėti. Jei prašėme su nuoširdžiu troškimu, niekuo neabejokime, – gausime.
Mūsų maldos už kitus turi didelę jėgą, bet gali būti išklausytos tik tiek, kiek jos nepažeidžia kito žmogaus laisvos valios ar nekenkia kitų reikalams. Dievas riboja save, kad leistų mums patiems veikti, bet Jis taip pat noriai padeda bet kokiu įmanomu būdu. Jei mūsų draugų tikėjimas yra silpnas, mūsų dvasios jėga gali juos pakelti, jei jie serga, mūsų tikėjimo maldos neretai gali suteikti jiems stiprybės išgyti, išskyrus, jei jų liga yra paskirta kaip augimo priemonė. Jei atrodo, kad mirtis artinasi, mes visuomet privalome atsiminti ir prašyti, kad įvyktų Dievo valia. Prašydami, kad būtinai pasveiktų, galime pakenkti asmenims, kuriems atėjo laikas išeiti, nes sukursime juose paskirties konfliktą. Mūsų pagalbos kitiems galimybės yra didžiulės. Galime padaryti daug daugiau gero savo šeimoms, draugams ar kitiems, nei kada nors esame įsivaizdavę.
Gyvenant Žemėje, malda man atrodė tokia paprasta – per daug paprasta. Visuomet galvojau, kad malda yra valandų pratybos. Galvojau, kad mes turime „klibinti“ Viešpatį ir tęsti Jo „klibinimą“, kol kas nors neatsitiks. Aš turėjau savo sistemą. Pradėdavau prašydama ko nors, ko mano nuomone man reikėjo. Jei negaudavau, panaudodavau papirkinėjimą, darydama užuominas, kad Jo pareiga man padėti. Jei ir tai negelbėdavo, pradėdavau su Juo derėtis, aukodama kai kuriuos klusnumo ar pasiaukojimo aktus, turėsiančius sužadinti Jo palankumą. Jei visa tai vis dar nepadėdavo, aš išreikšdavau savo pyktį. Nepaisant šios sistemos, mano maldos būdavo išklausomos daug rečiau, nei aš tikėjausi. Dabar supratau, kad mano maldos rodė mano abejojimą. Tie veiksmai buvo mano tikėjimo trūkumo išdava ir rėmėsi tik mano poreikių vertingumu. Aš abejojau, ar Jis buvo geras ar net pajėgus, ir net nebuvau tikra, ar Jis manęs klausosi. Visos šios abejonės sukūrė užtvarą tarp manęs ir Dievo.
Dabar supratau, kad Dievas ne tik girdi mūsų maldas, bet Jis gerai žino mūsų poreikius dar prieš tai, kai mes prašome. Regėjau, kad Jis ir Jo angelai noriai atsako į mūsų maldas. Suvokiau, kad jie laimingi tai darydami. Tačiau taip pat supratau, kad Dievo regėjimo horizontas toks, kurio mes niekuomet negalėsime įžvelgti. Jis regi mūsų amžiną praeitį ir ateitį, ir žino mūsų amžinus reikalus. Savo didžiulėje meilėje Jis atsako prašantiems pagal tą amžiną ir visažinančią perspektyvą. Jis tobulai atsako visiems prašantiems. Mačiau, kad man niekuomet nereikėjo kartoti savo prašymų, tarsi Jis negalėtų suprasti. Reikia tikėjimo ir kantrybės. Jis davė mums laisvą valią, ir kai Jį pakviečiame, mes leidžiame Jo valiai veikti mūsų gyvenime,
Aš taip pat supratau, kaip svarbu yra dėkoti Dievui už visa, ką gauname. Dėkingumas yra amžinoji dorybė. Juo daugiau dėkojame Dievui už palaimą, kurią gauname, tuo labiau atveriame kelią sekančioms palaimoms. Jo noras laiminti mus yra visa viršijantis. Jei atversime savo širdis ir protus Jo palaimai, – būsime perpildyti. Mes jausime Jo buvimą. Padėdami stokojantiems mes galime tapti panašūs į angelus. Maldoje ir tarnavime mūsų šviesa visuomet švies. Tarnavimas yra mūsų lempų aliejus, susidedantis iš užuojautos ir meilės.


VYRŲ PASITARIMAS

Mano palydovai ir aš dar buvome sode ir, kai vėl pamačiau savo aplinką, žemės regėjimas baigėsi. Jie vedė mane iš sodo į didelį pastatą. Kai įžengėme į jį, buvau nustebinta jo sandara ir nepaprastu grožiu. Pastatai ten yra tobuli – kiekviena linija ir kampas ar detalė yra sukurti tobulam visos statybos papildymui, sukeldami vientisumo ir išbaigtumo jausmą. Kiekvienas statinys, bet kuri kūryba yra meno kūrinys.
Buvau įvesta į kambarį, kuris buvo puikiai pastatytas ir įrengtas. Įėjusi pamačiau grupę vyrų, sėdinčių prie ilgosios inksto formos stalo pusės. Mane pastatė prieš juos įgaubtoje stalo dalyje. Vienas dalykas beveik iškart mane nustebino: čia buvo dvylika vyrų, bet nė vienos moters.
Kaip savarankiška mąstytoja Žemėje, aš buvau jautri moterų vaidmeniui pasaulyje. Rūpinausi jų lygybe bei pagarbiu elgesiu su jomis ir turėjau labai griežtą nuomonę apie jų sugebėjimą lenktyniauti su vyrais lygiomis sąlygomis daugelyje sričių. Būčiau galėjusi nepalankiai sureaguoti į tą vyrų pasitarimą, kuriame nebuvo moterų, bet buvau išmokyta naujo požiūrio į skirtingą vyro ir moters paskirtį. Tas supratimas atėjo jau anksčiau, stebint žemės kūrimą. Tada aš suvokiau skirtumą tarp Adomo ir Ievos. Man buvo parodyta, kad Adomas buvo labiau patenkintas savo padėtimi Sode, ir kad Ieva buvo neramesnė. Man buvo parodyta, kad ji taip atkakliai troško tapti motina, jog net buvo pasiruošusi rizikuoti mirtimi, kad tai įvyktų. Ieva ne visai pasidavė „gundymui“, nes ji sąmoningai apsisprendė įvykdyti sąlygas, reikalingas jos žengimui pirmyn, ir jos iniciatyva Adomas pagaliau dalyvavo „vaisiuje". Suvalgydami „vaisių“, jie „nuleido“ žmoniją į tokį medžiagiškumo lygį, kuris sudarė mums sąlygas turėti vaikų, bet taip pat ir mirti.
Mačiau Dievo Dvasią, plazdenančią virš Ievos, ir supratau, kad moterų vaidmuo pasaulyje visuomet bus neprilygstamas. Regėjau, kad jausmiška moterų prigimtis leido joms labiau atsiliepti į meilę ir leido Dievo Dvasiai ilsėtis virš jų. Aš supratau, kad jų, kaip motinų, pašaukimas iš tikrųjų suteikė joms ypatingą giminystę su Dievu kaip Kūrėju.
Taipogi supratau ir pavojų, kylantį moterims iš Šėtono. Suvokiau, kad jis naudos tą patį gundymo būdą pasaulyje, kurį jau buvo panaudojęs Sode. Jis, gundydamas moteris, mėgins sunaikinti šeimas ir per tai žmoniją. Tai mane nuliūdino, bet aš žinojau, kad tai tiesa. Jo planas atrodė aiškus: jis atakuos moteris per jų nekantrumą, panaudodamas jų jausmų stiprumą – tą patį jausmingumą, kuris davė Ievai jėgos veikti, kai Adomas buvo per daug patenkintas savo padėtimi. Supratau, kad jis puls santykius tarp vyro ir žmonos, atitolindamas juos vieną nuo kito, panaudodamas sekso viliones ir godumą, kad sunaikintų jų namus. Regėjau, kad vaikai bus pažeisti iširusiuose namuose ir kad moterys bus prislėgtos baimės ir galbūt kaltės – kaltės, matant iširusias savo šeimas ir baimę dėl ateities. Šėtonas tada gali panaudoti baimę ir kaltę, kad sunaikintų moteris ir joms Dievo paskirtą tikslą žemėje. Man buvo pasakyta, kad jeigu Šėtonas įveiks moteris, vyrai lengvai seks paskui jas. Taip aš pradėjau suvokti vyrų ir moterų vaidmenų skirtumus, supratau tų vaidmenų būtinumą ir grožį.
Dėka šio naujo požiūrio, aš nepasipiktinau, kad tarybą sudarė vieni vyrai. Priėmiau tą tiesą, kad jie turi savo vaidmenį, o aš savo. Vyrai spinduliavo meile man, ir aš iškart pasijutau taikoje su jais. Jie buvo kartu palinkę, kad pasitartų tarpusavyje. Tada vienas iš jų prabilo į mane. Jis pasakė, kad miriau per anksti ir turiu grįžti į Žemę. Jutau juos sakant, kad man svarbu grįžti į Žemę, kad aš turiu įvykdyti misiją, tačiau aš priešinausi savo širdyje. Čia buvo mano namai, ir jutau, kad niekas, ką jie besakytų, negalės manęs įtikinti palikti juos. Tie vyrai vėl pasitarė ir paklausė manęs, ar aš nenorėčiau peržvelgti savo gyvenimą. Prašymas skambėjo beveik kaip įsakymas. Aš svyravau; nė vienas nenori, kad jo mirtinga praeitis būtų peržvelgta šioje tyrumo ir meilės vietoje. Jie pasakė man, kad tai pamatyti man svarbu, – ir aš sutikau. Vienoje pusėje pasirodė šviesa, ir aš pajutau Išganytojo meilę šalia savęs.
Žengiau į kairę žiūrėti apžvalgos. Ji vyko toje vietoje, kur aš stovėjau. Mano gyvenimas pasirodė prieš mane tokiame pavidale, kurį galėtume pavadinti nepaprastai aiškia holograma, tik viskas vyko labai dideliu greičiu. Nustebau, kad galiu priimti tiek daug informacijos tokiu dideliu greičiu. Mano supratimas apėmė daug daugiau, negu aš atsiminiau apie kiekvieną įvykį savo gyvenime. Aš ne tik atgaminau kiekvieno momento savo jausmus, bet taip pat ir tai, ką kiti, greta esantieji, jautė. Patyriau jų jausmus ir mintis apie mane. Buvo momentų, kada dalykai man paaiškėjo nauju požiūriu.
„Taip, – sakiau sau, – O, taip! Dabar aš matau. Gerai, bet kas galėjo numatyti? Iš tikrųjų, tai reikšminga“. Tada aš išvydau nusivylimus, kuriuos kitiems sukėliau, ir susigūžiau, kai jų nusivylimo jausmas pripildė mane, dar pridedant ir savo pačios kaltę. Aš supratau visus kentėjimus, kuriuos sukėliau, ir jaučiau juos. Pradėjau drebėti. Mačiau, kiek daug liūdesio yra sukėlęs mano blogas charakteris, ir aš kentėjau tą liūdesį. Mačiau savo savimeilę, ir mano širdis šaukėsi paguodos. Kaip galėjau būti tokia nerūpestinga?
Tada, savo skausmo gelmėje, aš pajutau tų vyrų meilę, kuri mane užliejo. Jie žvelgė į mano gyvenimą su supratimu ir gailesčiu. Viskas, kas lietė mane, buvo priimta domėn – kaip aš buvau auklėjama, kokių dalykų buvau mokoma, skausmas, kurį man sukėlė kiti, galimybės, kurias turėjau ar neturėjau. Ir aš įsitikinau, kad taryba manęs neteisė. Aš pati save teisiau. Jų meilė ir gailestis buvo absoliutūs. Jų pagarba man niekuomet negalėjo sumažėti. Buvau ypatingai dėkinga už jų meilę, kai sekantis mano apžvalgos tarpsnis praslinko prieš mane.
Man buvo parodytas „bangavimo efektas“, kaip jie tai pavadino. Mačiau, kaip dažnai buvau neteisinga kitiems ir kaip dažnai jie, bendraudami su kitais, padarydavo panašią skriaudą. Ši grandinė tęsėsi nuo aukos prie aukos, panašiai kaip domino ratas, iki grįždavo į pradžią - į mane, įžeidėją. Bangos sklido ir grįždavo atgal. Aš buvau įžeidusi daug daugiau žmonių, negu žinojau; mano skausmas didėjo ir tapo nepakeliamas.
Išganytojas žengė į mane, kupinas dėmesio ir meilės. Jo dvasia suteikė man stiprybės, ir Jis pasakė, kad aš per daug kritiškai save teisiu. „Esi per daug griežta sau“, – sakė Jis, Tada Jis parodė man „bangavimo efekto“ atvirkščią pusę. Dabar mačiau save, atliekančią gerumo veiksmą, – paprastą nesavanaudiškumo aktą, ir regėjau, kad bangos vėl sklido. Draugė, kuriai aš buvau gera, taip pat buvo gera vienam savo draugui, – ir grandinė vėl pasikartojo. Aš mačiau, kaip meilė ir laimė augo kitų gyvenime dėka to paprasto gerumo veiksmo iš mano pusės. Mačiau didėjančią jų laimę, kuri veikė jų gyvenimą teigiamai, o kai kurių net reikšmingai. Aš jutau meilę, kurią jie jautė, jutau jų džiaugsmą. Ir tai priklausė nuo vieno paprasto gerumo veiksmo. Galinga mintis perskrodė mane ir aš ją vis kartojau ir kartojau mintyse: „Meilė iš tikrųjų yra vienintelis reikšmingas dalykas. Meilė iš tikrųjų yra vienintelis reikšmingas dalykas ir meilė yra džiaugsmas“. Aš prisiminiau Šv. Raštą, kur sakoma: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10), ir mano siela apsčiai prisipildė tuo džiaugsmu.
Viskas atrodė taip paprasta. Jei mes esame geri, – turėsime džiaugsmo. Ir manyje staiga kilo klausimas: „Kodėl aš anksčiau to nežinojau?“ Jėzus ar vienas iš vyrų man atsakė, ir tas atsakymas įstrigo manyje. Jis įėjo į giliausią mano sielos dalį, keisdamas visam laikui mano požiūrį į bandymus ir priešingumus: „Jums reikalingi ir neigiami, ir teigiami išgyvenimai žemėje. Prieš galėdami džiaugtis, jūs turite pažinti liūdesį“.
Visi mano išgyvenimai dabar įgavo naują prasmę. Aš supratau, kad jokios tikros klaidos savo gyvenime nepadariau. Kiekvienas pergyvenimas buvo man augimo priemonė. Kiekviena nelaiminga patirtis leisdavo man geriau pažinti save pačią, iki aš išmokau vengti tokių patyrimų. Taip pat suvokiau, kaip vis labiau sugebėjau padėti kitiems. Net regėjau, kad daugelį mano išgyvenimų organizavo angelai sargai. Kai kurie išgyvenimai buvo liūdni, kai kurie džiaugsmingi, bet visų jų tikslas buvo pakelti mane į aukštesnį žinojimo lygį. Mačiau, kad angelai sargai būdavo su manimi mano bandymuose, padėdami man visais galimais būdais. Kartais turėdavau daug angelų sargų, kartais mažai, priklausomai nuo mano poreikių. Savo gyvenimo peržiūroje mačiau, kad dažnai kartodavau tas pačias klaidas, vėl ir vėl atlikdama tuos pačius žalingus veiksmus, kol pagaliau išmokdavau pamoką. Bet taip pat mačiau, kad juo daugiau išmokdavau, tuo daugiau palankių galimybių man atsiverdavo. Ir jos iš tikrųjų buvo man atvertos. Man buvo parodyta, kad daugelis dalykų, kuriuos maniau padariusi pati, buvo įmanomi tik dėka dieviškos pagalbos.
Neigiama patirtis, kurią sukėlė apžvalga, netrukus pasikeitė į labai teigiamą. Mano požiūris į save buvo pakeistas, ir aš pamačiau savo nuodėmes bei trūkumus daugelio išmatavimų šviesoje. Taip, jos buvo sunkios man ir kitiems, bet jos buvo priemonės mokytis, pakeisti savo mąstymą ir elgesį. Supratau, kad atleistos nuodėmės yra išbraukiamos. Tai yra, jos būna tarsi uždengiamos nauju supratimu, nauja gyvenimo kryptimi. Tas naujas supratimas veda mane prie natūralaus nuodėmės atsisakymo. Nors nuodėmė yra išbraukiama, tačiau pamokomoji to patyrimo pusė išlieka. Tokiu būdu, atleistos nuodėmės padeda man augti ir didina mano sugebėjimą padėti kitiems.
Tas padidėjęs žinojimas suteikė man galimybes – man reikėjo nuoširdžiai atleisti sau. Ir aš supratau, kad atleidimas sau yra visų atleidimų pradžia. Jei aš nepajėgi atleisti sau, tada nepajėgsiu tikrai atleisti ir kitiems. O aš privalau kitiems atleisti. Ką atiduodu, yra tai, ką aš gaunu. Jei noriu, kad man būtų atleista, aš pati turiu atleisti. Aš taip pat mačiau, kad kitų elgesys, kurį labiausiai kritikuodavau ir mažiausiai atleisdavau, beveik visuomet buvo elgesio bruožas, kurį aš pati turėjau, ar bijojau turinti. Mane gąsdino kitų pavyzdžiai, atspindintys mano silpnybes.
Aš mačiau koks kenksmingas gali būti šio pasaulio daiktų geidimas. Visas tikras augimas vyksta dvasiškai, o pasaulio dalykai, tokie kaip turtas ir nesuvaldomi norai, slopina dvasią. Jie tampa mūsų dievais, pririšdami mus prie kūno, ir mes negalime patirti to augimo ir to džiaugsmo, kurių Dievas mums trokšta.
Tuo metu man vėl buvo pasakyta ne žodžiais, bet per supratimą, kad svarbiausias dalykas, kurį aš galiu atlikti gyvenime, tai mylėti kitus kaip save. Bet, kad galėčiau mylėti kitus kaip save, pirmiausia turėjau tikrai mylėti save, – mylėti Kristaus grožį ir šviesą, esančius manyje. Jis tai matė, o dabar aš turėjau ieškoti savyje, kad taip pat juos rasčiau. Tai buvo lyg įsakymas. Aš tuojau tai padariau ir išvydau, kad buvau nuslopinusi tikrąjį savo sielos grožį. Turėjau leisti vėl jam šviesti, kaip švietė kadaise.
Mano apžvalga baigėsi, ir vyrai sėdėjo tyloje, spinduliuodami visišką meilę man. Išganytojas buvo čia, savo šviesoje, šypsodamasis, patenkintas mano pažanga. Tada vyrai vėl pasitarė ir atsisuko į mane: „Tu nebaigei savo misijos Žemėje, – sakė jie, – Tu privalai grįžti atgal. Bet mes nenorime tavęs priversti; pasirinkimas yra tavo“.
Be svyravimų aš atsakiau: „Ne, ne, aš negaliu grįžti. Aš priklausau čia. Mano namai yra šie“. Aš buvau tvirta, žinodama, kad niekas niekada negali manęs priversti grįžti.
Vienas iš vyrų tarė taip pat tvirtai: „Tavo darbas yra nepabaigtas. Tau geriausia grįžti“.
Aš nenusileidau. Dar vaikas būdama, aš išmokau, kaip laimėti mūšį, ir dabar panaudojau visus tuos būdus. Kritau žemėn ir pradėjau verkti: „Aš nenoriu grįžti atgal, – dejavau, – ir niekas manęs neprivers! Aš esu čia, kur priklausau. Aš jau baigiau su Žeme!“
Jėzus stovėjo netoli manęs, iš dešinės pusės, visas spindėdamas savo brilijantine šviesa. Dabar Jis žengė į priekį, ir aš pajutau Jo dėmesį. Tačiau Jo dėmesyje buvo ir linksmumo. Jis vis tiek buvo patenkintas manimi, suprasdamas mano dvasios stovį, ir aš jutau Jo įsijautimą į mano norą pasilikti. Aš atsistojau, o Jis pasakė tarybai: „Parodykime jai jos užduotį“. Tada, atsigręždamas į mane, Jis tarė: „Tavo misija bus tau atskleista, kad galėtum priimti aiškesnį sprendimą. Bet po to tu turėsi apsispręsti. Jeigu tu grįši gyvenimui Žemėje, tavo misija ir daug kas, kas tau buvo parodyta, bus ištrinta iš tavo atminties“.
Aš nenoriai sutikau, ir mano misija buvo parodyta.
Po to aš žinojau, kad privalau grįžti. Nors labai nenorėjau palikti tą garbingą šviesos ir meilės pasaulį dėl šio vargano ir nepastovaus, bet mano pasiuntinybės svarbumas privertė mane grįžti. Tačiau pirmiausia aš išgavau pažadą iš visų dalyvaujančių asmenų, įskaitant ir Jėzų. Jie pažadėjo, kad tą pat akimirką, kai misija bus baigta, jie paims mane atgal į namus. Aš nenorėjau praleisti Žemėje nė minutės ilgiau, negu buvo reikalinga. Jie sutiko su mano sąlygomis ir ėmė ruoštis mano grįžimui.
Tada Išganytojas priėjo prie manęs ir pasidžiaugė mano sprendimu. Jis priminė man, kad grįžusi į Žemę aš neprisiminsiu to, kas susiję su mano užduotimi. „Kai tu būsi Žemėje, tu negalvosi, kokia yra tavo misija, – sakė Jis, – tai bus duota savo laiku“.
„O, kaip gerai Jis mane pažįsta!“ – pagalvojau. Aš žinojau, kad jei atsiminčiau savo misiją žemėje, ją įvykdyčiau taip greitai ir, tikriausiai, taip prastai, kaip tik galima.
Viskas įvyko pagal Išganytojo žodžius. Mano misijos detalės išsibraukė iš atminties. Net netiesioginio nurodymo neliko ir, keista, neturėjau jokio noro apie tai galvoti.
Žadėdamas paimti mane tą akimirką, kai mano misija bus įvykdyta, Viešpats ištarė žodžius, kurie tebeskamba mano ausyse: „Žemės dienos yra trumpos. Ten ilgai nebūsi, ir sugrįši čionai“.


LAIMINGO KELIO

Staiga tūkstančiai angelų apsupo mane. Jie buvo laimingi, kad aš apsisprendžiau grįžti. Girdėjau jų džiūgavimą, paramą ir meilę su padrąsinimu.
Apsižvalgius aplink, mano širdis tirpo nuo jų meilės man, o jie pradėjo giedoti. Tokios muzikos nesu girdėjusi savo gyvenime, neišskiriant net muzikos sode. Ji buvo didinga, puiki, garbinanti ir skirta specialiai man. Tai buvo nuostabu. Jie giedojo spontaniškai. Jų balsai buvo tyri, o kiekviena gaida aiški ir maloni. Neatsimenu, kokią giesmę jie giedojo, bet man buvo pasakyta, kad vėl girdėsiu juos giedant. Aš atvirai verkiau, gerdama jų meilę ir dangišką muziką – sunkiai patikėdama, kad tokia nereikšminga siela kaip manoji gali būti tokio didelio garbinimo centru. Ir aš žinojau, kad amžinybėje nė vienas nėra nereikšmingas. Kiekviena siela yra begaliniai vertinga. Kai mano dvasia prisipildė nusižeminimo ir dėkingumo, mačiau paskutinį regėjimą Žemėje.
Kai dangus susivyniojo kaip popieriaus lapas, aš išvydau Žemę ir daugybę žmonių. Mačiau juos, kovojančius dėl būvio, klystančius, patiriančius gerumą, mylinčius, liūdinčius dėl mirties, ir mačiau angelus, sklandančius virš jų. Angelai pažinojo žmones vardais ir atidžiai juos saugojo. Jie džiūgaudavo, kai buvo daroma gera, ir liūdėdavo dėl klaidų. Jie sklandė, norėdami padėti, suteikti nurodymus bei apsaugą. Suvokiau, kad mes iš tikrųjų galėtume pasikviesti tūkstančius angelų mums padėti, jei prašytume tikėdami. Aš regėjau, kad mes visi jų akyse esame lygūs: didūs ar menki, talentingi ar paliegę, vadai ar pasekėjai, šventi ar nusidėjėliai. Visi esame brangūs ir rūpestingai saugomi iš viršaus. Jų meilės mums niekuomet nestinga.
Regėjimas baigėsi, ir aš paskutinį kartą atidžiai apžvelgiau savo amžinuosius draugus, – dvi moteris, kurios man vadovavo, tris savo ištikimus angelus sargus ir daug kitų, kuriuos pažinau ir pamilau. Jie buvo puikūs, kilnūs, garbingi, ir aš žinojau, kad pamačiau tik jų sielų blykstelėjimą. Man buvo suteikta malonė pažvelgti tik į mažytį dangaus prieangį, tik į dalelę šios rojaus buveinės. Žinojimas, viršijantis mano giliausias svajones, buvojo ten ir širdyse tų, kurie ten gyveno. Planai, keliai ir tiesos laukia mūsų ten, – kai kas iš jų yra sena kaip amžinybė, o kai ką mes dar turime sukurti. Man buvo parodytas dangaus dalykų blykstelėjimas, ir aš visuomet branginsiu šią liepsnelę. Žinojau, kad dabar giedantys angelai, pripildantys mano širdį meile, bus paskutinis garbingas patyrimas tame pasaulyje. Jiems tęsiant savo meilės ir paramos išreiškimą man, pradėjau verkti. Aš leidausi namo.


MANO SUGRĮŽIMAS

Jokio „sudiev“ nebuvo ištarta. Aš tiesiog vėl atsiradau ligoninės palatoje. Durys buvo praviros, šviesa degė virš kriauklės, o lovoje po apklotu gulėjo mano kūnas. Kabojau ore, žiūrėjau žemyn į jį, ir manyje sukilo atstumiantis jausmas. Kūnas atrodė šaltas ir sunkus, priminė seną kombinezoną, vilktą per purvą ir suodžius. Palyginimui, aš jaučiausi taip, lyg ką tik buvus apsirengus ilgu, lengvu rūbu, dabar turėčiau apsivilkti tą sunkų, šaltą, nešvarų drabužį. Bet aš žinojau, kad turiu tai atlikti – esu pažadėjusi, – bet reikėjo paskubėti. Jei galvosiu apie tai nors sekundę ilgiau, aš neteksiu drąsos. Greitai mano dvasia įslydo atgal į kūną.
Mane varžąs kūno svoris ir šaltumas buvo pasibaisėtini. Aš pradėjau šokinėti jame, tartum stipri elektros srovė pulsuotų per mane. Vėl pajutau skausmą ir savo kūno ligą, ir tapau nepaguodžiamai prislėgta. Po dvasinės laisvės džiaugsmo vėl tapau kūno kaline.
Kai gulėjau kūne lyg sugauta, prie mano lovos vėl pasirodė trys mano seni draugai. Mano brangūs vienuoliai, man padedančios dvasios atėjo mane paguosti. Aš buvau tokia silpna, kad negalėjau pasveikinti jų taip, kaip norėjau. Jie buvo paskutinė atrama to grožio ir nekaltumo, kur esu buvusi, ir aš norėjau visa savo širdimi pasiekti juos ir padėkoti už jų meilę bei amžiną draugiškumą. Norėjau daug kartų pasakyti: „Aš myliu jus“. Bet galėjau tik žiūrėti ašarų pilnomis akimis ir tikėti, kad jie supranta.
Nebuvo reikalo kalbėti: jie viską suprato ir tylėdami stovėjo greta manęs, žiūrėdami man į akis, spinduliuodami savo meile, pripildydami mane dvasios, nugalinčios visą skausmą. Keletą brangių sekundžių mes žiūrėjome vieni kitiems į akis ir bendravome širdimis. Tuo metu jie pasakė man žinią, kurią aš visuomet branginsiu kaip šventą amžinos mūsų draugystės ženklą. Jų žodžiai ir jų buvimas suteikė man daug paguodos. Aš žinojau, kad jie žinojo ne tik mano jausmus, bet ir naujo mano gyvenimo kelią ir skausmą, kurį iškentėsiu dėl jų meilės netekimo, žinojo žemės gyvenimo nusivylimus bei ateities kelionės sunkumus. Jie buvo patenkinti mano apsisprendimu grįžti atgal į Žemę. Aš padariau teisingą pasirinkimą. „Bet dabar, – sakė jie, – pailsėk valandėlę“. Ir jie pasiuntė man taikų ir raminantį jausmą. Aš jutau, kaip jis užliejo mane, ir tuojau mane apėmė gilus ir gydantis miegas. Kai migau, grožis ir meilė apsupo mane.
Nežinau, kaip ilgai miegojau. Kai vėl atmerkiau akis, buvo antra valanda. Buvo jau daugiau nei keturios valandos po mano mirties. Kiek laiko praleidau dvasios pasaulyje, aš nežinojau, bet keturios valandos neatrodė pakankamai ilgas laikas visam tam, kas atsitiko su manimi. Nežinojau, ar buvo imtasi kokių nors medicinos priemonių mane atgaivinti, ar buvo kas nors įėjęs manęs pažiūrėti. Dabar jaučiausi pailsėjusi, bet dar negalėjau išsivaduoti iš savo gilios depresijos. Tada pradėjau atgaivinti savo patirtį, viską apmąstydama, ir buvau pripildyta nuostabos, kad aš tikrai susitikau su pasaulio Išganytoju ir buvau Jo rankose. Aš pasijutau stipresnė, kai apmąsčiau žinias, gautas Jo akivaizdoje, ir žinojau, kad Jo šviesa visuomet suteiks man jėgų ir nusiraminimo sunkiose valandose.
Buvau jau beveik užmerkusi akis ir pasiruošusi užmigti, kai išgirdau judėjimą prie durų. Pamėginau pasikelti ant alkūnių, kad geriau įsižiūrėčiau, ir pamačiau sutvėrimą, įkišantį galvą. Aš išsigandau. Tada pasirodė kitas. Jie buvo labai baisios ir keistos išvaizdos, kokią tik įmanoma įsivaizduoti. Penketas jų žengė pro duris, – aš sustingau iš baimės. Jie pasirodė esantys pusiau žmonės, pusiau gyvuliai – žemos, raumeningos būtybės su ilgais nagais ir laukiniais, nors žmogiškais, veidais. Jie artėjo prie manęs urgzdami, burbėdami ir šnypšdami. Jie buvo pilni neapykantos, ir aš žinojau, kad jie nori mane nužudyti. Mėginau šaukti, bet buvau per silpna ir visai sustingusi iš baimės. Buvau bejėgė, kai jie įėjo vidun ir sustojo už penkių ar šešių pėdų (maždaug 1,5 metro) nuo lovos.
Staiga didžiulis šviesos bokštas, panašus į stiklinį, nusileido virš manęs, ir sutvėrimai puolė priekin, matyt norėdami išsiaiškinti jo grėsmę jiems. Bokštas apsaugojo mane, jie puolė jį, mėgino ant jo užlipti ir geriau įsitaisyti. Bet bokštas buvo per aukštas užlipti, ir jie labai nusivylė. Jie rėkė ir keikėsi, šnypštė ir pradėjo spjaudytis. Buvau persigandusi, jausdama mindžiojant mano lovą. Sutvėrimai buvo užsispyrę, ir aš nežinojau, ar bokštas pajėgs atlaikyti. Aš net nežinojau, kas čia vyksta.
Kai galvojau, kad daugiau neištversiu, ir mano baimė, atrodė, visai nugali mane, trys karštai mylimi mano angelai, vienuoliai vėl įžengė į kambarį, ir sutvėrimai spruko. Angelai patarė nebijoti, nes esu apsaugota. Jie pasakė, kad velnias buvo labai įpykęs dėl mano apsisprendimo grįžti į žemę, ir kad jis pasiuntė tuos galingus demonus mane sunaikinti. Jie paaiškino, kad bokštas saugos mane.


... Trumpai apie Betės misiją

Dar tebegyvendama ką tik patirtais įspūdžiais, Betė savo palatoje išvydo regėjimą. Palatoje atsirado maža, maždaug trejų metukų mergytė ir jos vyras Džou. Mergytė buvo linksma, žaidė, sukiojosi, šoko, o Džou sėdėjo ant kėdės, užkėlęs koją ant kojos. Mergytė priėjo prie Džou, padavė jam savo rankeles, viena koja atsistojo ant atkištos Džou pėdos, o kitą koją kaip balerina ištiesė atgal. Netrukus regėjimas išnyko. Tik gerokai vėliau Betė suprato, kad tai buvo ženklas apie jos misiją, dėl kurios ji ir sugrįžo.
Pasveikusi Betė sugrįžo namo. Gyvenimas tekėjo sava vaga, bet susilaukti norimo vaikučio jie jau nebegalėjo. Praėjo nemažai laiko, ir netikėtai socialinė tarnyba paprašė jos laikinai, kol bus surasti galintys įvaikinti giminaičiai, prižiūrėti indėnų kilmės tėvų netekusį kūdikį – mergytę. Betė sutiko. Mergaitę jie augino ilgokai, maždaug metus. Betė ir jos šeima mergaitę pamilo ir prie jos prisirišo. Tačiau vieną gražią dieną socialinė tarnybą mergaitę paėmė ir atidavė surastiems giminaičiams. Su mergaite Betė skyrėsi labai skaudama širdimi.
Praėjo dar metai ar daugiau. Nors mergaitė buvo išvežta toli, bet pasiekė gandai, kad su ja elgiamasi labai blogai. Kai Betė su socialiniais darbuotojais nuvyko ieškoti mergaitės, rado ją ligoninėje. Ji buvo nupešiotais plaukučiais ir taip sumušta, kad buvo leisgyvė. Socialinė tarnyba vaiką iš netinkamų globėjų atėmė ir sugrąžino buvusiajai. Kai Betė paėmė mergytę ant rankų, ji taip stipriai ją apsikabino, kad neįmanoma buvo atplėšti. Apie tris mėnesius vaikas išbuvo ant jos rankų, kol atsigavo, nors iš pradžių atrodė – vargu ar atsigaus.
Mergaitė tapo vėl linksma ir visų mylima. Ir netikėtai, vieną vakarą Betė pamatė po klinikinės mirties regėjime matytą vaizdą: jos vyras Džou vėl sėdėjo užkėlęs koją ant kojos, o mergaitė pribėgo prie jo ir, padavusi jam savo rankeles, viena koja atsistojo ant jo atkištos pėdos, o kitą kaip balerina ištiesė atgal. Vaizdas buvo lygiai toks pat, kaip ir kadaise regėtas ligoninės palatoje. Betė suprato, kad ji sugrįžo į žemę užauginti šitą mergytę, kurios pati jau nebegalėjo pagimdyti.