Našlaitės atsiminimai ir dvasinis bendravimas
su kunigu Juozapu Zdebskiu

PRATARMĖ

Ši knyga bus sutikta prieštaringai. Vieni džiaugsis ir dėkos Dievui, o kiti – priešingai – piktinsis. Buvo nemažai abejonių dėl šio leidimo, nors trumpesnis knygos variantas, tik keliolika vienetų, jau buvo atspausdintas savilaidos būdu.
Ir vis tik, nepaisant prieštaravimų, apsispręsta išleisti tekstą nedideliu tiražu. Juk ši knyga yra dalis mūsų tautos ir Bažnyčios istorijos. Kunigo Juozapo Zdebskio gyvenimo tyrinėtojai šiuose prisiminimuose ras įdomių detalių apie nepaprasto žmogaus gyvenimą, jo charakterį ir veiklą. Nors jau ne viena knyga parašyta apie J. Zdebskį, tikriausiai sulauksime naujų. Manau, kad ši knyga galėtų pagelbėti ir jo kanonizacijos byloje, jei ji bus užvesta.
Įvykiai, aprašyti iki J. Zdebskio mirties, prieštaringų vertinimų nesukelia. Tai žmogaus, gerai suvokiančio savo pašaukimą ir atkakliai jį pildančio, gyvenimo istorija. Ši knygos dalis paperka savo paprastumu ir nuoširdumu. Ji kelia dvasią, stiprina tikėjimą bei pasiryžimą tarnauti Viešpačiui.
Po J. Zdebskio mirties aprašyti įvykiai, – turiu omenyje regėjimus, Šventosios Dvasios dovanas, nurodančius balsus bei išgydymus, – buvo ir yra vertinami nevienareikšmiškai. Tai natūralu, juk toli gražu ne visiems prieinamos vidinės, o tuo labiau mistinės patirtys. Ko žmogus nepatiria pats, tuo jam sunku patikėti. Tačiau ar dėl to verta nutylėti Viešpaties atliekamus darbus? Reikia bijoti Dievo, bet ne žmonių. Dievo darbus reikia liudyti, garsinti ir skelbti. Arkangelas Rafaelis sakė Tobitui: Karaliaus paslaptį yra gera užslėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti ir pripažinti su derama pagarba. Darykite, kas gera, ir piktas jūsų neužklups (Tob 12, 7).
2009 metais rašyti liudijimai yra tikri – jie mus pasiekė „iš pirmų rankų“. Apie anksčiau rašytas išgijimo istorijas to pasakyti negalime . Mūsų tikslas nebuvo tirti medžiagos patikimumą, bet ją išleisti viešumon.
Nesitikime didelio bažnytinės vyresnybės pritarimo. Taip ir turi būti. Bažnyčia patvirtina ar skelbia tik tai, kas tikrai patikrinta, o šioje knygoje aprašomus dalykus sunku ar net neįmanoma patikrinti.
„Našlaitės atsiminimai“ yra panašūs į iš rusų kalbos verstą religinio folkloro kūrinį „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“ („Katalikų pasaulis“, 1999). Juos būtų galima priskirti tam pačiam žanrui, – kur asmeniškumas nyksta tiek, kad autoriaus pavardė tampa nebesvarbi, o žmogus yra tik Dievo valiai paklūstantis įrankis.

Aleksandras Žarskus