Aš stovėjau prie dangaus ir pragaro vartų

ĮŽANGA

Nuo 1972 metų, kai Reimondas Mūdis (dr. Raymond A. Moody) išleido pirmąją knygą apie žmogaus išgyvenimus klinikinės mirties metu, šią ypatingą žmogaus, esančio ribinėje padėtyje tarp gyvenimo ir mirties (near-death experience), sąmonės būseną pradėjo tyrinėti psichologai. Apie tai parašyta daug knygų, kurių tik kelios išverstos į lietuvių kalbą.
Yra surinkta ir atspausdinta labai daug klinikinės mirties patirčių liudijimų. Dažniausiai žmonių, kurie klinikinėje mirtyje pabuvojo trumpai – nuo sekundžių iki keliolikos minučių. Trumpai „mirusiųjų“ pasakojimai yra gana panašūs ir juose pasikartoja tie patys išgyvenimai, kuriuos jau pirmoje savo knygoje „Gyvenimas po gyvenimo“ aprašė R. Mūdis. Trumpai klinikinėje mirtyje buvusių žmonių patirtis beveik visada būna teigiama. Kai kurie tyrinėtojai paskubėjo daryti išvadas, kad mirtis yra „visai kas kita“, kad joje nėra skaudžių patirčių, kaip kad moko visos religijos.
Tačiau nedaug yra atvejų, kai žmogus sugrįžta į gyvenimą po kelių valandų ar net parų. Tokie žmonės jau būna patyrę kitokių ir dažniausiai skaudžių išgyvenimų. Ilgai klinikinėje mirtyje buvusiųjų patirtys skirtingos ir skiriasi net labai ryškiai, priklausomai nuo to, koks yra pats žmogus.
Trumpai klinikinėje mirtyje buvusių žmonių išgyvenimai yra panašūs ir teigiami, matyt, todėl, kad jie patyrė tik mirties pačią pradžią, t. y. sielos atsiskyrimą nuo kūno, kuris, kaip tam tikras su žmogaus sandara susijęs procesas, daugmaž visiems yra vienodas. Mirties procesui rutuliojantis toliau, ryškėja skirtumai, kurie priklauso nuo konkretaus žmogaus.
Glorijos Polo (dr. Gloria Polo) atvejis yra būtent toks. Jis unikalus dar ir tuo, kad Glorija nuo fizinio kūno atsiskyrė du kartus. Kai po žaibo kirčio ją ištiko klinikinė mirtis, jos patirtis buvo teigiama ir panaši į tą, kurią iš pradžių patiria visi mirštantieji. Ji, kaip ir dauguma trumpai klinikinėje mirtyje buvusiųjų, labai nenorėjo sugrįžti. Tačiau kai ant operacinio stalo Glorija dar kartą, ir ilgam, atsiskyrė nuo fizinio kūno, – jos patirtis jau priklausė nuo to, kokia ji buvo iki nelaimingo atsitikimo.
Yra tekę skaityti įvairių žmonių klinikinės mirties pasakojimus. Kaskart atrandu tai, kas stebina ir pamoko – iš kiekvienos, tegu ir kito žmogaus, patirties galime mokytis. Glorijos Polo patirtis įdomi tuo, kad pomirtinį teismą ji išgyveno kaip egzaminą, kurį laikė skaitydama savo Gyvenimo Knygą. Ji sugrįžo į žemę, tačiau su užduotimi – plačiai skelbti tai, ką patyrė egzamino, laikyto iš Dešimties Dievo įsakymų, metu.
Tibete tokie žmonės, kurie po klinikinės mirties sugrįžta su misija skelbti pomirtinio gyvenimo patirtį, vadinami specialiu vardu – delogai.

Aleksandras Žarskus

ĮVADAS

Jei kuris nors iš jūsų abejoja ar mano, kad Dievas neegzistuoja, o pomirtinis gyvenimas yra filmų autorių išmislas, arba jei galvojate, kad mirus viskas baigiasi, prašau – perskaitykite šią knygutę. Skaitykite ją ištisai, nuo pradžios iki pabaigos. Po to, kad ir kaip skeptiškai būtumėte nusiteikęs, jūsų nuomonė tikrai pasikeis.
Čia kalbama apie gerai dokumentuotą atsitikimą, įvykusį 1995 metais. Glorija Polo (dr. Gloria Polo) yra moteris iš Kolumbijos, dantų gydytoja, kuri „mirė“ per nelaimingą atsitikimą. Ji buvo taip sunkiai sužeista, kad keletą dienų gulėjo komoje ir jos gyvybė buvo palaikoma tik aparatų pagalba. Išjungus prietaisus, ji būtų mirusi tą pačią akimirką. Prižiūrintys gydytojai norėjo išjungti gyvybę palaikantį aparatą. Tik Glorijos sesuo, taip pat gydytoja, primygtinai reikalavo, kad prietaisai liktų prijungti.
Komos metu Glorija buvo anapusinėje tikrovėje ir grįžo liudyti tiems, kurie netiki. Ji atnešė mums labai svarbų liudijimą. Bet verčiau skaitykite jos pačios pasakojimą.
Glorija Polo patyrė mistinį išgyvenimą, kurį tiksliai papasakoja. Ši patirtis taip ją sukrėtė, kad Viešpaties valia ji tapo balsu, šaukiančiu į šiuolaikinę „tikėjimo dykumą“. Glorijos liudijimo esmė ir pats jos išgyvenimas yra ne kas kita, kaip žvilgsnis į beribę Dievo meilę ir į begalinį Jo gailestingumą.
Glorija kalba apie tuos pačius dalykus, kaip ir mūsų dabartinis popiežius Benediktas XVI savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est (Dievas yra meilė).
Juk Dievas mums nuolat teikia liudijimus, bet mes neigiame Jo buvimą...