KELIONĖ PASKUI MŪSŲ PROTĖVIUS GALINDUS

Kviečiame susipažinti su nauja Algirdo Patacko knyga „Galindiana“ (2010, 64 p.).

...Įveikęs Kantabrijos kalnus, patenki lyg į kitą šalį – rasoja dulksna, kelias vingiuoja palei kalnų upelį, kurio vandenį gali gerti, neaukštos kalvos apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o gausi vijoklinė augalija, apvijusi stotingus medžių kamienus, camino paverčia į žalsvą slėpiningą olą ar labirintą, prislopintai nutviekstą pro tankmę prasiskverbusių nekaitrios saulės spindulių. Girios šlamesiams atataria upelio čiurlenimas, nematomų girios paukščių cantando. Stebina medžių įvairovė – šalia ąžuolų, tame tarpe amžinai žaliuojančių, šalia kaštonų, kaštainių ir bukų, rasime ir tokį visai lietuvišką beržyną ar liepyną, vieną kitą uosį, o atokaitose, kur saulėčiau, žaliuoja pušys. Daubose ir girių tankmėse gyvena vilkai...

...Yra pakankamas pagrindas ispanų epo herojaus El Sido Kampeadoro bendražygį Galindą Garsiją laikyti Galindaičių dinastijos, baltiškosios galindų genties valdovų palikuonimi. Dažniau nei kitų jo sėbrų atžvilgiu pabrėžiama Galindo Garsijos, Aragono didiko ypatinga drąsa ir šaunumas: be įprastinio – šaunusis riteris, jis apibūdinamas ir kaip „aršiai drąsus“, „ypatingai, beatodairiškai drąsus“. Turime drąsią prielaidą: tai, ko gero, amžiumi jauniausias kompanjero, todėl talpinamas sąrašo gale, pasižymintis tuo, kuo paprastai pasižymi jaunystė – valiūkiška drąsa. Toks ir turėtų apsigyventi mūsų istorinėje savimonėje tas pirmasis literatūrinis aistis, vardu Galindas, kuriam likimas lėmė atsidurti toli, prie žemės galo, – turėtų įsirėžti jis kaip amžiname šuolyje sustingęs jaunas drąsus ir aržus raitelis, smeigiantis ietimi su vėliavėle, tarsi koks Lietuvos Vyčio provaizdis.

...Galindai – vienintelė iš dabar žinomų senovės baltų genčių, kuri dalyvavo „didžiajame tautų kraustymesi“. Galindų pėdsakai (visų pirma jų vardo atspindžiai) aptinkami didžiulėje Europos erdvėje. Istorijos dėka galindai tarp kitų baltų genčių užėmė ypatingą vietą, būdingą kraštutinumais (pats pavadinimas gal-ind atitinka, matyt, balt. gal-as „kraštas“). Šitie kraštutinumai pasireiškia pirmiausia per šios genties laiko/erdvės charakteristikas, ir migracijos dėka atsirado kraštutiniuose – pietvakariniame ir šiaurės rytų Europos pakraščiuose. „...galindai šiaurės vakarų Ispanijos pakraštyje, Europos labiausiai į Vakarus nutolusiame kyšulyje realizavo istorinį savo likimą, atspindėtą ir tarsi nulemtą jų vardo“ (Vladimiras Toporovas)

...Camino Santiago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė. Camino reiškia kelias, jei norite lietuviškai kamenyčia – ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį kad ir karščiausią dieną. Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės. Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai.

...