Aleksandras Žarskus

Reikia manyti, kad panašaus pobūdžio knygos, bent jau tokios apimties kaip ši, Lietuvoje dar nebuvo. Nors bus daug skeptikų, kurie visa tai laikys pramanu ar fantazijomis, bet turint omenyje didžiulį šiuolaikinio žmogaus neišmanymą apie gyvybės reiškinius, o ypač apie pomirtinį gyvenimą, tai nei kiek nesumenkina knygos vertės. Tai didelis indėlis į platesnį ir gilesnį žmogaus gyvenimo, gyvybės reiškinių ir pomirtinio likimo suvokimą. Juk tai, galima sakyti, žinios iš pirmų lūpų, tiktai perduotos per Nijolę, kuri į gyvenimo pabaigą tapo tarpininke – mediume tarp Šiapus ir Anapus.

Kas nori numirti taip ir neprabudęs, tas šią knygą atmes, nes ją skaitydamas gali ir prabusti. O prabusti iš savo nuomonių, įsitikinimų ir iliuzijų yra baugu. Prabusti – tai reiškia išsitapatinti ir pamatyti save iš šalies. Šito didžioji dauguma nesugeba, o ši knyga padeda tai padaryti. Skaitant ją, galima iš šalies stebėti jau mirusius ir pamatyti, kaip buvusio gyvenimo įpročiai bei ydos, net ir po mirties, neleidžia jiems prabusti. Praėjusio gyvenimo sapnas tęsiasi toliau. Tai ypač matyti vėlių gyvenime, apie kurį bus kalbama žemiau. Budizme išsilaisvinimas iš pomirtinio gyvenimo iliuzijų būtent ir vadinamas prabudimu.

Kai ką atstumia žodis sapnas, nes N. Masteikaitė savo vidinius išgyvenimus pavadino sapnais. O sapnai materialistinėje kultūroje yra visiškai nuvertinti. Tiksliau sakant, buvo nuvertinti, nes dabar sapnų svarba ir reikšmė atrandama iš naujo. Nuvertinti jie ir krikščionybėje, nors Šv. Rašte sapnas yra priemonė susisiekti su dvasiniu pasauliu. Sapnas yra viena iš skirtingų sąmonės būsenų, kurių induistai priskaičiuoja keturias: džagrat (budrumo būsena), svapna (sapnų būsena), sušupti (miego būsena), turija (gilios meditacijos būsena). Šiuolaikinė neurofiziologija nuo 1924 metų, kai vokiečių neurofiziologas H. Bergeris (Hans Berger) pirmą kartą užregistravo elektrinį smegenų aktyvumą, smegenų veiklą taipogi skirsto į keturis lygius pagal virpesių dažnumą: beta, alfa, teta ir delta. Perėjimas iš vienos sąmonės būsenos į kitą ar kitas yra natūralus ir betarpiškas.

Remiantis šiuolaikiniais tyrinėjimais nesunku parodyti, kad budrioji žmogaus sąmonės būsena ne taip jau daug skiriasi nuo sapno. Visų pirma, ir sapno, ir budrumo metu žmogaus smegenys virpa tuo pačiu beta dažniu – nuo 14 Hz iki 30 Hz. Sapnuojančio žmogaus akys juda, kaip kažką tikrai reginčio. Ir trečia, – sapne žmogus gali būti sąmoningas, t. y. suvokiantis, kad jis sapnuoja. Yra parašyta knygų apie sąmoningą sapnavimą, kuris anglų kalba vadinamas lucid dreaming. Tai įrodyta laboratoriniais tyrimais ir stebėjimais. Yra pagaminti ir prietaisai, kurie padeda žmogui sapne prabusti, t. y. suvokti, kad jis sapnuoja.

Visi mes sapnuojame, bet prisimename nedaug ir labai blankiai, nes sapne būname nesąmoningi. Nors ir mažai, bet yra žmonių, kurie savaime sapne būna sąmoningi. Matyt, tokia buvo ir Nijolė Masteikaitė, kuriai ši sąmonės savybė atsirado prieš gyvenimo pabaigą. Todėl Nijolės vidines patirtis, pagal šiuolaikinės psichologijos terminiją, reiktų vadinti sąmoningu sapnavimu, o verčiant pažodžiui iš anglų kalbos – liucidiniais arba šviesos sapnais. Rusiškoje literatūroje tokie sapnai vadinami осознанное сновидение.

Budrumo būsena nuo sapnų skiriasi visų pirma tuo, kad budriame stovyje žmogus yra sąmoningas ir nuolat gauna pastovią informaciją per penkias jusles – klausą, regą, lytėjimą, skonį ir uoslę. O miegant mūsų juslės neveikia, ir todėl sapne žmogaus smegenys naudoja tik tą informaciją, kuri jau yra atmintyje ir pasąmonėje. Dėl to dienos sapnas yra nuoseklus, o nakties sapnas – nuolat besikeičiantis, kuriame įvykiai keičia vienas kitą kaleidoskopiškai, ir jame nėra laiko ir erdvės, – jame galima patirti bet kur ir bet kada buvusius ar būsimus įvykius. Ir antras skirtumas: dienos sapnas yra kolektyvinis, – mes keičiamės informacija su aplinkiniais, todėl jis atrodo tikras, o nakties sapnas yra tik asmeninė patirtis, kuri kitiems atrodo visai neegzistuojanti. Tačiau, jei sapnas yra sąmoningas (liucidinis), kokie ir buvo Nijolės sapnai, tada ir nakties sapnas tampa kolektyviniu, kuriame sąmoningai bendraujama su dvasinio pasaulio gyventojais, kurie nuolat yra tokioje būsenoje. Aišku, galima bendrauti ir su žemės gyventojais, tačiau jie šioje būsenoje paprastai būna nesąmoningi – nieko neatsimena. Nijolės liucidiniuose sapnuose tokių atvejų daug, tačiau nei jos teta Onutė, kuri dažnai dalyvaudavo sapne, nei kiti gyvieji, su kuriais Nijolė bendraudavo savo sapnuose, nieko neatsimena. Neatsimena, kaip ir visi „normalūs“ žmonės.

Susilauks ši knyga priekaištų bei kritikos ir iš teologų. Tai visai natūralu, nes tekstas neatitinka moderniosios eschatologijos (eschatos gr. – ‘paskutinis’; religinis mokymas apie pasaulio ir žmonijos likimą). Tačiau eschatologija neparemta jokia praktine, kad ir vidiniai išgyventa, patirtimi. Joje, galima sakyti, visai nėra empirikos. Nors ši sąvoka ne visai tinka, nes patirtis, aprašyta šioje knygoje, yra asmeninė, kitiems neprieinama, vidinė, kurios niekas kitas patirti negali. Eschatologinė teologija yra grynai teoriniai išmąstymai, paremti Šv. Rašto ištraukomis apie skaistyklą, pragarą, dangaus buvimą bei laikų pabaigą. Panašiomis Šventraščio citatomis būtų galima paremti ir Pamokas iš Amžinybės.

Kažkodėl grynai teorinius išvedžiojimus, neparemtus jokia praktine ar empirine patirtimi, laikome tikrais, o tikrą patirtį, kuri yra tik asmeninė, atmetame. Tačiau ir tie teologiniai-filosofiniai pasvarstymai taipogi yra asmeninės minties produktas, bet kai juos pripažįsta kiti, jie laikomi tikrais. Vis tiek lieka klausimas: ar jie iš tiesų yra tikri? Juk loginis mąstymas atsako tik už minties nuoseklumą ir loginių operacijų teisingumą, bet jis netikrina išeities duomenų, kuriais paremtas loginis samprotavimas. Jei išeities duomenys klaidingi, net ir teisingiausio loginio mąstymo išvados bus klaidingos. Tokiais atvejais, kaip sako mažiau logiką garbinantys mokytojai, logika yra melo tarnaitė.

Visi žmonės turi raukšlėtąją smegenų žievę – neokorteksą, kuris apdengia visus smegenis. Ši žievė ar danga atsakinga už loginį mąstymą. Liaudis ją vadina labai vaizdžiai – „stogas“. Teorijas kuriantys žmonės ir filosofai turi gerai išvystytą loginį mąstymą ir tuo pačiu „tankų stogą“, kuris beveik nepraleidžia kūno juslėms neprieinamos informacijos. Jie yra įsitikinę, kad kitokia informacija žmogui nepasiekiama, o jei kas nors apie tai kalba, tai jis esąs „nesveiko“ proto, o liaudiškai sakant, su „nuvažiavusiu stogu“. Taip ir yra. Tokių žmonių „stogai“ yra gerokai retesni, ir juos pasiekia informacija, kuri neprieinama turintiems „tankų stogą“. Bet kai „stogas nuvažiuoja“, atsiveria dangus...

Jei „retesniu stogu“ apdovanotieji turėtų panašų loginį mąstymą, kaip ir turintieji „tankų stogą“, tada jie savo asmeninę patirtį galėtų papildyti logiškai nuosekliais, Šventraščiu paremtais išvedžiojimais. Ir priešingai, jei stipriu loginiu mąstymu pasižymintiems būtų prieinama vidinė patirtis, tada jų teiginiai nebūtų tokie kategoriški, juose būtų daugiau laisvės, nes dvasinės patirtys visada yra asmeniškos. Tokiu atveju, tarp tokių, atrodo, visai priešingų tekstų atsirastų žymiai daugiau sąlyčio taškų, būtų daugiau tarpusavio sutarimo ir supratimo. To labiausiai ir reikia, bet ne atkaklių teiginių, kad šitas tikrai teisus, o anas – visai atmestinas.

Knyga ypatinga ir tuo, kad jos veikėjai, išskyrus keletą nepažįstamųjų, yra tikrai žemėje gyvenę žmonės, dažniausiai Šakių krašto gyventojai, o kai kurie gerai visoje Lietuvoje žinomi ir garsūs žmonės – poetai, aktoriai, rašytojai, kunigai, mąstytojai ir netgi tie, kuriuos mes vadiname šventaisiais. Kad būtų lengviau susigaudyti šioje didelės apimties knygoje, pamokos yra sunumeruotos eilės tvarka. Viso jų yra septyni šimtai. Buvo pasiūlymas atrinkti ir palikti tik vertesnes pamokas, tačiau nuspręsta, bent jau pirmąjį kartą, išleisti jas visas. Plačiau žvelgiant, prasmingos yra visos pamokos, vieniems galbūt priimtinesnės vienos, o kitiems – kitos.

Iš pokalbių su žmonėmis Nijolė patyrė, kad toli gražu ne visi nori, kad būtų paviešintos jų artimųjų, patekusių į šią knygą, pavardės. Todėl daugumą žmonių, per ją perdavusių savo pomirtinį likimą ir patirtį, ji įvardino tik inicialais. Labiausiai viešumo nenori tie, kurių artimieji dėl savo gyvenimo būdo ilgam laikui pateko į tamsą. Tai reiškia, kad žmonės ne tik patys nenori girdėti ir mokytis, bet ir kitiems atima tą galimybę. Juk tie, kurie juos pažinojo, lygindami gyvenimo būdą ir jų pomirtinį likimą su kitais, gali daryti išvadas, ką ir kuria linkme savo gyvenime reikia keisti. Bet ne – nereikia, kad kiti žinotų, ne onaras. Turbūt puikybė ir noras pasislėpti už nešiojamos kaukės paskatino kažką išplėšti lapą iš Nijolės rankraščio. Tačiau amžinybėje viskas, kas buvo paslėpta, atsiskleidžia, o visos ambicijos ir kaukės nukrenta, – žmogus sau, Dievui ir kitiems pasirodo toks, koks jis yra iš tikrųjų. Gyvendami žemėje, mes galime prisidengti kaukėmis ir slėptis, kitaip sakant, vaizduoti kitokius nei esame iš tikrųjų. O amžinybėje, kaip sako Jėzus: Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nekiša jo po lovą, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą. Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn (Lk 16, 17). Kartais taip atsitinka ir žemėje:

Nors bus nepatenkintųjų, – visiems niekada neįtiksi, – knygoje paliekame inicialus, vardus bei pavardes taip, kaip jas surašė Nijolė Masteikaitė. Vardus ir pavardes Nijolė rašė nenuosekliai, be sistemos, – kai kada ji užrašo vardą, o kai kada pavardę. Nuosekliai skaitantis ir atidus skaitytojas kartais gali suprasti, jog kalbama apie tą patį asmenį

Knygos vertę, o tuo pačiu ir jos tikrumą labai padidina perdavimo tikslumas. Nijolė aprašo aprangą, veido išraišką, elgesį, kalbėjimo manierą ir pasakytus žodžius. Tačiau, kad suvoktum perdavimo tikslumo vertę, reikia būti skaičius bent jau Jono Basanavičiaus surinktus ir išleistus pasakojimus bei dvasregių patirtį apie vėlių gyvenimą.

Mėsos kūno netekusį žmogaus pavidalą lietuviai nuo senovės vadino ir tebevadina vėle. Anksčiau buvo du žodžiai – vėlė ir vėlys. Dabar beliko tik moteriškos giminės vėlė. J. Basanavičius, pasiremdamas surinkta tautosakine medžiaga, minėtos knygos įžangoje rašo: Kunigas – kunigu, ponas – ponu, vyras – vyru, moteriškė – moteriške, kūdikis – kūdikiu gyviems pasirodą. Ne tik luomų skirtumą, bet ir savo kūno ypatybes vėlės užlaiko: kieno koja pritraukta, to vėlė raiša pasirodo; vėlės sveikų ir ligotų tokios jau pasirodo. Kas gyvas būdamas mėgo lazdą nešiotis, to ir vėlė ją nešiojasi. Išvada akivaizdi: vėlė yra gana tiksli gyvenusio žmogaus kopija. Natūralu, kad netekęs fizinio kūno žmogus ir toliau save suvokia lygiai taip pat, nes supratimas nepasikeitė. Visi žmogaus įpročiai ir norai lieka tie patys. Dažnai klaidingai manoma, kad po mirties viskas bus aišku. Taip sako nemąstantys ar nemokantys protauti žmonės. Mirštant, o tiksliau sakant, atsiskiriant nuo fizinio kūno, vidinis žmogus nepasikeičia, tik jo išorinis apvalkalas – mėsos kūnas – tampa greitai irstančiu lavonu.

Bent jau iš pradžių, ilgiau ar trumpiau, vėlės išlaiko tą pačią išvaizdą, įpročius ir kalbėjimo manierą. Nijolės nuopelnas yra tas, kad ji tiksliai perdavė vėlių išvaizdą ir žodžius. Dėl tos priežasties gali pasirodyti, kad knyga nėra pilnai redaguota. Tarmiškumai ir įvairūs neliteratūriniai žodžiai, kuriuos įpranta naudoti atskiri žmonės, tekste yra palikti kaip įrodymas, kad Nijolė bendravo būtent su tuo, fiziniame pasaulyje gyvenusiu ir tokius įpročius turėjusiu, žmogumi. Neretai iš Nijolės užrašymo ar pasakojimo artimieji atpažindavo, kad ji iš tiesų perduoda jiems brangaus žmogaus žodžius. Jis tikrai taip sakydavo, – nustebdavo jie.

Būdamos skaistykloje, vėlės pamažu skaistėja ir apsivalo nuo netinkamų ydų bei įpročių. Be abejo, vėlių skaistėjimo greitis, kaip ir buvimo laikas skaistykloje arba, kaip šioje knygoje dažnai sakoma, – tamsoje, yra nevienodas. Norėdamos sutrumpinti buvimo laiką tamsoje, daugelis vėlių ateina su prašymais padėti. Kai kurios vėlės žino, ko prašyti, ir prašo konkrečios pagalbos, o kitos dar nelabai suvokia, kokia pagalba joms padėtų. Kartais pagalbos prašymai išsakomi simboliškai, juos skaitytojui tenka perprasti. Ir apskritai, simbolių šioje knygoje apstu.

Iš Nijolės klausimų, jos patarimų vėlėms ir prašymų matyti, kad ji nieko nežinojo apie anapusinio pasaulio dėsningumus ir kuria linkme turėtų keistis vėlė. Pаvyzdžiui, ji prašo Česlovo vėlės: tik ateik ir lik su mumis, kaip iki šiol (146-oji pamoka). Toks noras ar prašymas sunkina vėlės būseną ir traukia ją ten, nuo ko ji turėtų tolti. Senieji papročiai, kurie dar gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, draudė verkti ir gailėti mirusiųjų, nes taip ilginamos jų kančios skaistykloje. Galimybė bendrauti su dvasiniu pasauliu, kaip dažnai būna, Nijolei atsivėrė netikėtai, ir ji, kaip ir mirties atveju, į dvasinį pasaulį pateko su tuo pačiu suvokimu bei supratimu, kuris jau buvo paplitęs Lietuvoje XX a. pabaigoje, nežinodama apie Anapilyje veikiančius principus ir dėsningumus. Dėl tos priežasties Nijolės klausimai ir patarimai vėlėms yra gana kasdieniški, buitiški, lyg ji bendrautų su atvykusiais giminėmis ar kitoje šalyje paviešėjusiais bei tebeviešinčiais žmonėmis.

Jei Nijolė būtų pabendravusi su žmogumi, išmanančiu dvasinio pasaulio dėsningumus, tai jis, ko gero, būtų pataręs, ko klausti vėlių, ką joms patarti, pamokyti, kad greičiau iš tamsos patektų į šviesą. Tačiau, kita vertus, tas „neišmanymas“ yra gerai, nes Nijolė nieko neprideda nuo savęs, niekaip neaiškina vėlių padėties ar tolimesnio jų likimo. Ji tiesiog bendrauja. Todėl jos užrašytieji pokalbiai ir stebėjimai yra tikri, niekieno neįtakoti. O iš jos užrašų visi, tuo labiau išmanantys dvasinio pasaulio dėsningumus, gali daryti išvadas ir mokytis.

Asmeniškai man ši knyga yra didelis lobis. Joje randu mirties virsmo dėsningumus, kurie, remiantis senaisiais lietuvių papročiais, yra aprašyti „Virsmų knygoje“. Žinantysis lengvai gali pastebėti vėlių nesusivokimą ir įstrigimą mirties virsme, nors nežinančiam mirties virsmo dėsnių, tai gali atrodyti kaip teigiamas ir geistinas dalykas.

Svarbiausia, reikia aptarti Nijolės mamos, Česlovo ir kitų vėlių nenorą pripažinti ir susitaikyti su mintimi, kad jie yra mirę. Tas jų nenoras ar tiesiog nesugebėjimas pripažinti įvykusios mirties – perkeitimo rodo, kad jos dar nesuvokė antrosios mirties ir yra įstrigę mirties virsme. Toks teiginys daugeliui atrodys keistas ir priešingas šios knygos nešamai žiniai – kad mirusieji, o tiksliau išėjusieji, gyvena toliau. Tai atkakliai teigia visos su Nijole bendravusios vėlės. Tačiau Nijolės mamos vėlė, kai Nijolė kvietė ją sugrįžti visam laikui, supranta ir dukrai paaiškina, kad ji sugrįžti negali, o jei sugrįžtų ir būtų tokia pati, kokia buvo prieš mirtį, būtų blogai ir jai, ir artimiesiems.

Bene daugiausia painiavos ir nesusikalbėjimo įneša žodis mirtis. Išėjusieji, kurie aprašyti šioje knygoje, dažnai piktindavosi, kad žmonės juos laiko mirusiais. Keičiasi pasaulėžiūra, keičiasi ir žodžių prasmės. Prancūzų istorikas F. Arjesas (Philipe Aries) savo veikale „L‘homme devant la mort“ (lietuviškai yra išleistas jo esė rinkinys „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“) aprašo, kaip keitėsi mirties samprata nuo ankstyvųjų viduramžių iki naujausių laikų. Pavadinimai, kuriuos jis naudoja įvairių istorinių laikotarpių mirties sampratai apibūdinti – prijaukinta mirtis, mano mirtis, tavo mirtis, uždrausta mirtis, išvirkščia mirtis – vaizdžiai atspinti šiuos pasikeitimus. Ta kaita atsispindi ir anekdotiniuose pasakojimuose, kuriuos randame F. Arjeso knygoje. Vienas iš jų priskiriamas šventajam L. Gonzagai. Kartą, kai jaunas šventasis žaidė su kamuoliu, jo paklausė, ką jis darytų, jei sužinotų, kad greitai mirs. Įsivaizduokime, – klausia F. Arjesas, – kaip elgtųsi X a. ar netgi XV a. vienuolis: jis paliktų visus pasaulietinius reikalus ir, užsidaręs celėje, pasišvęstų maldai ir atgailai, visas mintis sutelkdamas į sielos išganymą. O ką atsakytų pasaulietis? Kad bėgtų gelbėti savo sielos į vienuolyną. Tačiau reformacijos epochos jaunas šventasis ramiai atsakė, kad ir toliau tęstų savo žaidimą.

Senovės lietuviams mirtis nereiškė išnykimo. Duok, Dieve, mirti, bet neleisk pražūti, – byloja sena patarlė. Visiškam išnykimui pažymėti vartotas kitas žodis – pražuva. Mirtis reiškė tik perkeitimą, virsmą (mir-ti → rim-ti). Slavų kalboje atsiskyrimas nuo fizinio kūno būdavo įvardijamas senžodžiu преставлять, преставить ‘perkeisti, nutraukiant žemiškąjį gyvenimą, dovanoti dvasinį gyvenimą; perkelti į amžinybę, pasiųsti mirtį’: преставляет бог и праведных, и неправедных, к суду призывая; преставиться, переставиться ‘pereiti nuo laikinojo gyvenimo į amžinybę, atiduoti Dievui sielą, persikeisti’: с вечера занемог, к утру преставился. XIX a. etnologas P. Šeinas (П. В. Шейн) pastebi, kad Baltarusijoje tuoj po mirties niekas nepasakys, kad toks ar kitoks numirė, bet paprastai sakoma ‘переставился’ (преставился).

Jau iš to galima suprasti, kad nei pirmoji mirtis, kai prarandamas fizinis kūnas, nei antroji, nėra išnykimas ar pražuvimas. Galbūt teisingiau mirtį suprasti kaip vidinį-psichologinį vyksmą. Antroji mirtis minima ir Šv. Rašte: Bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis (Apr 21, 8). Tikintieji šią mirtį dažniausiai supranta kaip visišką pražūtį. Tačiau ar taip iš tikrųjų yra? Ar ne per daug mes save sureikšminame ir iškeliame virš kitų? Galima, remiantis tuo pačiu Šventraščiu, parodyti, kad taip nėra. Juk Jėzus sako: Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; juk jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 44). Jėzus, pamokęs kaip melstis, paaiškino: Jeigu atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14-15). Pasmerkdami kitus amžinai pražūčiai, mes neatleidžiame jiems nusikaltimų. Bet tada, pasak Jėzaus žodžių, ir mums nebus atleista! Save iškeliame virš kitų, pasiremdami net Šv. Raštu, nors Naujasis Testamentas to visiškai neleidžia. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: Mano Tėvo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nei vieno... (Jn 6, 39). Reikia manyti, kad ir Apokalipsėje minima antroji mirtis nėra pražūtis, o tik apsivalymas nuo to, kas neleidžia jungtis su Dievu.

Kalbant apie mirtį, visada reikia klausti, kas turima mintyje, kai sakome mirtis. Tai padės mums geriau vienas kitą suprasti ir suvokti, kas slypi po šiuo reiškiniu. Šia prasme, nesunku įžvelgti, kad iki visiško susivienijimo su dangiškuoju Tėvu mūsų laukia dar daug įvairaus lygio mirčių. Fizinė mirtis arba pirmoji iš jų, ko gero, yra sunkiausia, nes ji yra panašiausia į išnykimą.

Nors išėjusieji gyvena toliau, tačiau žemės gyventojams ir savęs atžvilgiu vėlės iš tiesų turi mirti, – antraip jos visam laikui įstrigtų mirties virsme ir negalėtų toliau augti bei vystytis. Paradoksalu, tačiau kad galėtum tikrai gyventi, o ne būti vaiduokliška vėle, laikas nuo laiko būtinai reikia numirti. Mirtis yra didžioji gyvenimo ir evoliucijos varomoji galia. Augimo dėsnis yra toks: tai, kas buvo reikalinga ir gerai, vėliau tampa kliūtimi. Mėsos kūnas labai tiko sielos augimui ir vystymuisi, tačiau anksčiau ar vėliau jis tampa kliūtimi. Pasižiūrėkite į senus ir jaunus žmones, palyginkite ir pamąstykite. Jei drąsiai mąstysite, turėsite sutikti, kad mirtis senatvėje yra gėris. Juk mirtis yra didžiausias pasikeitimas, o gyvenimas galimas tik ten, kur yra kaita, judesys, pasikeitimai. Nėra pasikeitimų – nėra gyvybės ir tuo pačiu gyvenimo. Net ir materialistinis mokslas sako, kad gyvybė yra baltyminių kūnų apykaita. Kai kuriose kalbose – pavyzdžiui, rusų, vokiečių, anglų – gyvybė ir gyvenimas yra tas pats žodis: жизнь (rus.); Leben (vok.); life (angl.).

Apaštalas Paulius savo laiške sako: Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivint. (1 Kor 15, 22). (...) Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jei esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio (1 Kor 15, 43-44). Nesunku suprasti, kad juslinis kūnas yra ta pati vėlė, kuri, kaip tas grūdas, turi būti pasėtas ir prieš išdygdamas numirti. Apibendrintai ir naudojant šv. Pauliaus žodžius, trumpai galima pasakyti, kad senasis Adomas turi mirti ir tik tada prisikelia naujasis Adomas. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus (1 Kor 15, 47). Tą padaryti turi kiekvienas mirštantysis, o jei nesuspėjo numirti vidine mirtimi iki mirties, teks tai padaryti po mirties – mirti antrąja mirtimi.

Šventieji ir mistikai kalba apie antrąją mirtį. Nemiręs antrąja mirtimi nepateksi į aukštesnius dvasinius pasaulius ar dangaus sferas. Skaitytojas tikriausia prieštaraus: juk dalis vėlių, kurios atkakliai neigė savo mirtį, pateko į šviesą arba dangų. Jeigu tai vadinsime dangumi, tai tėra tik pirmasis, žemiausias jo lygis. Apaštalas Paulius rašo, kad jis buvo paimtas į trečiąjį Dangų. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: Mano Tėvo namuose yra daug buveinių (Jn 14, 2).

Antroji mirtis yra juslinio kūno arba vėlės mirtis, – tai vidinė arba dvasinė mirtis. Dauguma šventųjų antrąją mirtį išgyvena dar būdami žemėje, ir todėl jiems po mirties nebereikia mirti antrąja mirtimi, – jie tiesiai keliauja į aukštąsias dangaus sferas.

Česlovo, kuris daugiausia kartų bendravo su Nijole, pamokose aiškiai matyti dvi priešingos kryptys: noras ir sugebėjimas tobulėti ir kilti vis į aukštesnes dvasines sferas, o kartu – trauka prie paliktų artimųjų bei žemės su jos pavasariais, miškais, grybais... Iš pradžių buvę dažni, jo apsilankymai pamažu retėja. Į Nijolės klausimą, kodėl jis vis rečiau pasirodo, Česlovas atsako, kad kiekvienas apsilankymas, nepaisant noro aplankyti žemę ir jos traukos, jam sukelia skausmą. 334-oje pamokoje Česlovas po ilgesnio neapsilankymo atėjo labai pasikeitęs ir į klausimą, kodėl toks pasikeitęs ir taip ilgai neatėjo, atsako: Mokausi paskutinės pamokos pasaulyje – nutolimo nuo jo. Mokausi ir nežinau, kada išmoksiu. Kiek toliau jis sako: Dabar jau moko atsižadėti visko, ką palikau žemėje – velniškai negailestingo gailesčio kalbą. Aš ją jau neblogai suprantu, o ji man atsakinėja tik širdgėla. Pastebėkime jo žodžiuose prieštarą: velniškai negailestingo gailesčio kalbą. Negailestingas gailestis?! Sunku suprasti. Čia slypi ta pati prasmė, kaip ir posakyje apie auką: auka yra meilė. Meilę mes suprantame paviršutiniškai – tik kaip gerumą ir malonumą. O čia: auka yra meilė. Ir sukeitus žodžius – meilė yra auka – prasmė išlieka ta pati. Išeina, kad meilė tolygi aukai. O auka yra pagrindinis religinis veiksmas. Taip ir yra, juk Kristus, kuris labai mylėjo, daug ir kentėjo. Taigi meilė tik tada yra tikra, jei joje yra vietos ir kančiai. Lenkų teologas T. Daičeris savo knygoje „Tikėjimo įžvalgos“ rašo: Bažnyčia moko, kad nėra meilės be kryžiaus. Kad galėčiau mylėti kitą žmogų, mano aš turi būti sunaikintas.

Dabar galime suprasti, kodėl nusižeminimas, nuolankumas arba visiškas pasidavimas – kapituliacija yra pati svarbiausia dorybė. Eiliniam žmogui tai atrodo labai baisu. Prancūzai sako šiek tiek švelniau – se livrer, kas pažodžiui reiškia – ‘perduoti ar įteikti save kam’. Lotyniškai ‘nusižeminimas’, skamba humilitas ir yra kilęs iš žodžio humus, kuris reiškia ‘dirva, žemė’. Lotyniškas, kaip ir lietuviškas, nusižeminimas yra susietas su žeme. O tai reiškia, kad senasis Adomas arba žemiškasis žmogus yra paimtas iš žemės ir į žemę turės sugrįžti.

Įvairiose religijose yra panašių pasakojimų ar prilyginimų, šiek tiek besiskiriančių forma, tačiau jų esmė yra viena ir ta pati. Ieškotojas ieško savo mylimosios, ypatingo mokytojo ar paties Dievo. Jei atėjęs prie durų į klausimą: kas čia?, jis atsako: tai aš. Pasigirsta atsakymas: eik šalin, tokio aš nepažįstu. Tas pats atsitinka antrą ir trečią kartą. Ir tik po daugelio metų ieškojimo bei kentėjimų sugrįžęs ieškotojas į tą patį klausimą atsako: tai tu, mano mylimoji arba tai tu, mano Viešpatie. Tada durys atsiveria ir pasigirsta kvietimas: įeik, seniai esi laukiamas.

Šis palyginimas pasakoja apie paskutinį savęs, savo asmenybės atsižadėjimą, nusižeminimą, sugrįžimą į žemę, iš kurios esi paimtas, ir visišką susijungimą su Dievu. Mistikai sako, kad be visų kitų dorybių galima patekti į dangų, o be nusižeminimo – ne. Juk tam, kad galėtum kilti į aukštesnes dangaus sferas, kitaip sakant, jungtumeis į vis didesnę vienybę su Dievu, reikia nusižeminimo, t. y. savosios asmenybės arba personos sunaikinimo, kapituliacijos, savęs įteikimo. Tai tik skirtingi pavadinimai, o esmė ta pati: savęs atsižadėjimas, mirtis sau pačiam arba antroji mirtis. Ar pajėgsime suprasti ir suvokti, ką mirtis atima ir ko ji nepaliečia? Nuo to labai priklausys, ar sugebėsime mirtį paversti gyvenimu.

T. Daičeris ką tik aptartą žmogaus virsmą vadina dykuma arba apiplėšimu. Jis rašo: Dykuma – tai vieta ir metas, kai žmogus atitrūksta nuo prisirišimo ir nuo savo saugumo sistemų. Dykuma keliaujantis žmogus neturi nieko – kiekviena jo diena netikra, nėra jokių saugumo garantų, visko trūksta. Dykumos keleivis turi verstis tuo, ką gauna iš Dievo, ir visko iš Jo laukti, priverstas vien tik Juo remtis, nes Dievas dykumų keleiviams nori būti viskas (...) Dykuma tai vieta, kur gimsta tikėjimas. O tikėjimas stiprėja apsinuoginant, viską prarandant. Dievas persmelkia žmogų juo labiau, juo daugiau jis apsinuogina, juo daugiau trokšta atsiliepti į Dievo kvietimą ir atsiverti Jo meilei, kurią nuolat patiria. Gyvenime mes visi patenkame į vienokias ar kitokias dykumas, patiriame didesnius ar mažesnius apiplėšimus, tačiau to nepakanka, kad galėtume vienytis su Dievu. Visa tai mus ruošia didžiajam apiplėšimui – mirties virsmui. Tačiau ar mes tai suprantam? Argi taip labai bijotume mirties, jei suprastume?

Kas skaitė mistikų raštus, turbūt lengviau suvokia, kad kelias į vienybę su Dievu eina per atsisakymą, per auką ir praradimus, o sakant simboliškai – per mirtį. Šv. Teresė Avilietė savo knygoje „Sielos pilis“ kalbėdama apie septintoje buveinėje vykstančius sielos pasikeitimus rašo, kad Mažoji peteliškė jau mirė – kupina džiaugsmo, jog pagaliau surado ramybės vietą ir kad joje gyvena Kristus. Ir vėl paradoksas: mažoji peteliškė, kurios gimimu tiek buvo džiaugtasi penktoje buveinėje, septintoje – mirė. Miršta tam, kad galėtų susivienyti su pilies valdovu – Viešpačiu Dievu. Bet ir ankstesnis įžengimas į penktąją buveinę taipogi priklauso nuo mirties: balta peteliškė atsiranda iš bjauraus vikšro jam mirus, o, tiksliau sakant, pavirtus peteliške.

Šią įvairiose religijose paradoksaliomis sąvokomis išsakomą mintį galima pasakyti gana paprastai ir suprantamiau. Visi gerai žinome ar jaučiame, kad žmoguje yra du instinktai. Vienas jų paviršutinis, kylantis iš fizinio kūno, kuris sako: išlik bet kokia kaina. O antrasis kyla iš žmogaus gelmės, iš jo tikrosios gyvybės. Jis (jį galima vaidinti ir intuicija) teigia priešingai: pasiaukok, atiduok savo gyvybę. Nors kūnas tam ir priešinasi, tačiau visi, kurie girdi šį vidinį balsą, žino, kad teisingas pasirinkimas yra pasiaukoti, t. y. prarasti iliuzinį save, kad atrastum tikrąją gyvybę.

Sugebėjimas atsižadėti, prarasti yra labai svarbus psichologinės-dvasinės sveikatos bruožas. Nesugebėjimą susitaikyti su praradimais JAV psichiatras Skotas Pekas (Scott Peck) vadina atsižadėjimo neuroze. Savo knygoje „Nepramintuoju taku“ jis pateikia ilgą sąrašą, ko žmogui tenka atsižadėti, pradedant nuo kūdikystės. Šį sąrašą užbaigia savojo „aš“ bei paties gyvenimo atsižadėjimu, apie kurį dabar ir kalbame. Paviršutiniškai mąstant, galima sakyti, kad Dievas yra žiaurus ar kad gyvenimas yra piktas pokštas. Toks požiūris būdingas Vakarų kultūrai, kur „aš“, asmenybė arba persona yra neliečiamybė, o mirtis baisiausias dalykas. S. Pekas teigia, kad yra priešingai: Atsisakydamas savojo „aš“ žmogus gali atrasti labiausiai jaudinantį ir tvirtą, tikrą ir nuolatinį gyvenimo džiaugsmą. Ir būtent mirtis suteikia gyvenimui tikrąją prasmę. Ši „paslaptis“ yra svarbiausia religijos išmintis. Suvokę, kad atsižadėjimas, sakant kitais žodžiais, yra auka, lengvai atrandame svarbiausią religijos nešamą žinią: auka yra pagrindinis religinis veiksmas, kurio be meilės neatliksime.

Esame įpratę sakyti, kad Dievas yra gailestingas, švelnus, kad Jis yra meilė. Tačiau minėti Jėzaus žodžiai sako priešingai: Dievas nori apversti mano gyvenimą aukštyn kojom, reikalauja visiško atsidavimo jam. Pamaldieji žydai – hasidai, kurie turėjo asmeninę susitikimo su Dievu patirtį, sako: Dievas nėra švelnus, Dievas nėra geras dėdė, Dievas – tai žemės drebėjimas.

Plačiau žvelgiant, Dievas ir toks, ir kitoks. Dievas yra geras ta prasme, kad Jis mūsų visada laukia sugrįžtant kaip sūnaus palaidūno. Kaip pastebi viduramžių vokiečių mistikas Mokytojas Echartas (Meister Eckhart): Dievas visada namie. Tai mes išėjome pasivaikščioti. Prisimenant jau minėtus Jėzaus žodžius, – Daug pašauktų, bet maža išrinktų, – galima sakyti, kad visi esame pašaukti ir visi esame išrinkti, tik tas išrinkimas yra mano pasirinkimas. Ir tik tada, kai mumyse prabunda ilgesys to, kas amžina, kai išgirstame ir atsiliepiame, tada tampame išrinktieji. Taip mąstant tampa aiškūs ir kiti paradoksalūs Jėzaus žodžiai, pasakyti užbaigiant palyginimą apie vynuogyno darbininkus: Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai (Mt 20, 16).

Jei išgelbėsiu savo gyvybę – savo asmenybę arba personą, t. y. jei nemirsiu antrąja mirtimi, neteksiu galimybės vienytis su Dievu aukštesnėje gyvybėje, o jei mirsiu sau pačiam – būsiu pašauktas į aukštesniąją vienybę su Juo. Šis dėsningumas yra išreikštas ir paradoksaliame posakyje, kurio, praradę gilesnį supratimą apie gyvybę ir gyvenimą, nebesuvokiame. Jis skamba taip: Tas, kuris numiršta iki mirties, atėjus mirčiai nebemiršta. Dažnai to nebesuvokia ir kunigai. Vienam dvasininkui, vien tam, kad jį atsimintų, teko kartoti daug kartų, nors viduramžiais ši sentencija buvo plačiai paplitusi. Šią paradoksalią išmintį galima pasakyti ir kitaip: Kas moka mirti viskam – randa gyvenimą visame. Viso to nesuvokia ir pas Nijolę apsilankančios vėlės. Tik paskutinėse Česlovo pamokose jau galima įžvelgti skausmingai bundantį supratimą. Tai gimimo skausmai, nes prieš gimimą visada būna mirtis. Jei nori būti gyvas, privalai numirti – iš slėpinio į slėpinį šita kelionė.

Jau senovės filosofas Seneka rašė: Visą savo gyvenimą žmogus turi mokytis gyventi ir, kas dar labiau nustebins jus, visą gyvenimą žmogus turi mokytis mirti. Taip ir yra, nes mokymasis mirti yra mokymasis gyventi. Per visą savo gyvenimą žmogus nuolat ką nors praranda ir tie praradimai, netektys yra didesnės ar mažesnės psichologinės mirtys. Trumpai sakant ir neskaičiuojant daugybės mažesnių praradimų, tam, kad suaugtum, reikia atsisveikinti su vaikyste, nepaisant, kokia ji maloni ar saulėta. O atėjus senatvei, praradimai ir netektys seka vienas po kito. Ir visa tai lydi skausmas bei kančia. Jei žmogus sugeba atsižadėti, mirti tam, ką turėjo, praradimai virsta atradimais, mirties skausmas virsta gimimo skausmu, o kančios – džiaugsmu. Jei įsisąmonintume, kad mirtis yra nuolatinė mūsų gyvenimo palydovė, ji taptų mūsų sąjungininke, nors vis dar slėpiningai baugia, tačiau vedančia į nuolatinį atsinaujinimą, gimimą ir naujus atradimus bei galimybes.

Airių kunigas ir rašytojas J. Donohju (John O‘Donohue) savo knygoje „Anam Čara. Keltų pasaulio dvasinė išmintis“ rašo: Kai sugebi ko nors atsisakyti, pramoksti mirti būdamas gyvas. Kai išmoksti atsisakyti, tavo gyvenimas tampa dosnesnis, atviresnis, gyvybingesnis. Jo knygoje visas skyrius paskirtas Nepažįstamam bendrakeleiviui – mirčiai. Čia yra ir malda Palaiminimas mirčiai, tačiau šios išminties autorius sėmėsi iš savo protėvių keltų.

Ko gero, skaitytoją gali nustebinti šioje knygoje aprašyti šventieji. Jie atrodo tarsi nesikeičiantys muziejaus eksponatai, tokie, kokius juos pažįstame iš paveikslėlių ir aprašymų. Žvelgiant per antrosios mirties prizmę, tai visai natūralu. Tai patvirtina groteskiški ir labai šabloniški šventieji, aprašyti lenkų regėtojos Fulos Horak (Fulla Horak, 1909-1993) knygoje „Šventoji ponia“. Tačiau tai yra šventųjų vėlės, bet ne sielos. Juk ir šventieji buvo žmonės, turėjo fizinį kūną su tam tikrais įpročiais, buvo susiję su tam tikrais ženklais ir simboliais. Todėl ir jų gyvenimo žemėje atspaudai-klišės arba vėlės amžiams lieka Visatos archyvuose, kuriems induistai turi specialų pavadinimą – akašos kronikos. Manau, kad sugretinę F. Horak ir N. Masteikaitės užrašus, rastume įdomių pastebėjimų ir išvadų.

Vėles maitiname, jas prisimindami, tardami jų vardus. Dažnai ir vėlės to nori, nes taip yra palaikomas jų gyvybingumas. Pavyzdžiu gali būti Nijolės mamos vėlės atsivesta prieš 90 metų mirusios jos šešerių metų sesutės vėlė. Ji nori, kad būtų jos kapelis, kad ją kas nors prisimintų. Tačiau ji lygiai tokia pati, kaip ir prieš mirtį – su tais pačiais varganais drabužėliais ir į kasytes įpintais siūlais. Tokią ji save prisimena ir vardą pasisako: Mane vadina Agotėle (žr. Nr. 4). Vėlės, – prisiminkime minėtą vėlės apibrėžimą (mirusio žmogaus kopija), – kaip archyviniai arba muziejiniai dalykai, lieka visam laikui, ir jos naudingos tik tiek, kiek ir žemėje kartais praverčia bei būna naudingi muziejaus eksponatai ar archyvų dokumentai. Vieni jų ryškesni, kaip, pavyzdžiui, pas Nijolę apsilankiusios šventųjų ar žymių žmonių vėlės, o kitos, kaip minėtoji Agotėlės vėlė, nežymios ir greitai pamirštamos. Jos visos yra ir visos vienodos vertės, kaip ir muziejaus eksponatai ar kapinėse pūvantys lavonai. Apie tai primena senas posakis: Taip praeina pasaulio garbė. Tačiau žmonės gali jiems suteikti didesnę ar mažesnę vertę.

Labai svarbu nesupainioti vėlės su siela, kuri, palikusi savo drabužį – vėlę, keliauja link vienybės su Dievu. Šia prasme katalikų tarpe pasigirstantys draudimai nevartoti žodžio vėlė, nes jis esą pagoniškas, daro „meškos paslaugą“ – atsisakydami žodžio vėlė, mes sielą tapatiname su vėle. Šia prasme verta prisiminti Kristaus žodžius, pasakytus šv. Kotrynai Sienietei: Aš esu kas esu, o tu neesi kas esi. Tas, kuris žemėje gyvendamas tapatinasi su savo asmenybe (ego, persona) ar po mirties tapatinasi su vėle, pasak Kristaus pasakymo, yra tas, kuo nėra, t. y. tapatinasi su praeinančiais dalykais. Ar verta atsisakyti išminties, esančios senoviniuose žodžiuose?

Suvokimas, kad vėlė turi mirti antrąja mirtimi, yra išreikštas senoviniuose lietuviškuose mirties virsmo papročiuose, kurių dauguma jau pamiršti. Po mirties būdavo draudžiama tarti mirusiojo vardą, nes tai sunkina ryšį su siela, kurios vardas yra kitoks. Net maldos už mirusį būdavo, o kai kuriose vietovėse ir dabar paaukojamos, netariant mirusiojo vardo, bet kreipiantis į jo globėją, prašant šio užtarimo bei globos. Ant pastatytų kryžių nerašydavo vardų. Vėliau nors ir pradėjo rašyti vardus, bet naudininko linksnyje: ne Jonas ar Ona, bet Jonui, Onai atminti. Mirusiųjų paminėjimai būdavo skirti ne tik paminėti, bet ir paminti, pamiršti, t. y. pakelti į aukštesnes dvasines sferas. Pavyzdžiui, baigus keturnedėlį, o anksčiau po keturiasdešimties dienų, vėlė būdavo išprašoma iš namų ir ženklais bei žodžiais nurodoma jai eiti į kapines. Metinės, iki kurių velionis buvo tarsi šeimos narys, buvo ta simbolinė riba, po kurios mirusysis atskiriamas nuo savųjų – našlys gali vesti, o našlė tekėti. Senoliai sakydavo: Po metų pons Dievs vėlę aukščiau pakelia. Ir nuo tada visi mirusieji, nepaisant nei amžiaus, nei lyties, vadinti vienu vardu – jau nebe vėlė, ne velionis, bet diedas.

Labai prasminga yra malda už mirusius, kurioje sakome: ...ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Šiuo palinkėjimu keliame vėles į šviesą, amžinąjį gyvenimą, o tariant ... tegul ilsisi ramybėje, – jų asmenybes ir giminystės ryšius reikia stengtis pamiršti, palikti ramybėje.

Nesakau, kad visai negalima bendrauti su vėlėmis, tačiau ilgai su jomis palaikyti ryšį tikrai netinka ir negalima, nebent tam yra svarbi priežastis, ir turint mintyje tai, kas pasakyta apie antrąją vėlės mirtį, po kurios vėlė jau nebesirodo žemėje. Bet ji, kaip jau sakyta, išlieka kaip archyvinė arba muziejinė medžiaga, kuri bet kada, esant reikalui, gali vėl tapti tuo, kuo ji buvo, bet tik trumpam. Šia prasme ji amžinai yra, tačiau pasireikšti gali tik tam tikromis progomis, bet neištisai.

Kai Nijolė paklausė, kaip jos čia ateina, viena vėlė atsakė labai tiksliai: Mes atvykstame mintim, paskui pavirstam atmintim ir tada tuo, kuo buvome čia, žemėje (žr. Nr. 270). Šiame atsakyme trumpai pasakyta tai, kas čia aiškinama, remiantis šventraščiais, tautosaka ir kitais šaltiniais. Atmintis, kuri yra labai reikalinga žmogaus gyvenime, šiuo atveju padaro „meškos paslaugą“. Psichologai gerai žino, ką reiškia gyventi atmintimi. Prisirišusieji prie praeities gyvena iliuzijose ir niekaip negali patirti to, kas yra dabar – dabarties. Būtent tokioje padėtyje yra vėlės, kurios labai prisirišę prie to, ką jos paliko, kas jau tapo praeitimi ir tuo pačiu – iliuzija. Apie tokį iliuzinį vėlių gyvenimą praeitimi galima pasiskaityti minėtoje J. Basanavičiaus knygoje. Kodėl į žemę lyg užburti žiūrim, o tikimės palaimos iš dangaus? – klausia N. Masteikaitė savo Mįslėse iš Amžinybės pamokų.

Bažnyčia draudžia bendrauti su mirusiais, t. y. su vėlėmis. Tai geras draudimas, tačiau kunigai dažniausiai jau nežino – kodėl ir nesugeba tinkamai paaiškinti. O to labai reikia šiuolaikiniams žmonėms, kurie, viena vertus, labai nutolę nuo gyvybės slėpinių, o antra – nori suprasti kodėl. Tokie draudimai bendrauti yra visose didžiosiose religijose, kurių pagrindas yra vieno Dievo samprata. Religijose, kur garbinama daug dievų, ryšys su vėlėmis ir mirusiųjų kultas yra normalus dalykas. Ilgas bendravimas su vėlėmis veda į mirusiųjų kultą. Tokia kryptis ryški visoje pokrikščioniškoje Europoje ir Lietuvoje. Žvakes, jau nekalbant apie kapų puošimą, jau deginame ne tik per Vėlines, bet ištisus metus, įvairiomis progomis ir be progų.

Žvelgiant šiuo požiūriu, šios medžiagos nereikėtų viešinti, – tokių nuomonių yra. Tačiau nutarta išleisti knygą visų pirma todėl, kad Nijolės sąsiuviniai, nepilnai sutvarkyti ir be paaiškinamojo žodžio, jau buvo perkelti į skaitmenines laikmenas, kurios lengvai dauginamos ir plinta, o antra, draudimai ir neigimai mažai padeda. Žymiai veiksmingiau yra supratimas, kuris atsiranda, kuomet reiškinys nagrinėjamas visapusiškai, aptariant jo geras ir blogas puses. Reikia manyti, kad ši knyga paskatins daugiau ir giliau domėtis gyvybės bei pomirtinio gyvenimo klausimais, padės juos geriau suprasti. J. Basanavičius knygos „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“ įžangoje rašė, kad joje sudėti pasakojimai turi ne vienu atžvilgiu didesnę vertę, nei indų ar iranėnų šventraščiai, ir iš jos mokslas nemažai dar laimės. Panašiai galima pasakyti ir apie Nijolės Masteikaitės surašytus Šakių krašto ir kitų vėlių pasakojimus bei jų pamokas. Šią knygą, sekant J. Basanavičiumi, galima būtų pavadinti Vėlių gyvenimo pamokos.

Yra daug, netgi labai daug regėjimų ir literatūros apie anapusinį pasaulį. Tačiau, kiek teko skaityti apie skaistyklą, rojų, pragarą, jų vaizdai yra skirtingi, kartais net labai. Bent jau taip atrodo, žvelgiant paviršutinišku žvilgsniu. Tie skirtumai yra išoriški ir priklauso nuo regėtojo, nuo jo galimybių ir to lygmens, kurį aprašo regėtojas. Giliau apžvelgus, galima pamatyti tuos pačius objektyvius dėsningumus. Šioje knygoje taipogi rasime skaistyklos ir dangaus aprašymus. Jų nėra daug, nes Nijolė, net kviečiama, ne visada pasiryždavo eiti į tokias „ekskursijas“. Jos aprašytuose skaistyklos ir dangaus vaizdiniuose rasime ypatingų pastebėjimų bei simbolių.

Aprašymų apie tai, kad pereinant iš fizinio į dvasinius pasaulius arba iš vieno jo lygmens į kitą, yra kažkoks patikrinimas, rasime įvairiuose šaltiniuose bei pasakojimuose. Dažniausias to vaizdinys yra asmeninis teismas: šventasis Petras ar kas nors kitas klausinėja, tiria, egzaminuoja prie vartų. Šioje knygoje rasime įdomią detalę: vėlės žino klausimus, į kuriuos joms teks atsakyti prieš perėjimą iš tamsos į šviesą. Jos netgi ieško pagalbos – kas galėtų padėti teisingai atsakyti į joms užduotus klausimus.

Žvelgiant studento akimis, jei žinai klausimus, išlaikyti egzaminą lengva – paskaitei, išmokai ir išlaikei. O čia vėlės žino klausimus, bet nesugeba atsakyti. Tai reiškia, kad tas žinojimas nėra paviršutinis, bet kažkokiu būdu jis turi atsirasti tavyje ir tapti tavo dalimi, tiesiog tavimi, – tai žinojimas širdimi. Pamokoje Nr. 146 vėlė guodžiasi: Kai mane pirmą sykį tikrino, tai pasakė, kad bloga širdis. Pasiuntė gydytis čia, į tamsą. Nedavė jokių tablečių, jokių vaistų. Paskui po kiek laiko išvedė, parodė kokį alkaną šunį. Aš į jį nenorėjau net pažiūrėti nei jo girdėti. O tikrintojai vėl pasakė: „Kurčia, akla ir prastos širdies“. Kitą sykį atvedė ožkutę. Ji bliovė ir prašė gerti. Aš ją nustūmiau ir nuo jos nusisukau. Mane vėl nuvedė į tamsą. Neseniai buvo sušaukti alkani balandžiai. Aš juos paspyriau koja, ir jie išsiskirstė. O man pakartojo tą patį, kad labai bloga širdis ir teks ilgai gydytis. Niliute, ką man daryti? Gal tu turi kokių vaistų tai širdžiai?

Nors vėlės sako „uždaro“ ir „išleidžia“, tačiau taip nėra. Jos dar nesuvokia labai svarbaus, gal net pagrindinio dvasinio pasaulio principo: panašus trukia panašų ir tebevartoja įprastas sąvokas. Nei skaistykla, nei rojus ar pragaras nėra vietos, kur yra uždaromos arba išleidžiamos vėlės. Visa tai yra vidinės žmogaus būsenos. Taip rašoma ir katalikų katekizme.

Yra tokie psalmės žodžiai, kurie skaitinių metu kartais giedami per šv. Mišias: Viešpatie, kas galės tavo namuose pasilikti. Ilgai nesupratau, ką jie reiškia, – juk visi norėtume pasilikti Viešpaties namuose. Ir tik suvokęs, kad dvasiniame pasaulyje veikia kiti dėsningumai, kad panašus traukia panašų, supratau jų prasmę. Tą esmę išreiškia ir evangelistas Jonas: Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame (1 Jn 4, 16).

Švedų mistikas E. Svedenborgas (1688-1772) minėtą dėsningumą aprašo, naudodamas įvairius simbolinius vaizdinius. Pasak jo, angelai visus mirusiuosius kviečia į dangų, tačiau kuo arčiau dangaus, tuo daugumai vėlių darosi nepakenčiamai bloga ir jos pačios metasi į pragarą, o dangų pasiekia tik nedaugelis. Kitoje vietoje jis naudoja kitą įvaizdį: dvasiniame pasaulyje pasirodo įvairūs keliai, vedantys į dangų, pragarą ir į įvairias bendruomenes. Gerosios dvasios (vėlės) vaikšto tiktai dangiškais keliais, kitų kelių jos net nemato. Ir priešingai, piktosios dvasios (vėlės) vaikšto tik pragaro keliais, o kitų kelių nemato, o jei ir matytų, tai niekada nenorėtų jais eiti.

Keliai, vedantys į rojų ar pragarą, aprašyti ir Tibeto mirusiųjų knygoje. Tačiau joje jie pavaizduoti kaip įvairių spalvų šviesos: ryškios šviesos sklinda iš įvairių rojų, o blausios ir pilkos spalvos – iš pragaro pasaulių. Mirusiajam patariama: tave baugins ryškios šviesos ir trauks blausios pragaro pasaulių šviesos; nebijok ryškių šviesų ir nesileisk pritraukiamas blausių pragaro šviesų.

Apibendrinus galima sakyti, kad jau mirštantis žmogus yra susijęs su ta ar kita pragaro ar dangaus bendruomene. Viešpats nieko nepasmerkia į pragarą, bet vėlės pačios eina ten, kur jas traukia, eina į tas „vietas“ ar būsenas, su kuriomis jos jau buvo susijungusios gyvendamos žemėje. Tuo pačiu, visada yra viltis pakilti iš bet kurios būsenos į šviesesnę, jei žmogus ar vėlė vidiniai pasikeičia. Tačiau tam reikia didelių pastangų, reikia savęs (blogosios savo dalies ir mirties jos atžvilgiu) atsižadėjimo, reikia nusižeminimo.

Kitas labai svarbus, su jau aptartuoju susijęs dėsningumas yra minties ir jausmo galia bei jų reikšmė. Jis svarbus ir fiziniame pasaulyje, tačiau nėra tapęs mūsų kasdieninės gyvensenos dalimi. Nežiūrint to, kad juo sąmoningai nesinaudojame, – jis vis vien veikia. Apie jį negirdėjome iš savo tėvų, to nemokė ir mokyklose, bet šiuolaikinė psichologija vis labiau jį pripažįsta. Jau vien tokios, naujai atsiradusios ir daugumai dar nežinomos sąvokos, kaip sanogeninis (sveikatinantis) ir patologinis (sargdinantis) mąstymas daug ką pasako.

Šis dėsningumas yra žinomas visose didžiose religijose, jį žinojo ir senovės filosofai. Pavyzdžiui, Markas Aurelijus rašė: Tas, kuris neseka savo minčių, negali būti laimingas. Šv. Mišių pradžioje išpažindami savo kaltes, šį principą prisimename, o gal tik nesąmoningai pakartojame, tardami: Prisipažįstu... kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais...

Pirmiausia eina žmogaus mintys, – darbai ir veiksmai yra tik trečioje vietoje. Viskas prasideda nuo minčių, ir jos lemia tolesnius mūsų darbus bei veiksmus, nes kiekviena mintis siekia įsikūnyti. Tiktai šio dėsningumo greitis Šiapus ir Anapus labai skiriasi. Žemėje mintys veiksmais ir darbais virsta dažniausiai po tam tikro laiko, kartais labai negreitai, ir sąmoningai jau nebepastebime ryšio tarp savo minčių bei veiksmų. O dvasiniame pasaulyje mintys ir jausmai tuojau pat, akimirksniu tampa veiksmu, judesiu, aplinka ar pasikeitusia būsena. Ir tai įvyksta taip greitai, kad vėlė nesupranta, jog jos pačios mintys ir jausmai, o ypač giluminiai ir paslėptieji, yra to, kas su ja atsitinka, ar jos būsenos pasikeitimų priežastis. Trumpai sakant, vėlės vidus tampa jos išore.

Kol gyvename fiziniame kūne, mumyse yra du žmonės – vidinis ir išorinis. Svarbesniuoju paprastai laikome išorinį žmogų, kuris yra akivaizdus, o vidinio savęs, kurio nesimato, dažnai ir visai nevertiname. O iš tikrųjų yra atvirkščiai – tikrasis žmogus yra vidinis.

Netekus fizinio kūno, galimybė slėptis už išorės, dėvėti kaukes dingsta – lieka tik vidinis žmogus, t. y. toks, koks jis iš tikrųjų yra, o ne toks, kokiu stengdavosi pasirodyti gyvendamas žemėje. O juk vidinis žmogus ir yra asmens mintys ir jausmai. Ir štai dabar, dvasiniame pasaulyje, mintys akimirksniu virsta veiksmais, o jausmai – būsenomis.

R. Monro savo knygose ypatingai pabrėžia šio dėsningumo, kurio poveikį jis akivaizdžiai patyrė savo kelionėse be kūno, svarbą. Jo žodžiais sakant: Pasauliuose, kur mintys yra ne tik atskiri daiktai, bet ir apskritai viskas, įskaitant ir tave, tu pats tampi savo laimės ar pražūties kūrėju. (...) Galutinė tavo vieta, kur tu atsidursi – rojuje ar pragare, – priklauso nuo giliausių, nekintamų ir galbūt nesuvokiamų potraukių, jausmų bei asmeninių polinkių. Pastoviausi ir stipriausi polinkiai dvasiniuose pasauliuose tampa nukreipiančiomis gairėmis. Aš tuo įsitikinęs, nes ši taisyklė pasireikšdavo kiekvieną kartą, kai keliaudavau be fizinio kūno. Taip atsitikdavo savaime, nepriklausomai nuo mano norų. Mažiausias, netinkamu metu atsiradęs noras, kažkoks giluminis jausmas, apie kurį anksčiau net neįtarei, – ir aš strimgalviais lekiu link panašaus į save.

Panašiai yra ir fiziniame pasaulyje, tačiau pasireiškia ne taip staigiai ir ne taip ryškiai. Šia prasme kažkas yra pasakęs: Visada reikia galvoti apie kažką tai gera. Kur jūsų mintys, ten jūs patys. Pasilikite geroje vietoje. Jau minėtoje knygoje J. Donohju sako: Dažniausiai mes net nejuntame, kaip mąstymas pagauna mus į savo tinklus. Kai atsitokėjame, kad mintys kuria pasaulį, imame suprasti, kokie akli ir riboti galime būti. Tačiau net nusprendus objektyviai bei kritiškai vertinti savo mąstymą, tos kritikos instrumentas vis tiek išlieka mąstymas. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyvename nepaliaujamai mąstydami. Net kai esame pailsę ir nuvarginti savo minčių šabloniškumo, mintys vis tiek formuoja mūsų pasaulio viziją ir veiksmus.

Giliau pamąsčius tampa akivaizdu, kad minčių ir jausmų sekimas, jų kontrolė yra bene svarbiausia geros vietos ar būsenos priežastis Šiapus, o ypač – Anapus. Todėl religijose, o ypač Rytų, minčių, jausmų ir norų kontrolei skiriamas ypatingas dėmesys.

Rasime šioje knygoje ir liudijimų, kaip atrodo mirtis ne iš išorės, ne pasiliekančiųjų, bet mirštančiojo akimis. Nors mirtis atrodo baisus ir skausmingas įvykis, tačiau išėjusieji sako ką kita. Pavyzdžiui, Petras D., paklaustas ar buvo sunku mirti, atsako: Nieko baisaus. Drožiau šaukštus. Pamačiau mamą su broliu ir išėjau (Nr. 657). Žmogus nemiršta vienas, jį visada pasitinka. Pasitinkančiųjų daug, tačiau mirštantysis regi tuos, apie kuriuos jis galvoja arba kurie atitinka jo vidinę būseną. Nesunku suprasti, kad mirštantysis gali pamatyti jį pasitinkančius ir dangaus pasaulių, ir pragaro gyventojus. Štai kodėl mirties metu tokia svarbi susitaikymo, ramybės arba romos būsena.

Pas Nijolę apsilankančios vėlės pasakoja, kad jas moko mąstyti, kad jos studijuoja ir laiko egzaminus. Tokiu būdu vėlės pasako, kad jos dabar mokosi to, ko neišmoko, mokosi, kas yra labai svarbu, mokosi palaikyti savyje teigiamas, mylinčias, atjaučiančias mintis bei jausmus, nuo kurių keisis jų vidinė būsena, ir tada jos bus „išleistos“ iš tamsos ir „įleistos“ į šviesą. „Vieta“ ir „būsena“ dvasiniuose pasauliuose tampa sinonimais. Tik sekantis savo mintis ir jausmus žmogus ar vėlė pradeda suprasti, kad jis yra savo padėties ir savo laimės ar nelaimės šeimininkas. Šioje knygoje vėlės pasakoja, kad jos mokosi ir keičiasi – tam tikru laipsniu miršta antrąja mirtimi. Tai ypač ryšku ir tiesiogiai pasakyta apie mokymąsi ir mokytojus pamokose Nr. 346, 349. Akivaizdūs ir pasikeitimai, kurie įvyksta, būnant skaistykloje. Pamoka Nr. 446 yra pavyzdys, kaip keičiasi skaitykloje būnanti vėlė. Tačiau tam reikia daug pastangų, kadangi mąstymas yra sunkus dalykas, nes žemėje yra tiek nedaug mąstančių, suvokiančių ir darančių išvadas žmonių. Viena pas Nijolę atėjusi moters vėlė guodėsi: Geriau kolchoze normas ravėti, negu mąstyti.

Visai kitaip būna, kai žmogus yra įpratęs mąstyti ir naudotis mintimis. Tai matoma rusų mokslininko V. Jefremovo pasakojime apie savo klinikinę mirtį, kurioje jis išbuvo tik aštuonias su puse minutės. Dar skrisdamas tuneliu jis jau bandė tyrinėti tai, kas vyksta, ir mintimis keisti savo padėtį. Jis sako: Mintimis pabandžiau sulėtinti greitį, pakeisti jo kryptį. Pasisekė! Baimės nebuvo. (...) Bandžiau grįžti į tą vietą, virš kurios jau praskridau, mintimis ją įsivaizduodamas. Pasisekė! Tai buvo panašu į teleportaciją. Atėjo drąsi mintis: kiek mintimis aš galiu paveikti aplinkinį pasaulį? Ir ar negaliu grįžti į savo praėjusį gyvenimą? Mintimis įsivaizdavau seną sugedusį televizorių savo bute. Ir pamačiau jį iš karto, iš visų pusių. Iš kažkur apie jį žinojau viską. Kaip ir kur jis buvo pagamintas. Žinojau, kur buvo kasta rūda, iš kurios išlydė metalą, kuris vėliau buvo panaudotas televizoriaus konstrukcijoje. Žinojau, koks darbininkas lydė rūdą. Žinojau, kad jis vedęs, kad turi problemų su uošve. Mačiau viską, kas susieta su tuo televizoriumi, suvokdamas kiekvieną smulkmeną. Ir tiksliai žinojau, kokia detalė yra sugedusi. Paskui, kai mane atgaivino, aš pakeičiau tranzistorių T -350, ir televizorius vėl veikė.

Kai įgyto suvokimo dėka vėlės būsena pasikeičia, ji tampa šviesesnė, ir todėl ją ima traukti šviesa – žemesnieji dangaus lygiai. Tačiau jei tavo širdis užkietėjusi, tai ir būsi kartu su tokiais pačiais.

Mano požiūriu, šioje knygoje minimas dangus arba, kaip jis čia vadinamas – šviesa, yra tik žemesnysis šviesos pasaulio arba Dangaus lygis, kuris literatūroje apie dvasinius pasaulius dažnai vadinamas vasaros šalimi. Būtent taip pas Nijolę apsilankančios vėlės nusako aplinką, kurioje jos gyvena: amžina vasara, nuolatinis gėlių žydėjimas ir vaisių derėjimas, nesikeičiantis malonus oras, romūs žvėrys ir panašūs dalykai. Tos šalies gyventojai užsiima įvairia veikla, dažniausiai panašia į tą, kokia žmonės užsiima gyvendami žemėje. Vieni augina ir prižiūri gėles, kiti domisi technika, skraidymo aparatais, kiti muzikuoja, dainuoja ar kitokioj saviveikloj dalyvauja, dar kiti moko ar gydo naujai atvykstančius. Viską vainikuoja Išminties salė, kurioje galima mokytis, klausytis įvairiausių paskaitų, rasti visas žemėje išleistas ir išleidžiamas knygas, vienu žodžiu, galima tobulintis įvairiose srityse, kad taptum vis labiau panašus į aukštesnius dangaus pasaulius ir pajėgtum į juos pakilti arba, tiksliau sakant, – būti jų pritrauktas. Išminties menę savo knygoje aprašo ir JAV gyvenanti regėtoja Silvija Braun (Sylvia Browne).

Pastebėsime, kad „Pamokų iš amžinybės“ skaitytojui, nieko nežinančiam apie jose aprašytų vėlių įpročius, jų savybes ar gyvenimo įvykius, sunku ar net neįmanoma iki galo suprasti visus pamokų niuansus. Nijolei, kuri pažinojo pas ją apsilankančias vėles, yra gerokai aiškiau. Be to ji, vengdama didelio viešumo, kai kuriuos savo lankytojų gyvenimo faktus ar įvykus aprašė užuominomis ar visai nutylėjo. Aldutės Ž. pamoką (Nr. 167) pilnai supratau, tik kai Roma Vyšneveckienė papasakojo ir aprašė savo liudijime „Pasakydavo tai, ką tik viena aš žinojau“ šios moters laidotuves, kuriose ji dalyvavo. Nijolei Aldutė pasirodė sėdinti gale ilgo, vaišėmis apkrauto stalo, prie kurio nebuvo nei vieno žmogaus. Pasirodo, artimieji laidotuvininkų nepakvietė net arbatos puodeliui. Aldutei Ž., kuri buvo geros širdies ir mėgo vaišinti, tai buvo labai skaudu. Vaišes ji suruošė (mintyse), tačiau pati pakviesti jau negalėjo. Kaip ypatingesnę paminėsiu ir Romo R. pamoką (Nr. 355). Atrodo, kad joje Nijolė bendrauja su savižudžiu, nors tiesiogiai tai nepasakyta. Skaitydamas šią pamoką, iškart prisiminiau italų režisieriaus Džiuzepės Tornatorės (Giuseppe Tornatore) filmą „Paprastas patikrinimas“. Šis filmas pasakoja apie didžiulį filmo herojaus nesusivokimą, kas su juo darosi. Ir tik filmo pabaigoje galima suprasti, kad veiksmas vyksta jau po jo savižudiškos mirties. Taip ir šioje pamokoje, jei skaitytum ją atskirai, nesuprastum, kad čia Nijolė kalbasi su vėle. Ir tik pačioje pokalbio pabaigoje jau galima suprasti, kad Romo R. pasimetimas, jo klajonės, pabėgimai ir visa kita yra pasimetusios ir sutrikusios vėlės būsena. Ši pamoka dar kartą patvirtina, kokios svarbios yra paskutinės mintys ir jausmai paliekant šį pasaulį. Tai, kad skaitant „Pamokas iš amžinybės“ ne viską, bent jau iš pirmo žvilgsnio, galima suprasti, nesumenkina knygos vertės. Priešingai, visada yra mįslė, intriga, o skaitytojui reikia būti pagaviam, sugebėti skaityti tarp eilučių ir suvokti simbolių, kurių čia netrūksta, prasmę.

Pas Nijolę apsilankiusias vėles galima skirstyti įvairiais požiūriais. Čia jos suskirstytos pagal vėlių giminystę su Nijole arba priklausomybę tam tikram žmonių sluoksniui. Suskirstymas nėra tikslus, nes dažnai tą patį asmenį galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei. Visų pirma, tai Nijolės pokalbiai su savo mirštančia motina, o vėliau su jos vėle. Nijolė aprašė 88-is pokalbius su savo mama, nors jų būta gerokai daugiau. Daugiausia yra susitikimų su giminėmis, kaimynais ir šiaip pažįstamais, jos apylinkėje gyvenusiais žmonėmis (245). Šią grupę dar būtų galima dalinti į mažesnes grupeles. Smulkiau jų neskirsčiau, nes tai padaryti, remiantis tik inicialais ir nepilnai užrašytais vardais ar pavardėmis, būtų neįmanoma. Tai, ko gero, galėtų padaryti kas nors iš Nijolės aplinkos, kuris atpažintų nepilnai įvardintuosius. Šalia šios grupės reikia pažymėti nepažįstamų vėlių pamokas, kurių būta 32.

Daugiausia, 159 kartus pas Nijolę apsilankė jos buvęs bendradarbis ir artimas bičiulis, fizinio lavinimo ir fizikos mokytojas Česlovas Vyšneveckas. Jo pamokos, nors jų yra daug, išsiskiria originalumu ir netikėtais požiūriais. Jis ir žemėje gyvendamas daug kuo domėjosi, buvo atviras pažinimui ir humoro jausmą turintis žmogus. Jo gilios mintys ar paradoksalūs klausimai verčia susimąstyti. Į klausimą, kuo skiriasi buvimas žemėje ir danguje, jis atsako šešiais žodžiais: Esu kol esu, būsiu kol esu (Nr. 206), o paradoksalus klausimas, kuo skiriasi laikinai amžini ir amžinai laikini dalykai (Nr. 243) kviečia peržiūrėti gyvenimo vertybes.

Priešingybė Česlovo pamokoms yra susitikimai su Valerijos motina. Nors jų būta gerokai mažiau (68-ios), Valerijos mamos pamokos greitai tampa nuobodžios, nes orientuotos į didžiulį susirūpinimą ir norą padėti savo dukrai ir anūkui. Tai pavyzdys, kaip neturėtų būti. Per didelis rūpinimasis kitais padaro juos priklausomais ir suriša tokiais ryšiais, kurie trukdo ir padedančiajam, ir tiems, kuriais perdėtai rūpinamasi.

Buvusių dvasiškių – kunigų, vyskupų ar vienuolių – vėlės apsilankė 18 kartų ir atnešė savo ypatingas pamokas. Dvylika pamokų, tarp jų dvi Jėzaus ir vieną Marijos, perdavė šventieji. Visoje Lietuvoje žinomi ir garsūs žmonės – poetai, rašytojai, aktoriai ar politiniai veikėjai – apsilankė 41 kartą. Tai pamokų grupė, kuri galbūt labiausiai sudomins išrankesnį skaitytoją.

Į atskirą grupę išskirčiau žinomos dainininkės Beatričės Grincevičiūtės, buvusios Nijolės mokslo laikų draugės, apsilankymus. Jų būta 11. Dvi įsimintinas pamokas perteikė giltinė. Jas perskaitę galbūt mažiau bijosime mirties, nes giltinė tikrai ateina tiktai skirtuoju laiku: Nebijok manęs, aš tik paklydau, aš einu ten, kur man reikia, – sako giltinė. Aprašytas ir vienas regėjimas, kuriame nėra jokio dialogo. Ir yra trys ne vėlių, bet gyvų žmonių pamokos. Įdomu, kad Nijolė savo sapnuose neskiria gyvųjų nuo mirusiųjų. Pamokoje Nr. 400 ji sako: Sapne aš neskiriu, kas gyvas ir kas išėjęs, nes išėję ateina lyg gyvi. Iš to galima spėti, kad Nijolė savo sapnuose patekdavo į tą lygį, kur fizinis ir dvasinis pasauliai pereina vienas į kitą ir tarsi susilieja. Tai patvirtina ir ilgamečiai R. Monro stebėjimai. Jis rašo, kad ten, kur susiliečia fizinis ir dvasinis pasauliai, atskirti gyvuosius nuo mirusiųjų gali tik įgudusi akis.

Belieka paminėti tuos apsilankymus ar susitikimus, kur dalyvaudavo visas būrys – nuo keliolikos iki keliasdešimties – mirusių ir gyvų žmonių. Jų aprašyta dvidešimt. Grupiniai susitikimai, nors ir netiesioginiu būdu, patvirtina Nijolės regėjimų objektyvumą ir tikrumą. Daug ką dar būtų galima pasakyti apie šią ypatingą knygą, bet tevertina pats skaitytojas. Pabaigai pacituosiu tą suvokimą, kurį iš savo dvasinių kelionių parsinešė R. Monro:

Literatūra

1. Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių, J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka. T. 7, V., 1998.

2. Dajczer Tadeusz. Tikėjimo įžvalgos. Katalikų akademija, V., 1998.

3. O‘Donohue John. Anam Čara. Keltų pasaulio dvasinė išmintis. V., 2000.

4. Patackas A., Žarskus A. Virsmų knyga. Kaunas, 2002.

5. Peck M. Scott. Nepramintuoju taku. V., 2009.

6. Sylvia Browne. Gyvenimas anapus. Kaunas, 2004.

7. Helma Hall, RC. Žodžiams per gilu. Kaunas, 2003.

8. Tibeto mirusiųjų knyga. R. Anankos leidykla, 2002.

9. Šv. Teresė Avilietė. Sielos pilis. Kaunas, 2008.

10. Aries Philippe. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Baltos lankos, 1993.

11. Арьес Филипп. Человек перед лицом смерти. Москва, 1992.

12. Лаберж Стивен. Осознанное сновидение. Киев, 1996.